Kada užsimezgė Jūsų pažintis su augalų pasauliu? Kas tam turėjo įtakos?
Augau Vilniuje, tik vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius. Ten su seserimi lakstėme po pievas, jautėmės šiek tiek laukinės. Tada labai mėgau senelio man pririnktuose buteliukuose maišyti žolyčių „vaistus“. Su augalais artimiau supažindino tėčio giminaitė, mūsų vadinama močiute, – ji mus su seserimi prižiūrėdavo Vilniuje. „Močiutė“ atsiveždavo pačios prisiskintų žolynų ir rodydavo, kuris padeda įveikti vieną ar kitą negalavimą.
Dar būdama labai maža, iš jos išmokau gaminti žolių aliejines ištraukas. Šios žinios dabar labai praverčia. O tėtis, jei miške pamatydavo šviežių pušų pumpurus, būtinai duodavo jų paragauti. Kaip gydyti liaudiškais būdais, parodė kitas senelis, – jis mokėjo pagelbėti žmonėms ir gyvuliams. Jeigu kas nors išsinarindavo ar susitrenkdavo galūnes, senelis nueidavo į tam tikrą vietą, paruošdavo specialų raištį su mazgeliais ir jį užkalbėdavo. Kai tas raištis būdavo užrišamas žmogui ar arkliui, šie pasveikdavo. Tai man patvirtino, kad tokie dalykai yra daugiau nei placebo ar vien tikėjimo padariniai.
Vis dėlto Jūsų studijos ir karjera iš pradžių buvo labai toli nuo gamtos...
Svarsčiau studijuoti botaniką ar biologiją, bet aiškaus postūmio tada nejutau. Pasirinkau ekonomikos studijas. Pirmasis mano darbas buvo labai rutininis – susijęs su ekonominiu projektų pagrindimu. Supratau, kad ten pasilikusi pražūsiu. Nusprendžiau stoti į aspirantūrą ir perėjau dirbti į Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutą, dar vėliau dėstytojavau, dirbau patarėja Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovybėje Lietuvoje. Pastarasis etapas padėjo suvokti save – kaip pasaulio žmogų. Turėjau galimybių dirbti, gyventi svetur, bet supratau, kad nesu iš tų, kurie lengvai įleidžia šaknis bet kur. Namai man – tai mano ir mano giminės aplinka, plačiau – Lietuva. Dėl augalų laikausi to paties požiūrio: tai, kas artima ir sava, padeda geriausiai.
Uždarius TVF atstovybę, dirbau tarptautinių ekonomikos santykių srityje, rašiau pasaulio ekonomikos apžvalgas. Tada buvau be galo smarki. Vis dėlto ilgainiui tas darbas nuo ankstaus ryto iki vakaro su kelių savaičių atostogų pertraukomis pasidarė ne mano jėgoms. Tuo metu jau mokiausi pas rimtus fitoterapijos specialistus. Pajutau, kad sėdėdama dviejose valtyse išsiblaškau. Išeiti iš svajone laikomo darbo ryžausi ne iš karto, o ir nelabai tikėjau, kad taip pasielgsiu. Vis dėlto po trejų metų nukirtau tai, kas mane laikė. Dabar gyvenimu džiaugiuosi kur kas labiau nei anksčiau. Vaikai užauginti, kiti gyvenimo tikslai pasiekti. Antroji gyvenimo pusė – tai laikas, kai augini nebe savo kūną, nebe savo ego, o savo sielą ir darai tai, kas tau patinka.
Kaip šeima vertina tai, kuo dabar užsiimate? Ar naudojasi Jūsų žiniomis?
Sūnus ir dukra pritaria mano veiklai. Jie su džiaugsmu naudoja mano kosmetikos gaminius, iš to sprendžiu, kad šie yra geri. Jaučiu ir vyro palaikymą. Jis nuveža, kur reikia, padeda nudirbti sunkiuosius darbus – iš kietos žemės iškasa augalus, padeda parsinešti.
Žoliaujate, bet žolininke savęs nevadinate. Kodėl?
Žolininke savęs nelaikau, nes augalų renku labai nedaug. Man baisu matyti, kai jų prisiplėšiama glėbiais. Taip siaubiama gamta. Žoliauti reikia tinkamo dvasinio nusiteikimo. Man labai gražu, kaip tai daro Tibeto vienuoliai – apsirengę švariais drabužiais ir giedodami. Tikiu, kad taip surinkti augalai veikia stipriau.
Esu už pagarbų įsiklausymą į gamtą. Augalus siūlau vertinti ne tik pagal jų chemines savybes ir gydomąjį poveikį. Jie skleidžia ir tam tikrą energiją, pavyzdžiui, prisiglaudę prie ąžuolo, pasisemiame stiprybės. Augalo veiksmingumą lemia ne tik jo cheminė sudėtis. Štai čiobrelių ir raudonėlių sudėtis beveik identiška, bet poveikis visai kitoks. Nė nebandyčiau apibrėžti, kodėl taip yra, nes, viską įsprausdami į rėmus, sumenkiname, nuvertiname tikrovę. Tai žiūrėjimas iš aukšto – esą mes tai žinome. Iš tikrųjų nežinome, nes esame labai jauni. Juk augalai šioje žemėje egzistuoja milijonus metų, o mes – nepalyginti trumpiau. Manyti, kad žmogus yra gamtos valdovas, man atrodo, labai vaikiška. Geriau įsižiūrėję pamatome, kad esame tarsi tie skruzdėliukai, karštligiškai lakstantys pirmyn atgal. Gamtą matau kaip mokytoją, galinčią atverti slėpinius, išmokyti vertingų gyvenimo pamokų.
Vienas garsiausių Lietuvos žolininkų fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius yra užsiminęs apie augalų sielą...
Skirkevičių laikau didžiu savo mokytoju. Būtent iš jo pirmąkart išgirdau apie augalų sielą. Ir aš bandau eiti augalų sielos ieškojimo keliu, nes šis kelias pats gražiausias. Tyrimais patvirtinta, kad augalai jaučia ir perduoda skausmą, skirtingai reaguoja į gerai ir blogai su jais besielgiančiuosius. Augalai man yra gyvi, jaučiantys, bendraujantys.
Prisimenu, kaip kartą išsiruošiau jų fotografuoti. Tądien nebuvo nė menkiausio vėjelio, net drebulių lapai nevirpėjo, bet vos nusitaikiau į pasirinktą augalą fotoaparatu, visi lapeliai ėmė drebėti. Supratau, kad jam baisu, juk ir pati nemėgstu būti fotografuojama. Mintyse pasikalbėjau su tuo augalu, pasakiau, kad viskas gerai, ir paprašiau kurį laiką pabūti ramiai. Taip augalėlis nurimo, ir aš jį gražiai nufotografavau.
Manau, vyrai labiau susiję su dangaus sfera, kažkur aukštai esančiu Dievu. O štai moterys – su žemės, vandens stichijomis, todėl joms artimesnės su žeme susijusios dvasinės praktikos. Juk ne veltui sakoma – Motina Žemė, Dangus Tėvas. Norinčiosioms puoselėti savo moteriškumą paprasčiausias būdas tai daryti – bendrauti su gamta, auginti vaikus, būti motina.
Jūsų augalų taro kortos, susietos su 78-iais lietuviškais augalais, skatina ryšį su gamta. Kaip kilo mintis jas sukurti ir kam jos skirtos?
Kažkaip pradėjau jausti lietuviškų augalų ir didžiųjų taro arkanų (vertybių arba paslapčių) tarpusavio ryšį, ir tos kortos pradėjo savaime dėliotis. Beje, jos tikrai netiktų kitoms tautoms, nes tuos pačius augalus interpretuoja visai kitaip. Štai Lietuvoje epitetas „vyras kaip ąžuolas“ turi teigiamą prasmę. Slavams šis galiūnas yra per daug stiprus ir nelankstus. Jiems artimesnis judrus ir paslankus beržas.
Lietuviškų augalų taro kortų Valdovu arkanu pasirinkau ąžuolą, Valdovės arkanu – liepą. Yra moterų, kurios energijos pasisemia ir apkabinusios ąžuolą, vis dėlto moteriškąja energija pasižymi būtent liepos. Į šį medį net žaibas netrenkia, iš jų medienos gaminami vaikų lopšiai, o iš ąžuolų – krėslai ar sostai, šie stiprina juose sėdinčius vyrus. Žaibas pirmiausia trenkia į stiprų ąžuolą – taip jis pažymimas. Iš tokio medienos net amuletai daromi, mat žaibo trenktas medis dar stipresnis. O štai pirtyje naudojamos ąžuolinės vantos tinka ne visiems, labiau – tvirto kūno sudėjimo, aukštesnį kraujo spaudimą turintiems žmonėms.
Teisingumo arkaną susiejau su lazdynu – juk nuo senų senovės šio medžio lazda įvardijama kaip tiesi, teisinga, teisi. Tryliktajam, Mirties, arkanui priskyriau eglę. Iš esmės šis arkanas simbolizuoja transformaciją – kad išeitų tai, kas sena, ir atsirastų nauja. Juk ir gražiai išpuošta kalėdinė eglutė vėliau tarsi paaukojama – išmetama. Iš tikrųjų eglė yra liūdnas, niūrokas medis. Prisiminkime kad ir „Eglės žalčių karalienės“ istoriją. Tiesa, jei skauda galvą, labai verta pavaikščioti po eglyną. Eglės – energiją sugeriantys, apvalantys medžiai. Senais laikais jas sodindavo atokiau nuo sodybos, kad užstotų vaizdą nuo kelio. Pačiame kieme – nebent gimdydama mirdavo jauna moteris ir palikdavo vaikus našlaičius. Tada eglė stebėdavo, kaip auga vaikai, kaip vyras gyvena. Eglę kieme sodindavo ir tie žmonės, kurie jausdavosi tarytum užteršti, kuriems norėdavosi, kad kas nors juos apvalytų, išgelbėtų nuo girtuoklystės ar barnių.
Pušis – ją priskyriau Aukos arkanui – visai kitokia. Sakoma, kad šie medžiai priima tuos, kurie ateina su atvira ir mylinčia širdimi. Ne veltui pušynuose nerekomenduojama vaikštinėti širdininkams. Galbūt jų liga ir atsirado dėl to, kad širdis buvo per daug atvira ir kažkas ją sužeidė. Jei žmogus per daug uždaras, per mažai mylintis, pušynai irgi netinka. Jeigu norisi sužinoti, kodėl tos meilės trūksta, geriau eiti pasiklausti liepos. Tiesa, paprašyti meilės galima ir pušies. Jau vien todėl, kad jos spygliai suaugę po du, o, kas yra poromis, labai padeda meilės reikaluose. Svarbu, kad prigludus prie pušies būtų gera. Jeigu širdis ima dunksėti iš baimės ar pradeda trūkti oro, pušyne geriau neužsibūti, verčiau išgerti spyglių arbatos. Užtat pušynai tikrai tiks kvėpavimo problemų turintiems žmonėms. Padės, kai sunku laisvai įkvėpti, džiaugtis gyvenimu.
Kortos įprastai naudojamos burti, ateičiai spėti. Kaip naudotis jūsiškėmis?
Mano kortos skirtos žaisti. Vyrai būrimo jomis prisibijo, nes yra labai rimti. Štai, pavyzdžiui, vienas man sako: „Prisimeni, ką prieš metus ištraukiau? Taigi viskas taip ir buvo.“ Vadinasi, žmogus apie tai galvojo visus metus. Moterys yra žaismingesnės. Jei ištraukta korta joms kuo nors nepatinka, traukia dar ir dar, kol pagaliau gauna tai, kas patinka. Ir labai teisingai daro, nes patys esame savo gyvenimo įvykių kūrėjai.
Mano supratimu, ir pats gyvenimas yra žaidimų aikštelė, tik vieni apsimeta, kad žaidžia rimtus žaidimus, kiti – graudžius, treti – agresyvius ir t. t. Pirmiausia užkabina tam tikras žodis, vaizdas, paveikslėlis, tada ta linkme nuvingiuoja mūsų mintys, paskui – svajonės, o tada – realūs žingsniai. Tai pasakytina ir apie mūsų ateitį. Taigi nėra taip, kad ją išburtų korta. Patys save užburiame arba nukreipiame. Mano augalų taro kortos padeda pažinti ne tik augalus, bet ir save. Pradėti galima taip – išsitrauki iš kaladės augalą, kurį tais metais bus svarbu pažinti, o per jį – save.
Įprasčiausias augalų naudojimo būdas yra arbata, – ji jau tapo mūsų kasdienybe.
Nėra gerai, kai žmonės, prisiklausę, kad gerti vaistažolių arbatas naudinga, daro tai kasdien. Nesižaviu išgirdusi sakant: „Oi, kaip mėgstu mėtas, kasdien geriu jų arbatą.“ Mėtos ramina, šaldo, vėsina žmogaus viduje liepsnojančią ugnį, gali suaktyvinti protą, padėti, jei pykina, tačiau fitoterapijos specialistai žino, kad mėtos tik iš pradžių aktyvina protą, bet ilgainiui jį „išdžiovina“, ir šis ima menkti. Vaistažolėmis nepatartina užsižaisti, nes jos yra ne kasdienis maistas, o gana stiprūs vaistai. Savigydos reikėtų vengti. Jeigu vaikštome po pievas, bendraujame su augalais, ypač jei užmezgame su jais ryšį, atrandame mums patinkančių ir tinkamų, arbatos, manau, tikrai nereikia. Augalai skirti labiau ne gydytis, o sveikatintis. Farmacija tikrai nėra blogybė, tai – civilizacija ir pažanga. Jeigu rimtai susirgai, reikia pasikliauti gydytojais ir jų nurodymais. Be to, gydytis augalinėmis priemonėmis žmogus turi norėti pats. Spausti jo nederėtų. O gal jis nori, pavyzdžiui, sirgti, nes taip sulauks daugiau dėmesio ir pan. Nekvaršinkime galvos dėl to, ko kitiems, kaip mums atrodo, reikia. Norint gydytis augalais, reikia ir tikėti, ir išmanyti – kad tik neapsinuodytume, kad tik nebūtų per daug.
Augalus pažįstate tikrai labai gerai, tad kodėl negydote jais?
Nemėgstu to. Bandydama ką nors gydyti ir pati persergu lengva tos ligos forma. Įdomiau būti žyne.
Ar todėl ir savo knygą pavadinote „Augalai, kuriuos renka Žynė“?
Tikrai ne save turėjau galvoje, – būtų pernelyg arogantiška. Man žodis „žynė“ atliepia vieną moteriškumo aspektų – simbolizuoja ryšį su gamta, moterišką išmintį, intuiciją, viską, kas susiję su moterišku dvasingumu. Per pirmąją gyvenimo pusę, kol esame jaunos, turime nuveikti daug kitų darbų, būti veiklios ir kuriančios. Antroje gyvenimo pusėje – rūpintis, kaip perduoti savo žinias. Taigi esu žynės amžiaus. Man svarbu, kad išliktų žinios apie lietuviškus augalus, nes galinčių jas perduoti žmonių mažėja. Noriu paskatinti moteris, ypač jaunas, domėtis augalais. Kad ta tradicija išliktų gyva, kad moterys perduotų ją ir savo vaikams. To paties siekiu ir mokydama gaminti kosmetiką iš lietuviškų augalų.
Kokie tokios kosmetikos savitumai?
Pavyzdžiui, kadagių kremą darau tik iš natūralių komponentų – bičių vaško, šaltai spausto aliejaus, šaltinio vandens ir kt. Nenaudoju jokių eterinių aliejų, pirktinių priedų. Anksčiau mėgau įvairius eterinius aliejus, tačiau tai yra stiprus dirgiklis, dėl jo ilgainiui sumenksta uoslė. Stipriai kvepianti kosmetika užgožia pačios moters kvapą, ir tai gali labai trikdyti aplinkinius. Šiltuosiuose kraštuose, kur viskas greitai pūva ir genda, stiprių kvapų gal reikia labiau. Lietuva yra šaltesnė šalis, stiprūs kvapai net genetiškai mums nepriimtini, pas mus juk neauga ypač kvapnūs augalai, nuo kurių svaigsta galva. Iš mūsiškių moteriškumui švelniai atsiskleisti galbūt padeda vingiorykštės.
Vasaros pradžia – pats žolynų ir gėlynų vešėjimo laikas. Kokius augalus išskirtumėte?
Vieni geriausių vasaros augalų – rasakilos. Tai harmonijos tarp vyriško ir moteriško pradų augalas. Iš lapelių viduryje susikaupusios rasos alchemikai kadaise gamino nemirtingumo eliksyrą. Pakanka vieną rasos lašelį įlašinti į buteliuką šaltinio vandens, ir jau galima sveikatintis. Jeigu rasa rinkta vakare, vandenėlis pravers miegui pagerinti, jeigu – ryte, suteiks žvalumo. Poveikiui sustiprinti dar teks pridėti daug meilės ir pastangų: buteliuką reiks purtyti šimtą kartų ir dar dainuoti ką nors gražaus. Be kita ko, rasakila yra moteriškas augalas. Ji turi fitohormonų, skatina progesterono gamybą, padeda moterims, kurios negali susilaukti vaikelio. Labai tinka ir nėščiosioms bei moterims po gimdymo. Šis augalas labai svarbus ir vyresnėms moterims – padeda, kai sutrinka hormonų pusiausvyra, kai apima nerimas, kad jaunystė jau praėjo. Dar yra sakoma, kad žmogui, kuris namuose yra ujamas, reiktų pasisodinti rasakilą ar bent jau sudžiovintą puokštelę pasikabinti. Tai padės harmonizuoti vyriškos ir moteriškos energijos srautus. Moterį sustiprins, jei to reikia, vyrą apramins, jei jis per daug ugnies svaido.
O per Rasas, per vasaros saulėgrįžą, pasivolioti rasakilų pievoje yra taip pat gerai, kaip ir išsimaudyti upėje tekant saulei. Tai sustiprina organizmą, suteikia jam harmonijos.
Rasos, Joninės, Kupolės... Kad ir kaip vadintume šią šventę, trumpiausia metų naktis nuo seno siejama su stebuklais. Ar tikite jais?
Labai! Gyvenimo žavesys ir yra tai, kad kuo mes tikim, taip ir yra. Mano gyvenimas stebuklingas, nes tuo tikiu. Kas ateina žaisti mano žaidimų, tam irgi atsiveria stebuklai. Net nežinau, kuo dar labiau tikėti, jei ne stebuklais. Jau vien tai, kad gimiau, kad gimiau būtent čia, kad gyvenu, kad esu tokia, kokia esu, yra didžiausias stebuklas. Augalai taip pat – stebuklas. Kaip ir galėjimas su jais bendrauti, susikalbėti, pažinti.
Stebuklai labiausiai tikėtini ypatinguoju gamtos virsmo metu, pavyzdžiui, trumpiausią ar ilgiausią metų naktį, tačiau šiaip jie vyksta bet kada, kai tik jiems atsiveriame. Jei esame labai protingi ir sąmoningi, tada pasąmonė miega. Stebuklai įvyksta, kai ji prabudinama. Moterų intuicija stipresnė, ir stebuklų joms nutinka dažniau nei vyrams.
Mėgstu naktį, jos magiją ir pilnatį. Moteris, pilnatis ir pilnatvė – labai gražus derinys. Pilnatis – tikrasis stebuklų metas. Mano gyvenime stebuklai vyksta nuolatos. Didžiulis stebuklas yra tai, kad vos ką nors pagalvoju, taip ir nutinka.
Nesuprantu, kaip galima tik sėdėti ir ko nors norėti. Jeigu ko nors nori, tai ir turėk. Nueik ir pasiimk, daryk ką nors, ženk tą žingsnį. Stebuklas yra atsidavimas gyvenimo bangai, jo ritmui, visiškai laisvas plaukimas. Stebuklu vadinu ir visišką žmonių tarpusavio supratimą. Kalbu ne apie protą, o apie sielų bendravimą. Juk kitąkart nė žodžių nereikia – širdis kalba širdžiai. Ir tai yra tikriausias stebuklas.
Makiažas – Julijos Estko
