Kalbamės su Gabija Grušaite ir Justu Janausku jų biure Vilniaus centre. Aplink džiugiai trinasi du šunys – Grožis ir Hazelnut (angl. k.; „lazdynų riešutas“). „Malaizijos paprastieji“, – juokauja Gabija įvardydama iš šios šalies atsivežtų šunų „veislę“. O aš tyliai pasidžiaugiu, kad Hazelnut neištiko toks pat tragiškas likimas kaip jo bendravardžio Riešuto Gabijos romane „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“... Trečiąjį savo romaną įpusėjusi rašytoja ir drabužių mainų platformos „Vinted“ bendraįkūrėjas bei akcininkas šiuo metu dega nauja idėja, – apie kartu kuriamą bendrauti skatinančią platformą „HumansApp“ jie kalba vienas per kitą. Vis dėlto negali nepastebėti, kaip skirtingai jie tai daro. Gabija – iš lėto, skonėdamasi kiekvienu ištartu žodžiu, Justas – glaustai ir aiškiai, vis tikslindamas faktus ir apibrėžimus mobiliajame telefone.
Jei teisingai supratau, jūsų sukurta platforma „HumansApp“ – tai virtuali programa, skatinanti žmones bendrauti gyvai. Skamba kaip oksimoronas – viena kitai prieštaraujančių prasmių derinys. Negi reikia pasitelkti naująsias technologijas, kad paskatintume žmones daryti tai, ką jie ir taip darė tūkstančius metų?
Justas: Prisiminkime „Vinted“. Žmonės drabužiais taip pat dalijosi visą gyvenimą, tačiau tai darė tik pažįstami žmonės. Ši platforma mūsų spintas padarė prieinamas kur kas didesniam kiekiui vartotojų. Panašiu principu veiks ir „HumansApp“. Ji suves tuos žmones, kurie nepažįsta vienas kito, gal net nėra vienas apie kitą girdėję, bet juos vienija noras dalytis savo patirtimi.
Gabija: Imkim kad ir mudu su Justu. Abu esame vilniečiai, tos pačios kartos atstovai, bet susipažinę supratome, kad mūsų pažįstamų ratas yra visiškai skirtingas. Aš bendrauju su menininkais, kūrybininkais, muzikantais. Justas – su verslininkais, IT specialistais, programuotojais. Žmonės, net jei vaikšto į tas pačias vietas ir valgo tose pačiose kavinėse, turi per mažai galimybių pabendrauti įvairesnėmis temomis. Pavyzdžiui, esi teisininkas ir nori pradėti domėtis menu, bet tarp tavo pažįstamų nėra menininkų. Manau, kiekvienas žmogus turi kuo pasidalyti. Tai gali būti ir profesinė patirtis, ir sudėtingos gyvenimo situacijos, su kuriomis pavyko sėkmingai susitvarkyti. Gal esi vieniša mama, bankrutavęs verslininkas, sirgai onkologine liga ar pan. – tavo patirtis labai praverstų tiems, kurie su tuo susidūrė. Štai aš galiu pasidalyti, kaip išvengti brangiai kainuojančių klaidų įsirengiant butą. Arba kaip keliauti per šalis ir žemynus su naminiais gyvūnais, kokių reikia skiepų, dokumentų, dėžučių.
Papasakokite konkrečiau, kaip veiks Jūsų platforma?
Justas: Kiekvienas norintysis pasidalyti savo patirtimi trumpai pristato save ir temas, kuriomis galėtų kalbėtis. Taip pat nurodo tokio pokalbio kainą ir kokią dalį atlygio pašnekovas nori skirti labdarai. „HumansApp“ jau dabar galima susitikti su daug įvairių žmonių, menininkų, verslininkų, mokslininkų. Susitikimo kaina svyruoja nuo kelių eurų iki kelių šimtų. Kol kas žmones galima rinktis pagal pavardes, bet ilgainiui bus įdiegti įvairūs filtrai – pagal temas, miestą, kainas ir pan. Mūsų tikslas yra išplėsti šią paslaugą Europoje, o paskui – ir likusiame pasaulyje.
Gabija: Mes neturime tikslo surinkti įžymybių. Platformoje gali registruotis visi norintieji. Garantuojame saugumą. Visi bendruomenės nariai turės pateikti savo ID (asmens tapatybės kortelę). Žmonės dalytis savo patirtimi sutinka dėl įvairių priežasčių – vieniems patinka padėti, kiti mėgsta bendrauti, kažkam praverčia finansinė parama, kai kurie taip nori prisidėti prie labdaringos veiklos. Kiekvienas žmogus pats renkasi kokią dalį savo honoraro ir kokiai organizacijai nori skirti. Džiaugiamės, kad net 70 proc. mūsų narių pasirenka skirti labdarai vienokią ar kitokią sumą. Yra tokių, kurie atiduoda ir visą savo atlygį.
Justas: Piniginis atlygis padeda išsaugoti mainų principą. Jei pašnekovai turi ką duoti vienas kitam, tai yra lygiaverčiai mainai. Jei žinių požiūriu mainai nėra lygiaverčiai, už informaciją turi būti atlyginama. Pinigai irgi yra energija.
O bendravimas akis į akį – prabangos prekė. Tik ar ji nėra pernelyg atgyvenusi? Žmonės, ypač – jauni, vis mažiau nori bendrauti gyvai.
Gabija: Pokalbis yra pats natūraliausias būdas perduoti informaciją, jo labiausiai reikia mums, kaip emocinėms būtybėms. Dirbtiniam intelektui užvaldant vis daugiau gyvenimo sričių, gyvas kontaktas taps vis didesne prabanga. Socialiniai tinklai turėjo sujungti, bet atskyrė, bendravimas tapo paviršutiniškesnis. Vis daugiau dalykų persikelia į virtualią erdvę – ten apsiperkame, ieškome informacijos, pramogaujame. Deja, kokybiška patirtis ir žinios negali būti išguglintos. Norint tai perduoti ir išvystyti ką nors nauja, reikia ne tik žodžių, bet ir kūnos kalbos, gyvo kontakto.
Justas: Žinios ir informacija yra skirtingi dalykai. Internete galime rasti daug informacijos, bet, tik perleista per asmeninę patirtį, ji virsta gyventi padedančiomis žiniomis. Jūs teisi, gerėjanti ekonominė situacija iš tikrųjų skatina didesnį žmonių uždarumą. Vienišų žmonių smarkiai daugėja. Štai agentūrų „Eurostat“ ir OECD duomenimis (atsidaro telefoną ir parodo kelias diagramas), 1960 m. Danijoje vieniši žmonės sudarė 16 proc. namų ūkių, o 2015 m. tokių buvo 44 proc. Pernai Švedijoje tokių ūkių jau buvo daugiau kaip pusė (51 proc.). Ir Lietuva, beje, yra trečia Europoje pagal šią statistiką – net 43 proc. žmonių gyvena vieni. Statistika taip pat rodo, kad vienišumas yra susijęs su ankstyva mirtimi, nutukimu, rūkymu. Būti vienišam sveikatai pavojingiau nei rūkyti!
Gabija: Kad ir kaip sparčiai vystosi ekonomika, biologiniu požiūriu mes ir mūsų prigimtiniai poreikiai išlieka tokie patys. Vis dar esame bandos gyvūnai, poreikis bendrauti yra išlikęs ir jis nepatenkintas. Auganti ekonomika leidžia išsiversti be kitų žmonių pagalbos. Finansiškai tai gal ir naudinga, bet ne emociškai. Tai rodo ir didėjantis depresija sergančiųjų, kitų psichikos sutrikimų turinčiųjų skaičius.
O kaip judu susipažinote? Gyvai ar virtualiai?
Gabija: Susipažinome Nidoje. Tuo metu gyvenau Malaizijoje, bet vasaromis grįždavau į Lietuvą, nes dirbau su Vilniaus gatvės meno festivaliu. Su savo knygos „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ leidėja Ūla Ambrasaite važiavome į Nidą, į architektų festivalį. Ji buvo pažįstama su Justu, taip ir susipažinome.
Kokį pirmąjį įspūdį vienas kitam padarėte?
Justas: Gabija man pasirodė labai arogantiškas, nieko apie gyvenimą nesuprantantis žmogus. Lietuviškai rašanti rašytoja Lietuvoje?.. Maniau, kad tai beviltiška. Labai norėjosi padėti jai susiorientuoti gyvenime. Žiūrėjau į rašymą kaip į verslą, ir man tai atrodė labai prasta verslo idėja.
Gabija: Mano įspūdžiai buvo panašūs. Jis taip išdidžiai prisistatė, kad yra „Vinted“ generalinis direktorius, o aš negyvenau Lietuvoje ir visiškai nežinojau, kas tai. Kai sužinojau, mano nuomonė apie Justą anaiptol nepagerėjo. Dėvėtus skudurus stumdantis startuolis?.. Pagalvojau, kaip šis žmogus, perskaitęs gal kokias 3 knygas, gali man aiškinti, kokią reikia kurti literatūrą.
Justas: Mes abu turėjome daug argumentų ir daug kontrargumentų, taigi buvo apie ką pakalbėti.
Gabija: Paskui jis aplankė mane Malaizijoje. Tiesa, apsimetė, kad skrenda visai ne pas mane. Pasakė, kad neturi kur atostogauti, tai gal galėtų trumpam apsistoti. Pagalvojau: „Nieko sau, koks įžūlumas!“
Justas: Paskui buvo Gabijos gimtadienis, pakviečiau ją atskristi į Romą. Ten ir pasiūliau jai grįžti kartu su manimi į Lietuvą.
Gabija: Mes susipažinome 2016-ųjų vasarą, o 2017-ųjų sausį jau grįžau į Lietuvą. Sunku keisti šalį, o žemyną – dar sunkiau. Pragyvenau Malaizijoje 7-erius metus. Ten gyvenau labai gerai: turėjau mėgstamą darbą, draugų, namus, kurie man patiko, šunis. Šalia – jūra, visur skanus maistas. Kai susikuri sau pasaulį, kuris tau patinka, sunku jį palikti.
Galima sakyti, kad į Lietuvą grįžau dėl Justo. Kita vertus, buvo labai tinkamas laikas tai padaryti, nes buvau baigusi vieną didelį veiklos ir santykių etapą ir jau dairiausi, ką veikti toliau. Tai sutapo su mano 30-uoju gimtadieniu. Norėjosi pradėti ką nors nauja.
Justas: Aš irgi jaučiausi pasiruošęs naujam gyvenimo etapui. Beje, pastebėjau, kad esminiai mano veiklos lūžiai įvyksta kas 10 metų.
Ir panašu, kad juos nulemia moterys. Prieš 10 metų Milda Mitkutė užkrėtė Jus drabužių mainų idėja. Dabar pradedate naują veiklą su Gabija.
Justas: Moterys man tikrai daro esminę įtaką. Ir tai vyksta dar nuo seniau. Kai man buvo 14 metų, sukūriau atlyginimų skaičiavimo programą, kad palengvinčiau buhalterės mamos darbą. Šį produktą sėkmingai pardaviau, jis ir dabar Lietuvoje labai populiarus. Baigęs Vilniaus universitete programavimą, būdamas 24-erių, sutikau Mildą. Iš pradžių jos mintis keistis dėvėtais drabužiais man pasirodė nesąmonė, nes pats negalėjau su tuo susitapatinti. Bet pajutau smalsumą, paklausinėjau savo draugių, ir jos tai priėmė labai entuziastingai. Sakė, kad tai yra genialu ir paprasta. Ir keista, kad niekas kitas apie tai iki šiol nepagalvojo. Dabar tą patį girdžiu apie „HumansApp“. Paprasta ir genialu – yra tie raktiniai žodžiai, kurie patvirtina, kad einame teisingu keliu. Dabar esu tik įmonės „Vinted“ akcininkas ir valdybos narys. Pasitraukti iš aktyvios veiklos nebuvo labai lengva, bet man įdomiau kurti ateitį, keisti visuomenę. Manau, daiktai joje taps vis mažiau vertingesni.
Šis naujasis jūsų gyvenimo etapas susijęs ir su asmeniniais įvykiais – prieš pusmetį tapote vyru ir žmona.
Gabija: Šis sprendimas buvo gera galimybė išsišnekėti, ko norime iš gyvenimo, kokios mūsų vertybės. Susikurti žaidimo taisykles, kaip toliau gyventi. Ir pats ritualas man labai gražus. Tuokėmės sausio mėnesį Pervalkoje, prie Preilos gelbėjimo stoties. Tai toks kosminis pastatas!.. Mūsų vestuvėse dalyvavo mažiau kaip 20 žmonių. Man labai patiko tas paprastumo, lengvumo jausmas. Vasarą reikės atšvęsti su baliumi. Visi mano draugai iš Malaizijos nori atskristi ir dalyvauti lietuviškose vestuvėse. Jas ketiname surengti Palangoje, viloje „Auska“. Ši nomenklatūrininkų svajonė yra puikus sovietinio modernizmo pavyzdys.
Justas: Ne lietuviams – tai labai unikalus pastatas. Juo galima parodyti savo transformaciją, kaip mes gyvenome ir kuo tai baigėsi. Mes abu esame gimę Sovietų Sąjungoje. Tai nenuneigiama patirtis, o ją interpretuoti galima įvairiai.
Galbūt namo Jus, Gabija, parginė ne tik meilė Justui, bet ir Lietuvos ilgesys?
Gabija: Niekada nejutau Lietuvos ilgesio. Priešingai – grįžus man reikėjo laiko vėl priprasti prie jos. Priprasti prie Malaizijos buvo lengviau. Kai esi naujoje aplinkoje, viršų ima smalsumas, net keisti dalykai neerzina. Visuomenei, kurioje užaugome, paprastai esame kritiškesni. Mane nuo mažens slėgė mokyklos atmosfera. Universitete erzino aklas pataikavimas autoritetams, atvirų diskusijų stoka (Gabija socialinių medijų ir antropologijos studijas baigė Londone, – red. past.). Matau, kad mūsų šalis keičiasi į gera, bet vis dar nesuprantu, kodėl žmonės taip agresyviai vairuoja, nesisveikina, tiek mažai šypsosi, kodėl pas mus toks prastas maistas? Kita vertus, laimę kuria kasdieniai įpročiai, beveik visur galima įsikurti jaukiai.
Justas: Laimės pojūtis prasideda nuo savo minčių ir vidaus. Lietuvoje susikūrėme savo pasaulį. Turime šeimą, draugus, šunis, gamtą ir mėgstamą veiklą. Ją plėtoti padeda didelis pažįstamų ratas, mano reputacija. Tačiau kartais tai ir trukdo. Ne veltui sakoma, kad pranašu savam krašte nebūsi. Kai pasaulinio lygio dalyką daro vietinis, sunkiau patikėti jo sėkme.
Vis dėlto jūs abu įrodėte, kad net ir iš mažos šalies galima patekti į tarptautinę rinką. „Vinted“ pasiekia daugiau kaip 20 milijonų vartotojų devyniose šalys, Gabijos romanas „Stasys Šaltoka“ pelnė Penango literatūros festivalio prizą. Ir tai turbūt ne galutinė stotelė?
Gabija: Su „Stasiu Šaltoka“ dalyvavau Niujorko, Indijos literatūros festivaliuose. Dabar esu pakviesta į Europos ir Kinijos literatūros festivalį. Ketiname surengti skaitymų turą Malaizijoje ir Singapūre. Džiaugiuosi, kad, kaip sako Justas, viskas važiuoja. Šiuo metu rašau trečią romaną.
Kaip randate laiko susikaupti? Ar veiklų gausa neišbalansuoja? Rašymas, antropologija, meno projektai, „HumansApp“...
Gabija: Rašyti paskubomis nemėgstu. Tai, kas galvoje sukasi, turi subręsti. Kai pajuntu, kad noriu tai užrašyti, išvažiuoju viena į Nidą ar kitur ir susitelkiu vien į tai. Mano veiklos manęs neišbalansuoja, nes yra susijusios viena su kita. Nuo vaikystės norėjau rašyti, bet nesirinkau literatūros, nes man atrodė nesąmonė studijuoti tai, ką parašė kiti. Aš nutariau gilintis į žmones. Man labai smalsu, kaip žmonės funkcionuoja, kas juos motyvuoja. Psichologija labiau padeda pažinti vieną žmogų, o antropologija – žmoniją. Su socialine veikla susiję ir kiti mano darbai: buvau meno kuratorė, organizavau renginius, meno festivalius. Viskas sukasi apie žmones – tiek kurdama „HumansApp“, tiek rašydama, galiu panaudoti savo antropologines žinias ir jų sukaupti dar daugiau. Tarkim, tai, kad 70 proc. žmonių mūsų platformos narių aukoja labdarai, yra gana naujas ir optimistiškai nuteikiantis reiškinys. Tai, taip pat ekologinis judėjimas, rodo stiprėjantį žmonių atsakomybės jausmą. Jiems svarbu ne tik asmeninė, bet ir kitų žmonių gerovė, žmonijos ateitis.
Jūsų romano herojus Stasys Šaltoka į šiuos dalykus žiūri skeptiškiau – šaiposi iš veganžmogių ir po Rytus besiblaškančių, nušvitimo ir trečios akies atsivėrimo laukiančių vakariečių.
Gabija: Stasys Šaltoka nėra mano atspindys. Be to, kai pradėjau rašyti tinklaraštį Stasio Šaltokos vardu, man buvo 19 metų. Tai buvo gana sarkastiški tekstai. Rašiau juos kaip vyresnės kartos kritiką, tačiau dabar matau, kad pati kartais pasielgiu taip, kaip tie, kuriuos kritikavau. Ne veltui šį romaną rašiau 7-erius metus. Man reikėjo priaugti iki savo 30-mečio herojaus, kad greta paaugliško maišto, atsirastų ir brandos. Mes visi keičiamės, pereiname tam tikrus etapus. Rašyti, kaip ir dauguma paauglių, pradėjau nuo eilėraščių. Tiesa, ši stadija buvo labai trumpa, truko apie porą savaičių. Paskui supratau, kad mano kalba yra proza. Man patinka kurti pasakojimus.
Justas: Aš irgi rašiau eilėraščius. Mano įkvėpėjas buvo Maironis. Mano poezija buvo apie gilius jausmus.
Kuo dar esate panašūs ir kuo skirtingi?
Gabija: Kai susipažinom, Justas buvo kompanijos vadovas, turėjo biurą, aiškias darbo valandas, daug atsakomybės. Mano suvokimas, kas yra darbas, buvo visai kitoks. Dabar, kai kartu praleidžiame daug laiko, panašėjame. Važiuoju su Justu kartu pas investuotojus, ir tai man yra labai egzotiška patirtis.
Justas: Aš išmokiau Gabiją naudotis kalendoriumi. Dabar mes matome vienas kito grafikus ir lengviau galime susiplanuoti laiką.
Gabija: Planuojame net tokius dalykus, kaip išvyka su šunimis į Varnikių taką. Jei neskirtume tam laiko iš anksto, tikrai pražiopsotume, kaip žydi žibutės. Esame darboholikai, todėl turime priverstinai ištraukti save iš darbų rutinos. Tai padaryti padeda buvimas gamtoje, kelionės.
Justas: Su Gabija atrandu malonumą keliauti. Iki tol dažniausiai vykdavau į komandiruotes, o dabar skridome į Japoniją tiesiog švęsti mano gimtadienio. Mat jis sutampa su sakurų žydėjimo laiku. Mano gyvenime dabar mažiau struktūros, neturiu griežtų darbo valandų, ir tai išlaisvina. Tik Gabijos dėka supratau, kad su gyvūnais galima užmegzti santykį. Iki tol neįsivaizdavau, kad tarprūšinis ryšys yra įmanomas. Supratau, koks svarbus yra maistas, kurį valgai. Iki tol tai buvo tik būdas papildyti energijos atsargas, neteikdavau tam daug reikšmės. Dabar žinau, kad nuo to, kuo maitini savo kūną, priklauso ir savijauta, ir mąstymas, nes tai, ką dedi į burną, maitina ir tavo ląsteles, smegenis. Valgom daug grikių, žuvų, daržovių. Svarbiausia, kad produktai būtų kokybiški. Tuomet ką begaminsi, viskas puikiai išeis. Nustojau valgyti mėsą, nes nenoriu suteikti gyvūnams kančios ir ta kančios energija maitinti save.
Gabija: Nėra taip, kad mes visiškai nevalgytume mėsos. Štai būdami Japonijoje ragavome ypatingos jautienos. Jaučiai labai komfortiškai auginami, masažuojami, vynu girdomi. Bet suvalgėme po porciją ir nutarėme, kad šiems metams mėsos užteks.
Negaliu neprisiminti Jūsų, Gabija, knygoje išsakytos minties, kad gyvūnus užjausti lengviau nei kitus žmones. Kodėl?
Gabija: Gal todėl, kad kiti žmonės yra panašūs į mus? Mes dažnai ir patys sau esame žiaurūs. Linkę smerkti ir kaltinti. Apie žmogų lengviau pasakyti: „Jis to nusipelnė, jis pats kaltas.“ Niekada nepasakysi, kad nukankintas katinukas yra pats kaltas. O štai pasakyti, kad siriečiai patys kalti, jog pas juos vyksta karas, natūralu. Gyvūnai turi daugiau paprastumo, švarumo, lengviau pagauti jų emocijas. Būti sąmoningam, laikytis ekologijos principų – gana nelengva. Kol kas turime apie tai daugiau klausimų nei atsakymų.
Justas: Man labiau patinka žodis „tvarumas“. Mums svarbiau ne ekologiniai sertifikatai, o maisto kilmė, natūralumas, pakuotė, aplinka, kurią kuriame. Baisu net pagalvoti, kiek nejučia prigaminam šiukšlių. Kiekvieną dieną eini ir terši.
Gabija: Norime gyventi nedarydami neigiamo poveikio aplinkai ir darydami teigiamą, bet tai reikalauja labai daug pastangų. Negali pirkti kavos išsinešti arba turi nešiotis savo kavos puodelį. Kaskart reikėtų važiuoti apsipirkti į specialią parduotuvę, kur parduodami vietiniai, natūralūs, į maišelius nesupakuoti produktai. Dar geriau ten eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu. Turi apgalvoti kone kiekvieną žingsnį, tačiau būtent šie maži kasdieniai žingsneliai lemia didelius pokyčius.
