Iš 22-ejų tarnybos metų net 6-erius karininkė tarnavo NATO struktūrose, už aukštą asmeninį profesinio pasirengimo lygį yra apdovanota medaliu „Už pasižymėjimą“.
Kas Jus atvedė į kariuomenę?
Turbūt likimo ranka, bet juokaudama sakau, kad duris atsidariau pati. Buvo 1998-ieji, pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės dešimtmetis, kai vis dar trūko karininkų specialistų. Jau buvau baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, paragavusi darbo privačiame versle duonos. Asmeninio gyvenimo aplinkybės nuvedė mane į Panevėžį, nuėjau į darbo biržą. Ilgokai teko laukti už durų, kad užpildyčiau anketą. Sėdėjau ir galvojau – kaip gali būti, kad niekam nereikia jaunos, perspektyvios specialistės? Nesulaukusi pravėriau duris ir paklausiau: „Klausykit, tai jums reikia Panevėžyje darbuotojų ar ne?“ Biržos atstovė ir anketas sklaidžiusi moteris nuščiuvo. Pasirodo, pastaroji buvo iš kariuomenės. Mudvi pasikalbėjome. Įveikiau patikrinimo procedūras ir pradėjau dirbti kariuomenėje civile, o netrukus išvykau į Karo akademiją. Kai baigiau būrių vadų kursus, man suteikė pirmąjį karininko laipsnį – leitenanto. Kartais svarstau: jei tada nebūčiau kiek nemandagiai atidariusi tų durų, niekada ir nebūčiau ten, kur dabar esu.
Ne kiekviena mergina tuo metu ryžosi rinktis gan vyrišką karininkės profesiją. Gal augote tarp brolių, grūdinotės žaisdama karą su kiemo berniukais?
Augau su broliu, tačiau kieme žaidžiau su mergaitėmis, taigi karų savo vaikystėje tikrai nepamenu. Tuo metu kariuomenėje tarnavo sąlygiškai nedaug moterų, jos buvo specialistės – gydytojos, teisininkės, finansininkės. Į Lietuvos karo akademiją merginos pradėtos priimti tik 2000-aisiais.
Tikiu, kad ne be reikalo kiekvienas atsirandame tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Gimiau ir augau Naujojoje Akmenėje, gražioje šeimoje. Turiu vyresnį brolį Darių, mama – matematikos mokytoja, tėtis – inžinierius. Esu žemaitės ir aukštaičio mišinys. Plepumą paveldėjau iš tėvelio, o užsispyrimą – iš mamos (juokiasi). Maža buvau savarankiška, mama prisimena, kad visiems šeimoje komanduoti ėmiau vos pradėjusi kalbėti. Mokykloje taip pat buvau aktyvi, plepi, ne visada paklusni. Dvylika metų šokau, vaidinau, vedžiau renginius ir netgi rašiau eilėraščius. Ir dabar artimuosius gimtadienio proga sveikinu savo kūrybos eilėmis. Rašyti labai mėgau, man neblogai sekasi. Tarnaujant kariuomenėje, šie įgūdžiai labai praverčia.
Tėvai augino mus sąmoningais ir atsakingais žmonėmis. Mama – racionali, kantri, nepaprastai protinga moteris, jai užteko kantrybės mums, vaikams, išaiškinti priežasties ir pasekmės ryšį. Gyvenime svarbu suvokti, kad jei nedarysi, tai ir nebus. Kaip laukas nesusiaria apie tai galvojant, taip ir pasiekimai savaime neateina.
Tėvelius stengiuosi aplankyti kartą per mėnesį. Naujojoje Akmenėje gyvena ir brolis, turi gražią šeimą, jie yra šaunuoliai – patys pasistatė ekologišką namą. Gyvenimą nedideliame miestelyje laikau didžiuliu privalumu, todėl ir mudu su vyru prieš kelerius metus ryžomės pabėgti iš Vilniaus į Palangą. Dideli miestai patogūs jauniems, karjeros siekiantiems žmonėms. Metams bėgant pajutau, kad didmiesčio būtis mane išsiurbia. Kultūros renginiai lengvai pasiekiami iš bet kur, reikia tik norėti.
Dirbate Krašto apsaugos ministerijos Gynybos planavimo departamente. Koks Jūsų veiklos pobūdis?
Dalyvaujame gynybos planavimo procese, prisidedame prie strateginio krašto apsaugos sistemos veiklos ir plėtros planavimo, teikiame sistemos vadovybei prioritetų nustatymo ekspertizę, už rezultatus atsiskaitome Vyriausybei ir Seimui. Kalbėdama apie moters tarnybą kariuomenėje iš savo patirties, galiu pasakyti, kad čia mums užtikrinamos ne tik lygios teisės, bet ir pareigos. Mes, kaip ir vyrai, laikome fizinio pasirengimo testus, mėtome granatas, atliekame ginklų valdymo testus, laikome šaudymo įskaitas, valome ginklus, einame į žygius su sunkiomis kuprinėmis. O vyrai irgi, pavyzdžiui, gali eiti vaiko auginimo atostogų. Mes visi gauname vienodus nuo karinio laipsnio priklausančius tarnybinius atlyginimus.
Kita – kariuomenė yra geriausia lyderystės mokykla. Per 21-us metus tarnavau dešimtyje skirtingų vietų. Kas 2-ejus 3-ejus metus buvau rotuojama, keitėsi mano pareigos, kaskart mane įmesdavo į visiškai naują aplinką. Taigi turi greitai susiorientuoti, sugebėti rasti informacijos, ją perprasti ir kuo greičiau parodyti rezultatus, ryžtingai priimti sprendimus.
Ar Lietuvos kariuomenėje yra bent viena generolė?
Amerikoje, Kanadoje moterys generolės jau daug metų nieko nestebina, ten lygių galimybių lūžis yra įvykęs gerokai anksčiau. Beje, Slovėnija – pirmoji NATO valstybė, kariuomenės vade paskyrusi generolę moterį. Tai džiugina.
Pas mus generolių nėra, tačiau pažįstu kelias karjeros karininkes, kurios gali to siekti. Turiu paaiškinti: kariuomenėje karininkai yra dviejų krypčių – karjeros ir specialistai. Karjeros karininkai yra baigę Lietuvos karo akademiją ir generalinio štabo karininkų kursus Baltijos gynybos koledže Estijoje ar kurioje nors kitoje Vakarų šalyje. Jie vadovauja būriams, batalionams, brigadoms. O specialistai turi turėti tam tikros krypties magistro kvalifikacinį laipsnį ir būti įgiję reikiamą karinį parengimą. Aš esu specialisto krypties karininkė, tad ir augau kaip specialistė, tarnavau ir žemiausiu, ir aukščiausiu lygmenimis: dalinyje, junginyje, pajėgose, vėliau – operacinėje srityje, dabar – strateginėje. 16 tarnybos metų buvo susiję su ištekliais ir finansais, o pastaraisiais metais veiklos sritis gerokai prasiplėtė. Aš, kaip specialisto krypties karininkė, jau pasiekiau aukščiausią galimą karinį laipsnį, tapti pulkininke negalėčiau, tačiau galiu keisti pareigas.
Kelerius metus tarnavote NATO būstinėje Belgijoje, Lietuvos atstovybėje?
Ne, aš tarnavau operaciniame NATO štabe, dislokuotame Monse – 80 km nuo Briuselio. Dirbau NATO Vyriausiojoje jungtinių pajėgų Europoje vadavietėje, Karinio bendradarbiavimo departamente. Šiame 2011 m., kai ten atvykau, tarnavo per 50 vyrų iš daugiau kaip 40 pasaulio valstybių, o aš buvau pirmoji moteris. Vėliau prisijungė prancūzė, amerikietė, vokietė. 3-eji tarnybos šiame departamente metai man buvo didžiausia karjeros dovana, tada ypač daug išmokau! Buvau štabo karininkė, atsakinga už NATO karinį bendradarbiavimą su Ukraina, Gruzija ir Rusija. Kai atvykau, man tik parodė, kur bus mano stalas, ir padėjo ant jo bylą. Viską teko sužinoti pačiai. Nepraėjus dviem mėnesiams, mane iškvietė generolas ir pasakė: „Turi vykti į Ukrainą bendradarbiavimo derybų.“ Pasakiau, kad nesijaučiu esanti pasirengusi, kad yra dalykų, kurių dar nežinau. Jis atsakė: „Nieko, skrydis ilgas, laiko užteks.“
Nežinau, ar būčiau sėkmingai įveikusi daugybę iššūkių, jei ne mano vyras. Jis visą laiką mane palaikė, vis kartodavo: „Tu geriausia, tu viską puikiai žinai, niekas geriau už tave nepadarys.“ 2014-aisiais, kai Rusija pradėjo aneksuoti Krymą, teko ypač greitai gauti aukščiausiai vadovybei naujausią informaciją, tada dirbau ir dienomis, ir naktimis.
Kai grįžau iš Belgijos, mane paskyrė į NATO pajėgų integravimo vienetą Lietuvoje, kur tarnauja 41 karys iš 14 aljanso valstybių. Čia buvau atsakinga už resursų planavimą, tačiau pamažu buvau įtraukta ir į kitą savo mėgstamą veiklą. Kolegos juokaudami kartais vadindavo mane etatine kalbėtoja. Važiuodavau į savivaldybes, kitas institucijas pasakoti, kas yra aljansas, kodėl Lietuvai svarbu būti jo nare, kaip krizės atveju būtų ginama mūsų valstybė ir t. t.
Ar skaitote paskaitas ir mokyklose?
Paskaitas skaičiau jau tarnaudama Belgijoje, teko vykti ir į Švedijos kariuomenės mokymo centrą, trejus metus Ukrainos karo akademijose organizavau „NATO dienas“. O Lietuvoje kartą draugė paprašė paskaityti paskaitą apie nacionalinį saugumą ir pilietiškumą gimnazijoje, kur mokosi jos sūnus. Vėliau sulaukiau kvietimo ir į kitas mokyklas. Mėgstu kalbėti auditorijai, manau, man tai gerai sekasi, turiu įtaigaus kalbėjimo įgūdžių.
Karinė uniforma, kariniai batai – kasdien?
Žinoma, didžiuojuosi galėdama dėvėti uniformą. Mes juokaujame, kad visada turime ką apsirengti ir visada gerai atrodome (juokiasi). Jei dėvime kasdienę uniformą, galime avėti ir batelius su nedidele pakulne. Jei vilkime lauko uniformą, yra patogūs lauko batai. Kai pradėjau tarnauti, kasdienės uniformos neturėjau. Tie laikai kariuomenei nebuvo lengvi, trūko pinigų. Pirmąjį biudžeto projektą skaičiavau ranka ant didelių popieriaus lapų, nes kompiuterio neturėjome.
Sakoma, kad moters grožis – stipriausias ginklas. Ar grožis kariuomenėje daug lemia?
Grožis – subtili sąvoka. Abejoju, ar jis ką nors lemia, ypač kariuomenėje, nes čia svarbios kitos vertybės. Beje, tarnaujančios moterys negali leisti sau ryškaus makiažo, ryškiai lakuotų nagų, segėti didelių auskarų. Plaukai turi būti surišti arba trumpai kirpti.
Kai atvykau tarnauti į Belgiją, tame pačiame pastate buvo ir NATO valstybių partnerių – Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Azerbaidžano ir kt. – biurai. Iki manęs bendradarbiavimo su Rusija, Ukraina ir Gruzija reikalus tvarkė britas. Ir štai ši pozicija atitenka Lietuvai, čia atvyksta karininkė moteris. Niekas nieko man į akis nėra sakęs, bet jaučiau, kad jiems tai buvo keista.
Visada didžiavausi tuo, kad esu lietuvė, kad esu karininkė ir kad esu moteris. Visada ėjau iškelta galva ir stengiausi būti gera mūsų valstybės ambasadore, dalijausi patirtimi moterų emancipacijos visuomenėje klausimu.
Gal ir daugiau merginų rinktųsi tarnybą kariuomenėje, bet gąsdina nemažas fizinis krūvis. Ar Jums patinka sportuoti?
Galbūt sakyčiau, kad patinka ne sportuoti, o būti aktyviai. Sportas ir sveikata neatsiejami nuo tarnybos kariuomenėje, tie, kurie nemėgsta sporto ir aktyvaus gyvenimo, šios profesijos, manau, nesirenka.
Pastaraisiais metais dėl sveikatos nebėgioju, tačiau daug vaikštau, važinėju dviračiu, žaidžiu tenisą. Turbūt esu gimusi gyventi lauke, ypač mėgstu minti dviratį. Mano vyras Algis yra aktyvus sporto entuziastas, buvęs profesionalus boksininkas, taigi abu mėgstame aktyvų gyvenimą. Prieš kelerius metus pardavėme savo namą Vilniuje ir išsikėlėme gyventi prie jūros. Kol tarnauju, būnu sostinėje, tačiau visiems sakau, kad mūsų širdys, dviračiai ir teniso raketės – Palangoje. Savo ateitį matome tik ten, – aktyvaus gyvenimo mėgėjams pajūris yra ideali vieta gyventi.
Jūsų vyras Algis Vaičeliūnas – atsargos generolas. Kokia Jūsų šeima?
Kartu esame daugiau kaip dešimt metų. Šeimai nepaprastai svarbu tos pačios vertybės, norai ir ritmas, vienodas tvarkos ir estetikos pojūtis. Jei su žmogumi gera tylėti, vadinasi, tai yra tavo žmogus. Vyras už mane vyresnis beveik vienuolika metų, jis man – didžiulis autoritetas, pats geriausias draugas, patarėjas, psichologas, įkvėpėjas. Kiekvienam būna, kad susigūžia ar ko nors išsigąsta, tačiau Algis visada pasako tai, kas užklijuoja visas mano vidines skyles, ir aš toliau kaip tvirtovė einu per gyvenimą. Abu labai mėgstame žmones, bendrauti, kviestis svečių. Man patinka gaminti, gražiai padengti stalą. Kai tarnavome Belgijoje, stengėmės būti gerais Lietuvos ambasadoriais, savo namie dažnai rengdavome vakarienę, svečiams iš įvairių NATO valstybių pasakodavome apie šalį, kultūrą.
Ar dėl karininkės karjeros paaukojote ką nors labai svarbaus šeimai?
Tikrai ne, dėl karjeros nieko nesu paaukojusi. Vieną mūšį gyvenime esu pralaimėjusi, tačiau tikrai ne dėl karjeros. Visada labai norėjau susilaukti vaikų, daug metų dėl to kovojau, dariau viską, ką galėjau ir dar daugiau, bet turbūt aukščiau taip sudėliota, kad niekas negalėjo man padėti. Kita vertus, kiekviena patirtis gyvenime ką nors duoda. Ši išmokė mane pagaliau susitaikyti ir priimti ne tik gražias, bet ir skaudžias likimo dovanas. Reikėjo laiko, kad priimčiau man skirtą lemtį ir atrasčiau jėgų džiaugtis gyvenimu tokiu, koks man skirtas.
Ar niekada neabejojote savo pasirinkimu?
Svajojau būti žurnaliste, tačiau kai atvykau į Atvirų durų dieną Vilniaus universitete, man, paprastų tėvų vaikui iš nedidelio miestelio, protingi žmonės pasakė: „Be šansų! Sugaiši metus, du kūrybiniai konkursai, tikrai neįveiksi.“ Pasirinkau ekonomikos studijas, o vėliau Mykolo Romerio universitete baigiau nepaprastai įdomias Tarptautinės jūrų teisės magistro studijas.
Kartą dėl savo jaunatviško maksimalizmo norėjau išeiti iš kariuomenės, tačiau mama paprotino, kad lengvų pasiekimų nebūna. Ji mus su broliu auklėjo teisingai. Pavyzdžiui, kai vykau studijuoti į Vilniaus universitetą, pasakė: „Vilma, tiesiog būk protinga, nes gyventi reikės tau.“ Auksiniai žodžiai. Prieš ką nors darant, verta gerai pasvarstyti.
Nebuvote gležna gėlelė, kuriai sunku prasibrauti pro vyrų pečius siekiant karjeros?
Norint prasimušti, svarbu tvirtas charakteris, o ne pečiai. Nesu patogus žmogus – sakau, ką manau. Jautriai reaguoju į neteisybę, manau, kad nutylėti ją yra neteisinga. Kariuomenėje brautis pečiais man nebuvo sunkiau ar lengviau dėl to, kad esu moteris. Esu aktyvus žmogus. Joks darbdavys nenori apatiško darbuotojo. Apatiją laikau viena blogiausių savybių. Žmonės turi būti aktyvūs, jausti atsakomybę už save, kitus ir valstybę.
Ar griežta vadovė esate?
Sakau, kad nėra blogų pavaldinių, yra tik blogi vadovai. Man svarbu užmegzti ryšį su darbuotoju. Tai nereiškia, kad kas vakarą turime drauge išeiti pasivaikščioti, – noriu, kad vieni kitus jaustume. Kai tave paskiria į naują tarnybos vietą, laikotarpį, kai save pristatai, bandai pažinti kitus žmones ir taip šlifuojiesi, vadinu gervių šokiu. Kita – vadovas negali duoti pavaldiniams užduočių pats nesuvokdamas jų turinio. Ir dar – turi būti sąžininga, išdrįsti pripažinti, jei esi neteisi.
Ir vis tiek moterų tarnybą karinėse pajėgose iki šiol gaubia tam tikra paslaptis.
Mes tikrai nieko neslepiame. Esame statutiniai, gerai organizuoti žmonės. Gal moterys, kurios ryžosi tapti kariškėmis, truputėlį linkusios į avantiūrą? Pasirinkusi karės tarnybą nežinojau, kas laukia, bet vis tiek šokau į šaltą eketę. Beje, kai lankiau kursus Karo akademijoje, buvo labai šalta žiema. Kai baigėsi šaudymo įskaita, nejutau pirštų. Užtaisydama automatą odą nubrūžinau iki kraujo, nuo gulėjimo ant sniego drabužiai sušlapo, prišalo prie kūno, ir vis tiek tuos laikus pamenu su šypsena.
Jaunoms mergaitėms neadvokataučiau, kad būtinai rinktųsi kariškių kelią, – save galima išreikšti įvairiais būdais, tiesiog reikia klausytis vidinio balso, bet kariuomenė suteikia puikių tobulėjimo galimybių. Tarnaudama aplankiau daugybę pasaulio šalių, valstybė mus moko anglų kalbos, siunčia į įvairius kursus, reikia tik netingėti.
Darbas su vyrais, tarp vyrų. Ar karininkai – džentelmenai, lengvai paklūsta moteriai vadovei?
Man neteko sutikti nė vieno karininko, kuris kaip nors pabrėžtų lyčių skirtumą ar tai, kad esu moteris. Lietuvos karininkija garbingai atstovauja savo profesijai, pareigūnai visada pasitempę, dvasiškai brandūs. Nepastebiu nedorų ar man nepriimtinų savybių. Na, o aš pati galiu rasti kalbą su bet kuo. Mano mama juokauja: „Vilma ir medį prakalbintų.“ (Juokiasi.)
Ką manote veikti baigusi tarnybą kariuomenėje?
Kol kas neapsisprendžiau, nes dar porą metų galioja mano profesinės karo tarnybos sutartis, ją galėsiu prašyti pratęsti. Giliai širdyje jaučiu, kad noriu pabandyti gyvenime kai ką kita. Kai įgysiu teisę į pensiją, pasvarstysiu – tęsti tarnybą ar užsiimti nauja veikla. Jeigu žmogus jaučia, kad laikas keistis, jis turi to nebijoti. Prieš daugiau kaip pusę metų mano vyras baigė tarnybą kariuomenėje ir išėjo į atsargą. Dabar užsiima politine veikla. To daryti anksčiau negalėjo, mat kol dėvime karinę uniformą, negalime viešai reikšti savo politinių nuostatų. Toli į priekį neplanuoju, tiesiog stengiuosi, kad kiekvienas gyvenimo etapas būtų pats gražiausias.
Keliais štrichais
Credo. „Elkis taip, kad galėtum žiūrėti į save veidrodyje.“
Stilius. „Retai sutiksite moterį kariškę, kuri mėgsta blizgučius, nėrinius ar gėlytes. Po darbo renkuosi klasikinį stilių, man patinka puoštis. Laisvalaikiu mėgstu ir laisvą, patogią aprangą.“
Yda. „Kartais mano liežuvis yra greitesnis už mintis. Visada prieš kalbėdama stengiuosi pagalvoti, bet jei situacija emocinga, pavyksta ne visada.“
Vyturys. „Mudu su vyru esame visiški vyturiai – keliamės anksti. Artimieji žino, kad darbo savaitę skambinti man po 21 val. yra nepadoru.“
Knygos. „Mėgstamiausias rašytojas – Gabrielis García Márquezas, visos šio autoriaus knygos išrikiuotos namuose. Jo romanai nukelia į kitokį pasaulį, užburia. Kitas prie lovos budintis kūrinys – Senekos „Laiškai Lucilijui“. Tai tarsi burtų knyga: jei yra kokia nors dilema, atsiverti bet kurį puslapį ir visada randi aktualų antikos filosofo pamokymą.“
Muzika. „Klausausi įvairios muzikos, priklauso nuo nuotaikos. Kai automobiliu važiuoju viena, pasileidžiu garsiai ir dainuoju.“
Maistas. „Nemėgstu riebaus ir neaiškios sudėties maisto. Man rūpi, kaip atrodau, taigi taikau taisyklę, kad mažiau yra sveikiau.
Svajonė. „Viskas, apie ką svajojau, yra pasiekta, tačiau gal norėčiau, kad atsidarytų tos durys, apie kurias tyliai mąstau.“
Laimė. „Laimės pojūčio reikia siekti pačiai – savo pozityvumu, geru nusiteikimu, atvirumu.“
Įsakymas sau. „Dažnai liepiu sau sustoti ir pagalvoti, išgryninti mintis, norus.“
Savivertė. „Manęs gyvenime niekas nėra žeminęs, mano savivertė per aukšta, kad kam nors leisčiau tai.“
Aktyvumas. „Juokiuosi – yra du dalykai, kuriuos galiu daryti ne ilgiau kaip pusę dienos: būti viena ir nieko neveikti. Kariuomenė, greitis, kitimas, sėslumo nebuvimas man tinka.“
