Nespėju išsitraukti diktofono, o Kamilė Gudmonaitė jau pradeda kalbėti apie tai, kad jaučiasi taip, tarsi ką tik būtų baigęsis vienas jos gyvenimo etapas ir prasidėjęs visiškai naujas, kad per šiuos metus ji patyrė daug skausmo ir dar daugiau naujų atradimų. Suprantu, kad galiu padėti į šalį iš anksto parengtus klausimus, nes pokalbis suka į greitkelį vos pradėjęs riedėti.
Kamilė – netipiška pašnekovė ir netipiška režisierė. Jos spektaklį „Trans Trans Trance“ buvo siūloma boikotuoti, o naujausiame „Sapnavau sapnavau“ nėra nei aktorių, nei dekoracijų, nei apšvietėjų. Jo pabaigoje niekas neploja, tačiau kaip tik tai režisierę labiausiai džiugina.
Kamile, užsiminėte, kad šie metai Jums atnešė nemažai skausmo. Ką turėjote galvoje?
Patyriau įvairių netekčių, praradimų, daug atsisveikinimų su man brangiais žmonėmis. Paskutiniais metais trijų dienų laikotarpiu mirė mano abu seneliai iš mamos pusės. Buvome labai artimi, jie man buvo tarsi antrieji tėvai. Mano vaikystėje buvo daug meilės, jutau ją kasdieniuose, mažuose dalykuose. Močiutė buvo labai mylinti, jautri ir kartu stipri moteris. Ji išmokė mane pirmosios liaudies dainos. Senelis suformavo gilų ryšį su gamta: mokė, kaip atpažinti lapės pėdsakus, paukščių balsus. Buvo puikus pasakorius. Jo žemu, sodriu balsu pasakojamų gyvenimo istorijų klausydavausi kaip pasakų. Jos nukeldavo į kitą šimtmetį, kai vaikai dar ganė gyvulius, o sušalusias kojas šildydavosi šiltame karvių mėšle.
Pasakodavo, kaip su vaikais kaime po karo rinkdavo nesprogusias bombas ir mėtydavo į laužą. Tokio žaidimo metu senelio akyse žuvo jo draugas... Senelis buvo aistringas keliautojas. Būdamas 18-os, vienas buvo išvykęs į Kaukazo kalnus. Paskutiniais gyvenimo metais, kai negalėjo daug judėti, keliavo po pasaulį padedamas programos „Google Earth“. Kai ateidavau į svečius, su užsidegimu pasakodavo, kad ką tik buvo Los Andžele ar Niujorke, apėjo Manhataną. Kartais, įsijungęs jutubą, „atsisėsdavo“ šalia sunkvežimio vairuotojo ir „važiuodavo“ kartu su juo per pasaulį. Galbūt iš jo perėmiau aistrą kelionėms? Keliavimas padeda suprasti, kad tiesa reliatyvi – atsiduri kitame pasaulio krašte ir supranti, kad ten įprastos taisyklės ir vertybės ne visada galioja. Vis dėlto kuo daugiau keliauju, tuo labiau įsitikinu, kad didžiausios kelionės vyksta mūsų viduje. Tik iš jų nuotraukų į instagramą neįkelsi.
Jei teisingai supratau, didesnę vaikystės dalį praleidote su seneliais, o ne tėvais?
Iš tikrųjų su seneliais praleidau mažiau laiko nei su tėvais, jie padėjo mus, tris seseris, prižiūrėti. Kai augome, tėvai ir dirbo, ir studijavo, buvo labai užimti. Trejais metais vyresnė sesuo Ieva yra tapytoja ir poetė, išleidusi savo poezijos knygą. Tapymo trauką paveldėjo iš senelio iš tėčio pusės. Jis buvo Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Jauniausiai sesei Urtei šiuo metu yra 12-a metų.
Mano mama yra labai kūrybiška ir smalsi. Yra baigusi teisę, bet kardinaliai keičia gyvenimo kryptį maždaug kas 7-erius metus. Metusi teisę, įkūrė vaikų ugdymo mokyklą. Dar po 7-erių metų pradėjo organizuoti tėvams skirtus seminarus.
Tėtis – spaudos dizaineris. Prisimenu mudviejų pokalbius sodyboje, prie laužo, apie kosmosą ir begalybę. Tuomet man buvo 7-eri, ir tėtis net nenumano, kad tų pokalbių metu man pirmą kartą kilo klausimų apie amžinybę, laiką, kitus svarbius dalykus. Pasaulis man visada atrodė labai keistas, nenuspėjamas, gražus – aš iki šiol juo stebiuosi. Taip pat įdomu, kaip ištinka netektys, atsiskiriama, kaip skausmas atidaro duris į pasaulio suvokimą, praplečia jį.
Kaip suprantu, senelių netektis nebuvo vienintelis skausmingas Jūsų patyrimas šiemet. Klausydamasi vienos naujausių Jūsų grupės „Kamanių šilelis“ dainų „Paleisk mane namo“, pagalvojau, kad transformuojasi ir judviejų su vyru aktoriumi bei muzikantu Mantu Zemlecku santykiai.
Mes nusprendėme būti atskirai – atsitraukti ir patyrinėti, kas esame po vieną. Šiuo gyvenimo etapu abiem reikia suprasti, kur esame, mokytis daug ko iš naujo. Buvome kartu 10 metų, nuo 16-os. Kartu užaugome, daug visko patyrėme, buvome neatsiejamas ir kūrybinis, ir privataus gyvenimo tandemas. Neįsivaizdavome savęs vienas be kito. Žmonės, susitikę mane gatvėje, klausdavo, kaip sekasi Mantui, o ne kaip gyvenu aš. Mums abiem reikia suprasti, kaip auga šio medžio skirtingos šakos. Daug apie tai kalbėjomės ir nutarėme paeiti kiekvienas savo keliu. Nežinome, kaip bus toliau. Šiuo metu abu labai draugiškai bendraujame, susitinkame, kalbamės apie savo patirtis, toliau kuriame.
Kai esi taip suaugęs su kitu žmogumi, atsiskirti turėtų būti itin skausminga. Kaip tai išgyvenote?
Jei būtume kalbėjusios prieš pusę metų, šis interviu būtų buvęs visai kitoks. Tai buvo skausmingas laikas, bet jis daug ką pakeitė, priminė svarbius dalykus. Susitikti su savimi – nepaprasta patirtis. Patyriau daug nerimo, baimių, netgi socialinio spaudimo. Kaip niekad stipriai pajutau visų dalykų prigimtį. Atrodo – tu visada žinai, protu suvoki, kad viskas praeina, bet kai tai atsitinka, išgyveni visu kūnu ir dvasia. Man visada atrodė, kad mūsų santykiai yra geriausia, ką likimas žmogui gali duoti. Didžiausias paradoksas, kad tai, kas tau yra geriausia, gali stabdyti asmeninį vystymąsi, jei pradedi priimti tas dovanas kaip savaime suprantamą dalyką. Stagnacija pavojinga kiekvienai asmenybei, ypač – menininkui. Mums reikėjo supurtymo, suvokimo, kad viskas gali baigtis. Aš labai vertinu visą kartu praleistą laiką, jis buvo pilnas šviesos ir atradimų, tačiau kartais susikaupia dulkių. Šiandien mūsų atsiskyrimas man atrodo prasmingas. Tas pusmetis atvėrė man daug durų tiek į pasaulį, tiek į save.
Ką atradote savyje?
Per šį pusmetį supratau, kas yra vienatvė, kokia stipri gali būti baimė likti vienai ir ką reiškia, kai į nieką negali įsitverti. Galiausiai priėjau prie tam tikro taško, supratau, kad gali jaustis pilnas pats, kad nebūtina, jog tave užpildytų kitas žmogus. Tik susitvarkęs su savimi gali visavertiškai kurti santykius su kitu žmogumi. Man santykiai su Mantu visada buvo tai, kas nekintama, nekvestionuojama. Atrodė, kad viskas aplinkui keičiasi, o mūsų santykiai – amžini. Žinojimas, kad viskas baigiasi, iš pradžių labai baugina, bet galiausiai išlaisvina. Supranti, kad bet koks įsitikinimas yra proto konstruktas. Tai neegzistuoja savaime, todėl pavojinga įsikibti. Šiandien daug mąstau apie tai, kas yra laikas, atmintis. Ar mes tikrai atsimename dalykus tokius, kokie buvo? Ar praeitis lieka atsiminimuose, ar nešiesi ją kaip savo dalį?
Kaip į skyrybas reagavo Jūsų artimieji? Kai du vienas kitą mylintys žmonės išsiskiria todėl, kad kartu jaučiasi pernelyg gerai ir saugiai, pripažinkite, skamba keistai.
To negalėjo priimti nei mūsų draugai, nei šeima. Kai kuriems atrodė, kad sugriovėme jų tikėjimą meile ir santuoka, nes jei taip yra mums, tuomet stabilūs santykiai apskritai neįmanomi. Socialinis spaudimas išlaikyti santykius buvo milžiniškas. Reikėjo laiko suprasti, kad mes nesam atsakingi už kitų žmonių lūkesčius ir projekcijas į mus. Mes nesame tobulos šeimos idėja ar įvaizdis, mes gyvi žmonės – savęs ieškantys, klystantys ir besimokantys iš savo klaidų. Norisi kalbėti apie tai vien dėl to, kad suprastume, jog žmonės išgyvena įvairius procesus ir kad reikia leisti jiems klysti, rinktis.
Jei turėtumėte vaikų, šis sprendimas, ko gero, būtų dar sunkesnis.
Mes neturime vaikų, bet mūsų vaikas yra mūsų kūryba. Grupė „Kamanių šilelis“ yra mūsų kūdikis. Mantas vaidino ir vis dar vaidina mano režisuotuose spektakliuose „Sapnas“, „Timonas“, „Keturi“. Jis yra puikus aktorius. Niekada nekilo jokių profesinių konfliktų, mūsų sąjunga labai kūrybiška, gražiai papildome vienas kitą, mūsų skoniai panašūs. Kurį laiką mąstėme, ar galime gyvendami atskirai kurti kartu. Buvome padarę trumpą pertrauką ir supratome, kad galime ir norime kurti apie tai, ką išgyvename. Tai labai įdomi patirtis, norisi ja pasidalyti. Kūrybinės medžiagos turim keliems metams (juokiasi). Mes nenorim išnykti vienas iš kito gyvenimo ir nenorim apsimetinėti, kad nieko nebuvo – nei santykių, nei išsiskyrimo. Tai būtų nesveika. Mantas yra ir liks svarbi mano gyvenimo dalis, kad ir kaip baigsis mūsų kelionė.
Galbūt stabilumo Jums teikia kūryba?
Ji kaip tik nestabiliausia. Kuri iš intuicijos, momentinės patirties. Vieną dieną gali pajusti, kad neturi jokio įkvėpimo, kad nežinai, ką norėtum pasakyti. Šiuo metu jaučiu pakilimą. Neseniai įvyko mano spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjera. Pradedu filmuotis Kristijono Vildžiūno filme „Dainos lapei“. Paradoksalu ir juokinga, kad jame su Mantu vaidinsime porą. Tai nėra pirmasis mano vaidmuo. Prieš trejus metus filmavausi amerikiečių filme „Žiemos atlydys“ („Winter Thaw“). Mano partneris buvo 72-ejų aktorius Johnas Rhysas Daviesas, tas pats, kuris „Žiedų valdove“ vaidino nykštuką Gimlį. Mes repetavome, vis kartojome sceną. Galop jis priėjo ir pasakė: „Kai vaidini, į nieką neįsikabink ir nieko iš anksto nesusigalvok, nes aikštelėje bus kitaip.“ Dabar suprantu, kad tai galioja ne tik filmuojantis, bet ir gyvenime. Kita vertus, visada gali atsargiai svajoti. Visada norėjau dirbti teatre ir keliauti, ir dabar mano didžiausi norai pildosi. Nemažai gastroliuojame su spektakliais „Trans Trans Trance“ ir „Keturi“, buvome Milane, Romoje, Berlyne, Londone, Drezdene, vyksime į Liubliną ir Varšuvą. Trejiems metams gavau pasiūlymų statyti spektaklius užsienyje: Italijoje, Vokietijoje, Estijoje, Lenkijoje.
Esate socialinio teatro kūrėja. Lietuvoje tai – gana nauja kryptis. Ar prie tradicinės simbolių ir metaforų kalbos įpratusi publika išgirsta ir supranta nuo scenos šaukiamus politinius manifestus?
Ne visada kūriau tokius spektaklius. Esu stačiusi „Timoną“ pagal Williamo Shakespeare‘o pjesę, o mano pirmajame spektaklyje „Sapnas“ pagal Augustą Strindbergą labai daug vaizdinių metaforų. Dabar man įdomi kita kryptis, bet tai nereiškia, kad visada jos laikysiuosi. Neprisirišu nė prie vienos, einu ten, kur tuo metu noriu būti. Turi atsisakyti autoritetų, jei nori eiti savo keliu. Paauglė sudievinau teatro žmones. Buvau pasiruošusi kavą nešioti ir grindis plauti, kad tik Gintaras Varnas ar Oskaras Koršunovas leistų prisiliesti prie kūrybos proceso. Tąsyk Koršunovas manęs nepriėmė, bet vėliau atėjau į jo teatrą jau kaip savarankiška kūrėja. Kažkada ėjau į teatrą kaip į bažnyčią. Bet viskas, ką tu manai esant tikra, sugriūva. Kai pastačiau pirmąjį spektaklį, nustojau teatrą idealizuoti, bet tai nesumažino mano noro kurti. Manau, kad teatras turėtų veržtis į realybę ir ją keisti. Norėtųsi pasiekti ir tuos žiūrovus, kurie į spektaklius nevaikšto. Menas yra būdas keisti žmonių požiūrį, visuomenės nuostatas, ugdyti toleranciją, jis gali padėti priartėti prie tų visuomenės grupių, kurios pačios už save negali kalbėti.
Spektaklyje „Trans Trans Trance“ nuvainikuojate visus moterų vaidmenis – ne tik rožinės barbės, bet ir dabar madingą stiprios moters. Kita vertus, jei gyveni visuomenėje, privalai su kažkuo tapatintis – lytimi, tauta, religija, profesija.
Natūralu, kad atliekame tam tikrus vaidmenis, tačiau svarbiausia su jais nesuaugti, suprasti, kad tai – tik žaidimas, kurį galime nutraukti kada panorėję. Deja, visuomenė linkusi kategorizuoti, kas galima, ko negalima. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus yra visoks – stiprus ir silpnas, gražus ir bjaurus, doras ir amoralus. Spektaklis „Trans Trans Trance“ tapo savotišku socialiniu feministiniu manifestu, man turėjo didelę įtaką. Su aktorėmis labai atvirai diskutavome apie moteriškumą, tai mus išlaisvino ir suteikė stiprybės, tačiau šiandien man ši tema jau atrodo išsemta. Nedaug galvoju apie visuomenės primetamus vaidmenis moterims, nebekreipiu dėmesio, jeigu kas nors vis dar mano, kad moteriai netinka būti režisierei, kad turiu būti vienokia ar kitokia. Jis turi teisę taip manyti, o aš kuriu ir judu toliau.
Anksčiau į kritiką reaguodavote jautriau?
Po spektaklio „Timonas“ sulaukiau nemažai kritikos, tai susidėjo su kitomis sunkesnėmis gyvenimo aplinkybėmis, ir ėmiau svarstyti palikti režisūrą. Mūsų kritikos tonas kartais būna per žiaurus jaunam, 22-ejų metų, dar besiformuojančiam žmogui. Bent jau tuo metu nebuvau tam pasiruošusi. Dabar matau, kad ši situacija mane sustiprino. Ypač sunku, kai tave kritikuoja tas, kurį dievini. Reikėjo išmokti suprasti, kad tai – tik vienas požiūrio taškas. Tie spektakliai, kurie mano mokytojui ne itin patiko, randa žiūrovų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Galutinai užsigrūdinau davusi interviu vienam portalui. Tąsyk kalbėjau apie spektaklį „Trans Trans Trance“ ir moteriškumo stereotipus. Sulaukiau šimtų neigiamų, grasinamų, asmeniškai įžeidinėjančių komentarų. Žmonės rašė, kad niekada nesilankys mano spektakliuose, nors dauguma nebuvo matę nė vieno. Vėliau dalį tų komentarų perkėliau į spektaklį. Norėjau, kad žmonės pamatytų, kaip tie žodžiai skamba įgarsinti ir sakomi tiesiai į veidą. Paskaičiusi komentarus, paskambino išsigandusi mama ir paklausė, kodėl taip kalbėjau. Bet juk problema ne tai, ką kalbėjau. Norėčiau gyventi tokioje visuomenėje, kur kiekvienas galėtų pagarbiai ir civilizuotai išsakyti savo mintis ir jausmus be baimės būti pasmerktas ar užpultas. Kritinis mąstymas nereiškia ką nors radikaliai kritikuoti ir aklai ginti vieną pusę. Tai reiškia suprasti, kad gyvenime gali būti visaip. Jei nustotume vieni kitus teisti, dingtų ir diskriminacija, ir smurtas.
To ir siekėte savo spektakliu „Sapnavau sapnavau“? Nepabijojote nukreipti savo žvilgsnio į labiausiai visuomenės atstumtus žmones – įkalintuosius iki gyvos galvos. Kaip gimė ši idėja?
Mūsų šeimos draugas kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, jau daugiau kaip 10 metų dirbantis kalėjime, prieš porą metų pakvietė mus su Mantu prisidėti. Kalėjime surengėme koncertą, paskui parodėme spektaklį. Kalbėdama su vienu kaliniu, pastebėjau kortelę „Nuteistas iki gyvos galvos“. Iškart pajutau, kaip mano santykis su juo pasikeitė. Tarsi jo tapatybė būtų jo nuosprendis. Bet žmogus nėra tai, ką jis blogiausio padarė savo gyvenime. Vėliau galvojau, kaip būtų, jei visi privalėtume nešioti korteles, kuriose būtų parašytas ne mūsų vardas, pavardė ar profesija, o blogiausias mūsų darbas. Lyg ir bendravau su jais kaip su normaliais žmonėmis, bet kartu jutau, kad negaliu negalvoti apie tai, ką jie turėjo padaryti, kad būtų įkalinti iki gyvos galvos. Tuomet ir kilo spektaklio idėja. Norėjau išsiaiškinti, ar įmanomas dialogas su šiais žmonėmis, ar aš pati galiu kalbėtis ir suprasti. Brolis A. Peškaitis patarė, su kuo galėtume pasikalbėti, tarpininkavo. Su spektaklio dramaturge Tekle Kavtaradze pradėjome lankytis kalėjime. Buvo sunku tiek emociškai, tiek fiziškai.
Ir kaip manote, ar tas dialogas įmanomas? Ar galime juos suprasti ir pateisinti?
Spektaklis iškelia daugiau klausimų nei atsakymų. Kai kalbiesi su nuteistaisiais, lyg ir supranti, kad jie nėra atsakingi už tai, kokie gimė, kokioje aplinkoje augo. Kita vertus, žmogus turi pakankamai laisvos valios rinktis, ką daryti su tuo, kas jam duota. Dauguma jų nusikaltimus padarė afekto būsenos, apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų, kai kurie nė neprisimena, kaip tai padarė ir kodėl, bet tai padaryta. Kelio atgal nėra. Supratau, kad yra dalykų, kurių neįmanoma atitaisyti. Tarkim, jei įskaudinai žmogų, nei tavo atgaila, nei jo atleidimas patirto skausmo nepanaikins. Ir ką mums nuo to gydytis? Mes gydomės paprastai – eliminuojame tuos, kurie mums nepatogūs. Lietuvoje yra rekordinis nuteistųjų skaičius – daugiau kaip 6 tūkstančiai. Kalėjimas nepakeičia žmogaus, tiesiog jį izoliuoja, bet išstumta problema neišsisprendžia savaime. Jie yra mūsų visuomenės dalis ir ją veikia. Panašiai elgiamės su mums gyvenime nemaloniais dalykais – išstumiame juos į pasąmonę ir pamirštame, bet ten būdami jie veikia mūsų gyvenimą. Kalėjimas yra visuomenės pasąmonė.
Galbūt todėl Jūsų spektaklis ir vyksta tamsoje?
Tokią formą padiktavo ne tik asociacija su pasąmone. Bendraudama su kaliniais jausdavau iš jų sklindančią vidinę, emocinę tamsą. Tarsi jie būtų dumble, iš kurio nesijaučia galintys pakilti. Taip pat norėjau išjungti regos pojūtį, kad sustiprėtų kiti. Klausydamas jų balsų, viską įsivaizduoji pats, spektaklis vyksta tavo galvoje, taigi kartu esi ir jo kūrėjas. Vaizduotė, sapnai itin svarbūs ir kaliniams. Ilgai būdami apribotoje erdvėje, jie ima regėti neegzistuojančius dalykus, velnią, Dievą, dvasias. Kai kuriose kultūrose taip ruošiami vaikai būti šamanais – uždaromi vieni visiškoje tamsoje. Atskirti nuo regimojo pasaulio, jie panyra į savo vaizduotės pasaulį ir taip pamažu išnyksta ribos tarp to, kas tikra, ir to, kas įsivaizduojama.
Toks audiospektaklis, kurio pagrindas yra tik garsas ir tamsa, turėtų kelti mažai streso režisierei – nereikia bijoti, kad aktoriai susirgs ar pavėluos, kad sulūš technika. Tik ar galima tai vadinti spektakliu?
Mano mokytojas G. Varnas taip pat sakė, kad tai – ne spektaklis (šypsosi). Taip, tradiciškai esame įpratę, kad teatro komponentai yra aktoriai, dekoracijos, apšvietimas, kostiumai, bet kas nurodė, kad jis turi būti tik toks? Svarbiausia, kad jis veiktų, keltų klausimus, o kokia forma to pasiekta, ne taip svarbu.
Ar Jūsų netrikdo, kad po spektaklio niekas neploja?
Man tai labai patinka. Tai geriausia spektaklio dalis. Užsidegus šviesai, mes sėdime tyloje, žiūrime vieni į kitus ir nežinome, ką toliau reikėtų daryti. Apie tai iš dalies ir yra spektaklis. Man patiktų, jei kam nors jis būtų visiškai nepriimtinas. Kuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo įdomiau. Anksčiau labai bijojau padaryti klaidą, pastatyti blogą spektaklį, suklysti dėl santykių, bet dabar supratau, kad mes niekada nesuklystame. Padarome tai, ką turime padaryti, ir kiekvienas veiksmas duoda vienokį ar kitokį rezultatą. Todėl neverta gailėtis dėl to, kas buvo ar galėjo būti.
