Septyni aukštai liftu, dar trys – laiptais. Švara spindintis kambarėlis niekuo neprimena, kad čia gyvenama. Jokių spintų, kėdžių, miegoti skirtas čiužinys slepiamas po lentų stovu, mažas stalelis, senas iš Aurimės močiutės parsivežtas suolas... Keliauti mėgstanti pora tikina, kad nenori apsisunkinti daiktais, esą gyventi reikia taip, kad viską, kas reikalinga, galėtum susimesti į kuprinę ir išeiti. Aurimė kviečia pasižvalgyti pro pačių padidintus langus ir prakirstas duris į terasą ant stogo. Naujamiesčio gamyklų panorama ir šiek tiek senamiesčio – yra kur paganyti akis.
Jonai, prisistatote kaip politologas, filosofas, galerininkas, parodų kuratorius, lektorius, rašytojas, bėgimo treneris, maratonininkas, būsimasis kineziterapeutas. Aurimė – kiek kukliau. Kaip, būdamas toks užsiėmęs, sutikote savo gyvenimo moterį?
Jonas: Aurime, papasakok, kaip mes susitikome.
Aurimė: Atėjau pas Joną į darbo pokalbį. Jis tada vadovavo galerijai „Tulips & Roses“, o aš labai norėjau ten dirbti. Ir anksčiau buvau pastebėjusi Joną tarp jaunimo, – Vilnius nėra didelis, netrunki pamatyti žavius vyrukus, bet iniciatyvos susipažinti nerodžiau. Tada buvau mergiotė su akinukais, kaspinu, leopardo kailio rašto pėdkelnėmis, spalvotais drabužiais. Vilniaus universitete buvau bebaigianti verslo vadybos ir administravimo bakalauro studijas. Žinojau, kad banke nedirbsiu, kultūra mane intrigavo labiau.
Jonas: Galeriją įkūriau 2007-aisiais, tu atėjai po dvejų metų. Aurimė greitai perėmė keturis galerijos kampus.
Vilniuje siautėjo krizė ir buvo gana gūdu, mūsų atidaryta galerija iškrito iš konteksto. Baigęs politologijos ir filosofijos studijas svarsčiau, ką veikti, nutarėme kurti ir organizuoti meno galerijos veiklą, visa galva panirau į ją. Tai buvo viena didžiausių avantiūrų, nes nei aš, nei Aurimė neturėjome specialaus meninio išsilavinimo, žinių ir patirties. Netrukus išmokome elgtis avantiūristiškai.
Aurimė: Dirbau vadybininke, o Jonas laikė kūrybinį frontą. Sukomės intensyviai. Vėliau galeriją perkėlėme į Briuselį. Po penkerių metų nusprendėme ją uždaryti.
Gal per įvairiai savęs ieškojote?
Jonas: Nesikeičiu drastiškai, mano mąstymas ir praktika susiję su filosofija ir menu, amatas – su sportu, kineziterapija – su kūno ir gydymo praktika. Nenutolstu nuo to, kas įdomu. Gal iš šalies atrodo, kad bėgimo trenerio darbas monotoniškas, bet tam reikia susikaupti, daug metų kruopščiai dirbti, atsiduoti taip, kaip atsiduoda dzeno meistrai. Susidomėjimas sportu, judesiu paskatino domėtis ir gydymu. Nėra jokio interesų įtrūkio.
Aurimė: Viskas nuoseklu. Buvome panirę į meną, o vėliau svarbu tapo kitkas.
Jonas: Mus išvargino meno fasado ir vidaus neatitikimas. Šioje rinkoje yra daug netikrų santykių. Gal įtampą jautėme ir dėl to, kad nebuvome tikri verslininkai, meno rinkos rykliai, kuriuos įkvepia sandoriai, pelnas. Menas su mumis liko. Aurimė kuria nuostabias puokštes, aš rašau. Išliko per meną atsiradę draugai.
Kaip gimė Jūsų jausmai?
Jonas: Kurį laiką stengėmės išlaikyti progresyvius darbinius santykius, bet po dviejų mėnesių pastebėjome, kad esame vienas kitam neabejingi.
Jonai, prieš įsimylėdamas bendraklasę labai nemėgote jos, provokavote. Ar taip elgėtės ir su Aurime?
Jonas: Ne, šį kartą viskas buvo kitaip. Aurimė gana greitai mane sužavėjo. Atsimenu – dėl jos energijos, organizuotumo iškart pasikeitė galerijos atmosfera. Aurimė labai skyrėsi nuo aplink besisukančių meno žmonių. Buvo kitokia. Mes iškart sutapome.
Aurimė: Buvau stačiokė, tiesmuka. Nemaniau, kad ilgai būsime kartu, kad jausmai stiprės.
Jonas: Jeigu per pirmus mūsų draugystės metus manęs būtų paklausę, ar ilgai ji tęsis, būčiau pasakęs, kad ne, bet kuo toliau, tuo geriau sekėsi bendrauti, dirbti. Birželio 23-iąją sukanka dešimt metų, kai susipažinome ir esame kartu. Aurimės gimtadienis, Joninės, mūsų pažinties jubiliejus – puiki proga sukviesti draugus ir atšokti vestuves.
Kaip Jonas Jums pasipiršo?
Aurimė: Nesipiršo. Tiesiog dešimt metų kasdien dirbome ir buvome kartu. Panėšėjome į guzą. Ir rimtai susipykti mums dar neteko.
Jonas: Gal esame lengvai susikivirčiję dėl buitinių dalykų.
Aurimė: Nei finansus skaičiavome, nei žiedus užsimovėme, nei apie vestuves galvojau. Nors kuriu vestuvinių puokščių kompozicijas, pati apie savo vestuves niekada nemąsčiau. Jonas pasiūlė tokią šventę, o šventės – visada smagu. Švęsti, manau, reikia kasdien.
Jonas: Man įstrigo artimo draugo pasakymas: „Neapribokime savo meilės amžinybe.“ Buvimas kartu yra smagiausias čia ir dabar. O projektuodamas santykius rizikuoji prisisvajoti galbūt daugiau, negu iš tikrųjų nori ar jauti. Kai kasdienybė ir svajonės pradeda skirtis, daug įtampos kyla. Nesitikėjome, kad mūsų draugystė ilgai truks. Nepastebimai pralėkė dešimt metų, tuo džiaugiamės.
Jonai, esate atsakingas žmogus. Girdėjau, kad atlikdamas kineziterapijos praktiką jautriai bendraujate su pagarbaus amžiaus pacientėmis.
Jonas: Aurime, ką gali pasakyti apie mano atsakomybę? Gal nesu plaiskalas?
Aurimė: Tu labai gražus visais atžvilgiais – ir su manimi, ir dirbdamas, ir tavo santykiai su žmonėmis gražūs. Esi jautrus, rūpestingas, atsakingas. Dar – žavus, kūrybiškas. Išmintingas. Gudrus. Šito nepaslėpsi. Aš taip pat esu gudri, bet kitaip.
Skaitydama Jūsų, Jonai, knygą „90s“ svarsčiau, ką reikia daryti, kad taip vešėtų fantazija.
Aurimė: Jonas yra kompleksiška asmenybė. Jis – ir labai jautrus, ir galintis pasijuokti, ir absurdų sumanyti.
Jonas: Knygoje yra daug mūsų su Aurime patirtų dalykų.
Galiu įsivaizduoti, kaip Jūsų personažas senolis likęs prižiūrėti vaikaičių persirengia marčios drabužiais, bet tas epizodas su jaunuolio namuose pašarvota močiute... Ateina jo draugė. Jiedu užsidaro duše, jam dingteli mintis iškelti močiutę iš karsto, pasodinti po dušu. Kol abu mylisi, močiutė išpampsta ir nebetelpa į karstą. Nušaukit, netikiu tokiu gyvenimo epizodu!
Jonas: Daug istorijų yra kieno nors papasakotos arba kelionėse patirtos, girdėtos, tik šiek tiek modifikuotos. Buvo laikas, kai galėjau ir norėjau nieko nedaryti, tik susikaupti ir rašyti. Viena – skrebenti straipsnius ar kritikos tekstus, kita – parašyti knygą. Sudėtingas ir įdomus procesas.
Knygą skyrėte Aurimei ir tėčiui. Ar prisimenate šviesaus atminimo mamą?
Jonas: Žinoma, prisimenu. Mamos netekau anksti. Visą sąmoningesnį mano gyvenimo laiką mane augino tėtis. Turiu penkiolika metų vyresnį brolį. Mirus mamai, mobilizavomės. Gyvenome pagarbiai vienas į kitą žvelgdami. Tai buvo gyvenimo vingis, per kurį, kaip dabar atrodo, ne vien skausmo, bet ir daug gražių dalykų patyrėme. Turiu galvoje mūsų stiprų ryšį su tėčiu.
Abu augote laisvi?
Jonas: Vienu metu buvau ir lepūnėlis, – tėtis iki šiol mus lepina. Laisvės visą laiką buvo daug, bet jaučiau ir tėčio rūpestį. Taip savaime atsiranda atsakomybė, suvokimas, kad pats esu atsakingas už tai, ką darau. Laisve per daug nepiktnaudžiavau ir nesąmonių nekrėčiau.
Aurimė: Tu ir šiaip buvai rimtas.
Jonas: Gal net per rimtas. Paauglys ar dvidešimties metų buvau labai rimtas, susikaupęs, analitiškas, norėjau daug nuveikti. Dabar esu ramesnis, laisvesnis.
Kokia yra Aurimė?
Jonas: Kiekvieną dieną pagalvoju ir pasakau, kad man teko laimė sutikti Aurimę. Ir tai, kad ji yra su manimi, – didžiausia šventė. Didžiausią įspūdį darė ir mane pakeitė Aurimės juslumas, jautrumas ir rūpestingumas. Jai svarbu, kaip pati jaučiasi, kokie žmonės, daiktai ją supa, ką mato, kokia yra estetinė gyvenimo patirtis. Gražiausias Aurimės esmės įkūnijimas – jos daromos puokštės. Aurimė man yra moteris, puošianti gyvenimą ir kurianti šventę.
Kuo Judu skiriatės?
Jonas: Tu esi labiau atsipalaidavusi ir vietoje nenustygstanti malikė, aš mėgstu apgalvoti, veikti ramiai, nuosekliai. Aurimė gali daryti penkiolika dalykų vienu metu, aš – vieną. Ji yra konkreti, aš mėgstu mąstyti abstrakčiai.
Aurimė: Abu esame smalsūs, bet skirtingai.
Jonas: Kiek save atsimenu, visur norėdavau kišti nosį. Ir tu, Aurime, nori visur kišti nosį. Kai keliaujame, jei reikia grįžti iš tam tikros vietos, ji grįžta kitu maršrutu. Nemėgsta pasikartojimo.
Aurimė: Bet man rutina patinka, patinka kai kurie įpročiai, besikartojantys svarbūs dalykai. Mudu „neša“ keliauti, patirti, sužinoti. Įdomu įsisprausti į kitokį kontekstą, nebijau nežinomybės.
Aurime, kodėl netradicines puokštes kuriate kartu su seserimi Igne?
Aurimė: Jaunesnės mudvi nesipykome, bet ir labai geros draugės nebuvome. Netyčia pasikviečiau sesę padėti, pamačiau, kad papildome viena kitą. Ignė turi tokių gabumų, kokių neturiu aš, ir priešingai. Kartu kurti nepaprastai smagu, per gėles suartėjome.
Kaip Jūsų akį patraukė gėlės?
Aurimė: Nevadinu puokščių kūrimo menine veikla. Nesu menininkė. Man svarbiausia bendrauti, pradžiuginti, nustebinti žmones ir pataikyti. Žinoti, ko puokštės užsakytojas nori, bet stengtis nuspėti, sudėlioti kompoziciją gerai apsvarsčius, bet kartu ir lengva ranka. Man patinka gėlės laikinumas, ji nėra skirta amžinybei.
Važinėjate po miškus, pievas, renkate žolynus. Visa, ką įdomaus dovanoja gamta, galima panaudoti puokštėms kurti?
Jonas: Aurimė kiekvieną dieną siaubia miškus. Aš matau plyną lauką, o ji pastebi kiekvieną nulūžusią šakelę, sudžiūvusį žiedą ar smilgą. Prisikrauna pilną bagažinę visokio gėrio. Aš neįsivaizduoju, ką galima iš to padaryti, o ji mato.
Aurimė: Kad ir kur važiuočiau, akimis ieškau puokštei kurti tinkamų augalų. Pažįstu daug Lietuvos gėlininkų, juos aplankau. Man įdomu maišyti mūsų pievų, miškų ir atvežtines gėles bei elementus, nebūtinai įprastus puokštėms komponuoti, – nuo zefyrų iki plunksnų. Mėgstu ir ankstų pavasarį, kai pirmosios gėlės kelia galvas, sprogsta pumpurai. Nupurškiu dažais sudžiūvusius lapus, smilgas, šakas, ieškau jiems kitų gėlių kompanijos.
Atsisakėte parduotuvės. Kur puokštes darote?
Aurimė: Garažiuke. Padarome puokštę ir nuvežame užsakovui. Kartais sudėlioji, pasižiūri – nesąmonė. Darai iš naujo. Su gėlėmis reikia dirbti ypač sąžiningai, jos turi būti šviežios, kad ilgai laikytų. Mes su sese puokštes kuriame ketverius metus. Tai, kad plečiasi klientų ratas, rodo, jog einame teisingu keliu.
Jonai, kodėl pradėjote bėgti maratoną, ultramaratoną, treniruoti kitus?
Jonas: Bėgioti pradėjau instinktyviai. Dirbdamas Briuselyje patyriau daug streso ir įtampos. Greta mūsų galerijos buvo kanalas, tad siekdamas nusiraminti pradėjau bėgioti šalia jo vedančiu takeliu ir užsikabinau.
Aurimė: Man net pavydu, kiek Jonas turi valios ir ryžto bėgioti kiekvieną dieną!
Jonas: Bėgimas yra bene ilgiausiai trunkanti mano veikla, o kartu – didžiulis iššūkis. Daug laiko skiriu ir bėgimui, ir mąstymui apie bėgimą, nes ir kitus asmenis treniruoju. Bėgu ultramaratoną ir trumpesnes distancijas, taip pat dalyvauju greitojo alpinizmo projektuose. Dabar daugiau bėgu asfaltu, bet noriu grįžti ir į kalnus. Ten lydi iškylos jausmas.
Esate mėgėjų sporto komandos „NEKO Trail Runners“ treneris. Kokie Jūsų auklėtiniai?
Jonas: Bėgimo maniakai. Jie valingi, disciplinuoti. Norint gerai bėgti maratoną, reikia daug treniruotis. Treniruoti man yra svarbiau, nei pačiam bėgti. Labai džiaugiuosi, kai auklėtiniams sekasi.
Kur mokėtės bėgimo technikos?
Jonas: Kaip ir dauguma bėgimo trenerių, esu savamokslis. Tai – iš lūpų į lūpas perduodamas amatas. Jis reikalauja daug patirties. Pradėjau nuo mokslinės informacijos skaitymo, paskui buvo daug praktikos, stebėjimo, kaip dirba kiti treneriai. Praėjusią vasarą vykau į JAV susitikti su elitiniais aukščiausio lygio treneriais, stebėjau, kaip jie dirba, kaip organizuoja treniruotes.
Kodėl pradėjote mokytis kineziterapijos?
Jonas: Anatomijos, biomechanikos, kineziologijos ir medicinos mokslų žinios yra per plačios ir per sudėtingos pačiam išgvildenti. Vienintelis būdas jų įgyti – studijuoti. Dabar galiu žmogumi rūpintis kompleksiškai. Žinau, kaip vieni ar kiti pratimai veikia kūną, ką daryti patyrus traumą.
Atlikote ne vieną praktiką reabilitacijos klinikose. Kokios patirties pasisėmėte?
Jonas: Pirmoji mano pacientė – devyniasdešimtmetė močiutė amputuota koja. Ji buvo nusprendusi likusias dienas praleisti neįgaliojo vežimėlyje. Ilgai su ja šnekėjausi ir įkalbėjau pradėti daryti pratimus. Klinikose pamatai ypač sunkios būklės pacientų. Labai stiprus patyrimas. Dabar jau bus ketvirta praktika, po truputį apsiprantu.
Močiutės užsispyrimas sėdėti vežimėlyje ištirpo po ilgų pašnekesių. Žodis taip pat gydo, tiesa?
Jonas: Progresyviai mąstantys kineziterapeutai teigia, kad darbas rankomis ar pratimų fiziniam kūnui sustiprinti parinkimas yra antrinis dalykas. Pirmiausia mes veikiame žmogaus mąstyseną, savęs suvokimą, nes įsitikinimai dažnai daro įtaką skausmui. Tarkim, pacientas bijo pajudėti, nes tai kelia stiprų skausmą. Pakeitus įsitikinimus, pasikeičia judesys, kartu – ir skausmo lygis. Kalbėjimasis su žmogumi arba gebėjimas būti geru klausytoju, kai žmogus pats save išgirsta per kineziterapeutą, – svarbi darbo dalis.
Ar tiesa, kad nenorite priklausyti kokiai nors sistemai, įsipareigoti darbo santykiais?
Aurimė: Jonai, eisi dirbti į polikliniką?
Jonas: Darbą visu etatu sunkiai įsivaizduoju. Yra žmonių, kurie nejaučia slėgio dirbdami vieną ir tą patį darbą. Vakar su Aurime prisiminėme draugus iš mokyklos ir studijų laikų. Kai kurie jau penktoje klasėje pasirinko ir iki šiol aria tam tikrą vagą, yra laimingi, jiems gerai sekasi, bet jų traukinys niekada nenuvažiavo nuo bėgių. Pažįstame ir tokių, kurie už mus kur kas labiau vėtyti ir mėtyti. Apsigauname pasirinkimo iliuzija. Iš tikrųjų nieko nesirenkame, tiesiog pakliūname į tam tikras sroves, tik klausimas – kaip plauki. Yra žmonių, kurie ima su tuo kovoti, priešintis tėkmei. O kiti eina ten, kur juos kreipia. Mes esame iš pastarųjų. Nesistengiame kovoti. Gal tik dėl galerijos uždarymo sprendimas buvo išmąstytas.
Ar įmanoma išgyventi iš to, ką dabar darote?
Jonas: Įmanoma. Tai nėra verslas ar spekuliatyvi veikla, iš kurios galėtum praturtėti. Nesame reiklūs buičiai, tad lėšų užtenka.
Kokia yra Jūsų gyvenimo filosofija?
Jonas: Vienas pagrindinių mūsų leitmotyvų – sprendimų dėl daug ko, kas išsipildė, nepriėmėme.
Aurimė: Nebuvo taip, kad suplanuotume – imame ir atsisakome daiktų arba nuo šiol rengiamės juodai. Seniau mėgau spalvotus drabužius, po truputį jie pradėjo dingti iš spintos. Nesame įsikibę į minimalizmą, bet daiktų turime mažai, jų nekaupiame.
Jonai, ar tiesa, kad mėgstate ieškotis aprangos moterų drabužių skyriuose?
Jonas: Taip, ten galima rasti įdomių dalykų. Minimalizmas į mūsų gyvenimą atėjo savaime, gal iš dalies ir per šiuolaikinį meną. Viskas, ką darydavome, būdavo redukuota. Tą patį galiu pasakyti ir apie rašymą – man pavyksta tik trumpi tekstai. Kai jau suprantu, ką noriu pasakyti ar parodyti, visa, kas nereikalinga, nukrenta.
Aurimė: Mes dažnai savęs klausiame: „Ar tai yra mūsų, ar mums to reikia?“ Matuojamės tiek buitinius, tiek meninius, idėjinius dalykus. Labiau linkstame į nuotykius, patirtis, bendravimą nei į buities gerinimą ar daiktų gausinimą.
Lengva čia pas Jus kvėpuoti. Neslegia daiktai. Šviesus švaros jausmas. Nematau knygų, televizoriaus. Sakote, kad turite šunį, bet ir jo pėdsakų čia nėra. Gal šis butas – tik priebėga, gal kur nors kitur yra kiti, kitokie namai?
Jonas: Pažįstame žmonių, kurie turi labai daug daiktų, ir šie jiems tinka. Aurime, prisimink ponią N Užupyje – ten labai daug daiktų, bet namai dvelkia harmonija. Jei mes bandytume tiek turėti, būtų visiška kemsynė.
Aurimė: Mums gera neapsikrauti. Jaučiamės laisvi nuo daiktų naštos. Neslegiami.
Jonas: Laisvė – pompastiška kategorija, bet iš dalies tai – tiesa. Mudu gyvename švarioje erdvėje – tada ir galvoje šviesiau. Energijos, švarumo jausmas yra smagus.
Terasa ant dešimto aukšto namo stogo atrodo šiurpokai – čia nėra jokių bortelių, laikiklių...
Aurimė: Pasidarėme duris. Vasarą, kai jas atveriame, vėjas gaiviai plevena po namus. Net mašinų iš gatvės gausmas mums patinka, iki dešimto aukšto atsklinda aidas, jaučiamės lyg šiek tiek atitrūkę nuo žemės.
Jonai, sakote, kad kartais mėgstate apsimesti esąs kvailesnis. Kodėl?
Jonas: Paprasčiau būti. Tai šiek tiek susiję su ankstesne patirtimi, ambicingumu ir tuo sumišusiu nepasitikėjimu. Daug iš savęs ir kitų reikalavau, buvau kategoriškas. Kai tau – 20 ir šiek tiek daugiau metų, kabiniesi į kažką, nori kai ką pasiekti, su kai kuo susitapatinti, atsiranda nemažai įtampos. Susireikšmini, svarstai, kaip kalbi, elgiesi, manai, kad kiti tave stebi ir vertina. Vėliau supranti, kad niekam tu nerūpi, ir tai yra pats geriausias dalykas. Apsimetęs, kad esi kvailesnis, padedi kitam pasireikšti, neįsitempti. Pats atsipalaiduoji ir kitas atsipalaiduoja, pasidaro smagiau bendrauti.
Ko reikia, kad pavyktų gyventi ir sugyventi dviese?
Jonas: Turi būti klusnus ir atidus kitam. Man ne visada tai automatiškai pavyksta.
Aurimė: Nuolat jaučiamas jautrumas vienas kitam, svarbiau noras būti kartu negu smulkmenos. Reikia kalbėtis, dalytis. Kai atvirai savo norus išsakai, viskas susitvarko.
Meilė – kas tai yra?
Jonas: Gebėjimas būti be savo egoizmo, be projekcijos į save; gebėjimas būti dėmesingam žmonėms, pasauliui. Meilė – tai dėmesingumas ir rūpestis.
Aurimė: Meilei reikalinga ir chemija. Taip ilgai mylėti, kaip mes mylime vienas kitą, be chemijos nepavyktų. Jaučiu meilę, bet įvardyti jos žodžiais, abstrakcijomis negaliu.
Ar pagalvojate apie būsimus vaikus?
Jonas: Pagalvojame. Kuo daugiau šeimoje narių, tuo smagiau.
Aurimė: Vaikai yra meilės tęsinys. Mes jų norime, jų link judame. Įsigijome būstą, šunį, susituokėme, lauksime mažylių.
