Tarptautinį pripažinimą pelniusių iš Lietuvos kilusių moterų dirigenčių nėra itin daug. Nedaug turime ir grigališkojo choralo specialistų. Adrija Čepaitė geba derinti abi šias veiklas. Jos kartu su studijų drauge Austrijoje suburtas moterų ansamblis „Graces & Voices“ jau aplankė daugybę šalių, o jo įdainuotą pirmąją kompaktinę plokštelę „Mysterium Crucis“ (2012 m.) įtakingas klasikinės muzikos kritikos žurnalas „Pizzicato“ pripažino senosios muzikos metų įrašu. Naujausią plokštelę „Historia Sancti Olavi“ (2016 m.) leidinys „BBC Music Magazine“ įvertino 4 žvaigždutėmis. Ne mažiau Adrija nuveikė ir populiarindama lietuvių kompozitorių muziką. 2018 m. Vokietijos įrašų kompanijos „Telos music“ išleista kompaktinė plokštelė, kurioje skamba B. Kutavičiaus, O. Balakausko, A. Martinaičio kūriniai, atliekami Adrijos Čepaitės diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro, žurnalo „Pizzicato“ buvo įvertinta 5 žvaigždutėmis. Šiuo metu Adrijos dėmesys sutelktas į birželio pabaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje, Pažaislio muzikos festivalio metu, skambėsiantį projektą „Kaunas. Prisikėlimas I“.
Adrija, turbūt ne veltui sakoma, kad visur gerai, o namie – geriausia. Nors turite nemažai veiklos Europoje, randate laiko ir savo gimtajam Kaunui. Papasakokite, kuo ruošiatės pradžiuginti Pažaislio festivalio publiką?
Su Kauno miesto simfoniniu orkestru, Kauno styginių kvartetu, Kauno valstybiniu choru ir režisieriumi Pauliumi Jurgučiu pristatysime muzikinį ir vizualinį projektą „Kaunas. Prisikėlimas I“. Jo tikslas – žadinti tautinio pasididžiavimo jausmą, savivertę, dvasios stuburą. Man lietuvybės simbolis yra Kauno Jėzaus Kristaus prisikėlimo bazilika. Ji simbolizuoja mūsų tautos kančios ir prisikėlimo kelią. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1922 m. Kaune, laikinojoje sostinėje, kilo idėja pastatyti bažnyčią kaip padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolį. Okupacijos metais dar nebaigta šventovė buvo išniekinta: joje įkurta Radijo gamykla, vietoje kryžiaus iškilo televizijos antena, o ant varpinės sumontuoti skydai su užrašais „Šlovė TSKP“. Ir tik vėl atgavus Nepriklausomybę pastatas susigrąžino savo deramą paskirtį. Šventovės atgimimo istorija palietė ir mane asmeniškai. Tuo metu, kai 1997 m. bažnyčioje vėl pradėtos laikyti pamaldos, šv. Mišiose ne kartą teko giedoti atliepiamąją psalmę. Tuo metu bažnyčia buvo virtusi statybų aikštele – perdangos išgriautos, visur pilna betono, dulkių. Labai ryškiai prisimenu: giedodama jutau, kad tai yra tautos prisikėlimas, ir aš esu jo dalis. Man tai buvo labai stipri patirtis. Ši patirtis tapo naujojo mano projekto idėja.
Lietuviškumo dvasią skleidžiate ir svetur. Su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) įrašėte lietuvių klasikų plokštelę, surengėte pristatymo turą „Lietuvybės kodas“. 2018 m. pasirodė kartu su LKO, Modestu Pitrėnu ir smuikininku Džeraldu Bidva įrašyta baltiškos muzikos plokštelė „Baltic Concerti“. Ar tiesa, kad pasaulyje šiuo metu jaučiamas didesnis susidomėjimas mūsų muzikos klasikais?
Džiaugiuosi kompanijos „Telos music“ išleistos plokštelės sėkme. Lietuva ir kitos Baltijos šalys turi savitą istoriją, jos sugebėjo per okupaciją išsaugoti savo tapatybę, kultūrą. Tuo metu kūryba buvo ir pasipriešinimo forma, tai paskatino atsirasti unikalių kūrinių. Susidomėjimas lietuviška ir baltiška muzika pasaulyje išties adidėja, esame verti būti tarp geriausių Europos klasikinės muzikos kūrėjų. Gaila, kad patys labiau žinome, kas yra W. A. Mozartas, L. van Beethovenas, bet mažiau esame girdėję, ką yra sukūrę, pavyzdžiui, J. Juzeliūnas, A. Šenderovas, O. Balakauskas ir kiti. Už tvoros žolė visada atrodo žalesnė. Džiaukimės ta kaimyno žole, bet kartu puoselėkime ir savo daržą. Labai gaila, kai šaliai nusipelnę žmonės labiau įvertinami tik išėję iš šio pasaulio. Aišku, dalis publikos nesibaido afišose matydama lietuvių kompozitorių pavardes ir ateina į tokius koncertus. Kitus klausytojus tenka pratinti pamažu. Lietuvos nacionalinė filharmonija ir kiti koncertų rengėjai stengiasi į programas tarp pasaulinių klasikos meistrų įdėti ir lietuviškos muzikos perlų. Savąjį lobyną turime ir patys atrasti, ir pasauliui parodyti.
Tik ar Vakarų Europos klausytojai nėra pernelyg įpratę prie tradicinės klasikinės muzikos, kad gebėtų įvertinti mažiau žinomų kompozitorių kūrybą?
Vakarų Europos klausytojai yra smalsūs. Tačiau pakliūti į, tarkim, garsiąją Vienos koncertų salę„Musikverein“ su lietuviškąja programa – labai sunku. Ten publikos kraujyje pulsuoja Vienos klasikų dvasia, ir ji sunkiai ištveria ką nors modernaus ar kitokio. Bet pasaulis keičiasi, klimatas šyla, ledai ir ledynai tirpsta visur (šypsosi).
Vieną Jūs turbūt pažįstate ne prasčiau nei Vilnių ar Kauną. Austrijoje esančiame Graso muzikos ir vaizduojamojo meno universitete, be chorinio ir orkestrinio dirigavimo, studijavote bažnytinę muziką ir grigališkąjį choralą, įkūrėte moterų ansamblį „Graces & Voices“. Smalsu, kodėl pasirinkote tokią retą sritį?
Buvau paauglė, kai atsitiktinai į rankas pateko garso įrašo juostelė su vienuolių giedama valandų liturgija. Pamenu, skambesys plaukė tiesiai į širdį. Pradėjau domėtis, kas tai yra. Tuo metu mokiausi muzikos mokykloje, bet apie grigališkąjį choralą žinojau mažai. Kasetės klausiausi keliasdešimt kartų per dieną, ją nugrojau iki cypimo, iš jos nieko neliko. Bet tas liturginio giedojimo gylis ir grožis pagavo mane visam laikui. Kadangi pas mus šios srities specialistai neruošiami, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi choro dirigavimo magistro diplomą, išvykau tęsti studijų į Austriją. Baigusi jas, kartu su studijų drauge Antanina Kalechyts iš Baltarusijos 2011 m. įkūrėme ansamblį „Graces & Voices“. Svarbu suprasti, kad grigališkasis choralas yra ne tik muzika. Tai – dievogarba, maldos forma, kai Dievo žodis yra išgiedamas pamaldų metu. Ir vis dėlto – taip, mes ir koncertuojame. Norime, kad apie grigališkąjį choralą išgirstų kuo daugiau žmonių ir taip artėtų prie Dievo.
Tikėjimas – labai svarbi Jūsų gyvenimo dalis?
Mano tėveliai nuliejo man tikėjimo pamatą. Sovietmečiu puoselėti jį nebuvo labai paprasta. Mamytė yra mano pirmoji tikėjimo ir muzikos mokytoja. Jau būdama dvejų metukų kartu su ja giedojau giesmes, o vėliau pasirinkau muzikos kelią.
Su savo įkurtu ansambliu apkeliavote įvairias pasaulio šalis, giedojote ir Lietuvoje. Kuo esate išskirtinės tarp kitų šio žanro muzikos atlikėjų?
Pirmiausia tuo, kad mūsų ansamblis labai margas tautiniu požiūriu. Mūsų būstinė yra Vienoje, bet visos esame iš skirtingų šalių: Austrijos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos. Mes turime daug istorinių sąsajų, bendrą kultūros pajautą, moteriškumo supratimą, tokią pat meilę sakraliniams dalykams. Išskirtinis ir ansamblio repertuaras: jis apima ne tik grigališkąjį choralą, bet šiuolaikines specialiai mums kuriamas polifonines kompozicijas. Mūsų pasirodymai dažniausiai vyksta bažnyčiose – natūralioje, sakralinėje aplinkoje. Ši muzika pirmiausia randa atgarsį jos ieškančiose sielose. Bet visada būna džiugu, kai mūsų paklausyti ateina nieko apie šį žanrą nežinantieji ir išgirsta tai, kas suvirpina jų širdis. Sulaukiam labai gražių atsiliepimų, būna, po koncerto prieina žmonės su ašaromis akyse. Jie išsineša tą šviesos jausmą ir skleidžia jį toliau. Nes kas yra muzika? Tai – Dievo kalba.
Retas ne tik Jūsų pasirinktas grigališkojo choralo žanras, bet ir tai, kad esate viena iš nedaugelio moterų dirigenčių Lietuvoje.
Moterų dirigenčių pas mus tikrai yra. Didžioji jų dalis vadovauja chorams. Jos yra labai talentingos, puikios, atsidavusios muzikai, dirbančios sunkų edukacinį darbą. Tik apie jas mes mažai žinome, nes jų vardų spauda neiškelia. Aš ir pati ne itin mėgstu daliti interviu. Menininkui tai – didelė pagunda pasitarnauti savo ego, pasimėgauti išskirtinumu, nugrimzti į savęs garbinimą. Man tai yra svetima. Manau, kalbėti reikia savo gyvenimu, pavyzdžiu, kūrybos vaisiais.
Ar sunku moteriai prasimušti šiame tradiciškai vis dar vyrams priklausančiame pasaulyje?
Vis dar manoma, kad dirigavimo, ypač simfoninio, profesija labiau yra vyrų. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą. Galbūt vyras dirigentas vienaip išspręstų situaciją, moteris – kitaip. Prieš kelis dešimtmečius buvo populiaru vyriškai suimti artistus į kumštį, dažnai būdavo, kai dirigento ego valdydavo ir užgoždavo visą orkestrą. Pasaulis keičiasi. Jei susitelki į muziką, į tai, ką atlieki, individualūs skirtumai ištirpsta. Muzikos kalba yra viską apimanti, ji vienija. Jei dirigentas ir atlikėjai yra nusiteikę siekti bendro rezultato, skirtumai, smulkūs nesusipratimai lengvai išsprendžiami.
O ką manote apie šou elementus? Vis dažniau dirigento darbas primena minispektaklį, tai vadinama jo nepakartojama charizma.
Kiekvienas esame skirtingi, perteikiame tam tikrą žinią. Būtų nuobodu, jei visi būtų vienodi. Puiku, jei dirigento gestai, artistiškumas kyla natūraliai, iš vidaus. Jei ne, anksčiau ar vėliau pavargstama nuo to cirko. Sutinku, kad dabar, pataikaujant rinkai, yra linkstama padaryti šou, stebinti publiką. Bet jei žmogus ateina paklausyti muzikos, pabūti su savimi, o ne pažiūrėti vaizdų, jam šou elementai nėra aktualūs. Ką reiškia būti įdomiam? Muzika pati kalba už save, ji yra įdomi, o ne dirigento flirtas su publika. Manau, idealus dirigento darbo rezultatas būtų tuomet, jei jis viską padarytų per repeticijas, o per koncertą sėdėtų salėje, tarp publikos (šypsosi).
Turbūt gana skeptiškai vertinate ir kitokius bandymus pritraukti klausytojus? Kalbu apie vis labiau populiarėjančius bendrus klasikinės ir popmuzikos atlikėjų projektus.
Manau, būna labai sėkmingų projektų. Jei jie suteikia vidinio džiaugsmo, paskatina kurti, o ne kelti destrukciją, nemanau, kad tai yra blogai. Aš neskirstau muzikos pagal žanrus į kokybišką ir prastą. Viską lemia profesionalumas. Pati klausausi popmuzikos ir ją mėgstu. Sunkiausia, kai reikia atsakyti, koks mėgstamiausias mano kompozitorius. Tai tas pat, kaip vaiko klausti, ką jis labiau myli – mamą ar tėtį. Tai, į ką šiuo metu gilinuosi, ir yra mėgstamiausia.
Jūsų gyvenimas – gana intensyvus, daug keliaujate. Ar Jūsų vyras keliauja kartu?
Mano vyras keliauja kartu, bet ne visuomet. Mūsų namai ir šaknys yra Lietuvoje. Šeima man yra be galo svarbi, tai vienas iš trijų pamatinių gyvenimo ramsčių. Kiti du – muzika ir tikėjimas. Mano kūrybinis gyvenimas išties intensyvus, tad namai tampa ta oaze, į kurią pasitraukiu, kad atgaučiau jėgas. Kiti važiuoja į sanatorijas, o aš grįžtu į namus.
Turint tokį tvirtą tikėjimą, ko gero, paprasčiau rasti atsakymus į visus gyvenimo klausimus?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad man viskas visada būna aišku. Be klausimų nebus atsakymų. Tik svarbu, kaip jų ieškai – ar tikėdamas, ar susitelkdamas į savanaudiškus tikslus. Šiame vartotojiškame pasaulyje tikėjimas man yra būtina atsvara. Individualizmas, pozicija „tai – mano gyvenimas, kaip noriu, taip darau“ vis labiau įsigali. Krikščionis save įprasmina tarnaudamas, nesvarbu, ar jis yra menininkas, ar gydytojas, ar žurnalistas. Mano gyvenime nebuvo periodų, kai būčiau abejojusi Dievo buvimu. Mūsų tikėjimas yra nuolat išbandomas įvairiais sunkumais, pasirinkimais, tačiau, jei pamatas tvirtas, namas nesvyruoja. Tu gali Dievą palikti, bet jis tavęs – ne. Jis – visada šalia ir laukia, kol pas jį grįši. Aš iš Jo semiuosi jėgų.
