Esate sėkminga verslininkė, desertinės savininkė. Jūsų kurtais skanėstais džiaugiasi daugelis lankytojų, iš kur semiatės idėjų?
Mane labiausiai įkvepia kažkur pamatytos formos ir spalvos, o taip pat poreikis sukurti ką nors naujo. Mūsų veikla yra labai dinamiška, negali stovėti vietoje, todėl maždaug kas 3 mėnesius susikuriu kūrybai palankias sąlygas ir generuoju idėjas. Nemažai prie šio proceso prisideda ir internete randami šaltiniai.
O kas nutinka tuomet, kai idėjų nėra? Ar būna momentų, kai atrodo, kad niekas nesiseka, ką darote tokiais atvejais?
Žinoma, būna! Ir labai dažnai! Juk aš irgi žmogus (šypsosi). Pirmiausia, neleidžiu sau panikuoti, išlaikau šaltą protą ir kartoju, kad viskas yra laikina, viskas turi sprendimą. Juk visada taip ir būna! Iš pradžių atrodo, kad situacija beviltiška, bet galiausiai ji vienaip ar kitaip išsisprendžia. Tokiais atvejais kartais užtenka ramiai atsipūsti, išgerti kavos ar pakeisti aplinką, o kartais, kai situacija išties sunki – susiimi ir padarai. Nesiskųsdamas aplinkiniams ir savęs negailėdamas, o operatyviai ir ryžtingai išspręsdamas svarbų klausimą.
Vasara – įvairių švenčių metas, kai tokios srities atstovams kaip jūs – darbymetis. Kaip pavyksta suspėti pasirūpinti savimi bei punktualiai atlikti visus užsibrėžtus darbus?
Šiuo metu su manimi komandoje dirba 15 žmonių. Operatyvieji darbai, kuriuos reikia spėti padaryti, retai įeina į mano atsakomybių sritį, nes dažniau turiu mąstyti ir planuoti į ateitį, priimti svarbius sprendimus ir prisiimti atsakomybę už juos. Mano darbas yra sukurti sąlygas komandos darbui ir pasiekti lygį, kai yra sunku suspėti, bet visgi padaryti tai pavyksta. Tuomet visi kartu džiaugiamės kokybišku rezultatu.
Esate sakiusi, jog dažnai galvojate pozityviai, vengiate neigiamų emocijų, kaip tai pavyksta?
Tiesiog nuoširdžiai tikiu, kad taip yra geriau. Neigiama energija mus silpnina, o teigiama suteikia jėgų. Galime verkti pakampėje galvodami, kad patekome į neišsprendžiamą situaciją ir koncentruotis į problemas, o galime nusišypsoti, priimti ją kaip gyvenimo pamoką ir galvoti apie sprendimus bei galimybes. Aš renkuosi pastarąjį variantą, kuris vienareikšmiškai labiau prisideda prie siekiamų tikslų įgyvendinimo.
Jūsų darbas neatsiejamas nuo skanumynų. Kaip pavyksta išlaikyti balansą ir per daug nenukrypti į šoną smaližiaujant?
Tai kad nepavyksta (šypsosi). Kasdien suvalgau mažiausiai 2 desertus ir dėl to savęs negriaužiu. Man skanu ir viskas. Balanso paieška tuo ir žavinga, kad joje neturi būti vien apribojimai, griežtos dienotvarkės, mitybos planai ir t.t. Žmogus nuo to labai pavargsta, o kūnas tai jaučia ir stresuoja. Automatiškai pradeda kaupti arba sirgti. Aš renkuosi duoti tai, ko jis prašo, tik pasirenku kokybiškiausią versiją.
Rašote ne tik tinklaraštį, esate ir knygą išleidusi „Saldžios dienos su Liu: įkvėpimai, darantys mus laimingus“. Ką galima iš jos sužinoti?
Knygoje pasakoju savo kelionę į ten, kur dabar esu. Ji apie saldumynus plačiąja prasme – ne tik valgomus, bet ir matomus, juntamus. Tuos, kurie mus supa, džiugina akis ir protą, apie saldumą gyventi laimingą gyvenimą. Knygoje yra nemažai receptų – dauguma lengvi, skirti kasdienai. Pagal kelis skaitytojai gali pasigaminti nesaldų patiekalą, o dar keli jau šiek tiek įmantresni, skirti tiems, kurie labiau pažengę konditerijoje. Kai kuriuos receptus skyriau man svarbiems žmonėms.
Namuose dažniau gamina vyras ar jūs? Koks mėgstamiausias šeimos patiekalas?
Mano vyras apskritai negamina ir nedraugauja su virtuve. Namuose valgome retai, bet jei valgome, tai dažniausiai būna koks nors lengvas žuvies patiekalas, naminiai burgeriai ar troškinys.
Santuokoje su vyru gyvenate daugiau nei 6 metus. Kokia jūsų laimės paslaptis?
Negaliu pasakyti, kad turime laimės paslaptį. Kaip ir kiekviena normali pora turime įvairių etapų santykiuose ir gyvenime, bet pirmiausia, kas ateina į galvą – neribojame vienas kito ir kaip tik, kiek įmanoma, skatiname, palaikome vienas kitą veiklose, kurių imamės. Mums artimo žmogaus palaikymas yra labai svarbus, todėl stengiamės vienas kitam jį suteikti.
Esate gana aktyvi keliautoja. Ką jums duoda kelionės? Ar galėtumėte išskirti vieną, kuri įsiminė labiausiai?
Kelionėse man labai patinka būti prie vandens ir žvelgti į horizontą, giliai įkvėpti oro, pajausti, kaip net rega atsigauna žiūrint į nuostabią gamtą. Man labai svarbu pažinti maisto kultūrą, visuomet kreipiu dėmesį į architektūrą ir džiaugiuos galėdama susipažinti su vietiniais gyventojais. Kartą esu paėmusi interviu iš vieno jų (šypsosi).
Ar galėtumėte išskirti vieną kelionę, kuri įsiminė labiausiai?
Išties puiki kelionė buvo į Balio salą, nes tada pirmą kartą taip stipriai atsiribojau nuo darbų ir kasdienės aplinkos. Tiesiog buvau per toli ir turėjau ribotą ryšį, todėl bet kuriuo atveju negalėjau aktyviai dirbti. Visgi didžiausią magiją kol kas esu patyrusi Amalfio pakrantėje, Italijoje. Pirmą kartą ten buvau su vyru, antrą – su draugėmis. Šiai dienai tai ir buvo dvi įsimintiniausios ir daugiausiai man gėrio atnešusios kelionės.
Jūsų socialinėje paskyroje nemažai nuotraukų. Jose atrodote švytinti bei grožiu spinduliuojanti moteris. Kas padeda tokia išlikti? Kokios jūsų grožio paslaptys?
Labai ačiū už komplimentą (šypsosi). iš šono žiūrint labiausiai švytėjimo įspūdį turbūt sukuria šypsena, bet tai yra išties paprasta ir nereikalauja nei ypatingų priemonių, nei investicijų. Tuo tarpu savo oda rūpinuosi paprastai – ji sausa, todėl gausiai ją drėkinu kremais ir serumais, kartais palepinu kosmetologės procedūromis, o vakarais atidžiai nuvalau ir vėl drėkinu. Iš dekoratyvinės kosmetikos naudoju tik pudrą, blakstienų tušą ir blizgį. Be to, dieną pradedu nuo stiklinės vandens ir dienos metu stengiuos jo nepamiršti. Galų gale pripažinkime – joks kremas ar procedūra nesuteikia tiek švytėjimo, kiek spindinčios ir laimingos moters akys.
Ko palinkėtumėte „Moteris.lt“ skaitytojoms.
Pirmiausia linkiu visoms daugiau save girti ir vertinti, o ne kritikuoti ir iš savęs reikalauti. Dauguma esame ambicingos, norime daug spėti ir pasiekti, įrodyti visam pasauliui, kad galime. Ir teisingai! Bet galime ne tik būti super žmonos, super mamos ir super vadovės. Vieną dieną nutariau, kad aš pati turiu tikėti, kad galiu. Galiu būti laiminga, save mylėti ir to dėka pasiekti žymiai daugiau negu kiekviename žingsnyje save kritikuodama, spausdama paskutines sultis ir net nesustodama pasidžiaugti pasiektais rezultatais.
O jei galiu aš, gali ir TU (šypsosi).
