Kai su Indre įsitaisome fondo įkūrėjos įmonių grupės „Lewben Group“ biuro posėdžių kambaryje ir ji ima atsakinėti į klausimus, pagalvoju, kad čia kabančios didelės ekspresyvios ryškiaspalvės Vilmanto Marcinkevičiaus drobės gana tiksliai atspindi pašnekovę. Ryški ir ekspresyvi. Fondo, administruojančio meno kolekciją, kurią sudaro Lietuvos ir užsienio menininkų maždaug 2000 kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų, direktorė pripažįsta, kad kolegos iš verslo padalinių ją vadina menininke. „Deja, esu tik susijusi su menu“, – patikslina pašnekovė.
6-erius metus fondui vadovaujančios Indrės didžiąją darbo dalį užima įstaigos administravimo, ekspozicijų rengimo, albumų leidybos organizavimo ir dalyvavimo įvairiuose projektuose Lietuvoje bei užsienyje reikalai. Bet yra tekę parodoje ir su atsuktuvu padirbėti, ir kopėčiomis palaipioti, ir ekspozicijos erdvės sienas padažyti...
„Šis darbas, – priduria pašnekovė, – reikalauja nebijoti daryti daug dalykų pirmą kartą. Netikėtų situacijų – gausybė. Dėl šių gali išeiti nespėjęs padaryti nė vieno tądien suplanuoto darbo. Yra toks posakis: „Susirask mėgstamą veiklą ir nereikės dirbti.“ Iš tikrųjų jis reiškia, kad dirbsi ir dieną, ir naktį, ir savaitgaliais. Tik tavęs tai neerzins, netrikdys. Ir aš taip gyvenu, ir darau tai laisva valia. Eidamas pažinimo keliu žmogus atranda tai, kas džiugina širdį. Meno sritis pilna gėrio, grožio, ji taurina ir kartu priverčia stabtelėti, susimąstyti, skatina tobulinti save.“
Norėdama gilinti dailės žinias, anglų kalbos bakalauro, verslo administravimo, taip pat tarptautinės prekybos magistrantūros studijas baigusi ir iki fondo 12 metų banke dirbusi moteris ėmė studijuoti Vilniaus dailės akademijos dailės teorijos ir istorijos magistrantūroje.
„Prieš 6-erius metus į fondą atėjau iš verslo, veiklos administravimo darželį bei mokyklą buvau išėjusi, tad didelių iššūkių naujoje vietoje nekilo. O štai dabartinės studijos – nemenkas iššūkis. Dar ir dėl to, kad viena auginu tris vaikus: 16-metį Nojų, 14-metę Lėją ir 2-ejų metų Milę Andrėją, tad, norint viską spėti, tenka suktis. Bet, kiek pamenu, visada stūmiau save iš komforto zonos. Esu pratusi priimti tai, ką duoda gyvenimas. Ne galvoti – sunku ar lengva, o daryti. Iki šiol niekaip nesuprantu, kai man sako: „Tai neįmanoma.“ Iškart perklausiu: „O ką reikia padaryti, kad būtų įmanoma?“
Fondo direktorė pripažįsta, kad iš tokio pasakojimo gali atrodyti, jog jos gyvenimas tik cukrumi teptas. „Būna – ir koks nors projektas nepavyksta. Ir šeiminę netektį teko išgyventi. Ir vienai auginti tris vaikus nėra lengva. Tik aš to neplanavau, nesirinkau. Manau, svarbu ir požiūris – ar, patyrusi nesėkmę, renkiesi liūdėti, ar vertinti tai, ką turi, ypač – tave supančius žmones. Mano stiprybė – šeima, tai – mano svajonių komanda, mano tėvai, sesės šeima, artimiausi giminės ir draugai. Kai viską sudedu, suprantu, kad Dievo esu labai apdovanota.“
Dar viena svajonių komanda Indrė vadina savo kolegas ir tuos, kurie padeda įgyvendinti fondo projektus: menotyrininkus, kuratorius, fotografus, leidinių sudarytojus, redaktorius... „Kultūra yra gana sudėtinga sritis ir tiems, kurie joje dirba, ir tiems, kurie ja domisi. Reikia optimizmo ir noro, kad pavyktų įgyvendinti tai, kas suplanuota. Lietuvoje prioritetas yra sportas, o menas ne toks svarbus. Džiaugiamės jau antrą kartą iš eilės remdami lietuvių atstovus Venecijos bienalėje, net 6-eri metai esame Jaunojo tapytojo prizo mecenatai, paskutiniu metu kryptingai įsigyjame daugiau šiuolaikinio meno kūrinių, tarp jų – ir lietuvių darbų, šiemet meno mugėje „ArtVilnius‘19“ pristatėme ne tik užsienio, bet ir Lietuvos menininkus.“
Kai apžvelgiame biure kabančius kolekcijos kūrinius, Indrės paklausiu, ar šis veiklos kelias, jos manymu, – tikrasis. „Nežinau. Man patinka, ką darau, ir norėčiau tai daryti. Bet kas yra gyvenimas? Jis – ne tai, ką žinome, jis – tai, ko nežinome. Juk nežinome, kas mūsų laukia rytoj.“
Indrės Tubinienės kolekcija
Išvaizda. „Kas nors, pažiūrėjęs į mano šukuoseną, galėtų sakyti, kad taip noriu atkreipti į save dėmesį. Tikrai neapsikirpau taip prieš ką nors protestuodama ar norėdama šokiruoti. Tai nutiko natūraliai.“
Stilius. „Mados neseku. Norint tai daryti, mano galva, reikia daug lėšų ir laiko. Man priimtiniau, kai stilius išplaukia iš gyvenimo būdo.“
Tatuiruotės. „Pirmąją pasidariau 18-os metų. Nuėjome kartu su 5-eriais metais vyresne sese ir pasidarėme kiekviena po vieną ant pečių. Prieš 5-erius metus man prie ausies ištatuiravo mano Zodiako ženklą – Žuvį bei vieną tatuiruotę ant dešinės rankos rodomojo piršto. Šį pavasarį suplanuotas dar vienas vizitas pas šios srities meistrą.“
Hobis. „Mano sportas yra šokis. Kai turėjau laiko, lankiau salsą. Mėgstu keliauti. Per metus suplanuoju po kelionę su šeima ir tik su draugėmis ar draugais. Nemažai yra ir darbinių kelionių. Kai mažoji buvo vos 1,5 metų, į Londoną per nedidelį laiko tarpą teko suskraidyti 6 kartus, – „Sotheby‘s“ meno institute baigiau meno rinkodaros kursus.“
Kolekcijos favoritai. „Fondo kolekciją sudaro apie 400 menininkų kūriniai. Man labai paveikūs yra vieno garsiausių Lietuvos menininkų Žilvino Kempino darbai. Labai žaviuosi tapytoja Patricija Jurkšaityte.“
