Jonai, esate ilgametis muzikos, poezijos, teatro bei dailės festivalio „Dpoezijos šaltinis“ vadovas. Kuo jis ypatingas ir skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio renginių?
Jonas: Man sunku kalbėti apie „Dpoezijos šaltinio“ išskirtinumą ar neišskirtinumą, nes jis – mano kūdikis, augintas ir puoselėtas daugiau nei dešimtmetį. Man „Dpoezijos šaltinis“ yra ne vien renginys. Tai yra ištisa filosofija, svajonė apie atvirą kūrybą, keitimąsi energija, kūrybinį rezonansą. Kūrėjas visada gauna daugiau duodamas kitiems. O kai susijungia du, trys... O kai ištisas būrys... Aš tai stebiu ne vienus metus, ir tai yra festivalio variklis.
Festivalis kiekvienais metais išsisuka vis plačiau ir plačiau. Kažkada tai buvo bardų vadinamasis meetas, dabar tai – trijų dienų tarptautinis renginys, kuriame vyksta koncertai, dailės simpoziumas, teatro pasirodymai, skaitoma poezija. Manau, jo išskirtinumas yra tas, kad garsūs atlikėjai, net – užsienio, sulekia pasidalyti kūrybine ugnimi. Tvyro tokia įmagnetinta energija, laisva, hipiška aura, kad net telefono nesinori traukti ir filmuoti. Nes... kam gaišti laiką tuščiai, kai gali būti, stebėti, dalyvauti, augti. Ir tai, ko gero, vienintelis festivalis, kuriame kūryba skamba tik gimtąja kalba. Net jei atlikėjai – iš užsienio.
Daugodai, esantys šalia Raseinių, kur ir vyks šis festivalis, yra, tarkim, daugiau kaip 150 km nuo Vilniaus. Dėl ko šiemet verta važiuoti tokį atstumą? Kas laukia žiūrovų?
Jonas: Pirmiausia – tai renginys draugiškai šeimai. Vaikai užimti dirbtuvėlėse, nuostabioj gamtoj vykstančiais žaidimais, teatralizuotuose koncertuose. Tėvai tuo metu gali klausyti koncertų, dalyvauti užsiėmimuose ar... tiesiog mėgautis vasara, lėtai per dangų besiritant saulei. Festivalis – tai yra laikas sau.
Šiemet bus galima išgirsti daug garsių atlikėjų: grupę „Baltasis kiras“, Darių Žvirblį, Giedrių ir Agnę Arbačiauskus, Mindaugą ir Valdą Valiukus, Gytį ir Eveliną Šimelionius... Šiais metais pasirodys labai daug kuriančių šeimų. Atvažiuos ukrainiečių grupė „Očeretianij Kit“ („Nendrių katinas“), sulėks būrys dailininkų iš Odesos, Kijevo... „Dpoezijos šaltinis 2019“ turį savo žvėrį – Grojančią lapę. Jos šiaudinę skulptūrą sudeginsime baigiantis šeštadienio koncertui.
Jei esate vadovas, tai tikriausiai tereikia pirštu kitiems parodyti, ką daryti, ir viskas vyksta savaime. Kokios patirties šiuo atžvilgiu įgijote per visus festivalio gyvavimo metus?
Jonas: Ko gero, aš ne to tipo vadovas... Mano darbas – festivalio parengiamuosius darbus sudėlioti laike ir laiku motyvuoti. Stebėti, kad renginys nenukryptų netinkama linkme į popsą, komerciją ir niekam nereikalingą rutiną.
Komanda pati save augina. Tik nereikia trukdyti. Prie komandos jungiasi tokie pat kaip aš – įkvėpti, degantys, turintys svajonių ir vizijų žmonės. Kiekvienas atsineša savo. Ir „Dpoezija“ tampa kita! Reinkarnuojasi!
Įgijau patirties... Išmokau visada sakyti „taip“! Pirmiausia sutikti su naujomis mintimis, o tada, jei jos prasilenkia su tikrove, paversti jas tikrove. Išmokau laikytis žodžio ir reikalauti atsakyti už savo žodžius (kartais griežtai).
Šiemet festivalio „Mėnuo juodaragis vadovas Ugnius Liogė pareiškė darąs festivalio pertrauką. Ar Jums nėra buvę, kad galvojote: „Ne, pakanka, per sunku..“? Juk tokie renginiai daromi veikiau iš idėjos, vargu ar jie finansiškai atsiperka...
Jonas: „Dpoezija“ nėra tik mano festivalis. Net jei pasitraukčiau ar mane perrinktų asociacijos susirinkimas, renginys ir idėja gyvuotų toliau. Tai ir yra mano palinkėjimas festivaliui.
O jei praktiškai... Taip, dažnai apninka tokios mintys. Labiausiai – dėl demotyvuojančių dalykų: sumažinto rėmimo, atmestų paraiškų, biurokratinio purvo. Tai – ne man. Ši veikla mano gyvenime – grynas balastas. Ačiū Dievui, kad renginio vieta ir ūkine dalimi pasirūpina mūsų pagrindinis rėmėjas Rosvaldas Kunickas – jis renginiui užleidžia savo sodybą – bei už ūkinę renginio dalį atsakingi organizatoriai. Man festivalį dar norisi organizuoti, nes matau jo augimą, atsinaujinimą, atgimimą. Matau žmones, kuriuos išaugino šis festivalis, matau žmones, kurie pamilo viens kitą šiame festivalyje. Tai įkvepia!
Jūs ne tik vadovaujate, bet ir koncertuojate festivalyje. Ar nėra sudėtinga atlikti tobulai abu vaidmenis?
Jonas: Ir koncertuoju, ir dalyvauju, ir stebiu, ir savanoriauju... Taip sutampa, kad kiekvienais metais atvažiuoju vis su nauju projektu. Muzikos, poezijos. Šiais metais pristatysiu vaikiškų dainų kompaktinį diską „Ar jau atvažiavom?“, o su Ramūno ir Vilijos Šepučių duetu „JieDu“ – kartu išleistą albumą „Spalvos“.
Nekeliu sau tobulo atlikėjo reikalavimų. Kūryba, muzika man yra žaidimas. Ir tikrai – ne azartinis. Tai procesas! Tobulumas yra reliatyvi sąvoka. Sumeti į krūvą ir išsirenki geriausią. O mano dainos... Jos ne tam kurtos, kad laimėtų konkursus. Tai, ko gero, ir yra atsakymas, kaip viską suderinu, – visada esu įsitraukęs į organizavimo procesą.
Jonai, neoficialiu festivalio himnu tapusią dainą „Lapė“ atliksite, be kitų atlikėjų, kartu su grupe „JieDu“, visi kartu dovanosite ir teatralizuotą koncertą mažiesiems „Ar jau atvažiavom?“ Jonas Baltokas ir „JieDu“ kartu koncertuoja tik pusantrų metų. Kaip kiekvieno Jūsų gyvenime atsirado muzika ir kaip muzika jus visus suvedė?
Jonas: Toje aplinkoje, kur augau, nei meno, nei kūrybos nebuvo. Tik pradėjęs studijuoti susidomėjau muzika. Bet esu techninio mąstymo, tad labiau susidomėjau teorine dalimi. Pradėjau nuo paprastos fleitos. Paskui pasičiupau gitarą. Ir kaip pirmapradis žmogus išmoko kalbėti, taip mykdamas pradėjau dainuoti. O tada jau manęs niekas nesugebėjo užčiaupti (šypsosi).
O Vilija ir Ramūnas... Jie neįtikėtinai imlūs. Kaip supratau, jie turėjo nedaug muzikinės koncertinės patirties, bet į bendrą kūrybinį procesą ir muzikinį tobulėjimą įsitraukė su didžiule aistra. Mes trise esame tartum tobulos dėlionės dalys. Jie užpildo mano dainų muzikines ir emocines duobes, o aš – jų.
Vilija: Mano tėveliai – muzikai, muzikos pedagogai, vyresnioji sesuo taip pat baigė muzikologijos studijas, todėl ir iš manęs buvo tikėtasi turbūt panašaus kelio. Vaikystėje niekas neklausė, ar nori groti, paklausė tik, kokiu instrumentu. Tai buvo savaime suprantama. Baigiau smuiko klasę, ne vienus metus dalyvaudavau „Dainų dainelės“ konkurse, o paskui... jau po daug metų smuiku prireikė griežti spektaklyje, Klaipėdos Pilies teatre. Tad profesionalia muzikante netapau.
Ramūnas: Muzika visada buvo su manim arba aš su ja. Tiesa, ilgai jos tik klausydavau... Manau, kad muzika yra vienintelė meno rūšis, kuri suprantama visiems. Nesvarbu, kokia kalba kalbėtum, kokį išsilavinimą ar intelektą turėtum. Ji arba pereina per širdį ir sielą, arba – ne. Tiesa, tik kiekvienas pasirenkame savo žanrą. Bardų muzika lydėjo nuo vaikystės, vėliau – kai Klaipėdoje studijavau režisūrą, o prieš kelerius metus supratau, kad reikia išpildyti savo svajonę. Nusipirkau gitarą, susiradau mokytoją ir nuėjau mokyts, bet profesionaliu muzikantu taip pat netapau (šypsosi).
Vilija: Kartu su Jonu pradėjome groti (ne)atsitiktinai. Jonas paprašė viename koncerte kartu sudainuoti vieną dainą. Po poros repeticijų atsirado dar viena, paskui – dar viena Jono daina, paskui – mūsų su Ramūnu viena, paskui – kita... Taip atsirado, anot mūsų bičiulio poeto Liutauro Degėsio, ne grupė, o susivienijimas Jonas Baltokas ir „JieDu“.
Ramūnas: Beje, aš apskritai nebuvau kviestas. Atėjau kartu su Vilija į repeticiją, turėjau gitarą, o Jonas paprašė pagroti kelias natas. Akivaizdu, kad tiko.
Jūsų neseniai išleistas bendras albumas vadinasi „Spalvos“. Ką reiškia pavadinimas, kokias spalvas šiuo metu gyvenime renkatės ir kodėl?
Ramūnas: Nieko labai prasmingo ir gilaus pavadinime nėra. Tiesiog mūsų gyvenimo įvairovė ir yra jo spalvos.
Vilija: Mes tik trys, o kokie skirtingi! Ir tikrai turime savo spalvas. Visi žmonės turi savas spalvas. Vieni – mažiau, kiti – daugiau.
Ramūnas: Pavyzdžiui, mano – žalia. Tiesiog gražu. Jei galiu rinktis, ją ir renkuosi.
Vilija: O man būna įvairūs laikotarpiai: mėlynasis periodas, geltonasis, pilkasis... Dabar – ryžasis (šypsosi).
Jonas: Kai rinkome albumo pavadinimą, visi draugiškai sutarėm – „Spalvos“! Jį sudaro 10 skirtingų tekstų autorių, nuotaikų, skirtingais gyvenimo etapais sukurtų dainų. O daina „Spalvos“ labai graži ir energetiškai stipri. Kokią spalvą renkuosi?.. Žalią! Nes tokios įkvepiančios vasaros man gyvenime dar nėra buvę. Tiek galimybių, tiek įgyvendintų darbų!
Albumo dainos yra visų kūrybos miksas: ir dainų žodžius, ir muziką kuriate visi. Vis dėlto, sakykite, kurio kuri yra stiprioji pusė, kas teikia daugiausia malonumo ir kuriais atvejais dar reikia perlaužti save?
Vilija: Sunku pasakyti, kuri stiprioji ar silpnoji tavo pusė. Visada manau, kad tai, ką darau, visada galiu padaryti dar geriau. Nors, tiesą sakant, turbūt labiausiai reiktų „padirbėti“ su smuiku.
Ramūnas: Labiausiai laiko pojūtį prarandu, kai dėlioju melodiją, ieškau dermių, sąskambių.
Jonas: Daina dažniausiai yra vieno žmogaus kūrybos darbas. Visi kiti yra prigrojantys ir papildantys nariai. Pirminė idėja vis tiek gimsta vieno žmogaus galvoje. O su „JieDu“ mus sieja gilus demokratinis kūrybinis ryšys – aš jiems leidžiu savęs nevaržyti, ir jie manęs nestabdo. Visi sudedame dalelę savo širdies – va ir gaunam tokią specifinę mišrainę (šypsosi)
Visgi... mūsu trio susiklostė tam tikros „pareigos“: Vilija suteikia grakštaus melodingumo, Ramūnas duoda dainoms bosanovinį pulsą ir svajingus gitaros solo (pastaruoju metu ir padainuoja), na, o man tenka klasikinio bardo ir muzikinio architekto vaidmuo. Bet kai kuriose dainose mūsų šitos „pareigos“ išsimaišo.
Man per save nereikia lipti. Viskas gaunasi lengvai ir be įtampos.
Ramūnai, ar dainos „Stilinga“ žodžiai yra apie Jūsų žmoną Viliją? Joje dėkojate jai. Už ką esate dėkingas Vilijai?
Ramūnas: Tai konkrečiai jai rašytas tekstas. Nemaniau, kad jis taps daina, – kviečiu paklausyti. Kažkaip kažkada pagalvojau, kad esu per mažai jai pasakęs, ką jaučiu. Pradinis teksto pavadinimas „Laiškas“, bet Vilija sukūrė jo muziką ir dėl esamo priedainio dainai prilipo pavadinimas „Stilinga“.
Vilija, raudonplaukės moterys paprastai laikomos ugningo temperamento. Ar tai reiškia, kad ir namie, ir scenoje Jūs tarsi viesulas įsukate Ramūną?
Vilija: Jeigu sakyčiau, kad esu rami, tikrai meluočiau. Tačiau namai man yra ta oazė, iš kurios semiuosi ramybės, todėl mano „ugningumas“ ten nei vaikams, nei Ramūnui tikrai nereikalingas. Scena – kitas dalykas. Man ji patinka, tikiuosi, aš jai irgi (šypsosi). Nežinau nė vieno atlikėjo, aktoriaus, artisto, kuriam nepatiktų scena ir žiūrovų dėmesys. Jei taip sako – meluoja. Be to, dirbu ir pedagoginį darbą, tad irgi tam tikra prasme esu prieš publiką.Tiesa, kartais būna, kad Ramūną įtraukiu į tokias veiklas, kurių jis tikrai niekada pats nepasirinktų, pavyzdžiui, vesti renginius. Bet nežinau geresnio scenos partnerio už jį. Scena reikalauja pasitikėjimo.
Jūs, Vilija, parašėte dainos „Žmogelis“ žodžius. Ji – apie tai, kad mes gyvenime nešiojame kaukes. Jūs su Ramūnu vaidinate Klaipėdos Pilies teatre. Teatras jus suvedė kaip porą. Kaip tai nutiko? Ir ar teatras, aktorystė kartais nepereina į gyvenimą?
Ramūnas: Nutiko kaip ir visiems. Paprastai. Įsimylėjau scenos partnerę. Ir vis dar myliu. Nieko negaliu sau padaryti. Jau kartais sakau sau – „liaukis“, bet apsisuku – ir vėl viskas iš naujo (šypsosi). Supratau – turiu priklausomybę.
Vilija: Nieko kito nepasakysiu. Galima kopijuoti Ramūno tekstą ir dėti prie mano vardo. Ar teatras nepereina į gyvenimą? Pereina, kai mokomės tekstus, prieš premjeras ir kalbamės pjesių tekstais arba tampame personažais, kalbančiais buitine kalba. Taip sūnūs supranta, kad premjera jau visai čia pat. O, jei rimtai, mums nuo pat pradžių pavyko suprasti, kad namai – ne scena.
Jonai, Jūsų žmonai labai pasisekė – jai turi būti 100 procentų ramu išleidžiant Jus į koncertus su grupe „JieDu“... Vis dėlto koncertuoti tenka dažnai, per metus, kiek žinau, surengėte 30 koncertų. Koks santykių patikrinimas yra tokie išsiskyrimai?
Jonas: Tai kad man dar nėra taip buvę, kad būtų ko nerimauti per mano koncertus. Ir ... jei atvirai, nelabai mane domintų. Po pasirodymo mažiausiai valandą aš galvoje dainą po dainos analizuoju, vertinu. Iš mano pusės – viskas ramu (šypsosi). O moterys... Tikriausiai jei myli, visko prisigalvoja. O jei nemyli, tai koks skirtumas tada. Tai tiek tų procentų.
Su žmona Lina mums dažniausiai kyla ginčų dėl įtempto grafiko. Aš ir pats norėčiau daugiau laiko praleisti su šeima, namie. Tačiau koncertus vertinu labai rimtai – kaip darbą. Jei jau dirbti – tai nuoširdžiai.
Festivalyje pristatysite teatralizuotą pasirodymą vaikams. Kodėl Jums, Jonai, įdomu kurti vaikams, ar tai reiškia, kad Jumyse stiprus vidinis vaikas? Ką, Vilija ir Ramūnai, apie šio žanro kūrybą sako Jūsų kitokio stiliaus muziką kuriantys ir grojantys vaikai?
Jonas: Vaikai yra ta auditorija, kuri geriausiai patikrina, ar dar ne laikas eiti bardui į pensiją. Jie greit atrenka, kas yra tikra. Vaikiškos dainos yra iššūkis, kurį šiuo gyvenimo etapu priimu iškelta galva.
Groti su vaikais ir būti vaiku yra labai skirtingi dalykai. Mane net nupurto, kai išgirstu vaikiškas daineles su sintezatoriumi apie pieveles, saulutes, gėlytes. Iš kur tas noras taip apsaugoti vaikus nuo realybės?!
Aš dainuoju apie tai, kuo pats tikiu, skleidžiu emociją, kurią pats jaučiu. Tas pats galioja ir vaikiškoms dainoms.
Ramūnas: Tokia muzika turi teisę gyventi (šypsosi). Jei rimtai, – mūsų visi trys sūnūs patys nuo to pradėjo, kol atrado, kas jiems patinka. Vidurinis sūnus jau tampa mano patarėju, kai kalbame apie dermes, apie grojimo techniką ir ritmus, nors kuria visai kitokią muziką.
Vilija: Visi trys sako, kad gražu. Patinka, nors tai ir nėra jų mėgstamas žanras. Kai tik gali, būna koncertuose. Vadinasi, gal ir tiesa tai, ką sako.
