Rūta, kol laukiame Jūsų dukters, prisiminkite, kokiais žingsneliais įsisukote į baleto sceną.
Kai buvau penkerių, apsiaudavau raudonais aulinukais ir pagal bet kokią muziką suskeldavau kazačioką. Iš kur tie judesiai – nežinau. Televizoriaus neturėjome, ko nors panašaus matyti negalėjau. Gyvenome Garliavoje, tėvelis dirbo Prienuose mokyklos direktoriumi, mama – mokytoja. Per minėjimus prašydavo manęs pašokti. Tėveliai, pastebėję mano gabumą, nuvežė į Kauną, į Pionierių rūmus. Man, šešiametei, duodavo penkias kapeikas, sėsdavau viena Garliavoje į autobusą, prie Kauno pilies pasitikdavo tėvelis, įsodindavo į kitą autobusą, ir nuvažiuodavau iki Parodų kalno. Vėliau šokių vadovė pasiūlė tėveliui leisti mane į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, į Choreografijos skyrių.
Jums tada buvo dešimt metų. Kaip jautėtės atskirta nuo šeimos?
Labai pasiilgdavau tėvų. Į namus traukiniu grįždavau kas dvi savaites. Ypač širdelę suspausdavo, kai reikėdavo sekmadienį išvažiuoti. Mokytis baleto nebuvo lengva, bet gyvenimas internate ir krūvis man išėjo į naudą. Gal būčiau visai nulepinta lepūnėlė, – esu pagrandukė, turiu 12 ir 13 metų vyresnes seseris.
Jums baigiant M. K. Čiurlionio menų mokyklą, buvo atidarytas Operos ir baleto teatras (dabar – LNOBT). Kokie pirmieji Jūsų žingsniai jo scenoje?
Nors buvau priimta kaip solistė – už 110 rublių algą, vis tiek teko šokti kordebalete. Pradedi nuo mažiausių vaidmenų ir išaugi. Šokau „Gulbių ežero“ pagrindinį vaidmenį, „Žizel“ Mirtą, „Pelenės“ Pelenę, „Žydrojo Dunojaus“ Aną, „Miegančiosios gražuolės“ Alyvų Fėją, Princesę Floriną. Sekėsi ir šiuolaikinis šokis. Didžiausias mano vaidmuo – Jurga baleto spektaklyje „Baltaragio malūnas“, – šokau 105-iuose spektakliuose. Buvau ir choreografų bendraautorė.
Jurgos šokiu jautriai pasakojote apie džiugią ir kartu trapią, skausmingą meilę. Gal tada jau pati buvote įsimylėjusi?
Buvau įsimylėjusi nuo dešimtos klasės. O ko laukti? M. K. Čiurlionio menų mokykloje pamačiau smuiko klasės moksleivį Raimondą Butvilą, įsimylėjome. Šiemet švęsime 40-ąsias vedybų metines, o pažinties – pridėkite dar šešerius. Ištekėjau ne iš karto po mokyklos. Laukiau, kol Raimondas baigs aspirantūrą Maskvoje. Labai ilgėdavomės vienas kito. Susituokėme 1979 m. Sūnus Šarūnas gimė 1985-aisiais, Gailė – po penkerių metų.
Dažna balerina svarsto, ar turėti vaikų. Nepabūgote susilaukti net dviejų.
Tai kiekvieno artisto apsisprendimas. Sužinojusi, kad laukiuosi, tą pačią dieną lioviausi šokti. Saugojau save. Tik į teatrą grįžau anksti. Praėjus trims mėnesiams nuo gimdymo jau stovėjau prie lazdos ir dirbau, o kai sūnui buvo aštuoni mėnesiai, jau šokau. Kas padėjo prižiūrėti vaikutį? Mano ir Raimondo mamytės, tėvelis, sesuo, visa giminė. Ir į spektaklius atsinešdavau. Nuostabios aprengėjos mums buvo kaip močiutės. Gailę auginti irgi padėjo mūsų mamytės, giminė, o kai išvažiavome į Venesuelą, pirmus metus turėjau su ja į darželį eiti. Kai darbo man padaugėjo, iš mokyklos vaikus parveždavo tėtis.
Sūnus augo teatre, bet šio nepasirinko?
Ne, jis yra inžinierius. Kai gyvenome Venesueloje, mane lydėdavo į repeticijas, spektaklius. Choreografas, pamatęs, kad aukštas penkiolikmetis sėdi, nutarė įtraukti jį į spektaklį „Gulbių ežeras“, – viename veiksme vaidino neapolietį pasiuntinį... Šarūnas užkrėstas baletu. Gyvena ir dirba Barselonoje, kai grįžta, iškart eina į LNOBT žiūrėti spektaklių.
Norėjau antro vaiko, bet vis nepastojau. Būdavo, Šarūną už rankos pasiimu, ir einame į polikliniką. Man suleidžia vaistų, paguldo į purvo vonią. Ketverių sūnus kantriai laukia. Kai gimė Gailė, sakydavo: „Mes su mama pasigimdėm.“
Lyg vėjo gūsis atskriejusi Gailė padovanoja skambų juoko pliūpsnį. Judvi skirtingos. Rūta – santūri, kukli, griežtoka, o Gailė skardena lyg kalnų varpelis. Ar gali būti, kad jos vitališką charakterį lėmė aplinka, kurioje augo?
Gailė: Į Venesuelą dvejų ir pusės metų mane nuvežė verkiančią. Visi sako, kad ten labai daug verkdavau – kiekvieną dieną.
Rūta: Pasirašius Lietuvos ir Venesuelos bendradarbiavimo sutartį, į šią šalį išvyko nemažai menininkų, tarp jų – ir mano vyras smuikininkas R. Butvila. Mes, žmonos, važiavome kaip prielipos. Tiesa, prieš tai buvo atvykęs Karakase esančio Teresos Carreño teatro atstovas rinktis baleto šokėjų, nusižiūrėjo mane ir Loretą Bartusevičiūtę, tačiau grįžęs mirė. Projektas žlugo, darbo turėjo tik mūsų vyrai, – aš vienuolika mėnesių iškilmingai dirbau namų šeimininke.
Iš pradžių vaikams turėjau skirti daugiau dėmesio. Jie ėjo į privatų koledžą: šeštą valandą įsibrukame į metro, išlipame stotelėje, į kurią atvažiuoja mokyklinis autobusas, atiduodu vaikus, grįžtu metro, antrą valandą – vėl toks pat maršrutas pirmyn ir atgal. Viena vertus, buvo gerai, kad tuo metu nedirbau teatre. Iš pradžių, kadangi Gailė nešnekėjo nei lietuviškai, nei ispaniškai, turėjau išimtinę teisę būti kartu su ja koledže buvusioje darželinukų grupėje.
Gailė: Turiu tokią nuotrauką: visi vaikai vilki mėlynus uniforminius megztinius, o aš, vienintelė su baltais marškiniais, sėdžiu ir verkiu. Plaukai nuo baseino chloro žali...
O vieną dieną pareiškiau, kad eisiu viena. Tėtis šį įvykį nufilmavo: sėdžiu grupėje liūdna. Tada man jau buvo treji su puse.
Rūta: Gailė tylėjo, tylėjo ir staiga kai pravėrė burną, iki dabar neužsičiaupia. Pirmiau pradėjo čiaukšti ispaniškai. Kurį laiką mes gyvenome pas vietos lietuvius Eugeniją ir Vladą Mažeikius. Nuostabi pora, mūsų vaikams buvo kaip seneliai, mums – kaip tėvai. Kai vaikai grįždavo iš mokyklos, Eugenija liepdavo jiems suvalgyti viską, kas yra lėkštėse, ir pradėdavo mokyti lietuviškai.
Gailė: Kai grįžome į Lietuvą, vis tiek gerai lietuvių kalbos nemokėjau, nesuprasdavau poteksčių.
Ar Karakase bendraudavote su lietuvių menininkais?
Rūta: Ambasadoriaus Vytauto Dambravos iniciatyva kartą per mėnesį vykdavo lietuviškos mišios. Jose dainuodavo Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Aušra Stasiūnaitė, mano vyras grieždavo smuiku.
Gailė: Gerai prisimenu, nes būdavo labai nuobodu. Tėvai liepdavo sėdėti bažnyčioje, tik kartais pasigailėdavo – išleisdavo pasisupti prie pat įrengtose sūpynėse.
Virgilijus Noreika pasakojo, kad gyventi Karakase buvo nesaugu. Ar Jums teko patirti vietinių gaujų išpuolių?
Rūta: Nesaugumą prisipratini.
Gailė: Šalis žiauriai nesaugi. Mano mokykla – privati, ją lanko turtuolių vaikai, svetimų žmonių neįleidžia, vaikus pasiimti gali tik tėvai arba įgaliotieji asmenys. Jeigu norėdavau nuvažiuoti kartu su drauge į jos namus, reikėdavo gauti mano ir jos tėvų sutikimą, kad įleistų į mokyklos autobusą, kuriuo ji važiuodavo namo.
Rūta: Pirmus dešimt metų girdėdavome, skaitydavome apie neramumus, plėšikavimus gatvėse. Kai prezidentu tapo Hugo Chávezas, prasidėjo neramumai, iš kalnų nusileido ginkluota biednuomenė. H. Chávezas įžiebė Bolivaro revoliucija vadinamą socialinį judėjimą, kuriuo buvo siekiama mažinti socialinę nelygybę.
Gailė: Venesueloje nėra vidurinio sluoksnio. Mano draugė buvo pagrobta. Mamos draugės Dianos vyrą pagrobė, grobikai apsigyveno šeimos namuose, laukė išpirkos. Arba pačiumpa tave gatvėje, pavežioja po miestą, atima viską ir išmeta palikę pinigų taksi, kad namo grįžtum saugiai. Arba prieina prie motociklininkų, automobilių atidarytais langais, atkiša pistoletą, reikalauja pinigų, telefono. Jei turi naujausios kartos mobilųjį, įsigudrini nešiotis ir senesnio modelio, atiduodi šį. Sužinoję, kad žmonės gudrauja, banditai pradėjo žudyti. Mano draugą nušovė dėl to, kad jis neturėjo prabangaus telefono, – užpuolikai manė, kad meluoja.
Rūta: Lietuvių menininkų desantas dingo po dvejų metų, o mes išbuvome aštuoniolika. Galvojome – vaikai baigs mokyklą, tada važiuosime namo. Baigė, sūnus įstojo į geriausią Lotynų Amerikos universitetą. Vėl svarstėme – palauksim, kol baigs.
Gailė: Aš irgi įstojau į tą patį universitetą, studijavau architektūrą, bet nebaigiau. Norėjau būti aktore. Venesueloje menas laikomas pomėgiu. Ten neįmanoma studijuoti aktorystės.
Rūta: Sūnui pasiūlė praktiką Švedijoje, naftos perdirbimo įmonėje, vėliau pakvietė dirbti. Gailė irgi išvyko. Likę dviese, svarstėme, ką daryti.
Gailė: Nuo penkiolikos metų Venesueloje dirbau modeliu. Pažįstami patarė dalyvauti kastinge, nuvarėm su tėčiu, pavaikščiojau podiumu, ir mane iš karto priėmė. Tėtis vežiojo į fotosesijas. Visi sako, kad Lietuva yra didelis kaimas. Mes sakome, kad keturių milijonų gyventojų Karakasas – lyg mažiukas rankšluostėlis. Tame mieste visi visus pažįsta. Kadangi buvau vienintelė aukšta egzotiška blondinė, iškart pradėjau dirbti su geriausiais dizaineriais, fotografais.
Būdama šešiolikos metų, užsidirbdavau nemažai pinigų, jaučiausi fantastiškai. Kai išvažiavau į Milaną, supratau, kad modelio darbas yra juodas, rimtas. Trys žiaurūs mėnesiai. Pirmą kartą buvau viena ir pirmą kartą patyriau žiemą. Grįžau į Venesuelą, bet supratome, kad čia nesaugu, tad pasinaudojau galimybe padirbėti modeliu Londone. Ir štai įvyko stebuklas – tėvai grįžo į Lietuvą, ir aš atvariau čia. Oskaras Koršunovas kaip tik rinko kursą, įstojau mokytis aktorinio meistriškumo.
Rūta: Karakase su vietos lietuviais jautėmės kaip vienas didelis klanas. Aras Mažeika amžinai suorganizuodavo kelionių.
Gailė: Aras veždavo mus į laukinę gamtą, kur nėra patogumų. Miegi palapinėse, išmoksti saugotis gamtoje slypinčių pavojų.
Ir egzotiškoje gamtoje tekdavo pasitikrinti savisaugos instinktą?
Gailė: Europa man atrodo labai patogi ir saugi, žmonės čia kartais susireikšmina, nes pamiršta, kad nėra svarbiausi Žemėje. Tenai gamta tokia stipri, atrodo, kad visa nori tave nužudyti! Neapžiūrėsi batų – parsineši skorpioną, išeisi išsiblaškiusi į kiemą – papulsi tinginiui į glėbį. Jie mieli, bet dvokia ir platina daug ligų. Arba matai – barškuolė vidury gatvės raitosi. Tau nuolat primenama, kad esi niekas, padarysi ką nors neteisingai, ir tau – galas. Už buvimą gamtoje be elektros, be telefono ryšio esu dėkinga tėvams. Išmokau pagarbos gamtai, būti viešnia, supratau – jei elgsiesi arogantiškai, gamta iškart parodys, kas svarbesnis.
Lotynų Amerikos miestuose galioja panašios taisyklės kaip gamtoje, tik čia žmogaus priešu tampa kitas žmogus?
Rūta: Taip, bet žmonės nuoširdūs. Plėšikauti pradeda iš skurdo, paplitę narkotikai. Venesueloje nedaugelis vaikšto gatvėmis. Kartą nusprendžiau iš vieno darbo į kitą nueiti pėstute. Sparčiai žengiu, matau, kaip artinasi bradiagėlis narkomanas. Priėjęs pareikalauja: „Atiduok viską.“ Žiūriu į akis (ten nėra mėlynakių), o jis man sako: „Kokios gražios tavo akys.“
Gailė: Mama užbūrė jį mėlynomis akimis. Ten žmonės tiki magija, mano, kad kerėtojų akys yra žydros. Viskas ten laukiniška. Jei vairuoji po 18-tos valandos, įsižiebus raudonam šviesoforo signalui, nestoji, nes nesaugu. Visada esi pasirengęs gintis arba pulti.
Rūta: Grįžusi į Lietuvą jaučiausi keistai – eini, akipločiais stebi, kas eina iš abiejų pusių, klausausi, kas pėdina už nugaros.
Gaile, ar žinojote, kas yra Oskaras Koršunovas?
Rūta: Kas dvejus metus grįždavome namo atostogų.
Gailė: Venesueloje vyko teatro festivaliai. Kai man buvo dvylika metų, E. Nekrošius atvežė „Hamletą“. Mano tėvai trupę pakvietė į namus, vežiojo po paplūdimius, rodė miestą. Labai susidraugavau su aktore Viktorija Kuodyte. Ji iki šiol man itin artima, didžiulis autoritetas. Po dvejų metų Koršunovas rodė spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“. Mano brolis buvo trupės gidas. Matyti spektakliai pakeitė mano požiūrį į teatrą, suvokimą, kas tai yra.
Ar šie spektakliai ir įkvėpė Jus mokytis aktorinio meistriškumo?
Gailė: Kai man buvo treji, šeimininkės Eugenijos paklausiau, kur gyvena aktoriai. Ji atsakė: „Beverli Hilse.“ Nuo tada kartodavau: „Tapsiu aktore ir gyvensiu Beverli Hilse.“ Vaikai žino, kas jų laukia, ko jie nori (kvatoja). Dabar manau, kad man ir čia labai patinka. Iš tikrųjų noras vaidinti susiformavo būnant su mama.
Rūta, Jūs šokote ir Venesueloje – Teresos Carreño teatre, kur dirba nacionalinė baleto trupė...
Rūta: Kūriau Senjoros Kapuleti („Romeo ir Džuljeta“), Karalienės („Gulbių ežeras“), Motinos („Van Goghas“) ir kitus vaidmenis.
Gailė: Ir mes su Šarūnu gavome pirmus darbus – buvome mimansais „Romeo ir Džuljetoje“. Penkiolikmečiam Šarūnui užmovė timpas ir paleido vaikščioti po sceną. Ir aš labai laukiau, kada pakvies. Pirmuosius pinigus iš baleto užsidirbau būdama keturiolikos.
Kokie jausmai lydėdavo žiūrint į šokančią mamą?
Gailė: Tiesiogiai mačiau tik šokančią Teresos Carreño teatre – kai vaidino Senjorą Kapuleti. Visų kitų vaidmenų stebėjau įrašus. Buvo šokas. Įspūdinga. Įsijausdavau, pamiršdavau, kad scenoje yra mano mama, atrodydavo, kad tai – jos mama. Kartais susikaupdavau, didžiuodavausi ir vėl pamiršdavau. Mano mama nuostabi, ji yra diva.
Rūta, baleto meno mokėte garsios baleto solistės Ninos Novak baleto akademijos, Karakaso šiuolaikinio baleto trupės, Teresos Carreño teatro šokėjus. Dėstėte klasikinio šokio metodiką Karakaso universiteto Šokio institute ir Menų universitete. 2010 m. Jums įteiktas prestižinis apdovanojimas – medalis „Maestro Honorifico“. Ar Lotynų Amerikos studentai noriai mokosi baleto?
Rūta: Man su tinginiais dirbti neteko.
Gailė: Mano mama yra superinė pedagogė. Ji iki šiol labai gražiai ir artimai bendrauja su savo mokiniais. Izadora šoka Portugalijoje, Frančeska – Vašingtone, vienas vaikinas – Majamyje...
Į Lietuvą grįžote prieš aštuonerius metus. Ar nesiilgite Venesuelos?
Rūta: Šiandien Gailė paprašė manęs pažiūrėti nuotraukas iš Venesuelos. Iki tol žinojau, kur jos sudėtos, tačiau bijojau judinti. Tie prisiminimai man brangūs, jautru liestis. Venesueloje praėjo patys gražiausi, darbingiausi ir laimingiausi mano metai.
Gailė: Aš taip pat nelabai leidžiu sau apie tai mąstyti. Jei būtų galimybė grįžti, skaudu nebūtų, bet žinai, kad galimybės nėra, tad geriau nemąstyti, susikaupti ties kitais dalykais.
Mano mėgstamiausia pasaulio vieta – Margaritos sala. Ten viskas stebuklinga. Venesueliečiai sako: „Jeigu sergi, nueik į paplūdimį – pagysi.“ Taip ir yra. Prie jūros nukrenta aukščiausia temperatūra. Jeigu turi meilės problemų, nueini į paplūdimį, kitą vaikiną susirandi (kvatoja).
Baletui paskirtas gyvenimas... Kaip sekasi dirbti su LNOBT baleto trupės meno vadovu Krzysztofu Pastoru?
Rūta: Radome bendrą kalbą, mūsų meninis skonis panašus, dar nesame susipykę. Pasiginčijame, abu turime savo nuomonę, bet jis – labai taktiškas, tolerantiškas, puikus žmogus.
Gaile, Lietuvoje esate vaidinusi ne viename spektaklyje, prieš dvejus metus sėkmingai įsiliejote į režisieriaus O. Koršunovo „Išvarymo“ komandą, sukūrėte virtuozišką, įtaigų, sukrečiantį Eglės vaidmenį. Ar jis suteikė profesinio pasitikėjimo?
Gailė: Kai per „Išvarymo“ premjerą pamačiau Vandalą, tą besikeikiantį morozą, nesupratau, ką jis kalba, pirmą kartą girdėjau tokius keiksmažodžius, apėmė siaubas. Buvo baisu, atrodė – tas žmogus neturi ribų, tuoj ateis prie manęs, aprėks, o gal ir pabučiuos. Beje, kai studijų laikais žiūrėjau „Išvarymą“, Vandalą vaidinantis Marius Repšys taip ir padarė – išbėgęs į salę gąsdino žiūrovus ir, matyt, dėl adrenalino antplūdžio taip stipriai mane pabučiavo, kad suskilo lūpa, savaitę buvo ištinusi. Dabar pažįstu Marių, jis yra mieliakas. Ir jo Vandalas dabar mielas.
Eglės vaidmuo pasitikėjimo savimi nesuteikė. Labai sunku atlikti nuostabios aktorės Monikos Vaičiulytės iki tol tobulai kurtą vaidmenį. Šio spektaklio kūrybos procese dalyvavau ne nuo pradžių, atėjau į jau gyvenantį organizmą, reikėjo spėti į traukinį ir nepamiršti savęs. Svarbi profesinė pamoka! Kiekvienas spektaklis buvo didelis išbandymas. Ieškojau būdų, kaip perteikti asmeninį savo, imigrantės, istorijos skausmą. Tik neseniai pradėjau jausti, kad Eglė jau yra mano sukurtas vaidmuo.
Rūta, Gaile, ar buvote kada nors susipykusios?
Rūta: Ir dar kaip! Baisu, kaip susipykstame. Tai, ką ji dabar demonstruoja, – dešimties balų aktorinis meistriškumas. Ras, ras, tra ta ta – apšaukia, apšaukia ir nueina. Grįžta, apsikabina, ir vėl gerai.
Gailė: Žinote, kas blogiausia? Visą gyvenimą maniau, kad esu labai dramatiška, bet dabar pastebiu, iš ko išmokau aktorinio meistriškumo. Mano mama rami, bet kai pralūžta, ot prasideda dramos! Tik ji sugeba elegantiškai viską suvaidinti! Iš nuostabos išsižioju! Viskas išlenda, bet meilė – svarbiausia. Susitaikom iš karto.
Gaile, pas ką einate pasiguosti, kai sunku? Ar turite draugą?
Gailė: Ne, neturiu, niekas manęs nemyli (juokiasi)! Daug meilės gavau iš tėvų, todėl meilės noriu daug! Mano geriausios draugės iš Venesuelos dabar gyvena Madride ir Milane, nuskrendu pas jas. Vilniuje įgijau baleto draugų, visi buvę bendrakursiai – mano bičiuliai. Kai sunku, pirmiausia einu pas labai gerą draugę. O kai jau tikrai labai blogai – pas mamą ir tėtį. Jie – kaip vienetas. Vis dėlto gal labiau – pas mamą, juk esame moterys.
Kodėl sakote, kad Jūsų niekas nemyli? Lotynų amerikietės ir lietuvio temperamentai nesuderinami?
Gailė: O, Dieve, taip!
Rūta: Jos Horoskopo ženklas – Liūtas. Ją kad tik mylėtų ir mylėtų.
Gailė: Mano pasaulėžiūra susiformavo Venesueloje. Ten esu pripratusi – jei kur nueini, susipažįsti, iš karto nori tave vesti. O čia merginos turi kabinti vaikinus. Man tai atrodo nevyriška. Tegul patys ateina, bet jie neina. Čia moterys labai nori meilės, visos ieško, skiria vaikinams dėmesio. Vaikinai gražūs, bet neišmokyti rūpintis kitais, jie mato tik save.
Venesueloje mamos nuo vaikystės moko berniukus rodyti dėmesį mergaitėms. Būdavo, einu su paprastu draugu į kiną, jo mama moko: „Atidarai duris, nuperki bilietą! Imk pinigų.“ Ir jis rūpinasi tavimi kaip princese. Vyrai pripranta rūpintis moterimi, ir tu pripranti, kad tavimi rūpinasi. Mes intuityviai rūpinamės kitais, norime, kad ir mus kas nors įvertintų, kad į mūsų jausmus atsakytų.
Gyvenimą scenai aukojantys menininkai neretai primiršta savo vaikus. Jūsų šeimai pavyko svečioje šalyje būti vieningiems kaip kumštis.
Gailė: Šeimoje juokaujame, kad mamai svarbiausia yra baletas. Ji mus priima į savo baleto pasaulį, šis mums patinka, mes ateiname ir esame jos pasaulyje. Tai yra jėga!
