Sako, kad ši itin keista siurreali vieta su gamtinę gotiką kuriančiais stulbinamais medžiais, ant nuogų baltos spalvos šakų supančiais juodųjų kormoranų lizdus, padarė didelį įspūdį, tačiau mintis sukurti dokumentinį filmą „Rūgštus miškas“ kilo vėliau.
Auksinį scenos kryžių, Boriso Dauguviečio auskarą, ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelniusiai menininkei Rugilei Barzdžiukaitei rūpi ekologija, savo kūryboje ji tyrinėja naują geologinę erą antropoceną – mūsų epochą, žmogaus nualintą žemę ir nusialinusį žmogų. Originaliai mąstanti režisierė iš viso yra sukūrusi septynis dokumentinius ir vaidybinius audiovizualinius kūrinius. Jos pirmas pilnametražis dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ įvertintas (First Feature Swatch Art Peace Hotel Award) prestižiniame Lokarno kino festivalyje. „Šis filmas mums yra vienas įspūdingiausių netikėtumų. Jis – lyg dokumentikos apie gamtą, trilerio, komedijos ir siaubo filmų sintezė“, – sakė vienas festivalio programos sudarytojų Sergio Fantasas. „Rūgštus miškas“ ir toliau keliauja po tarptautinius kino festivalius, jis rodytas Reikjavike, Helsinkyje, Berlyne, Vašingtone, Los Andžele, Tbilisyje, Niujorke, Toronte ir kituose didžiuosiuose miestuose.
15 hektarų paukščių išmatų išdeginto Kuršių nerijos miško... Filme tarsi kormoranų žvilgsniu žvelgiate į turistus, atvykstančius į šių paukščių kolonijoje įrengtą apžvalgos aikštelę ir skirtingai vertinančius šį gamtos reiškinį. Justi, kad pati esate paukščių pusėje. O kaip dėl numarintų šimtamečių pušų?
Žmogus konfliktuoja su paukščiu, aš analizuoju šį konfliktą. Kai pirmą kartą pamačiau Kuršių nerijos sengirę, nusiaubtas plotas buvo gerokai mažesnis, nei yra dabar. Tada nežinojau, kad pirmieji kormoranai čia įsikūrė prieš 30 metų, kad jų išmatose gausu rūgšties, kuri kenkia spygliuočių, bet gerai tinka lapuočių miškams, ir kad išvirtusių pirmųjų plotuose pamažu suveši antrieji. Kurdama filmą konsultavausi su mokslininkais, skaičiau daug straipsnių.
Pamenu, mane labai nustebino faktas, kad pirmykščiai miškai Kuršių nerijoje buvo ne spygliuočiai, o būtent lapuočiai, daugiausia – ąžuolynai. Ąžuolus pirkliai iškirto, tada buvo pasodintos pušelės, kad vėjas nepustytų smėlio kopų, nes šios jau laidojo kaimus. Kai prieš kelerius metus Kuršių nerijoje siautė gaisrai, įsiminė tokia gamtininko Andrejaus Gaidmanavičiaus ištara: „Norite apsisaugoti nuo gaisrų, saugokite kormoranus“, nes jie pasirūpina tuo, kad degesnes pušis keičia lapuočiai. Kai žmonės pradeda reguliuoti natūralius gamtos procesus, neretai patys sau padaro meškos paslaugą. Vokietijoje kormoranai peri ant uolėtų krantų, bet jų populiacija taip pat reguliuojama, nes paukščiai yra žvejų konkurentai. Vokiečiai kormoranų padėtus kiaušinius aptepa specialia medžiaga, kuri nepraleidžia oro, – šio negaudamas kiaušinyje esantis gemalas žūsta. Ir mūsų žvejai keiksnoja šiuos paukščius, esą jie suėda be galo daug žuvų, nors šiomis minta ir kirai, ir žuvėdros, ir dantsnapiai... Kita vertus, kormoranai minta ir kitų rūšių žuvis naikinančiais invaziniais grundalais, o patys jie yra beišnykstančių jūrinių erelių maistas.
Pietų Amerikos šalys eksportuoja kormoranų išmatas kaip trąšas, jose daug fosforo, kitų mineralų. Japonijoje jomis tręšia ryžių laukus. Mūsų gyventojai kormoranų išmatų nerenka, gal ir nežino, kad tai geros trąšos. Pas mus Aplinkos apsaugos ministerijos užsakymu kormoranų populiaciją reguliuoja ornitologai.
Kaip kilo mintis įamžinti šį gamtos ir žmonių konfliktą?
Pamenu – keliavome su draugu Dovydu Korba motociklu patį vidurvasarį, tuo metu jau būna išsiritę jaunikliai. Pribloškė ne tik gamtinė gotika – stulbinamos medžių formos, apnuogintos, styrančios baltos šakos, bet ir aštrus paukščių išmatų kvapas bei gerklinis kormoranų jauniklių ir jų tėvų kranksėjimas. Ilgai neužtrukome, viskas atrodė labai stipru. Mintis kurti filmą kilo prieš penkerius metus, kai ieškojau diplominio darbo temos. Tuo metu Londone studijavau kino dokumentiką. Su tėčiu išsikalbėjome, kad kormoranų kolonijos mažinamos gainiojant juos šūviais iš lizdų perinčius. Šie paukščiai, kaip ir vištos, blogai orientuojasi tamsoje, prieblandoje neranda lizdų, į juos grįžta tik išaušus. Per naktį dalis kiaušinių atšąla, ir gemalas žūsta. Filmą „Rūgštus miškas“ su Dovydu – jis yra vienas audiovizualinių ir teatro kūrinių gamybos kompanijos „Neon Realism“ steigėjų – Kuršių nerijoje, vienoje didžiausių Europoje kormoranų kolonijų, jų nustekentoje sengirėje, kūrėme
tris pavasarius.
Filme paukščius stebime nuo medžių viršūnių – iš jų perspektyvos. Įsivaizduoju pragarišką operatoriaus darbą...
Dovydas įgudo įlipti į vos besilaikančias 25 m aukščio pušis, tvirtino filmavimo kameras prie kormoranų lizdų, valdė dronus. Buvo, kad tie medžiai, prie kurių vieną pavasarį tvirtinome kameras, kitą jau gulėjo ant sengirės paklotės. Reikėjo dažnai laipioti, valyti apdergtus objektyvus, keisti filmavimo pozicijas. Vieną turistų srautą įrašėme iš vieno lizdo, kitą – iš kito ir t. t.
Apdergti kamienai slidūs. Ar neteko nukristi?
Jie tampa slidūs, kai palyja. Ir nėra tvirti. Dovydas yra ne kartą slystelėjęs, bet išsilaikydavo, – naudojo apraišus, virves, kopdavo kaip profesionalas. Būta įvairių nuotykių, pavyzdžiui, kartą per naktį paliktą virvę radome daug trumpesnę.
Ar kormoranai puola žmones, filmavimo kameras?
Kai išsigąsta arba kai pamato savo zonoje svetimšalį, ginasi iš medžių viršūnių atrydami žuvis arba apšaudydami išmatomis, bet patys nepuola. Kai skraidinome droną, aršesni kormoranai ne iš karto duodavo kelią. Šie paukščiai yra skirtingo charakterio. Matai – vienas tupi prie kameros ir taikiai ją stebi, tarsi svarstytų, koks tai daiktas, o kitas piktinasi ir kapoja. Užfiksuoji baisiausiam siaubo filmui tinkamą kadrą.
Ne visus kadrus panaudojote?
Likusios medžiagos pakaktų dar ne vienam filmui sukurti. Pavienės scenos labai veiksmingos, tačiau turi rinktis. Tarkim, japonai pasakoja plačiai ir juokingai, italai – labai juokingai, bet informacija kartojasi. Turistų scenas atsirinkau – kad būtų iš ko pasijuokti ir kartu kitaip suskambėtų liūdnos scenos. Matai, kad kormoranai skirtingi, bet ir žmonės labai skirtingi, skirtingai priima tą patį reiškinį. Man rūpėjo, kad filmas būtų labiau apie žmones nei apie paukščius.
Ar kameras tvirtindavote prieš perėjimą?
Filmavome poravimosi šokius ir perėjimo metu. Didžioji dalis filmo medžiagos nufilmuota stebint kormoranus nuo žemės, stambius planus užfiksavo prie lizdo pritvirtinta kamera. Kormoranų kolonija – tarsi daugiabučių rajonas. Ant kiekvieno medžio – lizdai. Vienas prie kito. Nėra galimybių filmuoti iš kito medžio, nes ant jo – kiti lizdai. Įrašo trukmė ribota – kelios valandos, be to, ir paukščiai įrangą apdergia. Dovydui tekdavo į medžių viršūnes kopti po kelis kartus per dieną. Prie kamerų kormoranai greitai pripranta. Labai įdomu pagauti paukščio žvilgsnį iš labai arti – taip išryškėja jo individualios savybės, pamatyti ne jo egzotišką kitoniškumą, o natūralų buvimą lizde ir į žmones pažiūrėti taip, kaip į kitus gamtos veikėjus paprastai žiūri jis pats – išlaikydamas saugų atstumą.
Tie žmonės atrodo lyg prie ėdžių susirinkę sengirės gyvūnai arba dar viena gyvūnų rūšis.
Mūsų filmo protagonistai – gyvūnai, rūšių hierarchija jame apversta aukštyn kojomis. Žmonės labai stengiasi įveikti tą koloniją, ji dabar yra išsisklaidžiusi, nemažai populiacijos apribota baidymu. Žmogus vis dar turi labai stiprią galią spręsti, kam gyventi, kam mirti, ką ginti.
Kurdami filmą gyvenote girioje, palapinėje?
Pajūryje turime artimų draugų, jie mums užleido savo studiją. Filmavome dar neįvasarojus, įsibėgėjant turistų srautui. Juodkrantėje buvo labai gera, per tuos tris mėnesius pasisemdavau teigiamos energijos – gal iš dalies dėl to verždavomės į ją grįžti. Intensyvus, įdomus harmoningai gamtoje praleistas laikas. Ir tie paukščiai jau mus atpažindavo, nebespjaudė žuvų. O štai mašina atrodydavo lyg po dažasvydžio.
Kasdien keisdavote po kelis plastikinius lietpalčius?
Apdergia – nusiplauni, ir tiek. Neturėjome tokių lietpalčių, nes plastiko čežėjimas būtų gąsdinęs paukščius. Vilkėjome maskuojamuosius drabužius, šiuos tekdavo dažnai skalbti.
Jūsų filmuota medžiaga atskleidė, kad kiaušinius pasikeisdami peri ir patelės, ir patinėliai.
Taip, filme ryškus feministinis šeimos modelis – patinėliai išleidžia pateles pasimaitinti, patys tuo metu stropiai tupi ant kiaušinių. Partneriai pasikeisdami rūpestingai šildo kiaušinius.
Ar nebaisu naktį sengirėje?
Jauku. Paukščiai ir kiti gyvūnai po truputį suminga, girdi tik pavienius balsus. Natūralu ir harmoninga. Tik kartą jaučiausi nejaukiai. Buvau prisiklausiusi istorijų, kaip kormoranus brakonieriai šaudo. Vieną naktį leidau viena kolonijos viduryje. Išgirdau mašinos garsą. Automobilis sustojo, pasigirdo nedraugiškų veikėjų balsai. Apėmė nuojauta, kad galiu pakliūti į jų šaudymo lauką. Įsijungiau švieselę, kad matytų, jog miške yra ne vieni. Tolimuose kraštuose kurdama filmus patyriau šiurpesnių nuotykių, bet jie laimingai baigėsi. Kuriant šį filmą, daugiau drąsos reikėjo Dovydui. Man reikėjo kantrybės ir užsispyrimo, kad darbus baigtume.
Kaip keitė Jūsų požiūrį į kormoranus specialistai, vietos gyventojai?
Vietos gyventojai nėra draugiški kormoranams, turi nuoskaudų – mat paukščiai mašinas dergia, šimtametes pušis naikina, žuvis išgaudo, sklinda aitrus ekskrementų kvapas. Nepriimti šios opinijos, turėti savo nuomonę ir būti kormoranų pusėje drąsoka. Gamtininkai taip pat yra susiskaldę. Mes daug straipsnių perskaitėme, klausinėjome specialistų, nes norėjome ištirti visas šio reiškinio puses, atsijoti pelus nuo grūdų. Grupė mokslininkų kasmet kolonijoje atlieka tyrimus, keli gamtininkai pristato kormoranų privalumus, bet gerokai daugiau yra kalbančiųjų apie blogus jų egzistavimo padarinius. Nenorėjome aktyvios pozicijos, savo nuomonę išsakėme subtiliai, stengėmės suvokti, kokia yra žmogaus vieta šiame ekologiniame gamtos žaidime.
Filme kalbama vienuolika kalbų, tarp jų – ir kormoranų. Pastarųjų klyksmas kartais nepaprastai kraupus, grėsmingas, tarsi prašantis pagalbos ar nevilties valandą koneveikiantis žmones. Keliautojai kalba ramiau, bet nebūtinai protingai.
Kormoranų balsai, kai išbaidyti grįžta į lizdus, skamba išties dramatiškai. Jie grįžta prie atšalusių kiaušinių ir peri, iki šie supūva. Kai kurie jaunikliai išsirita, visos populiacijos sunaikinti ir nesiekiama.
Žmonių pašnekesius užfiksavo žolėje bei krūmuose prie apžvalgos aikštelės paslėpta įranga. Reikėjo suprasti, kokia kalba kalba turistai, tarsi dekonstruoti Babelio bokštą, rasti vertėjų. Pasitelkiau draugus iš kitų šalių, šie – savo draugus, taip išrišome visus mazgus. Žymėjausi neigiamas reakcijas, tokių – daugiausia. Mažai susižavėjusiųjų, kiti kalba, kokius filmus jiems primena šis vaizdas, mini A. Hitchcocko juostą „Paukščiai“, viena moteris iš nuostabos aikčioja, kad jaučiasi kaip kine... Įranga užfiksavo 20-ia kalbų šnekančius turistus, panaudojau vienuolika. Filmo garso režisierius yra Dovydas. Žmonių balsai, mirusių medžių girgždesys, marių vandens tyvuliavimas, vėjų šniokštimas... Išgauti visus garsus buvo ilgas kūrybinis procesas.
Įdomu, kad pažiūrėti į kormoranų koloniją per metus atvyksta vidutiniškai apie 65 tūkstančius turistų.
Vasarą apžvalgos aikštelė sprogsta nuo turistų. Žmones traukia katastrofų zonos – jiems smalsu pamatyti apleistą Detroito rajoną, negyvenamus, sudegusius pastatus, Černobylio atominės elektrinės avarijos vietą, mirusį miestą vaiduoklį Pripetę ir t. t. Tokios vietos neretai tampa meno objektais, jas mėgsta fotografai. Įdomu matyti kismą. Bet „katastrofos zonos“ apibrėžimas, ypač turint galvoje gamtą, manau, yra kvestionuotinas. Kas, viena vertus, atrodo kaip miręs miškas, kita vertus, yra gyvybės lopšys.
Ir vis dėlto kas dabar brangiau – sengirė ar paukščiai?
Man patinka vienos mokslininkės įžvalga: kai žmogus pradeda spręsti, kas yra geriau, neaišku, kuo visa tai baigsis. Aš taip pat susilaikau vertinti, kas geriau. Man labai rūpi tos gražios pušys, aš pati vaikystėje vasaras leisdavau pušynuose. Medžiai – svarbi ir itin artima gyvybės forma. Paukštis yra toliau nei medis, medį gali apkabinti, o paukštis skrajoja aukštai. Tai, kad jis žudo mums artimą medį, paukštį savaime paverčia priešu. Minėtoje Vokietijoje kormoranai nedaro žalos medžiams – peri ant uolų, bet vis tiek yra naikinami, nes žvejoja žuvis. Verslininkai žvejai turi didelę galią daryti įtaką tiems, kurie nustato taisykles. Lietuvoje kormoranų priešai – žvejai ir medžių palaikytojai. Neutrali išlikti norinti gamtininkė sako, kad renkasi palaikyti kormoranus, nes jie yra stipriai marginalizuojami. Kurdama filmą nesiekiau pateikti atsakymų, norėjau iškelti tam tikrus klausimus ir paskatinti žiūrovus mąstyti. Ar visada žmogus teisingai pasirenka?
Įdomu, kad paukščiai, augalai ir žmonės migruoja. Filmo formos idėja kilo, kai suvokėme, kad pastarieji migruoja intensyviau negu paukščiai, – kormoranai statiškai peri, o to pažiūrėti žmonės atskrenda iš Japonijos, Kinijos, JAV, kitų tolimiausių kraštų. Filmas keliauja po įvairias šalis – tai antrasis kelionių lygmuo.
Esate viena iš dabar Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaujančios operos-performanso „Saulė ir jūra“ kūrėjų. Šis kūrinys kviečia susimąstyti apie klimato kaitą, žmogaus ir žemės nuovargį. Kodėl Jums ši tema svarbi?
Viską apimanti homo sapiens invazija į žemės gelmes, dangų, kitų rūšių gyvenimą, parodo žmogaus susireikšminimą, ekscentriškumą. Skirstyti gyvybės rūšis, kuri yra vertingesnė: tas medis – vertingas, o tas – menkavertis, tas paukštis geresnis už aną, neleistina. Visuomenė ginasi nuo patyčių, stengiamės išvengti kastų principo, kuriame demokratiją, siekiame lygiateisiškumo, o su kitomis rūšimis elgiamės taip, tarsi būtume karaliai. Tai inspiruoja kritiškiau žvelgti į žmogaus didybės maniją. „Saulę ir jūrą“ režisavau aš, operos-performanso libretą kūrė Vaiva Grainytė, kūrinio kompozitorė – Lina Lapelytė.
Ironiškas žvilgsnis juntamas ir kitoje kartu su tomis pačiomis menininkėmis kurtoje operoje „Geros dienos!“, kurios pagrindinės veikėjos – prekybos centro kasininkės.
Rimtas temas analizuojame pasitelkdamos humorą, ironiją. Atrodo svarbu „supakuoti“ ekologines temas taip, kad jos savo tiesmukumu nebadytų akių. Atvirai pateikiamos, jos dažniausiai sukelia atmetimo reakciją. Norisi subtilumo ir lengvumo,kad mintis ateitų nepastebimai, kad šiurpas dėl nykstančios planetos neišlįstų į pirmą planą.
Ar įmanoma išgyventi laisvam menininkui?
Nėra saugumo jausmo, nežinau, ar rytoj viskas bus gerai. Nelygu, kaip susiklosto. Kai kūriau „Rūgštų mišką“, vykau ir gastrolių į užsienį su opera „Geros dienos!“, iš honorarų buvo galima pragyventi. Kai statai spektaklį užsienyje, ten gaunamos stipendijos užtikrina stabilumą ilgesniam laikui, bet vis tiek neaišku, kaip bus toliau. Kita vertus, jei neturi drąsos kurti laisvai ir neužsitikrinusi komforto, lengvai gali įkliūti į spąstus – mažai spėsi padaryti. Rizika dažnai pasiteisina. Pavyzdžiui, filmą kūriau trejus metus, nors finansavimas baigėsi po pirmų metų, – festivaliuose gautais piniginiais prizais galėjau padengti skolas.
Kaip vaduojatės iš nuovargio?
Šiuo etapu ypač daug visko sukritę: pristatau filmą užsienyje, premjera vyko ir Lietuvoje, keliolikoje miestų, prasidėjo kelionės, susitikimai su žiūrovais... Regis, filmas baigtas, bet reikia daug energijos jam pristatyti. Lygiagrečiai dirbu prie Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje projekto.
Turiu minčių dėl naujo filmo, sulaukiu teatrų ir režisierių kvietimų statyti pjeses, bet norisi, kad ne infrastruktūra diktuotų, ką daryti, o kad kūrinys gimtų iš konkrečios asmeninės minties, būtinybės.
O dėl atostogų – nuo vaikystės vasaras leisdavau prie Baltųjų Lakajų ežero, mano senelio ir jo draugų įkurtoje stovyklavietėje. Mano mamos karta, mano karta ten augo, – tai vieta, į kurią kasmet grįždavome kaip į namus, prie jos buvau stipriai prisirišusi. Bet dabar ji labai pasikeitusi, atsirado populiarus mokamas kempingas, o senbuviai išvyti kaip tie kormoranai, net apžvalgos bokštas pastatytas. Anksčiau atrodydavo, kad elektra ten būtų pats didžiausias siaubas ir svetimkūnis, o dabar liepteliai mėlynai apšviesti, bet vis tiek į tą vietą traukia kasmet sugrįžti nors kelioms dienoms. Tik – jau už kempingo tvoros, kad nebūtų elektros. Kitas artimas taškas yra Būtingėje, tėčio suprojektuotoje sodyboje netoli jūros. Labai daug tenka keliauti, tad ir naujų traukos taškų atrandu.
Mėgstu pabūti gamtoje, vienumoje. Taip susibalansuoju. Kai daug dirbi, pirmoje malonumų sąrašo vietoje atsiduria miegas. Pastaraisiais mėnesiais jis buvo tapęs tikra prabanga.
Dovydas Korba – Jūsų kūrybos ir gyvenimo draugas?
Daug kartu dirbta, susitikome dar studijuodami, o dabar – išbandymų metas. Dovydas yra žmogus, be kurio filmas nebūtų įvykęs. Kartais atrodo, kad būtina atskirti asmeninį gyvenimą nuo profesinio, kad išliktų arba viena, arba kita, kad nepražūtų viskas kartu. Bet kai darai ką nors neskaičiuodamas laiko ir netaupydamas jėgų, tada tai savaime tampa neatskiriama nuo asmeninio gyvenimo, viskas susipina...
Kokios patirties įgijote dėstydama režisūrą Suomijoje, Turku universitete?
Kurį laiką buvau vizituojanti dėstytoja, tai – trumpa gaivi patirtis. Man labiau patinka klausyti, nei kalbėti, bet pajutau, kad dėstyti įdomu. Studentai labai smalsūs ir imlūs, dėl to smagu dalytis, siūlyti tokias užduotis, kokių norėčiau pati.
