Mados renginių režisierė, landšafto puoselėtoja R. Mikailionytė neseniai atidarytą savo vardo parduotuvę kol kas vadina tiesiog erdve arba susitikimų, atradimų, bendravimo, dalijimosi vieta.

Renata, kada šiandien prasidėjo Jūsų darbo diena?

Oi, anksti, – šeštą valandą! Pavasaris – sodų, gėlynų sodinimo, tvarkymo laikas. Rytą važiavau pas klientus, paskui padirbėjau su komanda, drauge sodinome augalus, atnaujinome želdinius. Paskuilėkiau pas kitą klientę, ji turi didelę terasą, diskutavome, kokie augalai ir spalvos jai patinka. Vėliau nuvažiavau į siuvimo fabriką. Reikėjo pasiimti naujus gaminius. Paskui pirkau popieriaus – rytoj į naują erdvę atvežamos gėlės. Susipažinau su retesnių veislių gėles auginančia ūkininke, taip pat su moterimi, kuri augina gėles sausoms puokštėms kurti. Man patinka derinti gyvas gėles su sausomis ir taip pabrėžti metų laikų kaitą. Jau senai domiuosi ikebanos kūrimo menu – japoniška puokštė kuriama iš gėlių, augančių visais keturiais metų laikais.

Dabar esu reikalinga parduotuvėje, čia dar dirba Karolina, jai viską galiu patikėti. Dėl šios erdvės yra šiek tiek nežinios ir šiek tiek baimės – svarstau, ar geru keliu einu, bet stengiuosi, jaučiuosi reikalinga, paprasta kasdienybė ir rutina priverčia mane jaustis laiminga. Manau, darbščiam žmogui turi sektis.

Ko tikitės iš šios erdvės ir ką čia gali rasti lankytojai?

Dabar visas savo jėgas skiriu šiai erdvei, veiklai, – turiu tik vieną gyvenimą, ir man svarbu, kaip jį gyvenu. Kai pradėjau čia sodinti augalus, pamačiau, kaip greitai lekia laikas ir kaip čia yra jauku. Pro didelius langus matau bėgančius žmones, spartų judėjimą. O ši erdvė – minimalistinė, čia yra visko tik tiek, kiek reikia. Kartu ji – ir funkcionali. Nenoriu užkariauti pasaulio, bet man įdomu čia prekiauti savo kuriamais drabužiais, puokštėmis ir rengti edukacinius seminarus, kūrybines dirbtuves, vystyti įvairius socialinius projektus bei burti dalytis norinčius žmones. Manau, augsime ir nuolat keisimės.

Ir kuo tik Jūs nebuvote! Modelis, televizijos laidų vedėja bei diktorė, aktorė, net kaskadininkė, bene dešimt metų kūrybiškai bendradarbiavote su legendine muzikos grupe „Agata Kristi“...

Turėjau daug pasiūlymų, norėjau išbandyti save, man buvo įdomus savęs ieškojimo kelias. Šie metai – mano profesinės brandos metai, jaučiu, kad pagaliau išgryninau tas veiklas, kuriomis noriu užsiimti ir ką darydama jaučiuosi stipriausiai. Visos patirtys padėjo asmenybei augti. Moku lengvai persikvalifikuoti. Šeštus metus kuriu drabužius, vienuoliktą sezoną užsiimu landšafto puoselėjimu, dabar prasideda floristikos kūrimo etapas.

Kaip viską spėjate?

Šį sezoną startavome didelė kvalifikuotų sodininkų komanda, dirbam mėgstamą ir reikalingą darbą. Plečiamės. Visos mano veiklos tarsi susijusios nematomu estetiniu siūlu, liečiasi kampais ir briaunomis.

Kruopščiai apgalvodama ir stebėdama rinkausi komandos narius, nes vienas nieko nenuveiksi. Man labai svarbu, kad žmonės, su kuriais dirbu, gerai jaustųsi, kad būtų motyvuoti. Nuolatos galvoju apie kokybę, jos reikalauju pirmiausia iš savęs, o tik paskui – iš savo komandos narių. Man tai labai svarbu, nes suvokiu, kad laiko gražiems darbams padaryti mes turime ne tiek ir daug. Mane auklėjo darbštūs seneliai ir tėvai. Nebijau darbo. Stengiuosi dirbti maksimaliai ir nuoširdžiai. Esu dviejų vaikų mama. Jie taip pat mato, kai skiriasi žodžiai ir veiksmai. Mokau juos sugebėti išgyventi sunkias situacijas. Tik mūsų patirtis formuoja vertybes, kuria kiekvieno unikalią istoriją.

Daug skausmo patyrėte dėl trūkinėjančių meilės gijų?

Manau, niekas nesiekia būti vienas. Žinau, kad sutikti gerą žmogų – labai sunku. Rokenrolas yra puiku, bet norisi supratimo, atsakomybės. Kai vyresni vyras ir moteris susitinka ir atsineša savo gyvenimus, praeities patyrimus, tik nuo jų priklauso, kaip prisitaikys. Nebūna pasekmių be priežasčių. Kartais suvokti priežastis pačiam žmogui yra per skaudu, per sudėtinga. O skyrybos ir netektys... Taip, labai sunku, skausminga, dideli išgyvenimai, bet kartais tai geresnė išeitis, negu būti kartu.

MOTERIS / M. Penkutės nuotr.

Iš kur polinkis į žemės ūkio darbus?

Viskas ateina iš protėvių, viskas susiję su šaknimis. Vieni mano protėviai buvo dvarininkai, kiti –ūkininkai. Laikui bėgant pradedi rištis prie savo šaknų, vertinti giminystės giją. Kai būna labai sunku, pakeliu akis į ant sienos kabančius prosenelių portretus, atkeliavusius į mano namus iš dvaro bei iš Sibiro, ir galvoju – kokie jie buvo stiprūs. Tada mano bėdos tampa niekinės.

Mano močiutė, mamos mama, dvarininkė, gyveno Žemaitijoje. Pas ją leisdavau vasaras, man buvo suteikta laisvė dirbi visus ūkio darbus ir tik vėliau supratau, koks svarbus man šis gyvenimo etapas. Močiutė išėjo perkopusi devyniasdešimt. Paskutinius savo aštuonerius gyvenimo metus, kai amputavo kojas, gyvenome kartu. Iki šiol stebiuosi jos šviesa ir pozityvumu net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Esu parsivežusi augalų iš abiejų močiučių darželių, juos pasodinau senamiestyje, prie savo namų. Kai žydi parsivežti sausmedžiai ir alyvos, kvapas mane nukelia į prisiminimus. Suprantu, kokie esame laikini, palyginti su savo sodintais medžiais. Man artima mintis, kad kiekvienas iš mūsų yra sodininkas. Vienas turi pašaukimą, kitas yra atsitiktinis, trečias – gal tiesiog stebėtojas.

Prieš metus buvau įsimintinoje kelionėje Japonijoje. Lankiau sakralinius ir modernius sodus. Pasak japonų sodininkų, darbus dirbti svarbu čia ir dabar – nesiblaškyti, taip pat bendrauti su žmogumi svarbu čia ir dabar – ramiai žiūrint jam į akis. Japonų pagarba gamtai, augalams, aplinkai yra begalinė ir nuoširdi. Prieš metus su dizainere Asta Grabauskiene apželdinome Adomo Mickevičiaus skverą. Dabar, kai šį prižiūrime, viena akimi stebiu turistus. Japonai praeina visai kitaip nei atvykėliai iš kitų šalių. Tekančios saulės šalies gayventojai sustoja, gėrisi, džiaugiasi matydami prižiūrimus augalus. Dirbdamas sodininku gali geriau suprasti aplinką, žmones, jų vertybes, kultūrų skirtumus. Sodindamas augalus žmogus gali atsiskleisti, nusiraminti.

Žinau, kad sėklų parsivežate ir iš svečių šalių. Ar visi augalai išgyvena mūsų klimato sąlygomis?

Sodininkavimas gali prasidėti nuo sėklų pakelio. Nesvarbu, kiek mums metų, augalų auginimas patenkina giliai įsišaknijusį žmogaus instinktą puoselėti. Daugiausia sėklų esu pirkusi Čelsio gėlių parodose. Ten už sėklas galima visas santaupas atiduoti. Sėklos brangios, todėl prieš perkant reikia susirinkti kuo daugiau informacijos, nesaugalui gali netikti mūsų klimatas. Dabar pas mus yra nemažai medelynų, galima augalų atsivežti ir iš Lenkijos, Vokietijos, Olandijos. Sodininkystė džiugina tuo, kad rezultatą pamatai labai greitai. Rinkti sėklas, jas išlaikyti, pasėti, laukti, kol sudygs, pikuoti yra meditacija. Kas kita, kai gamtoje ar gėlynuose sėklos išsibarsto natūraliai. Tuomet belieka nesugadinti gamtos darbo. Įdomus virsmo procesas. Sakau, kad augalai vaikšto aplink namus.

Kai kalbėjomės prieš dešimt metų, svajojote apie savo sodybą, norėjote užveisti savo sodą.

Dar neturiu. Kol kas džiaugiuosi, kad kitiems daug sodinu. Yra ir kitų darbų – daug kūrybos, daug bendrauju su klientais, medžioju augalus. Kartais landšafto dizaineris padaro projektą, kartais jį sugalvoju pati su šeimininku. Kai suderiname aplinkos tvarkymo projektą, tuomet pradedu medžioti augalus. Lietuvoje yra daug darbščių vaiskrūmius, vaismedžius, prieskoninius augalus auginančių ūkininkų. Kai įsisuki kurti sodus, sutinki labai įdomių ir gražių žmonių.

Daugiausia kuriame privatiems asmenims, bet teko įgyvendinti ir ne vieną viešosios erdvės projektą. Kai apželdinome Adomo Mickevičiaus skverą, kunigas vienuolis Julius Sasnauskas klausė: „Ar darei garsiojo mitingo trisdešimtmečio proga?“ – „Broli Juliau, ne, tiesiog taip sutapo.“ Pernai pradėjome apželdinti ir prižiūrėti V. Grybo gatvėje, prie šv. Faustinos namelio, esančią teritoriją. Yra gerų, miesto erdvių gražinimą pasiryžusių finansuoti žmonių.

Kokių sodų ar aplinkos pageidauja individualių namų savininkai?

Pastebiu, kad sodininkystė tapo svarbi ne tik kaip veikla ar hobis, ji svarbi atskleisti tvarią ir sveiką gyvenseną propaguojančiam požiūriui. Žmogus ieško gamtos prieglobsčio. Dirbdama su privačiais užsakovais, stebiu požiūrių įvairovę.

Rūpinimasis augalais įkvepia, ramina sielą, saugo nuo streso, priverčia sulėtinti tempą. Kita vertus, ši veikla dažnai reikalauja drąsos: kad augalai vešėtų, atsigautų po žiemos sezono, neretai reikia juos negailestingai apgenėti – kad prisikeltų naujam gyvenimui. Svarbiausia – pagarba gyvybei.

Vertinu ryšį su tais žmonėmis,su kuriais per sodą susidraugaujame. Gamtinės aplinkos mada ateina ir į biurus, kitas darbo erdves – prašoma apželdinti biuro pastatų stogus, įrengtis žaliąsias poilsio zonas. Verslininkai puikiai supranta teigiamą augalų poveikį darbuotojams ir darbo erdvėms.

Viešėdama Niujorke, Manhatane, stebėjau bendruomenę vienišų senolių, kurie susiburia sodinti ir prižiūrėti daržų – taip susidraugauja, bendrauja. Kita amžiaus grupė – vaikai. Vaikų darželiuose atsiranda edukacinių daržų, mažieji daigina sėklas, augina daržoves, iš šių ruošia maistą. Tikiu, kad ir mes, miestiečiai, skleisime gerą žinią apie augalus, keisime požiūrį, mažiau šiukšlinsime. Reikia pradėti nuo savo kiemo, nuo savo durų.

MOTERIS / M. Penkutės nuotr.

Savo drabužių kolekciją „Sky“ skyrėte sodininkui: „Kuriu savo sodininkui“...

Mokslas apie sodininkystę prasideda nuo estetikos, o ši susijusi su daugube simbolių. Jie atsiranda mano tekstuose, drabužiuose. Išties – kiekvienas turime savo sodą, o sodas nebūtinai turi savo sodininką. Liūdna, jei sodas yra ne išpuoselėtas, o apleistas. Gal ir aš kuriu savo menamąjį sodą?

Šiemet nusprendėte nebeprisijungti prie festivalio „Mados infekcija“ organizavimo, nors tai darėte 20 metų. Kodėl?

Sprendimą priimti nebuvo lengva. Šiam projektui esu atidavusi labai daug savęs. Per pastaruosius trejus metus supratau, kad turiu ryžtis tai padaryti. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ramia širdimi išėjau, nes žinau, kad per visus metus padarytas įdirbis – aukso vertės, ir tai tęsti lengvai gali kiti.

Šio pavasario „Mados infekcijos“ credo buvo – be šiukšlių, perteklius ir vienkartinis grožis – prasto tono ženklas. Mados pramonė– viena iš taršiausių sričių. Ar tikrai šūkis „Mes nekuriam šiukšlių“ yra nesumeluotas?

Gamta šiukšlių nepalieka, ji gražiai susitvarko: gėlė nužydi, subrandina sėklas, senasis keras grįžta į žemę, ją patręšia, o iš sėklų vėl atgyja gyvybė. Belieka tik galvą nulenkus stebėti, kaip miškuose nuvirtę medžiai maitina miško paklotę – pasaulį, kurį plika akimi ne visada matome. Gamtoje šiukšles palieka tik žmonės. Visame pasaulyje trūksta pagarbos aplinkai, todėl visi turime stengtis būti sąmoningi piliečiai ir kalbėti apie tai su savo vaikais.

Kaip Jums pavyksta visiškai nesikeisti? Kas tai lemia – genetika, gebėjimas save mylėti, prisižiūrėti?

Manau, svarbiausia – genetika. Pati sau laiko skiriu minimaliai, saikingai vartoju maistą. Be to, esu religinga, tai man palengvina gyvenimą. Manau, empatija, savigarba, žmonių solidarumas daro juos gražesnius ir palengvina bendravimą. Nesu pavydi, nemėgstu intrigų, stengiuosi neskleisti įtampos, vengiu negatyvių žmonių – dingstu, nebendrauju. Mėgstu laisvę – tokią, kokią turiu. Taip pat suvokiu, kad tai yra mano gyvenimas ir jį gyvenu aš, – jeigu mokėsiu mylėti save, mokėsiu mylėti ir kitą.

Mano mama sako: „Nepasiduok primityvumui.“ Ji visą laiką mane mokė pakilti virš tuštybės, nesivelti į tuščius dalykus.

Stebėdama savo vaikus, mąstau, ką atsinešame iš tėvų, ką perduodame savo atžaloms. Klausiu: „Mama, ar tau buvo sunku stebėti, kaip auga tavo vaikai, atsiranda anūkai?“ Ji tyli ir šypsosi. Vakar mano dukrai Marijai sukako 20 metų. Suėdome visi prie stalo. Mano mama daug keliauja, skaito, lanko parodas. Vakar žiūrėjau į ją susižavėjusi, man taip gera, kad ji yra laiminga! Mano mama Marijai vakar pasakė: „Tu – kaip iš Botticellio drobių.“ Pažvelgiau aš, galvoju – „Aš irgi ją lygindavau su Botticellio Venera!“ Gaivališkas jaunas žavesys ir kartu – ūmus, staigus charakteris: gali stipriai įskaudinti, būti neteisinga, aštri, tada tenka paaiškinti tam tikrus dalykus... Pažvelgiau į sūnų Justą, jam – vienuolika metų. Jis dar kitoks yra, dar kitaip šneka. Jis man tokių gražių dalykų pasako! „Mama, aš taip tave myliu, kad galiu dėl tavęs pasiaukoti.“ Atvira vaiko siela. Aš tokių metų buvau stebėtoja, daug jausdavau, bet nemokėdavau suformuluoti, o jis yra žodžio meistras. Nesvietiškai myliu abu savo vaikus, ir kaip įdomu, kad jie yra skirtingi. Iš kur tai ateina? Kodėl esi apdovanota motinystės laime? Vaikai yra didžiausia vertybė: nepaprasti jausmai, nuostabūs, niekam neprilygstantys išgyvenimai, Dievo dovana, reikalaujanti didelės atsakomybės.

Ar nebijote savo amžiaus?

Metams bėgant mes ne prarandame, o įgyjame žinių, patirties, tai reikia vertinti.

Man regis, mūsų visuomenėje jaunystės kultas po truputį praeina. Amžius nėra skaičiai, amžius – dvasinė būsena. Jaunatviškumas – tai žinių troškimas, domėjimasis, tvarus požiūris į aplinką ir nuolatinis judėjimas, nes apsileisti labai lengva.

Dabar esu viso savo gyvenimo įvykių ir savo istorijos rezultatas. Viskas, kas įvyko mano gyvenime ir ko aš išmokau, yra mano turinys ir stiprybė. Šiandien man daug svarbiau yra ne jaunystę išsaugoti, o puoselėti pagarbą senatvei. Mane labai skaudina tai, kad šiandien iš mūsų senolių atimta galimybė senti oriai.

Kokią reikšmę teikiate saviraiškai?

Saviraiška ir darbas yra kertiniai mano gyvenimo akmenys. Man labai svarbu buvo išmokti mokėti save vertinti kaip unikalią asmenybę ir tai pabrėžti. Yra daug įvairios veiklos, esu patenkinta, mano diena greitai prabėga. Man laisvė yra laisvė rinktis – su kuo būti, ką veikti, kaip gyventi. Kartais mums taip pritrūksta drąsos...

Esu dėkinga savo šeimai ir artimiems draugams, kurie padėjo man ir paskatino atidaryti šią erdvę. Ilgai galvojau prieš žengdama šį žingsnį. Kiek ir ką galiu padaryti, galiu sužinoti tik pabandžiusi, todėl nenorėjau laukti, – ne šventieji puodus lipdo.

Nuo balandžio iki lapkričio esate panirusi į landšafto architektūros darbus. Kada sėdatės prie savo vardo drabužių kolekcijų?

Gruodis, sausis, vasaris, kovas yra laisvesni mėnesiai kurti drabužius. Maniškiai – klasikiniai, neišeinantys iš mados. Man svarbu kokybiškas audinys, paprastumas ir elegancija. Net ir sodininko rūbą galima sukurti elegantišką. Patinka dėlioti skirtingas faktūras, sluoksniuoti.

Sutikau nepaprastai įdomių, kūrybiškų mano drabužius perkančių žmonių. Kartais paruošiu siųsti drabužį ir matau zakristijos adresą. Šis kūrybos pasaulis atveria dalijimosi džiaugsmą. Pirkėjas, radęs sau tinkamą, derantį rūbą, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, – tuo labai džiaugiuosi.

Esu ilgų distancijų bėgikė – ilgai dirbu su tais pačiais darbuotojais. Landšafto komanda yra vienokia, drabužių dizaino – kitokia. Dar tenka dirbti ir su mados renginiais. Kasmet prisijungiu prie Juozo Statkevičiaus ir Agnės Kuzmickaitės madų šou rengimo. Taip pat prodiusuoju, koordinuoju kitus mados renginius, kuruoju modelių veiklą. Pati jaučiu stiprią scenos trauką ir merginas skatinu nebijoti, suvaldyti baimę, kliautis žiūrovo, scenos ir modelio simbioze. Stengiuosi maksimaliai paruošti modelį podiumui, palaikyti ir parodyti, koks jis yra talentingas.

Kodėl neruošėte būti modeliu savo dukters Marijos?

Marija pasirinko kitą kelią, anksčiau ji tikrai domėjosi modelio karjera, tačiau baigusi mokyklą nusprendė studijuoti aktorinį meistriškumą. Dabar ji yra mano modelis,dalyvauja visose mano kurtų modelių fotosesijose.

Turėti amatą, kad neprapultum – močiutės patarimas. Ką patariate savo vaikams?

Močiutės pamokos gražiai vedė į tą pasirinkimą ir suvokimą, kad tavo darbas privalo turėti vertę, ir, jei ateitų sunkesni laikai, savo žinias bei gebėjimus galėtum pritaikyti ūkininkaudamas, išlikimo, prasimaitinimo reikmėms.

Savo vaikams kol kas patariu ieškoti širdžiai mielos veiklos, nes esu įsitikinusi, kad tik dirbdami mėgstamą darbą jie galės tapti geriausiais tos srities specialistais.