Megztinį vilkinti Elena šypsodamasi taria: „Esu batsiuvė be batų.“ Ir priduria: „Ir labai tingiu puoštis.“ Treningą vilkintis Willas pakyla nuo drabužių brėžinių, ateina pasisveikinti. Jų bute apstu meno knygų, bet atmosfera čia – be dažnai su mados pasauliu siejamos pretenzijos. Tik juntama bekompromisė meilė savo darbui, kostiumo dizainui. Jos vedama pora susipažino Londono mados koledže (London Art College), baigę jį įkūrė savo mados kompaniją „Gučas Morgan“. Willas drabužius siuva, Elena – iliustruoja, siuvinėja ir kitaip dailina.
Jų kūriniai yra „vaidinę“ filmuose, demonstruoti ant podiumo. Kiekvienas turi savitą istoriją. „Šį siuvinėjome 300 valandų“, – sako Elena rodydama dygsniais margintą paltą. „Toks japoniškas siuvinėjimo būdas vadinamas sašiko (sashiko). Man labai patinka japonų požiūris į aprangą, drabužius – kad viskas turi būti organiška.“ Unikali ir pačios lietuvės menininkės istorija. Būdama 14-os metų, Elena išvyko pas mamą į Londoną, visiškai nemokėjo anglų kalbos, bet puikiai piešė. Londone įstojo į BRIT mokyklą (The BRIT School) – tą pačią, kurią baigė dainininkės Adele ir Amy Winehouse. Vėliau patirtį kaupė studijuodama madą Belgijoje, Antverpene, taip pat bendradarbiavo su prancūzų mados namais „Celine“ ir amerikiečių mados namais „Eckhaus Latta“.
Greitai kalbanti, guvaus žvilgsnio Elena atrodo kaip vienas tikriausių mados pasaulio žmonių, kokius teko sutikti. Bet, norint su ja susitikti, kad ir virtualiai, reikia paplušėti. Ji pasyvi instagramo vartotoja („Nes tai – nesąmonė. Negaliu postinti nuotraukų, kai giliai širdy žinau, kad tai – netiesa“), mieliau lieka užkulisiuose. Šis interviu yra reta galimybė Eleną pažinti ir sužinoti apie dabar svarbų jos gyvenimo etapą – dizainerė jaučiasi išgyvenanti ketvirčio amžiaus krizę. Mergina vis labiau nusivilia aplinką teršiančia mados pramone, užuovėja jai tampa piešimas – tai, nuo ko pradėjo savo kelionę į meną.
Mados pasaulis ilgai buvo siejamas su glamūru, įtaka ir pinigais. Naujosios kartos dizaineriai susiduria su daug žemiškesne realybe – jiems kyla klausimas, kaip išgyventi iš savo mėgstamo darbo. Ar jau galite?
Jau galime. 1,5 metų turime savo firmą ir dabar jau galime nuolat dirbti bei kartais grįžti atostogų į Lietuvą. Darbai kartais būna netikėti. Pavyzdžiui, britų serialo „The Crown“ kūrėjai mūsų paprašė pasiūti astronauto kostiumą, – seriale vaizduojamas laikas, kai amerikiečiai skrido į Mėnulį. Arba neseniai siuvome paltą Samuelio L. Jacksono herojui.
Netikėta buvo dirbti su dainininke Sabrina Carpenter, tikra Los Andželo žvaigžde. Jos komanda Londone filmavo vaizdo klipą, rado mus internete. Mūsų su Willu darbas buvo stovėti už scenos ir keisti dainininkės drabužius, pažiūrėti, kad jie puikiai tiktų. Pavyzdžiui, S. Carpenter turėjo „Chanel“ suknelę, kuri buvo per didelė. Mes ją patvarkėme, kad tiktų idealiai. Kameros, aikštelė... – tokio didžiulio filmavimo nebuvau mačiusi. Rezultatą galima pamatyti jutube, – daina vadinasi „Alien“, peržiūrėta jau 12 milijonų kartų.
Kai buvau jaunesnė, nelabai supratau, kad, norint kurti madą ir turėti sėkmingą firmą, reikia labai daug investicijų. Netgi studijuodama Antverpene jutau, kad studentai, turintys daugiau pinigų medżiagoms įsigyti, tekstilės gaminiams išausti, megzti, batams, kitiems aksesuarams pagaminti, gali padaryti kur kas geresnę kolekciją.
Iš mados gali uždirbti daug, jei atiduodi jai visą save. Visą savo laiką, energiją. Tau mada turi tikrai rūpėti. Man dabar ji rūpi mažiau. Jei staiga nustotų gaminti drabužius, tikrai turėtume kuo apsirengti dar daugelį metų. Yra perteklius. Kam kurti dar vieną paltą? Kai buvau 18-os, apie tai negalvojau, o dabar galvoju. Žmonės nepaliaujamai viską perka. Man to pasidarė per daug.
Ir dėl to pradėjote piešti?
Taip, kaip vaikystėje. Piešimas visada buvo mano gyvenimo dalis. Manau, šeima tam turėjo daug įtakos. Mano mama, tėvas, tėvukas ir net proprosenelis – visi buvo linkę į menus. Lankiau nuostabų darželį „Diemedis“, jame skatino būti kūrybingus ir daug piešti. Tada ėjau į Vienožinskį (Justino Vienožinskio dailės mokykla, – aut. past.), o Londone – BRIT mokyklos Meno skyrių. Man visada tai patiko. Pamažu pradedu dalytis savo darbais viešai, dedu piešinius ir tapybos darbus į instagramą, pradedu nebebijoti kitų nuomonės. Priprantu prie kritikos. Tai labai sveika.
Bet pasaulyje paveikslų irgi pripiešta pakankamai...
O, taip! Bet jie tiek nekenkia aplinkai. Mados industrija yra antra pagal taršą pasaulyje. Vaikai Azijoje siuva drabužius už centus. Norime kurti kitaip. Pavyzdžiui, mums drabužiams reikėjo vilnos, o kadangi Willo seneliai augina avis, naudojome jų vilną. Mezgė Alytaus mezgėja. Tada žinai, iš kur vilna ir kad mezgėja neišnaudojama – mezga ir šiltai geria arbatą. Visai kita situacija. Dideli prekių ženklai veikia kitaip. Ir jų darbuotojai sau tokių klausimų paprastai nekelia.
Nekėliau ir aš, kol su Willu įkūrėme drabužių firmą. Tada pamatėme procesą savo akimis. Kai jau sukuri drabužį, jo iškarpą turi išsiųsti į fabriką. Nuėjome pažiūrėti, kaip žmonės siuva mūsų modelius, ir pasidarė liūdna, nors tai buvo čia pat, Londone. Kai ieškojome medžiagų savo drabužiams, išbandėme vietines angliškas, bet, aišku, jos yra daug brangesnės, nei pirktos Turkijoje ar Kinijoje. Manau, kad ši problema aktuali ne tik mums. Gerai, kad dabar vis daugiau kalbama apie tvarią madą – gal tai pamažu pakeis situaciją.
Jūsų požiūris ne tik į drabužių ekologiją, bet ir į jų pristatymą kiek kitoks. Pavyzdžiui, įsiveržėte į Londono vyrų mados savaitės erdvę, nors nebuvote oficialiai pakviesti. Kaip tai įvyko?
Norint pristatyti kolekciją Londono vyrų savaitėje, reikia galerijos ar kitokios erdvės. Tam neturėjome pinigų. Išsinuomojome furgoną ir visus drabužius sukabinome jame. Sustojome visai prie pat pastato, kur vyko renginys, – kad ir į kokią pusę eisi, mus būtinai pamatysi. Kad kita mašina neužimtų vietos, pasistatėme mašiną 5 valandą ryto. Daug žmonių atėjo pasižiūrėti, visiems patiko. Štai tuo mada man yra įdomi.
Per Dizaino savaitę bendradarbiavome su rinkodaros kompanija, dirbančia su „Nike“. Jų erdvėje rengėme mados dirbtuves jaunuoliams – mokėme, kaip galėtų persisiūti savo drabužius. Atėjo labai daug moksleivių – 15-mečių, 16-mečių, daugelis – iš sudėtingų šeimų. Maniau, kad jiems atsibos, o jiems buvo labai įdomu.
Dar prisimenu, kai per Brikstone (Pietų Londono rajonas) vykusią Mados dizaino savaitę turėjome paviljoną turguje. Mūsų kolekcija buvo susijusi su žvejyba – prekiavome pasiūtomis žuvimis, omarais ir t. t. O aplinkui žmonės pardavinėjo tikras žuvis. Turgaus lankytojai ėjo pas mus, su jais pradėdavome kalbėtis apie madą. Tikrų žuvų prekeiviai pirko mūsų pasiūtąsias. Užsimezgė ryšys. Taigi per madą gali burti bendruomenę.
Labai norėčiau ką nors tokio padaryti ir Lietuvoje. Kurti madą turi būti linksma. Turi būti lengvumas. Mes visi į viską, į madą – taip pat, žiūrime labai rimtai, bet juk tai – tik drabužis! Nusiraminkime.
Kaip atvykote į Londoną ir prisijaukinote šį miestą?
Iki 14-os metų augau Vilniuje. Iki 9-erių gyvenau su mama, vėliau ji išvažiavo į Londoną, likau su seneliais. Su jais ir dabar esame labai artimi. Senelis Augis Gučas yra urbanistas, tikras vilnietis, patriotas. Jam buvo skaudu, kad išvykau.
Į Londoną atvykau prastai mokėdama anglų kalbą. Kad patekčiau į BRIT mokyklą, turėjau eiti į interviu ir išlaikyti piešimo egzaminą. Mama ėjo su manimi ir padėjo susišnekėti. Buvo sunku. Atsimenu, kad daug šypsodavausi. Man kažką sakydavo, o aš tik – „aha, aha“. Buvo gėda dėl savo akcento. Nenorėjau, kad mokykloje iš karto suprastų, kad esu ne anglė. Dėl to tylėjau. Paskui draugai sakė manę, kad išties esu anglė – tik labai nedrąsi. Mūsų istorijos mokytoja buvo škotė. Visai nieko nesupratau, ką ji kalba, bet vieną dieną pajaučiau, kad suprantu... viską. Taip tiesiog įvyko.
Labai padėjo Vienožinskio mokykloje įgyta patirtis. Ten jau nuo mažens moko piešti gana akademiškai, o Anglijoje to nėra, tad šioje srityje jaučiausi labai pažengusi. Mokykloje turėjau geriausią draugę. Ji buvo britė. Einu į vakarėlį, ir ji – šalia manęs. Iki šiol palaikome ryšį.
Mokykloje jaučiausi gan vieniša. Buvo keista, kad meno mokykloje ne visi žinojo, kas yra „Tate“ galerija, o aš, atvykusi iš Vilniaus, žinojau. Į ją, kaip ir į „Barbican“, „Victoria & Albert“, kitus muziejus, eidavome su mama.
Kaip susipažinote su Willu?
Studijavome tame pačiame koledže. Jis, kaip ir aš, buvo pasirinkęs drabužio pritaikymo individualiam žmogui studijas, tik aš studijavau trečiame kurse, o jis – antrame. Willas yra londonietis, čia užaugęs. Atrodė labai simpatiškas. Ir pradėjome kalbėtis. Pagal universiteto sistemą, antrakursiai turi padėti trečiakursiams sukurti baigiamąsias kolekcijas. Paprašiau jį man padėti. Tada jau draugavome. Pajutau, kad mums gerai sekasi dirbti kartu. Paskui aš jam padėjau kurti jo kolekciją. Ir tada kartu įsteigėme firmą.
Kaip sekasi ir dirbti, ir gyventi kartu?
Mes tarsi pasiskirstę vaidmenimis – Willas visą laiką dirba, o aš esu ta, kuri sako, kad jau užteks. Esame gana skirtingi. Jis viską nori padaryti tobulai, o aš manau, kad tobulumo nėra ir nereikia, bet mes labai gerai suprantame vienas kitą. Pažiūriu į jo veidą ir perskaitau viską. Einame susitikti su žmonėmis, ir jaučiu, ką Willas galvoja. Tuo atžvilgiu esame labai geras duetas. Ir dirbdami, ir gyvendami kartu praleidžiame labai daug laiko. Stebimės, kaip dar neatsibodome vienas kitam. Norėčiau turėti studiją kitur – ne namie, nes čia dažnai praleidi visą dieną. Būna, ir keturias dienas dirbi niekur neišeidamas. Tada jau sakau: „Viskas, einame pasivaikščioti.“
Daugelis į Londoną išvykusių lietuvių galiausiai nutaria grįžti į Lietuvą. Jūs Didžiosios Britanijos sostinėje greitai būsite praleidusi beveik tiek pat laiko, kiek Vilniuje. Ar planuojate likti Londone?
Jaučiuosi esanti lietuvė šimtu procentų. Lietuva man kelia labai gerus prisiminimus. Pagalvoju, kad norėčiau grįžti, bet kai grįžtu ir kurį laiką pabūnu, imu galvoti, kad jau noriu atgal į Londoną. Nostalgiją Lietuvai tikrai jaučiu, bet galbūt įsivaizduoju šią vietą tokią, kokios nebėra.
Labai norėčiau dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. Willui būtų sunkiau – daug dalykų Lietuvoje jis tiesiog nesuprastų. Pavyzdžiui, kaip galima eiti į kaimo tualetą, į kažkokią būdelę, o man tai patinka! Norisi ir kitur nuvažiuoti. Pavyzdžiui, į Vokietiją, Berlyną. Ir Skandinavija man labai patinka. Londoną šiuo metu mėgstu ne taip.
Kodėl?
Londonas yra labai brangus ir didelis miestas. Dauguma žmonių čia atvažiuoja ieškodami didelių karjeros galimybių, dėl turtingo kultūrinio ir socialinio gyvenimo. Bet labai didelę savo atlyginimo dalį tenka skirti susimokėti už nuomą ir transportą, mažai lieka kitiems malonumams ar kelionėms. Čia matai didelę nelygybę: vieni žmonės turi labai daug pinigų, kiti visai neturi. Lietuvoje tokio atotrūkio nėra. Labai pasiilgstu ir gamtos, taip pat to, kad gali greitai išvažiuoti iš miesto. Jei gyveni Vilniuje, pakanka 15-os minučių, ir jau gali gulėti prie ežero bei degintis. Taip pat ilgiuosi sezoniškumo, kai turguose yra begalė laukinių mėlynių, aviečių ir grybų.
Su Jumis kalbėdamas jauti saiko jausmą – nepervertinate daiktų, pinigų. Ar tai galioja ir kalbant apie drabužius? Kaip jų nepirkti per daug?
Stengiuosi pirkti geresnės kokybės drabužius. Taip pat ieškau dėvėtų drabužių, tačiau tam reikia labai daug laiko. Suprantu žmones, kurie to nedaro, – kur kas lengviau yra nueiti į paprastą drabužių parduotuvę ir ką nors susirasti. Bet dažnai tai bus labai prastos kokybės drabužis, keliskart išskalbtas jis praras ir spalvą, ir formą. Esu pastebėjusi, kad netgi gerų, žinomų firmų drabužių kokybė per pastaruosius 10 metų labai suprastėjo. Dauguma šiais laikais drabužius keičia labai dažnai, todėl gamintojai net neturi tikslo juos gaminti kokybiškus.
Kai mama išvažiavo į Londoną, atskrisdavau pas ją ir labai daug pirkdavau, viskas buvo labai įdomu ir gražu. Buvo didžiulis noras pirkti ką nors nauja. Nežinau, kur tie drabužiai dabar. Dabar perku atsakingiau. O dažnai tie rūbai, kurių noriu, yra labai brangūs, tad ir neperku. Problema išspręsta! Willas elgiasi kitaip. Jis viską pasisiuva pas. Apskritai kalbant, esu batsiuvė be batų – tingiu puoštis. Apsimaunu džinsus, apsivelku palaidinę, ir viskas. Bet kai reikia susitikti su mados pasaulio žmonėmis, pasistengiu labiau. Tada išaušta oranžinių batų valanda (rodo į Willo padovanotus „Prada“ oranžinius sportbačius).
Kas Jus motyvuoja kurti?
Yra giluminis grožio pojūtis. Man gražus drabužis yra gražu. Kaip ir gražus paveikslas. Noriu patirti tą grožio jausmą pati. O jeigu ir kitiems tai gražu, – visai gerai.
