Veikiausiai natūralu, kad Dusetose augusi juvelyrė labiausiai už viską mėgsta gamtines medžiagas. Mažiausias Lietuvos miestas – unikalus, it maža uoga nukritęs prie pat Sartų ežero kranto. Vos peržengęs savo namų slenkstį kiekvienas dusetiškis patenka tiesiai į regioninį parką.
Gyventojų Dusetose – kaip kaime: vos daugiau nei šeši šimtai, bet gyvenimo būdas čia – miestietiškas. Vien ko vertos minias sutraukiančios Sartų žirgų lenktynės, Dusetų kultūros centras ir žymioji dailės galerija. Dovilė juokiasi prisiminusi, kaip mama ją mažytę kartu su seserimi Gyte kviesdavo eiti į parodų atidarymus: „Mums, vaikams, tai visai net neįdomu būdavo, svarbiausia – pyragaičių pridėta. Visi ten ilgai ir nuobodžiai šneka, o mes tik laukiam, kada jau bus galima ragauti. Ir tada valgai, iš tolo žiūri į paveikslus. Ir jau pradedi matyti, ima darytis įdomu.“
Juvelyrė iki šiol labai mėgsta saldumynus, o ruošdama vaišes pirmosios savo solinės juvelyrikos parodos „Tėkmė“ atidarymui sostinėje veikiančioje galerijoje „ARgenTum“, pirmiausia pagalvojo apie mažiausius svečius – klasės ar studijų draugų vaikus: gal kuriam bus taip gardu, kad ir menas pavilios. „Tai turėjo būti ne kas kita, o plikyti pyragaičiai su kremu, nes jis toks šilkinis, minkštas“, – net tirpsta pasakodama ir dar kartą patvirtina, koks svarbus jai medžiagiškumas. Liesti, justi, leistis nešamai tėkmės paskui geras emocijas – tai pagrindinis Dovilės Kondrašovaitės kūrybos bruožas.
Laikas – kaip vanduo
Tėkmė D. Kondrašovaitei labiausiai siejasi su laiku ar vandens srove, o visas jos daugiabriaunes prasmes ir sąsajas juvelyrė išlukšteno darbuodamasi su juoduoju (moreniniu) ąžuolu ir gintaru, – šias natūralias medžiagas ji pasirinko debiutinei solinei parodai. „Esu nekonceptuali. Idėjas palieku interpretacijoms, nedarau pradinių piešinių, tiesiog paimu natūralią medžiagą ir paleidžiu pagal tėkmę. Nieko daugiau man nereikia daryti, nes medžiaga pati diktuoja formą“, – tvirtino pašnekovė.
Prieš ketverius metus D. Kondrašovaitė nusprendė išvažiuoti į užsienį – kad visiškai atsiribotų nuo įprastos aplinkos. „Mokslus baigiau 2012 m., paskui formavosi mano braižas, tik tai nebuvo kryptingas procesas – kelerius metus veikiau visko daug, bet niekam negalėjau atsidėti visiškai, todėl panorau užsidaryti ir visą dėmesį skirti tik savo darbams“, – prisiminė pašnekovė.
Pasislėpti juvelyrė pasirinko Birmingemą – Anglijos juvelyrų sostinę. Naujoje vietoje iškilo klausimas, koks simbolis galėtų tapti jos vizitine kortele. Pati nustebo, kad mintys ėmė suktis apie gintarą. Nuo vaikystės įsirėžęs į atmintį neskoningų paveikslų, suvenyrų ir karolių pavidalu, jis staiga iškilo kaip tinkamiausia medžiaga. „Gintaro resursai sparčiai senka, vieną dieną jo visai nebeliks, tad norėjosi pagerbti šią autentišką ir šventą medžiagą“, – pasirinkimą paaiškino juvelyrė.
Šventajam gintarui reikėjo atitinkamos draugijos. Gintaro ir metalo derinys kūrėją ne itin žavėjo, užtat labai tiko medis. Pasikapsčiusi savo skrynelėje, kur kaupia įvairiems juvelyriniams eksperimentams įkvepiančias medžiagas, Dovilė aptiko gabalėlį ypatingos medienos – juodo it anglis pelkių ąžuolo. Juvelyrei patiko, kaip kontrastuoja ryškiai juodas ir citrininis gintaro atspalviai, o dabar, kai darbas jau baigtas, ji mato dar daugiau prasmių. Abi medžiagos pas mus atkeliavo iš tolimos praeities. Gintaras – Baltijos jūros pakrančių auksas – prieš milijardus metų buvo priešistorinių medžių sakai, o juodasis ąžuolas – irgi laiko ir vandens labai ilgai gludinta medžiaga.
„Mano papuošalai – tai praeities, dabarties ir ateities dialogas. Sugrupuoju praeitį ir paleidžiu į ateitį, – sakė rodydama papuošalus. – Medį labai branginau, taupiau, net iš mažiausių gabaliukų stengiausi kažką išpjauti, bet paleisti negaila. Štai kad ir šie mediniai-gintariniai žiedai – panešiojusi įmesčiau į jūrą, tegu ten toliau šlifuojasi. Tai dar viena prasmė – kaip mums visiems svarbu mokėti neprisirišti.“
Pelkių prabanga
Kelis tūkstantmečius pelkėje po vandeniu, be saulės ir deguonies pragulėjusi ąžuolo mediena visiškai pakeičia spalvą – tampa juoda it anglis. Be to, pasidaro labai tvirta. Dėl retumo moreninis ąžuolas dabar yra labai brangus. Dažniausiai ši medžiaga naudojama prabangiems baldams gaminti, bet buvo ir kitokie laikai, kai žmonės dar griežtai laikėsi gedėjimo kultūros papročių, – tada juoda mediena buvo populiari juvelyrikos žaliava.
Ypač gedėjimo kultūra Europoje suklestėjo mirus Anglijos karalienės Viktorijos vyrui princui Albertui. Moteris netekties skausmą perteikė ne tik juodais drabužiais, bet ir papuošalais. Tais laikais Viktorija buvo pati stipriausia mados tendencijų formuotoja, tad gedėjimo atributai greitai buvo sukomercinti. Juodi papuošalai tapo gedulo simboliu, o Anglijos auksakaliai XIX a. turėjo daug darbo su juodomis medžiagomis – juodinta geležimi (angl. Berlin iron), plienu (angl. cut steel), juodu stiklu (angl. terminas French jet), oniksu, obsidianu, hematitu. Juodus papuošalus liejo net iš natūralios Pietų Azijos ir Malaizijos dervos gutaperčos bei jos sintetinio pusbrolio vulkanito.
Fosilizuota mediena – lignitas (rusvoji anglis, angl. jet) buvo pati rečiausia ir labiausiai vertinama Viktorijos epochos juodos spalvos juvelyrinė medžiaga. Grožybės iš pelkių ąžuolo (arba eglės, pušies ar kukmedžio) medienos irgi tiko kilmingosioms damoms. Šie aksesuarai buvo lengvi, šiltai priglundantys prie kūno. Pradėti gaminti XIX a. pradžioje, o, atsiradus geresnei graviravimo technikai, tapo dar patrauklesni. Didžiojoje Britanijoje vyravo rankos ir rožės motyvai, Airijos auksakaliai raižydavo keltų motyvus – trilapį dobilą, arfą. Segės, žiedai, vėriniai, medalionai su mylimo žmogaus plaukų sruoga viduje ir net į plaukus smeigiamos šukos iš pelkių ąžuolo puošė liūdnas našles metus ar dvejus po vyro mirties, o karalienė Viktorija gedulo žiedo apskritai niekada nenusimovė. Vyrai irgi panašiai išreikšdavo mylimųjų gedulą – specialaus dizaino sąsagomis, medalionais ir kišeniniais laikrodžiais. Visgi gana greitai juoda spalva ir nepaguodžiama veido išraiška žmonėms pakyrėjo, tad XX a. pradžioje gedulo reiškimo drabužiais tradicija sunyko, o pelkių ąžuolą juvelyrai perleido staliams.
Visi juodos atspalviai
Daugiausia papuošalų D. Kondrašovaitė sukūrė naudodama anglišką moreninį ąžuolą, bet vienas padarytas iš gimtųjų Dusetų pelkių ąžuolo. Ši mediena ne tokia ryškiai juoda, kitokios struktūros. Ilgas vėrinys labai tiktų ir pačiai Dovilei, gana aukštai lieknai merginai, bet puoštis ji kaip tyčia nemėgsta. „Juvelyrai dažnai būna apsikarstę viskuo, ką daro, dėvi didžiulius papuošalus, vaikšto kaip ekspozicijos. Tai pateisinama, nes renginiuose susirenka kolekcionieriai, bet man nejauku visa tai matyti, todėl renginių privengiu. Mane labiau žavi neparadinė juvelyrikos pusė, – pasakojo Dovilė. – Aš beveik nenešioju papuošalų, jie juda, ir mane tai erzina. Gal nebent segės tiktų, nors irgi abejoju. Patinka žiedai, medinė apyrankė, bet nešioti juos galiu tik kelias valandas, paskui ima trukdyti.“
Dovilės kūriniai gana masyvūs, bet ergonomiški. Gamindama juos ištisai matuojasi, ypač žiedus, kad būtų patogūs. „Juk rankomis dar ir nuveikti kažką reikia“, – nusikvatoja. Akivaizdu, kad Viktorijos laikų gedulas jai nė trupučio neaktualus, atvirkščiai – D. Kondrašovaitės papuošalų formos pulsuoja gyvenimu, yra dramatiškos, barokinės, minkštos, tekančios ir grojančios. Vieni jos kurti auskarai net ir tiesiogine prasme susiję su muzika – pagaminti iš senų pianino klavišų. „Man labai svarbus medžiagos unikalumas, užtat nuolat keliauju per sendaikčių parduotuves. Einu ir sakau – užeisiu patikrinti. Vienoje sumedžiojau laimikį – dėžę. Atidariau ir dar net nežiūrėjusi žinojau, kad man šimtu procentų tinka viskas, kas joje sudėta, – trečius metus dirbu su tokiomis medžiagomis, išmokau intuityviai atpažinti. Galbūt kažkoks žmogus savo malonumui meistraudavo ir viską – senų pianinų klavišus, darytus iš juodmedžio, baldų detales – buvo susidėjęs į dėžę. Paskui tai atiteko antikvarui.“
Juodi klavišai Dovilei priminė vaikystę. „Mama labai norėjo, kad mokyčiausi groti pianinu, o aš po pamokų mėgau tik dviračiu važinėti. Verkiau, griežtai atsisakiau eiti į muzikos mokyklą, tada ji nutempė mane mokytis privačiai. Prisigalvodavau visko, kad tik nereikėtų skambinti, visada rasdavau išeičių, – pasakojo juokdamasi. – O dabar svarstau, kad būtų gerai mokėti groti. Muzika mane labai žavi ir įkvepia. Stabdyčiau kiekvieną šokio spektaklio akimirką, užfiksuočiau, kaip tos suknios sukasi. Judesys – tai vidinė laisvė. Pati esu ramus, sėslus ir nesportiškas žmogus, bet viduje jaučiu siaučiant stichijas.“
Pabėgimas į juvelyrų miestą
„Kai stojau mokytis juvelyrikos, Telšiai man atrodė kaip užsienis. Iš pradžių buvau drąsesnė, Gamtininkų centre lankiau geografų mokyklą, o paskui užsidariau – gal kompleksai prasidėjo, išlindo kaimiška prigimtis. Dariau keramikos dirbinius, siuvau, tapau sertifikuota skiautinių siuvimo meistre, naktimis kūriau lino drabužių kolekciją žurnalo „Panelė“ konkursui. Šventai tikėjau, kad būsiu mados dizainerė, bet kai važiavau atsiimti apdovanojimo, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Renginys vyko Vilniuje. Modeliai laksto, vizažistės dirba, visur chaosas. Norėjau tik į scenos uždangą susisukti ir kad visi išeitų. Aiškiai supratau, kad mada man smagu, kol viena kažką darau paskendusi savo vizijose, bet mados pasaulio chaosas ir jo keliamas stresas man visiškai nepriimtini, – pasakojo juvelyrė. – Į užsienį išvykau tik studijuodama ketvirtame kurse, bet pačiu laiku, kai jau žinojau, ko man reikia. Barselonoje, Escola Massana, mano širdis uždainavo. Visas tas miestas toks dainuojantis. Telšiuose būdavau vertinama aukščiausiais balais, dėstytojai plekšnodavo per petį sakydami: „Pas tave, Dovile, kaip visada viskas gerai“, o man tai sukeldavo tik pačias blogiausias emocijas – jaučiuosi dar kaip su sauskelnėmis, o jūs sakote, kad jau viskas, tai kaip mane auginsite? Barselonoje labai išlaisvėjau, ten mane pastebėjo stiprus juvelyrikos meno atstovas Ramónas Puigas Cuyàs, susilaukiau dėmesio iš svarbių žmonių, tai suteikė sparnus.“
Kai vidinės stichijos įsisiautė dar kartą, Dovilė jau buvo baigusi studijas ir darbavosi Vilniuje juvelyrikos mokytoja. „Vis kirbėjo noras išmėginti, kaip tame užsienyje gyvenasi, ir pagaliau tokiam pokyčiui atėjo laikas. Pagalvojau – arba dabar, arba niekada“, – nusišypsojo prisiminusi, kad atsidūrė Birmingeme kone taip, kaip stovi – su vienu lagaminėliu ir juvelyrės įrankiais. Kaip ir leisdamasi į bet kokią kelionę, miesto ypatumų ji ilgai nenagrinėjo. Pakako fakto, kad ten yra didžiausias pasaulio ir Jungtinės Karalystės juvelyrų kvartalas. „Nesu linkusi knaisiotis. Jei kur keliaujame, užmetu akį į porą nuotraukų. Tinka, važiuojam, o paskui pagalvosim. Dažniausiai viskas būna gerai“, – sakė pašnekovė. Ramybė susidrumstė tik aplinkiniams užvertus klausimais, kodėl iš visų Europos miestų išsirinko baisiausią. „Man svarbiausia buvo ne tai, kokioje vietoje bus dirbtuvės, o kad telefonas nevibruotų ir niekas nesakytų: „Ei, ką veiki? Gal susitinkam, einam kavos?“ Birmingemas – industrinis, darbinis miestas. Tikrai – nei senamiesčio, nei grožio. Visokių stilių pastatų mišinys, daug įvairių rasių žmonių, didžiausia musulmonų koncentracija visoje Jungtinėje Karalystėje. Vadinu šį miestą koliažu, bet garantuotai per dešimt metų jis bus visiškai kitoks, nes jau per ketverius labai pasikeitė.“
Lietuvė tikėjosi, kad atvykusi į Angliją įsidarbins įgyti praktikos, bet gana greitai paaiškėjo, kad galerijų juvelyrų mieste nėra, o ir autorinės juvelyrikos supratimas čia visai kitoks. Poliruoti prabangių masinės gamybos papuošalų Dovilei visai nesinorėjo. Juvelyrų bendruomenės, kaip sakė pašnekovė, visur labai uždaros, bet galiausiai jai pavyko susibičiuliauti su vietine meistre. Šios įsteigtoje nuosavoje galerijoje D. Kondrašovaitė iki šiol nuomojasi darbo vietą, eksponuoja darbus ir veda juvelyrikos pamokas. Likimo ironija, bet dabar mergina nepaprastai mėgsta tai, ko anksčiau labiausiai kratėsi.
„Mano mama ir močiutė – pradinių klasių mokytojos, senelis – matematikos ir fizikos mokytojas. Tikrai nenorėjau sekti jų pėdomis, bet kartą sulaukiau kvietimo Vilniuje vesti mėgėjiškos juvelyrikos pamokas. Pradėjau ir supratau, kad man smagu paskatinti žmogų, įžvelgti, ką jis gali, ir įteigti, kad gali. Išmokau žmones perprasti, žinau, kaip padrąsinti ar nuraminti. Anksčiau buvau gana uždara, o dabar labai daug kalbu, improvizuoju, nes noriu viską žmonėms išaiškinti. Pati labai mėgstu nagrinėti, kaip viskas veikia, iš muziejų man įdomiausi technikos, lėktuvų, automobilių, tad jei kuris nors mokinys ima gilintis, negailiu laiko jam išaiškinti, parodyti, nors ilgiau užtrunkame ir gerklę ima skaudėti nuo šnekėjimo“, – pasakojo Vilniuje pedagoginį darbą trejus metus dirbusi Dovilė. Anglijoje tokia veikla irgi pasirodė paklausi, tik turi kitokių niuansų. Lietuvoje Dovilės mokiniai buvo labai pragmatiški, norėdavo kuo greičiau visko išmokti ir patys pradėti verslą, o anglai paprasčiausiai nori įdomiai praleisti laiką, mėgaujasi atradimais, o poros užsuka pasigaminti vestuvinių žiedų.
Laikas sau
Dovilės artimieji pajuokauja, kad papuošalus iš gintaro ji kuria ne tik dėl nacionalinės nostalgijos, juk šalia jos jau septyneri metai yra širdies draugas Gintaras. Abiem norėjosi išmėginti gyvenimą svetur, bet be įtampos. „Mes labai lietuviai su Gintaru esame, lėtai karjerą darome, – nusišypso pašnekovė. – Jaučiu, kad dabar yra laikas sau. Turiu asmeninių tikslų, bet gyventi man norisi su pilnais pusryčiais ir vakariene. Komfortiškai, tingiau, lėčiau, bet taip, kaip reikia.“
Pastarieji ketveri metai, kai D. Kondrašovaitė gyvena svetur, klostosi taip, kaip ji ir norėjo. Daugiausia laiko juvelyrė praleidžia dirbtuvėse burzgindama odontologų grąžtelius primenančius savo įrankius. Dirbant kaip Dovilė, vienam ąžuoliniam lapeliui nugludinti prireikia net keliolikos valandų, tad ji užsideda ausinukes ir pasineria į procesą bei save. Dažnai klausosi audioknygų – nuo psichologinių iki Michele‘ės Obamos autobiografijos, – ši palydėjo į gyvenimą jos pirmosios parodos eksponatus. Tiesa, tąkart keli mėnesiai intensyvaus darbo baigėsi riešo uždegimu. Mergina nusijuokia supratusi pamoką, kad kūnas yra brangiausias įrankis ir jį reikia taupyti, tad dabar darbo dieną pradeda mankšta.
Viską nuo pradžios iki pabaigos D. Kondrašovaitė daro pati, kaip senovės auksakaliai. „Man labai patinka jų meistrystė – neideali, kreivoka, su širdimi, taip pat ir mano pačios kreiva šleiva visuma“, – sakė juvelyrė. Net kartu su Londone gyvenusia lietuve fotografe Agne Bekeraityte kurdama savo papuošalų fotosesiją, ji siekė maksimalaus natūralumo ir jausmo, todėl atsisakė tobulo makiažo ir profesionalių modelių paslaugų.
Kolegoms Anglijoje smalsu, ką toji, kaip manė, iš gatvės atėjusi mergina krapštosi dirbtuvėse dieną naktį, o Dovilė tuo tarpu ramiai daro, ką yra užsibrėžusi. Londone kūrėja dalyvauja Jungtinės Karalystės jaunųjų talentų šou, parodose. Kartą vienoje pamačiusi pristatinėjamus baldus iš pelkių ąžuolo net sutirpo, kaip norėtų tokioje meno galerijoje eksponuoti savo darbus, o po kelių mėnesių likimas pats atvedė pas ją šios galerijos vadovę.
„Pamačiau moterį – kokiai aš kuriu. Ji buvo aukšta, ryškių veido bruožų, paprastai, juodai apsirengusi. Mano papuošalai skirti brandžiam žmogui, nes pati jaučiuosi arba labai vaikiška, arba senių senė. Pagalvojau, kaip jai tiktų mano segė, o ji ir tikrai priėjo, išsirinko. Paprašiau vizitinės kortelės, ir man net rankos pradėjo drebėti, kai pamačiau galerijos pavadinimą, – pasakojo susižavėjusi. – Dabar galerijos vadovė mane stebi ir laukia, kol pradėsiu daryti didesnius objektus, o aš kaip tik ir pati to labai noriu. Jau dabar mano žiedai – kaip skulptūros, į juos žiūriu kaip į objektus, kurie prireikus gali būti nešiojami, o gali gyventi patys sau.“
Parskridusi į Lietuvą dalyvauti parodoje „Amber Trip“ D. Kondrašovaitė sulaukė paraginimo surengti autorinę parodą. Iš pradžių juvelyrė kratėsi tos minties, o paskui pagalvojo, kad ir tikrai prasminga pirmąja paroda paminėti trisdešimtmetį.
„Nežinau, ar turėčiau jėgų dar kartą viską mesti ir išvažiuoti, nes subrendau, sunokau, – dalijosi mintimis pašnekovė. – Birmingeme juvelyrui labai patogu dirbti – viskas po ranka, bet tikrai nesu išvykusi visam laikui. Vasarą būtinai turiu leisti Lietuvoje, grįžti į Dusetas, pabūti prie ežero, tik neilgai. Net jei renkuosi kelionę, tai paplūdimiai – visiškai ne man. Į laužą kelias valandas irgi negaliu žiūrėti, nes nuobodu. Geriau šakas grėbti, ką nors daryti. Man labai patiko Michele‘ės Obamos sau keliamas klausimas, ar ji yra pakankamai gera. Man dabar – kiek yra, tiek ir pakankama, o vėliau gal bus kitaip.“
