Diana, kuriate įvairius papuošalus iš molio. Kaip autorinė bižuterija atsirado Jūsų gyvenime?
Po studijų ir kelerių aktyvių keramikės kūrybinio darbo metų gerą dešimtmetį nedirbau su moliu. Tuo metu mėginau save įvairiose srityse: buvau pedagogė, projektų kuratorė, dizainerė. Manau, tai paskatino domėjimąsi įvairiomis medžiagomis, jų savybėmis, jungimu, konstravimu. O gal buvo atvirkščiai – domėjimasis įvairiomis medžiagomis skatino ieškoti kitų veiklos sričių. Abu atvejai yra tarpusavyje susiję.
Papuošalai buvo tas kelias, kuriuo grįžau prie keramikos. Tai tokia, sakyčiau, pakraštinė, marginalinė keramika, apimanti daugybę medžiagų, stilistikų. Didelis dėmesys konstravimui. Papuošalai – tartum profesionalios keramikos podukra, gamina kone visi, tačiau į rezultatą rimtai nežiūri.
Man patinka kurti papuošalus. Visada susiduriu su iššūkiu – papuošalu nepasakyti per daug. Papuošalas gali egzistuoti pats sau, kaip objektas, tačiau juo galima ir puoštis. Labai įdomu, kaip skirtingai tas pats papuošalas atrodo ant skirtingų žmonių. Kurdama labai vertinu konstruktyvumą ir paprastumą, įpinu net šiek tiek naivumo. Mėgstu, kai kūrinyje galima įskaityti kokią nors istoriją.
Kodėl iš visų medžiagų pasirinkote būtent keramiką?
Keramika yra įvairiapusė ir nuostabi. Pačios įvairiausios molio, akmens masės, porcelianas bei jų dariniai – būtinas mano papuošalų elementas. Keramika – labai plati ir dėkinga savo spalvinėmis, tekstūrinėmis bei faktūrinėmis savybėmis. Prie visų šių gerųjų savybių dar prisideda tai, kad galima formuoti rankomis, palikti neužglaistytus formavimo pėdsakus. O dar – glazūravimas ir visos viršglazūrinės priemonės! Manau, kad tradicinėmis technologijomis atliktos detalės atrodo tauriai. Galų gale, tai – ilgas procesas, viena detalė būna degama iki keturių kartų.
Kaip atrodo įprasta Jūsų kūrybinė diena?
Tokios kūrybinės dienos kaip ir nėra. Yra kūrybinis laikas – intensyvesnis ar pasyvesnis. Kūrybinis procesas vyksta visada. Įsivaizduokite vienu metu veikiančias kelias radijo stotis. Vienos garsėja, kitos nutyla, išryškėja atskiros melodijos, žodžiai įgauna aiškias formas, po to vėl keičiasi. Taip ir su kūryba – ji vyksta visada, vienu metu juk galvoji ne tik apie vieną, bet ir apie kitą papuošalą, tada – apie puodelį, žibintą ir t.t. Kartais tos mintys tiesiog sprogdina iš vidaus, turi viską mesti ir nors nupiešti tai, kas sukasi galvoje. Na, o po to prasideda logiškas darbas, technologiniai dalykai, kuriuos reikia sugalvoti, pritaikyti, konstruoti, atlikti bandymus. Dažnai rezultatas labai skiriasi nuo vizijos. Medžiaga diktuoja savo taisykles.
Šiais metais įvyko pirmoji Jūsų darbų paroda. Su kokiais sunkumais ir džiaugsmais susidūrėte šio proceso metu?
Patikslinsiu – šiais metais įvyko pirmoji mano papuošalų paroda ir kartu pirmoji, po ilgos pertraukos, personalinė paroda. Paroda vyko galerijoje „Vilnensis“ ir, kaip jos vadovas Darijus Gerlikas, matydamas mano jaudulį beruošiant ekspoziciją, ramino, kad nesvarbu, kokio amžiaus yra autorius, kokie jo nuopelnai ir patirtis, autorinė paroda kiekvieną priverčia jaudintis, abejoti, ar tikrai verta viską rodyti ir ką kolegos pasakys. Aš nebuvau išimtis.
Paroda vadinasi „Votai“ – tai tema, prie kurios dar nuo studijų metų vienaip ar kitaip grįžtu. Tai tiesiog neišsemiama tema savo prasmėmis ir formomis. Votas tai – asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, aukojamas viešoje maldos vietoje. Šioje parodoje eksponuojamuose darbuose didesnį dėmesį skyriau votams – karoliams. Altoriuose sutinkami gintariniai, dažniausiai iš gilės formos karoliukų. Žiūrėdama į tuos karolius visada mąstau apie moteris, kurios juos paaukojo. Kokios jos buvo, ką galvojo, ko prašė, už ką dėkojo. Dažnai pagalvoju, kad dovanotieji moterų papuošalai jų pačių buvo kurį laiką nešiojami, yra prisigėrę minčių, lūkesčių ir paaukoti kaip brangiausias turėtas asmeninis turtas.
Su savo darbais dalyvaujate įvairiuose konkursuose. Kaip vyksta ir kiek trunka pasiruošimas jiems?
Kasmet stengiuosi sudalyvauti nors vienoje keramikos parodoje. Parodoms kuriu ne papuošalus, o didesnius objektus. Tai viena iš tų radijo stočių, apie kurias kalbėjau anksčiau, kuri visada galvoje veikia. Labai laukiu ir tikiuosi, kad atsiras koks nors parodų kuratorius, kuris sukvies visus keramikus parodyti, kokių papuošalų kiekvienas savo dirbtuvėse yra sukūręs. Taip pat mane buvo pasirinkusi Užsienio reikalų ministerija protokolinių dovanų kūrimui. Kelis metus labai sėkmingai bendradarbiavom. Jiems esu sukūrusi visą eilę segių, kaklo papuošalų, sąsagų, kalėdinių žaisliukų ir sodų. Šio bendradarbiavimo dėka mano darbai yra pasklidę po visą pasaulį.
Papuošalų kūrimas nėra Jūsų pagrindinis darbas. Ar kada svarstėte šį užsiėmimą paversti daugiau nei hobiu?
Sunkus klausimas. Daugiau nei hobis, ar tai – verslas? Papuošalas – tai lyg kompozicija iš skirtingų medžiagų. Papuošalai visada užims didelę mano kūrybos dalį ir nėra svarbu, ar juos tiražuosiu ir parduosiu. Kiekvieną pirkėją labai branginu ir vertinu, atrodo, kad tas žmogus supranta, apie ką aš kalbu savo papuošaluose. Visada įdomu, kaip tie parduoti mano papuošalai gyvena toliau. Tačiau visada mano kūryboje bus vietos ir didesniems darbams.
Tad atsakymas būtų – kol kas ne. Bet tai ne galutinis atsakymas. Gyvenime nieko nėra stabilaus, ką gali žinoti.
Esate žmona, mama, administratorė ir keramikė. Kaip Jums sekasi derinti visus savo gyvenimo darbus?
Yra toks posakis: jei neturi laiko, tai jo susirask. Kiekviena iš mūsų tai žino ir moka. Paroje yra konkretus valandų skaičius, tu žinai, ką tau reikia padaryti per tą laiką, tiesiog pasistumdai ribas. Jei daugiau laiko skiri vieniems darbams, vadinasi, kitiems laiko lieka mažiau. Taip ir balansuoji. Arba padeda išradingumas.
Ar Jums lieka laiko laisvalaikiui?
Laisvalaikio turi tiek, kiek sau pati ir skiri. Labai svarbu neperdegti, nepersidirbti, poilsis yra būtinas. Poilsiui reikia skirtingų dalykų, priklausomai nuo to, kaip jautiesi. Vienu atveju padeda gamta, kitu – laikas su draugais.
Be keramikinių dirbinių užsiimate ir sodų iš perdirbto popieriaus rišimu. Kaip kilo idėja kurti tokius meno kūrinius?
Tradicinius šiaudinius sodus rišau jau nuo paauglystės, labai patiko jų konstruktyvumas. Galėdavau ilgiausiai stebėti, kaip sodui sukantis keičiasi jo grafika. Nuostabus kinetinis menas! Ilgai sukau galvą, iš kokių medžiagų turėtų būti surištas šiandieninis sodas. Bandžiau metalą, anglies pluoštą, bet kažkaip nelipo, trūko kažkokios istorijos. Juk sodas per daug sakralus, kad galima būtų jį rišti iš bet ko.
Ir tada visai netikėtai pamačiau video medžiagą iš Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos „Sodų tyrimai ir sklaida“, kurioje radau tai ko man reikėjo – istoriją apie popierinius sodus. Popierinių sodų tradiciją 1942 m. inicijavo Lietuvos garbės konsulo Čikagoje žmona Juzė Daužvardienė, papuošdama Čikagos „Science & Industry“ muziejuje Lietuvai atstovaujančią kalėdinę eglę baltais popieriniais sodais. Ji sakė: „Kol Lietuva pavergta, mūsų eglutės nešvies!“
Man pasirodė, kad perdirbtas popierius – šiandien labai aktualias, gamtą tausojančias idėjas atitinkanti medžiaga. O kartu tai – ir medžio pluoštas, ir tekstas, kuris buvo atspausdintas ant popieriaus, iš kurio yra susuktas šiaudelis. Sunkiausia buvo susidoroti su spalvomis, kad jos netrukdytų sodo grafikai. Kalbu tiek daug apie spalvas todėl, kad lietuviams labai neįprasta matyti spalvotus sodus.
Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?
Kūrybingumas, jis yra arba jo nėra. Visada esi tokioje būsenoje, kai bet kas: tekstas, forma, įvykis, pokalbis gali pakišti mintį, kuria linkme savo kūrinį vystyti – tai iš visur idėjų ir semiesi. Būna laikas, kai negali nieko daryti ir apie nieką galvoti, ir tai yra visai normalu. Kūrybingumas yra tiesiog viena iš žmogiškų savybių.
Kokie yra Jūsų kūrybiniai ateities planai?
Šiuo metu toliau vystau „votų“ temą, ji man labai įdomi. Turėtų atsirasti segės ir kaklo papuošalai.Rugpjūtį eksponavau keramikinius žibintus Utenos kraštotyros muziejaus stiklo paviljonuose Utenio aikštėje, dalyvavau Sostinės dienose. Labai norėčiau spėti pasiruošti „Puodelio“ parodai Vilniuje, kuri vyks metų pabaigoje. Tai – nuostabi, labai geros nuotaikos, skirtingų autorių sukurtų puodelių paroda. Apie kažkokius tolimesnius planus nesinori kalbėti, kad, kaip lietuvių pasakose sakoma, laumės neišgirstų ir planų nesupainiotų.
Kokia yra kurianti moteris?
Leisiu sau pajuokauti. Viename internetiniame portale mačiau nuotrauką, kurioje pavaizduota siena su grafiti užrašu rusų kalba „Žmona menininkė – nelaimė namams!“ Turiu humoro jausmą ir juokiausi pilna burna. Tuo viskas pasakyta – tradicinės visuomenės santykis su kuriančia moterimi.
Nemanau, kad čia kažkas ne taip su tom menininkėm. Juk tiek visuomenei, tiek pačiai sau reikia priimti save tokią kokia esi – ar tu pilnesnės figūros, ar juodaplaukė, ar kairiarankė, ar menininkė, ar moteris. Taip duota ir reikia su tuo gyventi. Menininkui dažnai pritrūksta taikos su savimi. Ko gero, tai kuriančiai moteriai sunkiausia.
