Su trumpam iš Ispanijos į tėvynę grįžusia 37 metų projekto „Lietuvos kvapas“ kūrėja Laima Drukneryte, sėdėdami Palemono geležinkelio stotyje lauke ant tiltuko laiptų, kalbėjomės kvepiant vasaros karščiui, betonui ir traukiniams.
Koks kvapas jus pasitiko grįžus į Lietuvą?
Lietuvos! Jį puikiai atsimenu.
Čia išlipau pusiaunaktį, buvo neseniai paliję. Pravėriau oro uosto duris ir užuodžiau stiprų žemės, lietaus, drėgmės kvapą. Sunkų, ryškų, malonų. Kelis kartus įkvėpiau taip giliai, kad atrodė, jog visas kūnas užsipildė nauja energija.
Neatsitiktinai dažnas grįžęs namo nori bučiuoti Lietuvos žemę. Ji kvepia. Gyvenu Andalūzijos regione, ten dienomis sausa, karšta – apie 34-40 laipsnių. Tokiame karštyje jaučiu, kad negaliu pilnai įkvėpti.
Kai manęs, klausia, kokia tau yra Lietuva, atsakau – kvepianti!
Idėjai „Lietuvos kvapas“ – dešimt metų. Prisimenate pradžią?
Su keliais bendraminčiais ilgai gyvenome šia idėja, ieškojome novatoriškų būdų pristatyti mūsų šalį. Tuo metu vyravo tradicinės lauktuvės ir suvenyrai iš Lietuvos – skilandžiai, šakočiai, gintariniai karoliai.
Puiku, nes tai taip pat dalis mūsų identiteto, bet kaip sudominti kitataučius?
Ir kilo idėja sukurti Lietuvos kvapą. Pradžioje galvojome apie Lietuvos miškų, laukų, miesto ir jūros kvapus. Bet ir tai atrodė banalu. Todėl išsikėlėme užduotį sukurti Lietuvos kvapą. Su įvairių sričių specialistais diskutavome, koks turi būti Lietuvos kvapas? Kūrėme metus. O šiemet kvapas mini devynerių metų gimtadienį.
Ir nuskambėjo visame pasaulyje.
Tuo metu nė viena valstybė neturėjo sukūrusi savo šalies kvapo. Buvome pirmieji. Mums skambindavo ir klausdavo: „Jūs tikrai sukūrėte Lietuvos kvapą ar juokaujate?“
Ir kai paaiškindavome, kad tai – ne tik idėja, bet ir fizinis pavidalas, interviu iš mūsų ėmė BBC, „Guardian“, „Time“ ir daugelis leidinių.
Stephen Colbert šou juokavo, kaip čia yra, jei Lietuva sukūrė savo kvapą, kodėl to pirmieji nesugenėjo padaryti JAV?
Tuo metu tai buvo milžiniška nieko Lietuvai nekainavusi reklama.
Mums skambino iš „The Spiegel“ Maskvos biuro redaktorius ir juokavo, kad tuometinei mūsų šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei, norint patekti į „The Spiegel“ žurnalą, ne tik tektų laukti eilėje ir galbūt sumokėti solidžią sumą.
Redaktorius pats atvyko į Lietuvą susitikti su mūsų komanda, o interviu apie Lietuvos kvapą skyrė kelis puslapius. Ir tai mums nekainavo, - juokiasi.
Kvapas niekur nedingsta, tęsiasi, kinta, pulsuoja, kaip naktis keičia dieną, liūdesį, skausmas. Koks jis jums dabar?
Lietuvos kvapo esencija nekito. Keitėsi tik išorinis drabužis – dizainas, pakuotė. Atsirado Lietuvos kvapo žvakės, namų kvapas. Prieš kelerius metus išleidome papildomus Lietuvą reprezentuojančius kvapus – Barbora, Karalystė.
Lietuvos kvapas – man kaip žinutė butelyje, raktas į nepaviršutinišką pokalbį, gilesnę pažintį.
Kaskart stebiu žmogaus, pirmą kartą užuodžiančio šį kvapą, veidą, reakciją. Kaip jo nuostaba „Ką?! Lietuvos kvapas?!“, virsta smalsumu užuosti ir palyginti su asmeniniais potyriais.
Vienam norisi laikytis išankstinių nuostatų, o kitas lengvai priima ir interpretuoja tai, ką užuodžia. Visą laiką ir dabar patiriu, kad kiekvienam svarbus mūsų kvapas.
Esame sukaupę daug kvapo patirčių ir kiekvienas galime papasakoti apie kvapus. Bet dažnai nesusimąstome, nes tai mums atrodo savaime suprantama.
Kokie jūsų sielos kvapai?
Nuolat kintantys, bet visuomet susiję su metų laikais, vieta, istorija ar žmonėmis.
Šiuo metu negaliu užmiršti liepų kvapo. Šis kvapas mane pasivijo ir Ispanijoje, kai birželio pradžioje pražydo liepos.
Einu gatve ir jaučiu, kaip tas geras pažįstamas, stiprus, saldus, fantastiškas kvapas trinktelėja per nosį. Pradžioje pagalvojau, kad per nosį trinktelėjo nostalgija Lietuvai, bet apsižvalgiau ir išvydau parke pražydusias liepas. Nusiskyniau kelis žiedelius ir iki šiol nešioju sudžiovintus užrašinėje.
Jei to paties paklausite manęs žiemą, papasakosiu kito kvapo istoriją.
Man patinka įvairūs, nebūtinai taip vadinamieji malonūs kvapai. Dabar sėdime prie traukinių. Geležinkelis primena vaikystę, kai su draugais laukdavome pamojuoti pravažiuojančiam traukiniui.
Arba rankos, kvepiančios žuvimi – jos man pasakoja apie ežerą, kuriame žvejojome arba apie mano katinėlį, kuris laukė manęs grįžtančios, nešinos šviežia žuvimi.
Kodėl nepaminėjote jūros, kopų?
Prie jūros atostogauju retai, ten dažniausiai dirbu.
Koks maloniausias kvapas yra jums asmeniškai kaip moteriai?
Išvėdintų namų, švaros, gaivaus oro. Švara – tai neiškvėpintas kūnas ar drabužis. Švara – tai visa ko pradžia, baltas popieriaus lapas, į kurį gali kvėpinti ką nori.
Kodėl pasirinkote būtent kvapą? Ne garsą, lytėjimą?
Lietuvos garsas yra himnas, herbas – lytėjimas. O kvapo iki šiol nebuvo sukurta.
Koks epizodas per dešimt metų įstrigo labiausiai?
Mus kviečia Lietuvos kvapą pristatyti visoje Lietuvoje, taip pat aplankėme nemažai lietuvių bendruomenių užsienyje.
Su visais, pradėję kalbėtis apie kvapą, baigdavome svarbiomis ir giliomis tautinio identiteto, istorinės atminties, Lietuvos ateities vizijų temomis. Todėl Lietuvos kvapas man pirmiausiai asocijuojasi su lietuviais, išgirstomis istorijomis ir su tuo, kas nusėdo ir liko atmintyje.
Pradžioje valstybinės institucijos į mus žvelgė per atstumą, įtartinai. Sulaukėme daug abejingumo, kartais neigiamų komentarų: atsirado, mat kažkokie, be referendumo žinantys, kuo kvepia Lietuva? Nepasidavėme. Jei patys apie save galvosime negatyviai, tai kaip galime norėti, kad apie mus teigiamai galvotų visas pasaulis? Daug dirbome, negatyvo mažėjo, dabar ir pačios institucijos, reprezentuodamos mūsų šalį, renkasi Lietuvos kvapą.
Turbūt kitaip Lietuvos kvapą pastebi ir užfiksuoja emigrantai?
Jiems Lietuva ir viskas, kas su ja susiję, yra labiau jautru nei gyvenantiems Lietuvoje.
Kažkam iš Lietuvos norisi parsivežti saują žemės, kažkam – Lietuvos kvapo. Kad galėtų pats pasikvėpinti ar purkštelėti porą lašų ant draugų. Ir šis kvepės jau ne Britanija, Airija, Norvegija, bet Lietuva.
Kokią netikėčiausią žinutę išgirdote išeivijoje? Užbaikite sakinį – Lietuva man kvepia...
Labai įvairiai: močiutės skrynia, duona, rūta, samanomis, rūkomais lašiniais. Ginčijasi, kad kažkam kvepia gintaras, o kažkam – ne. Pusvalandį trukęs susitikimas su grupele žmonių virsta trijų valandų diskusija.
Ar pakeitus žodį „Lietuva“ kita šalimi, galime išvesti bendrą kvapo paralelę? Tėvai, seneliai, gamta? Visur – tas pats?
Tikrai ne. Kiekviena šalis unikali savo praeitimi, dabartimi, ateitimi, gamta, kvapais ir kiekviena save identifikuoja skirtingai. Šiuo metu keliauju traukiniais Lietuvoje ir fiksuoju keliaujančiųjų istorijas. Sutinku daug žmonių, grįžusių atostogauti į tėvynę. Jie aplanko tėvus, gimines, artimuosius ar mirusių močiučių sodybas, kapus. Jie keliauja po savo gimtą šalį, nori pažinti ją, pabūti, parodyti savo vaikams.
Klausiu, koks jūsų santykis su Lietuva? Klausiu ir gyvenančių Lietuvoje. Lyginu su ispanais, Ispanija – ten šiuo metu gyvenu – ir to paties klausiu ispanų. Smalsu. Nors gyvename globaliame pasaulyje, lyginant šių dviejų šalių gamtą, aplinką, žmones, požiūrius, nedrįsčiau išvesti bendros paralelės. Kitas klimatas, kultūra, istorinė atmintis. Mes skirtingi.
Užsiminėte, kad dabar daug važinėjate traukiniais, lankotės stotyse. Kuo kvepia jie? Beje, koks šis naujasis projektas?
Kartu su „Lietuvos geležinkeliais“ vykdau projektą „Keliaujančios istorijos“. Geležinkeliai nuo vaikystės man kvepia istorijomis. Susitikimai, išsiskyrimai, džiaugsmo ir liūdesio ašaros. Kapą gniaužiančios patirtys.
Niekada nemaniau, kad iš traukinio gali išlipti visiškai kitokiu žmogumi. Kai paprašau keleivio papasakoti savo istoriją, dažnai išgirstu: „Ai, neturiu ką pasakoti, neturiu įdomios istorijos“. Bet atsitinka ir taip, kad po dešimties minučių jau kartu braukiame ašaras. Kiekvienas turi savo asmeninę istoriją.
Šis projektas gimė vasarį. Sugalvojome pakalbinti keleivius. Kas jie, kodėl keliauja traukiniais, kur keliauja? Kas jų galvoje ir širdyje? Žiemą buvo pirmoji, vasarą – antroji šios kelionės dalis.
Traukinyje mes lengviau atsiveriame? Tarsi jaučiame, jog bendrakeleivio daugiau nesutiksime ir nepažįstamajam galime nusimesti naštą nuo kupros?
Tai – traukinio efektas. Ir kiekvieną kartą tai patiriu iš naujo. Žmonės nori būti išklausyti, kiekvienas turi ką papasakoti. Klausytis man įdomu. Neturiu detalaus plano, tad kartais pradedame kalbėtis apie orą, o baigiame apie skyrybų sukeltą skausmą.
O kartais iškart pradedame nuo skausmo apie artimo mirtį, o baigiame apie viltį, kurios kiekviename žmoguje randu labai daug.
Ne visas istorijas užrašau ir viešinu. Reikia drąsos, kad sutiktum papasakoti ir leisti viešinti savo istoriją tik ką sutiktam žmogui. Bet jei net negaunu leidimo viešinti, neatsisakau gilaus pokalbio – kiekviena traukinyje išgirsta istorija mane praturtina.
Kuo kvepia Andalūzija?
(Nušvito) Gėlėmis! Ten jų labai daug, jos visur mane lydi. Iš manęs net juokiasi, kad kaišioju nosį prie kiekvieno krūmo, šakos, žiedelio.
Filosofine prasme Andalūzija kvepia draugyste, stipria bendryste tarp įvairaus amžiaus žmonių. Čia susidraugaujama labai greitai. Po nuoširdaus susitikimo išgirstu: „Nuo šiol, atvykusi pas mus, čia visada rasi savo namus“. Toks nuoširdumas nuginkluoja.
Daug fotografuoju, todėl man nesunku prieiti ir pakalbinti nepažįstamus žmones. Už šią drąsą mainais sulaukiu labai daug pozityvumo, artumo, meilės.
Gal ne visada tai yra gilus santykis, bet ši aplinka mane įkvepia ir drąsina. Čia nereikia gerumu ir šypsena stumtis į priekį tarsi buldozeriu. Ispanijoje atsivėrė labai daug durų, apie kurias net nebūčiau drįsusi pagalvoti.
Tai – daugelio šiltų, pietinių kraštų efektas?
Nežinau. Nenoriu klasifikuoti. Apie Ispaniją žmonės mano visko ir visaip. Bet, kaip žvelgi, taip ir matai.
Visa aplinka – tai mūsų pačių veidrodis? Kas yra mumyse, tą matome ir kituose?
Grožis yra žiūrinčiojo akyse. Lietuvoje „Keliaujančiųjų istorijų“ projekto metu priėjusi prie žmogaus jo veide galiu išskaityti: „Ko iš manęs nori? Netrukdyk! Nenoriu kabėti! Bijau.“ Bet pradedu kalbinti ir veidas keičiasi, bruožai švelnėja, žmogaus akys, kalbant apie jam svarbius dalykus, ima skleistis kaip gėlė, pražysta, žmogus tampa gražus – tai sakrali, magiška akimirka.
Ispanams pasiūlėte begaliniai „kvapnų“ projektą?
Ten kol kas esu užimta kitu projektu. Antekera mieste, Malagos provincijoje šiuo metu organizuoju parodą, prie kurios prisideda ir miesto savivaldybė.
Kokia tai paroda?
Tai – Antekera moterų, vilkinčių flamenko drabužiais, portretų paroda „Las Antequranas de la Feria“. Idėja kilo spontaniškai, kai pavasario mugėje „Feria de Primavera“ vietos moterys išėjo į gatvę, vilkėdamos flamenko suknelėmis. Negalėjau patikėti, kad šis kostiumas yra toks populiarus, mėgstamas – galvojau, kad jis dėvimas tik scenoje arba retomis, ypatingomis progomis.
Šiomis suknelėmis, neretai labai brangiomis, įvairaus amžiaus moterys puošiasi mažiausiai kelerius kartus per metus.
Pradėjau fotografuoti, smalsavau, koks santykis su flamenko kostiumu, kokia jų asmeninė istorija? Taip gimė 30 portretų paroda. Beje, pirmoji šia tema Antekeros mieste.
Neįvertiname to, kas yra panosėje?
Dažnai tai, ką turime, mums atrodo įprasta ir neįdomu. Bet naujas požiūris iš šalies leidžia tai išvysti kitoje šviesoje.
Galbūt todėl Antekeros savivaldybė leido į jų tradiciją savo akimis pažvelgti kitatautei?
Kas įvyko, kad Lietuvos kvapo kūrėja išvyko gyventi į Ispaniją?
Ispanijoje esu tik keturis mėnesius. Kuriančiajam svarbu praplėsti akiratį, šviestis, labintis, ieškoti, patirti. Kai esi tuo alkanas, nuolat ieškai ir randi įvairiausių galimybių.
O kartais galimybės randa tave. Šiandien esu čia, Lietuvoje, rytoj – Ispanijoje. Gal po kelių mėnesių grįšiu atgal? Nežinau. Nesureikšminu savo fizinės vietos, nevadinu savęs emigrante. Esu ir visuomet būsiu lietuvė. Ir niekada nepamirštu, kad kiekviename sutiktajam užsienyje reprezentuoju ne tik save. Bet ir šalį, kurią vadinu tėvyne.
Dar paklausiu, kokia jūsų asmeninė istorija, kokie jūsų namai Ispanijoje, kur gyvenate?
Mano asmeninis gyvenimas tegul lieka man.
Jūs norite išgirsti kitų žmonių asmenines istorijas, bet uždarote duris savajai?
Niekada neprašau žmogaus pasakoti to, ko jis nenori pasakoti. O ir man nelabai įdomu girdėti, su kuo jis miega, ką valgo, kokiuose namuose gyvena, ką perka? Man įdomu, kaip jis jaučiasi, dėl ko išgyvena, ką galvoja ir ką kuria.
Kaip, dabar iš dalies esanti ir emigranto valtelėje, vertinate Lietuvą?
Žmonės neemigruoja. Jie migruoja ten, kur jiems susiklosto būti ar geriau gyventi, kur juos labiau vertina ar labiau myli. Dažnai migruoja ne lengvo pinigo, o kokybiško emocinio klimato ieškotojai. Dažnas svečioje šalyje pasilieka, nes ten jaučiasi geriau, labiau vertinamas. Tai turėtų liūdinti mūsų valdžios atstovus. Bet jie pernelyg užsiėmę savo paties verte.
Mūsų miestai gražėja, mašinos naujėja, tačiau negalime pasigirti gerais psichinės sveikatos rodikliais. Apie tai kalbame nenoriai, nedrąsiai. Ir labiausiai liūdna, kad aplaidžiai rūpinamasi šiais rodikliais.
Pats tapk meile, šypsena ir matysi, sutiksi tokius žmones kaip tu, nepajusi, kaip keisis aplinka – pritrauksime besišypsančią sekretorę, paštininką ir degalinės operatorių – tokių Lietuvoje labai daug.
Kartais neužtenka vien meilės spinduliavimo ir šypsenos. O net jei ir spinduliuoji, noriu nedelsiant to paties atgal. Neturiu laiko laukti dar dešimt metų.
Kodėl to ieškoti kitur? Gal pradėkime kurti čia ir dabar?
Gal neturime mokytojų? Ir ieškome kitur. Ir parvežame tai į Lietuvą, turtiname savo tautą.
O gal žmonės vienodi visame pasaulyje? Visi svajojame apie tą patį – meilę, taiką, džiaugsmą, laimę?
Nors ir svajojame apie tuos pačius dalykus, bet visų keliai į tai skirtingi.
