Jurgi, Jūsų tėvai Valerija ir Romualdas Brūzgos yra muzikai, tad atrodo, kad ir Jūsų likimas nulemtas nuo mažens?
Nenubėgau toli nuo tos vagos. Tik viskas prasidėjo anksčiau. Mano senelis Alfonsas Brūzga taip pat dievina muziką. Groja armonika, pianinu, smuiku, koncertuoja kaimynams, ir, manau, beveik visi, kas Šiauliuose gyvena, jį pažįsta. Jis yra labai tikintis žmogus ir didelis patriotas. Kiek prisimenu, pirmasis kūrinys, kurį atlikau pastatytas ant taburetės, buvo Lietuvos himnas. Senelio keptos bulvės su kečupu buvo pats skaniausias vaikystės patiekalas. Mano mama yra kilusi iš Dusetų. Jos dėka patyriau tikro kaimo teikiamą laisvę. Prisimenu, su draugais susitempdavome į mišką visus senelio įrankius, močiutės puodus ir statydavome namus, bunkerius.
Tėvai sakydavo, kad kūdikis buvau didelis rėksnys, ir vienintelis būdas mane užčiaupti buvo įjungti muziką. Jei pamatydavau, kad jos nepavyks perrėkti, nutildavau. Gal taip ir gimė mano noras varžytis muzikos projektuose? (Juokiasi.) Lankiau Karoliniškių muzikos mokyklą ir „Ąžuoliuko“ chorą, mano mama irgi dirbo muzikos mokytoja, bet negalėčiau sakyti, kad nemačiau nieko daugiau, išskyrus muziką. Mano tėvai dirbo Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, tad aš, kaip darbuotojų vaikas, galėjau visus būrelius lankyti už pusę kainos. Ir ko tik neišbandžiau – lipdžiau molį, plaukiojau baseine, dirbau kompiuteriu, žaidžiau krepšinį, dainavau, šokau. Ties viena veikla apsistojau, kai patekau pas muzikos mokytoją kompozitorių Artūrą Noviką. Labiausiai patiko, kad pas jį jaučiausi laisvai, turėjau daug saviraiškos erdvės. Tai buvo tikra atgaiva po choro.
Ko gero, teko prisidėti ir prie tėvų muzikinės veiklos? Jie jau 24-erius metus dirba su neįgaliaisiais, yra kolektyvo „Spalvų orkestras“ įkūrėjai ir vadovai.
Užsiimti šia veikla tėvus inspiravo mano trejais metais jaunesnis brolis Linas, jo netekome prieš metus. Jis gimė turėdamas negalią. Jos priežastis – neišsivysčiusi tam tikra smegenų dalis. Brolis galėjo daug dalykų daryti savarankiškai, mus suprato, bet nemokėjo kalbėti, negalėjo būti namie vienas, tad mūsų šeimos gyvenimas buvo derinamas prie jo. Tais laikais buvo išties nelengva auginti tokį vaiką, mūsų visuomenėje neįgalieji tarsi neegzistavo. Kad vienas iš šeimos narių yra toks, buvo kone valstybinė paslaptis, tabu. Tėvai konsultavosi su olandais, jie jau seniai neįgaliesiems taikė muzikos terapiją, turėjo sistemą, kaip dirbti su tokiais žmonėmis. Valdyti muzikos instrumentus jiems padėjo spalvos, taip ir gimė „Spalvų orkestras“.
Beje, nors brolis visur dalyvaudavo kartu su tėvais ir gana gerai jautė ritmą, pats tėvų vadovaujamame orkestre negrojo. Mano tėvai yra šios veiklos pradininkai Lietuvoje. Ilgainiui tai išaugo į nacionalinį, vėliau – ir į tarptautinį projektą. Esu ir aš ne kartą važiavęs į koncertus ir į stovyklas – padainuoti, padėti. Iki šiol dalyvauju neįgaliesiems integruoti skirtuose renginiuose, prisidedu prie įvairių iniciatyvų. Beje, net ir mokiausi „Versmės“ mokykloje. Ji išskirtinė tuo, kad ją lanko ir negalią turintys vaikai. Perėjau į ją iš Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos ir niekada dėl to nesigailėjau. Nebuvau tobulas mokinys, ypač prastai sekėsi matematika. Kažkas patarė pabandyti „Versmę“. Mokymo kokybė ir atmosfera ten buvo puiki. Iš klasės, kurioje mokosi 35 mokiniai, patekau į klasę su 20-čia vaikų, negana to, pamokų metu dalyko mokytojui padėdavo auklėtoja. Apie tokį individualų dėmesį dažnas galėtų tik pasvajoti.
Ko išmokote nuolat bendraudamas su neįgaliaisiais?
Mane žavi tai, kad jie natūraliai geba gyventi čia ir dabar, ko mes bandome išmokti seminaruose, lipdami į kalnus ar užsidarydami vienuolynuose. Mes įsivaizduojame, kad laimę suteikia pasiekimai. Tikiesi, kad tapsi laimingas, kai išleisi albumą ar uždirbsi daugiau pinigų, bet, pasiekęs tą laiptą, iškart imi svajoti apie daugiau. Negali sakyti, kad negalią turintys vaikai nepatiria jokių neigiamų emocijų, vien laimę. Jie ir pyksta, ir džiaugiasi, bet viską daro dabar. Jei pamatė draugą, jų „labas“ yra kupinas nuoširdžios euforijos, jos netemdo mintys apie nebaigtus darbus ar tuščiai gaištamą laiką. Visas dėmesys skiriamas tam sutiktam draugui. Jei supyko dėl neskanaus maisto ar tavo elgesio, iškart savo pyktį parodo, – kai nesinešioji jo širdyje dienų dienas, o išreiški tuoj pat, jis čia pat išsisklaido.
Atrodo, kad ne mes jų, o jie mūsų turėtų gailėti?
Situacija išties yra visai kitokia, nei įsivaizduojame. Neįgalieji nesijaučia blogai būdami šalia sveikųjų. Jie kitaip suvokia pasaulį, bet nelygina savęs su kitais, nes nuo gimimo yra tokie, kokie yra, ir neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Aišku, aš daugiausia kalbu apie tuos žmones, kurie turi įgimtas, o ne įgytas negalias. Jiems nereikia gailesčio. Pamatę mūsų susirūpinusius, užuojautos kupinus veidus, atsitraukia, nes jiems paprasčiausiai neįdomu su liūdnais žmonėmis bendrauti.
Vis dėlto kai šeimoje yra ypatingų poreikių vaikas, jo broliams ar sesėms dažnai tenka mažiau dėmesio. Ar nesijautėte kiek atstumtas?
Logiškai mąstant, taip galėjo nutikti, bet aš neprisimenu, kad būčiau gavęs mažiau dėmesio. Nežinau, ar mano atmintis sąmoningai ištrynė tuos prisiminimus, ar tiesiog mano tėvai mokėjo taip paskirstyti savo dėmesį ir meilę, kad niekas nesijaustų nuskriaustas. Nebuvau labiau išnaudojamas nei bet koks kitas vyresnėlis, priverstas nusileisti savo mažajam broliukui ir jį prižiūrėti.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte džiazo vokalo specialybę, ilgai grojote Artūro Noviko vadovaujamame vokaliniame ansamblyje „Jazz Island“, išgarsėjusiame unikaliu a cappella stiliumi. O dabar pasukote į popmuziką. Kodėl?
Kai mokiausi akademijoje džiazo vokalo, visa kita muzika atrodė nesąmonė. Tvarkingai sudainuoti dainą atrodė kur kas nuobodžiau, nei improvizuoti. Dainavimas su ansambliu daug duoda. Išmoksti girdėti scenos partnerius, tampi jautrus harmonijai. Vis dėlto šie dalykai gali tapti ir minusais. Pripranti derintis prie kitų, neišsišokti, nedominuoti, o pradėjus solinę karjerą to visiškai nereikia. Solistas turi būti matomas, ryškus. Mano posūkis iš džiazo nebuvo toks staigus, kaip sakote. Dar mokydamasis pirmame kurse bandžiau groti ir kitokio žanro muziką, buvome įkūrę grupę „Face Time“. Aš ir dabar negalėčiau drąsiai teigti, kad atradau vagą, iš kurios niekada neišlipsiu.
Ne veltui muzikologas Ramūnas Zilnys Jus apibūdina kaip talentingą, bet ilgokai savo veido ieškantį atlikėją.
Negaliu to neigti. Turbūt per daug įvairios muzikos buvo mano gyvenime, todėl negaliu kategoriškai išskirti vieno žanro, kuris man atrodytų pats geriausias. Man patinka ir rokas, ir džiazas, ir klasika, ir popmuzika. Nėra blogo stiliaus, yra tik blogi atlikėjai. Paragauji ko nors ir matai – irgi skanu. Suprantu, kad norint ko nors pasiekti nereikėtų blaškytis, reikėtų atrasti savo kryptį. Noriu ją sukurti pats, kaip kad sukuriame unikalų patiekalą iš įvairių jau žinomų ingredientų. Reikia suprasti, kad mūsų muzikos rinka nėra tokia didelė, jog visiems sukurtiems „patiekalams“ užtektų valgytojų, tad turi galvoti ir apie tai, kas skanu jiems.
Vis dar nesate atradęs to stebuklingo geros dainos recepto?
Vienas pažįstamas yra pasakęs, kad esu puikus atlikėjas, kuriam trūksta vieno mažo žingsnelio iki A lygio. Sutinku, man trūksta to hito, kuris taptų mano vizitine kortele, dėl kurio žmonės eitų į mano koncertus. Net geriausi atlikėjai nekuria vien hitų, iš 30 dainų turi kokias 3 neblogas ir vieną hitą. Aš kol kas esu sukūręs tik apie porą dešimčių išbaigtų dainų, taigi yra ką veikti. Aišku, kaskart kurdamas naują dainą tikiesi, kad gal ji ir taps tuo proveržiu, tuo žingsneliu, kurio trūksta, todėl būna liūdna, kai taip nenutinka: sulauki kritikos ar daina išvis lieka nepastebėta. Neslėpsiu – būna, kad nusvyra rankos, bet nuosekliai ir rimtai muziką kuriu tik kokius 4-erius metus. Prieš porą metų išleidau pirmąjį savo albumą, taigi viskas – dar priešakyje.
Jūsų žmona Akmėja – taip pat dainininkė. Ar nesunku dviem muzikantams gyventi po vienu stogu?
Ir sunku, ir lengva. Viena vertus, gerai, kai tavo partneris dirba toje pačioje srityje, tuomet jis tave geriau supranta, gali su juo pasitarti. Akmėja atvirai pasako, ką mano apie mano kūrybą, ir aš tuo džiaugiuosi. Bet gerai, kad nesam tos pačios grupės nariai. Jau ir dabar suderinti savo dienotvarkę mums yra gana sunku, nes gyvenam atvirkščiai, nei visi žmonės. Dieną jie eina į darbą, po jo pasiima vaikus iš darželio, vakarais ir savaitgaliais ilsisi. O mums visi renginiai – vakarais ir savaitgaliais. Turi ieškoti, kas galėtų bent kelias valandas prižiūrėti vaikus. Šiuo metu ši našta daugiausia tenka Akmėjai, aš turiu daugiau koncertų. Be to, dirbu savo studijoje, įrašinėju dainas. Akmėja dainuoja su merginų trio „Love Song Project“, taip pat yra pritariamasis Lino Adomaičio, Erikos Jenings, LRT projektų dalyvių vokalas. Per „Eurovizijos“ atranką ji dainavo ir mano, ir konkurentų grupėse. Pernai Akmėja važiavo į Lisaboną su Ieva Zasimauskaite.
... o Jūs likote Lietuvoje, nes jūsų daina „4Love“ užėmė antrą vietą. Viena vertus, tai atrodo nemažas pasiekimas. Kita vertus, ar neskaudu likti vos per žingsnelį nuo pergalės? Ketinate dar dalyvauti šiame konkurse?
Jau nebejaučiu poreikio priminti apie save. Dalyvausiu tik tuomet, jei pajusiu, kad sukurta daina yra ypatinga. Tokia, kuri gali skambėti daug metų ir tapti mano vizitine kortele. Manau, kad „Eurovizija“ yra labai puiki erdvė jauniems atlikėjams pasirodyti ir išbandyti save. O štai patyrę vilkai jos neretai privengia. Tai – dainos, o ne atlikėjo konkursas. Niekam nežinomas atlikėjas gali netikėtai sukurti gerą dainą, o profesionalus neparodyti nieko nauja ir įdomaus. Gal todėl populiariausi atlikėjai ir neskuba į tokius konkursus – nenori būti aplenkti naujokų. Kai nėra vieno išskirtinio kūrinio, kurį visi pripažintų geriausiu, ir pateikiama daug daugmaž gerų dainų, labai svarbūs tampa viešieji ryšiai. Gali visišką nieką saujoj nešti, bet įtikinti pasaulį, kad tai yra kažkas. Žmones, ypač Lietuvoje, taip paveikia tai, kas kunkuliuoja aplink saują, kad jie pamiršta atidžiau įsižiūrėti į tai, kas iš tikrųjų joje yra.
Galėtumėt ir Jūs žmonių širdis pagraudinti kokia nors jautria meilės istorija.
Tai kad mūsų istorija nėra labai išskirtinė. Su Akmėja susipažinom dainuodami ansamblyje „Jazz Island“. Susituokėme prieš 8-erius metus, prieš tai 5-erius metus draugavome. Taigi mūsų santuoka nebuvo spontaniškas sprendimas. Man atrodo, svarbiausia porai – nevaržyti kito žmogaus ir nebandyti jo keisti. Kiekvienas esame išbaigtas ir tobulas kaip meno kūrinys. Juk žiūrėdami Vincento van Gogho paveikslus nepuolam piešti papildomų gėlyčių, nors mums taip būtų gražiau. Manau, kad mums su Akmėja pavyksta išlikti tokiems, kokie esame. Didžiausia mūsų problema šiuo metu yra ta, kad jai tenka per daug buities. Vyresnėlei Junei dabar 5-eri, o mažoji Ula Saulė dar neturi dvejų. Labai laukiam, kada ji pradės eiti į darželį. Prisimenu – kai jį lankyti pradėjo Junė, mums tai buvo netikėtos laisvės laikas. Pamatai, kiek daug gali per tą laiką nuveikti. Aišku, aš irgi pabūnu su vaikais, mano yra visi rytai, leidžiu žmonai pamiegoti, bet vis tiek daugiau laiko dukroms skiria ji. Vaikai yra ir poros klijai, ir išbandymas.
Kurį vaiką lengviau auginti – pirmą ar antrą?
Su antruoju taip visko nesureikšmini, bet nesutikčiau, kad antras vaikas auga pats. Gal trečias ir auga... Su dviem vaikais nueiti į parduotuvę – rimtas iššūkis. Aišku, nueini, dar ir produktų parsineši, bet po tokio žygio jau norisi pailsėti. Neretai pavydžiu žvilgsniu stebiu žmones, kurių vaikai tvarkingai eina jiems palei šoną ir stebiuosi, kaip jiems pavyksta to pasiekti. Gal ir mums kada nors pavyks? Pasitaiko ir dabar, kad ištisas 7 minutes abi ramiai pažaidžia, net spėjam pusę puodelio kavos išgerti. Ula Saulė ir Junė panašios savo aktyvumu. Nors tokius vaikus sunkiau auginti, man tai patinka, nes jų aktyvumas nėra piktybiškas, isteriškas ar irzlus, jis – iš didelio smalsumo. Joms viską reikia pamatyti, pačiupinėti, apžiūrėti. Junė nejaučia jokių barjerų. Atbėga prie žmogaus, tiesia ranką, pažindinasi. Matau, kad santūrūs lietuviai net išsigąsta. Bet, manau, – geriau taip, negu perdėtas drovumas. Gebėti bendrauti, megzti ryšius yra labai naudingas bruožas.
Atrodo, esat pavyzdinis tėvas ir vyras, bet štai klausausi Jūsų dainų ir jaučiu jose naktinio klubo atmosferą... Nesinori kartais ištrūkti iš to užburto darbų ir buities rato?
Aš mėgstu šokti, bet tiek išsišėlstu per savo koncertus, kad jaučiuosi visiškai išsunktas, švarką tenka gręžti, o kitą dieną raumenis skauda kaip po geros treniruotės sporto klube. Tad dar eiti pašokti jau būtų mazochizmas. Būna, kad su kompanija ištrūkstu, tiesa, ne dažniau kaip kartą per porą mėnesių. Akmėja klubų išvis nemėgsta. Per Moters dieną kone stumte išstūmiau ją su drauge išeiti pasižmonėti. Manau, būtina išeiti, kad būtų smagu grįžti.
Dainininkų gyvenimas man šiek tiek primena amerikietiškus kalnelius, nes tiek emociškai, tiek finansiškai esi priklausomas nuo aplinkybių: kviečia koncertuoti ar nekviečia, patinka žmonėms nauja daina ar nepatinka.
Mes gyvename gerai, bet nestabiliai. Kai dirbi paprastą darbą, ateini, atidirbi, o vakare grįžti namo ramus, kad gerai padirbėjai. Kurdamas niekada nesi tikras, ar padarei viską, ką galėjai, ar tavo kūrinys patiks žmonėms. Nėra ir finansinio stabilumo. Kad ir kiek daug koncertuotum, investuoti į naujas dainas, klipus turi taip pat nemažai. Be to, labai veikia sezoniškumas. Vasarą atrodo, kad visai gali iš to pragyventi, o pavasarį apima nerimas dėl užsitęsusios ramybės. Vis dėlto tai, kad iš savo veiklos pragyvenu jau daugybę metų, rodo, kad tai įmanoma. Turiu dar ir muzikos pedagogo specialybę. Kai jausiuosi kaip muzikantas padaręs viską, galėsiu savo patirtimi dalytis su kitais. Be to, esu savanorių pajėgų karys, tarnauju Lietuvos kariuomenėje. Tik šiuo metu esu tėvystės atostogose.
Čia tai tikrai netikėtas karjeros posūkis!..
Ne toks ir netikėtas. Kai baigiau akademiją, mane pakvietė padainuoti Lietuvos kariuomenės 90-mečio renginiuose su Krašto apsaugos karių savanorių pajėgų bigbendu, Lietuvos kariuomenės orkestru. Paklausė, gal norėčiau su jais koncertuoti nuolat, pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Kaip ir kiti, 3 mėnesius dalyvavau karinėse pratybose. Manau, tokia patirtis labai naudinga, ypač – jauniems žmonėms, įsivaizduojantiems, kad jie yra kažkas. O paaiškėja, kad esi niekas. Bet ne blogąja prasme. Jei teisingai viską suvoki, tai padeda nesusireikšminti, paprasčiau žiūrėti į kai kuriuos dalykus.
Kai atvykau į pratybas, man buvo 25-eri metai. Buvau šį tą pasiekęs: ir televizijoje dirbęs, ir scenoje dainavęs. Ateinu, tiesiu vadui ranką: „Sveiki, aš – Jurgis.“ O jis atšauna: „Koks „sveiki“? Koks „Jurgis“? Dvidešimt atsispaudimų!“ Iš pradžių buvo keista, kad įprastos bendravimo taisyklės negalioja. Teko išmokti kitokių. Be to, ir fizinė forma buvo prastoka. Juk į savanorius ėjo vaikinai, norintys būti kariais, o aš – muzikantėlis. Po pirmųjų treniruočių vos laiptais lipau. Bet po trijų mėnesių pagal visus normatyvus užėmiau 5-ą vietą tarp maždaug 70-ies vaikinų. Tada ir supranti, kiek daug iš tikrųjų gali padaryti kryptingai dirbdamas. Galėjau anksčiau pradėti kurti autorinę muziką, bet daug laiko ir energijos atimdavo kita veikla: koncertai, televizijos laidų vedimas, įvairūs renginiai, televizijos projektai.
Jie padėjo tapti žinomam, o matytiems veidams lengviau pasiekti platesnę klausytojų auditoriją. Imkim, „Muzikinę kaukę“, – ją žiūri nemažai žmonių. O kaip Jums pačiam – ar buvo smagu mėgdžioti kitus atlikėjus?
Tai buvo naudinga aktorystės patirtis. Kiekvienas atlikėjas turi savo stipriąsias savybes: vienas – išskirtinį balsą, kitas – ryškią išvaizdą ar manieras. Kai atrandi esminę dėlionės detalę, aplink ją gali konstruoti visa kita. Deja, sėkmė nebūtinai priklauso nuo įdėto darbo. Tarkim, atkartoti Beyoncé buvo labai sunku, dirbau nemažai, bet, kaip sakė vienas iš teisėjų, išėjo kažkoks siaubo filmas. O štai grupę „AC/DC“ mėgdžioti buvo labai smagu ir įdomu, nors sunkusis rokas irgi toli nuo manojo muzikos stiliaus.
Nesulaukėt lietuvių atlikėjų priekaištų? Juk vis tiek – kad ir su kokia meile juos bandytumėte atkartoti, parodijos elementų išvengti sunku.
Iš tikrųjų ta riba labai slidi. Detalės kuria visumą. Jei, užčiuopęs atlikėjo savitumą, to šiek tiek nepariebinsi, neparyškinsi, jis taip ir liks nepastebėtas. O kai pradedi ryškinti, rizikuoji perspausti ir tai gali tapti neskanu. Žinau, yra atlikėjų, kurie skambina teisėjams ir išsako savo nepasitenkinimą dėl prasto jų dainos atlikimo, bet aš tokių priekaištų nesulaukiau. Būtų keista į tai žiūrėti rimtai.
Ką veikiate dabar? Gal ketinate mus nudžiuginti nauju albumu?
Albumai šiais laikais yra labiau simbolinės vertės. Juos žmonės perka, kad palaikytų mėgstamus atlikėjus, o muzikos vis tiek klausosi iš telefono. Aš kol kas kuriu atskiras dainas. Gal, žiūrėk, tarp jų ir bus ta ilgai lauktoji.
