„Maniau, kad pirmiausia – vaikus“, – mėginu ginčytis. Per kelias valandas mano supratimas apsiverčia aukštyn kojomis, juk kvadrate lengvai telpa apskritimas, o šiame ne taip jau sunku sutalpinti kvadratą.
Buvo laikas, kai gyvenote Raguvos miestelyje, dirbote mokykloje ir darže sodinote bulves. Provincijoje daugybė mokytojų šitaip gyvena. Kaip jiems pavyksta neužsikuisti kasdienybėje?
Mano mama norėjo būti mokytoja, tačiau seneliai neturėjo pinigų jos svajonei įgyvendinti. Mokytoja mama netapo, bet daug metų dirbo mokyklos raštinėje. Nuo vaikystės žinojau, koks turi būti mokytojas, kaip turi elgtis, netgi – kaip rengtis. Mama kalbėdavo apie tarpukario mokytojus – tikrus šviesuolius, kultūrininkus. Studijuoti nusprendžiau tuometėje Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Vos aštuoniolikos, aš pirmą kartą atsistojau prieš klasę – teko pavaduoti muzikos mokytoją vienoje Panevėžio mokykloje.
Kai baigiau studijas, pagal paskyrimą atvykau į Raguvą mokyti pradinukų, čia sutikau labai daug šviesių kolegų. Jie turėjo ūkius, augino gyvulius, daržus ir kartu buvo nepaprastai išmintingi, vaikus ir savo darbą mylintys žmonės. Ar dar likę tokių? Yra, bet dauguma provincijos mokytojų įkalinti rutinos ir baimių. Išsivaduoti iš to nepaprastai sunku. Reikia labai norėti ir daug dirbti.
Raguvoje su vyru irgi turėjome daržą. Vyras buvo ūkiškas, daug padėjo, bet pati darbo irgi turėjau sočiai – mokykla, vaikų darželis, miestelio kultūros namai... Paravėjusi rankas gremždavau šepetėliu, balindavau citrinos rūgštele, juk negalėdavau vaikams pasirodyti juodomis panagėmis. Visada maniau, kad mokytojas moko labiau ne žodžiais, o savo pavyzdžiu.
Tų gerųjų pavyzdžių labai trūksta. Kodėl mažai kalbama apie mokytojo pašaukimą, o daug – apie pinigus?
Dažnai užduodu sau šį klausimą. Ir prisipažinsiu, kad atsakymo į jį kol kas neturiu. Žinau viena – daugelį mokytojų stabdo baimė, jie niekaip nesiryžta pažvelgti į savo trūkumus. Turiu bičiulę mokytoją iš mokytojavimo Raguvoje laikų. Jai jau nedaug liko iki laiko, kai galės ilsėtis nuo darbų, tačiau tik pamok, atlėks tekina. Humanistinė pedagogika, vaikų elgesio strategijos – viskas jai įdomu. Žmonės skirtingi, mokytojai – taip pat, bet esu tikra, kad daugeliui praverstų tai, ko mokiausi aš – gilintis į save. Bandyti save pažinti ir pamilti – būtent to privalo būti mokomi būsimi mokytojai.
O kaip Jūs išmokote save mylėti?
Kelias buvo ilgas, augau, brendau, mokiausi, mokausi ir dabar. Visada buvau maištininkė. Vos pradėjau dirbti Raguvoje, ėmiausi pertvarkos. Labai norėjau mokyti vyresnius vaikus, tačiau direktorius neleido. Vieną dieną pasiėmiau akordeoną, ir kol direktorius pietavo valgykloje, su vaikais vestibiulyje surengėme koncertą. Šiuo garsiu pareiškimu pasiekiau savo. Nežinau, ar šiandien taip elgčiausi. Manau, kad ne. Ir apskritai – ar reikia kariauti? Gal geriau būti ne šviesos kariu, o šviesos nešėju?
Raguvoje dirbau trylika metų. Kartą pajutau – viskas, dūstu. Gavau pasiūlymą dirbti mokykloje Panevėžyje, tačiau neišleido vyras. Atsirado daugiau klausimų – dėl asmeninių sprendimų ir laisvės. Atsakymai tarsi liudijo – bėk toliau, jei nori likti savimi. Nusprendžiau atsiduoti dukroms ir nuo nesutarimų šeimoje pasislėpti darbuose. Daug dirbau, įsitraukiau į kultūrinį gyvenimą, vedžiau įvairius rajono ir miesto renginius. Galiausiai kartu su vyru sutarėme, kad taip gyventi nebegalime. Išsiskyrėme. Su dukromis persikėliau gyventi į Panevėžį. O paskui netikėtai atsirado Vytautas – dabartinis mano vyras. Susipažinome per internetą, dvi savaites susirašinėjome, o kai susitikome, nebeišsiskyrėme. Vieną savaitgalį jis pasiūlė man kraustytis su dukromis į Vilnių, kad jam nereikėtų pas mus važinėti. Dabar pagalvoju – drąsus buvo sprendimas persikelti, o tada abejonių nekilo. Gerai prisimenu, kaip mama nerimavo: „O tu darbą Vilniuje rasi?“ – „Aišku, rasiu!“
Persikrausčiau, vieną dukrą išleidau į mokyklą, kitą – į darželį ir pradėjau ieškoti darbo. Tada ir supratau, kad aš, Panevėžyje žinoma renginių vedėja, pedagogė, muzikantė, Vilniuje esu niekas. Užsiregistravau darbo biržoje, man pasiūlė vietą vaikų darželyje, gavau pasiūlymą vesti kelias pamokas šeštadieninėje muzikos mokyklėlėje. Tarsi ir dirbau, bet visa buvo ne tai – neįdomu. Pagalvojau – o gal geriau padirbėti administratore vyro įmonėje? Ten – dar blogiau. Ir vėl – darbo birža. Moterys man sako: „Neturime ko jums pasiūlyti, jūsų kompetencija per didelė, gal pamėginkite kursus.“ Sėdžiu tuose kursuose, vyriškis, dešromis kvepiantis, mus moko, kaip bendrauti su darbdaviu. Ką aš čia veikiu? Atsistojau ir išėjau. Pradėjau dirbti mokykloje. Maniau – bus, kaip esu įpratusi. Išstumdžiau suolus, patiesiau kilimą. „Ne, – sako direktorė. – Negalima.“ Antrą darbo dieną aš jau – ant kilimėlio, iškviesta į jos kabinetą.
Iš tų ieškojimų mane ištraukė sūnus. Kai gimė, pradėjau galvoti, į kokį darželį jį reikės leisti. Nuėjau į tą, kuris arčiausiai namų. „Ne, – sako. – Nėra vietų.“ Tada pirmą kartą šovė mintis įsteigti darželį, apie kokį pati svajoju. Sudėti į jį visą savo patirtį, meilę ir žinias. „Klaužadą“ kurti pradėjome per pačią ekonomikos krizę, tad lengva nebuvo. Visa prasidėjo nuo trijų pedagogių – manęs, Živilės, Jolitos – ir vieno vaiko – mano sūnaus Emilijaus. Jis šiandien – jau paauglys, o mes su Živile ir Jolita einame toliau, kasdien mokomės vis naujų dalykų, o labiausiai – mylėti save. Nes tik mylintis save žmogus sugeba dalyti meilę vaikams. Neseniai į rankas pakliuvo vyskupo Kęstučio Kėvalo rašytas straipsnis „Tikroji meilė sau nėra savimeilė“. Perskaičiau. Pritariu vyskupo minčiai, kad meilė sau turi tris dėmenis – savęs pažinimą, susitaikymą ir savęs atidavimą. Ieškoti vidinių skaudulių, tempti juos į dienos šviesą nėra paprasta. Aš tai pradėjau daryti, kai pasijutau atsidūrusi aklavietėje – prasidėjo astmos priepuoliai ir vieną dieną į gatvę tiesiai priešais mano automobilį išėjo senukas. Istorija baigėsi laimingai, tačiau man tai buvo ženklas iš naujo išrikiuoti savo vertybes ir prioritetus.
Saviugdos kursai atvėrė daugybę dalykų – kaip komunikuoti su vaikais ir jų tėvais, kaip siekti daugiau, eiti toliau. Šiandien kartoju ir kartoju – tie, kurie ruošia jaunuosius mokytojus, privalo jiems įskiepyti mintį, kad tik gerai save pažįstantis žmogus gali mokyti ir auklėti vaikus. Kursai man atskleidė dar vieną svarbią tiesą – svajonės tikrai pildosi. Esu tuo visiškai tikra.
Jūsų įkurtų vaikų darželių „Klaužada“ Vilniuje – ne vienas. Rudenį Užupyje pradės veikti Apvalaus kvadrato mokykla. Ar mokykla buvo viena iš Jūsų svajonių?
Pedagogai ir mokytojai, kurių vedamuose kursuose nuolat tobulinu savo žinias, sako, kad pirmoji mintis, pirmasis jausmas dažniausiai būna teisingi. Ir jei kas tą mintį stabdo, tai – tik baimė. Taip buvo ir su mokykla – svajojau apie ją, tačiau prireikė laiko, kad išdrįsčiau. Dažnai savęs klausiu, kodėl prieš dvidešimt metų nedarėme to, ką darome dabar? Matyt, kitoks buvo laikas, nors vaikai nesikeičia – ir tada, ir dabar jie yra atviri, nenustygstantys vietoje, ieškantys. Tik turi daugiau laisvės nei anuomet, kai karaliavo stereotipas „nejudėt, lygiuot, ramiai“. Kad ir kokie vaikai būtų, juos reikia priimti vienodai – tokius, kokie yra. Kažkas visiems įdiegė, kad kiekvienos kartos vaikai yra vis sudėtingesni, tačiau ko mes norime? Juk keičiasi ir pati aplinka.
Darželis, kurį sukūrėme, augino, mokė ir mane. Visada mėgau dalytis – vesdavau atviras pamokas, jas stebėdavo provincijos mokytojai, kitų šalių pedagogai. Kai sukūriau savo verslą, nutiko keistas dalykas – pasidarė gaila. Ypač kai pastebėjome, kaip paprastai panašų verslą kuria kiti. Ne kuria, o kopijuoja. Prireikė kelerių metų, kad suprasčiau – tegu. Padėjo draugės klausdamos, kodėl pykstu, ką bloga tie žmonės daro? Jos sakydavo: „Na, pasiėmė tavo sugalvotą programą, bet juk padarys kitaip.“ Ir iš tikrųjų dalytis žiniomis, patirtimi ir įgūdžiais daug geriau, nei grobuoniškai saugoti. O ir savo pavyzdžiu dalytis galima. Juk mūsų elgesį kopijuoja vaikai. Matau, kaip keičiasi mūsų sūnus, ir jis tai daro ne liepiamas ar klausydamas tėvų moralų, o matydamas pavyzdį. Nesinori skaityti knygų namie, kai mama ir tėtis žiūri televizorių? Einame visi drauge skaityti sutartu laiku, kartu padedame senoliui parduotuvėje perskaityti etiketę, pasisveikiname su kaimynu, na, ir kas, kad jis nutyli, rytoj ir vėl sveikinsimės, šypsosimės jam. Visa tai galima perkelti į mokyklą, darželį – švietimą. Būkime vaikams patikimi partneriai, savo pavyzdžiu mokykime juos.
Vyras man dažnai sako: „Žaisk, gyvenimas juk – tik žaidimas.“ Džiaugiuosi, kad šalia yra išmintingas ir supratingas žmogus, jis net sudėtingiausiomis aplinkybėmis padeda rasti sprendimą. Mokyklos idėją irgi palaiko. Jam, kaip ir man, kaip ir visiems mokyklos kūrėjams, svarbios tos pačios gyvenimo vertybės: pasitikėjimas, atvirumas, sąžiningumas sau, empatija, pagarba ir nuoširdumas. „Kam vaikui pateikti atsakymą į klausimą, jei šis jam net nekilo, leiskime pačiam kelti klausimus ir ieškoti atsakymo“, – sako vyras, ir aš su juo sutinku. Mokymosi procesas turi būti smagus – kiekvieną dieną sužinoti ką nors nauja yra laimė, o ne prievolė.
Jūsų mokykloje berniukai ir mergaitės mokysis atskirose klasėse. Ar nesibaiminate, kad lygių teisių gynėjai pasmerks?
Žinau, ta mintis Lietuvoje dar labai neįprasta. Ir kai kurie mano pažįstami žmonės šiek tiek išsigąsta, atsitraukia išgirdę apie atskiras klases, tačiau tai – dar vienas stereotipas. Visiškos atskirties mūsų mokykloje nebus, berniukai ir mergaitės susitiks kurti bendrų projektų popietinėse grupėse. Mokykla kaip tik sudarys lygias ir vienodas mokymosi, gebėjimų ugdymo sąlygas abiem lytims. Mokslininkai teigia, kad berniukai ir mergaitės skirtingu greičiu priima informaciją, geriau jaučiasi būdami kartu su savo lyties asmenimis. Mokydamiesi kartu, ir berniukai, ir mergaitės priversti žaisti pagal tuos pačius susitarimus, jiems sunku susitelkti, blaško santykiai tarp lyčių. Pasekmė – tenka keisti savo elgesį, o tai ne visada paprasta. Vaikai turi mokytis atsipalaidavę, jiems neturi būti gėda, kad suklydo, pasirodė ne taip gerai, kaip iš jų tikimasi, jie turi nebijoti perklausti mokytojo, jei nesuprato. Ir jei šiam kyla klausimas: „Kodėl ji/jis nesikreipia į mane pagalbos?“, atsakymo reikėtų ieškoti analizuojant savo elgesį.
Klaidos mūsų mokykloje leistinos. Mes net rašysime pieštukais, kad galėtume daryti klaidas, jas taisyti ir nebijotume klysti. Kuo daugiau klysime, tuo daugiau sužinosime, pažinsime, išmoksime.
Prisiminkime savo mokyklą: kas klasėje mokėsi prasčiausiai? Neabejoju – daugelis prisimins berniukus. Esame įpratę, kad mergaitės – stropuolės, o berniukai – kasas pešiojantys ir nusirašyti nuolat prašantys išdykėliai. Geras mano klasės draugas, didžiausias padauža, išmokė mane triuko, kaip neįsidurti ties alkūne įsidėjus adatą. Beje, mokė per pamokas. Berniukams svarbu rodyti savo laimėjimus, o mes dažnai tai ignoruojame. Dar darželiuose formuojami stereotipai, pavyzdžiui, grupių sienas dažniausiai puošia mergaičių meniniai darbai, nes jos kruopščiai atlieka užduotis, o berniukų kūryba lieka aplankaluose, nes mokytojai, paprastai – moteriai, tie darbai atrodo neišbaigtos terlionės. O kaip rašome rašinius ir kontrolinius darbus? Ir kodėl, sakykite, berniukams, kai rašo rašinį, negalima padaryti pertraukos, pabėgioti ir vėl prie jo grįžti? Mergaitėms to galbūt visai nereikia, o berniukams tiesiog būtina.
Ne vienas mokytojas yra pastebėjęs, kad skiriasi berniukų ir mergaičių skaitymo interesai. Mergaitės labiau mėgsta romantišką literatūrą, berniukai – veiksmo, nuotykių knygas. O svarbiausia, kad pastarieji linkę pradėti skaityti vieną knygą, ją mesti ir imti kitą. Mokytojai tai pastebi, tik ar padaro išvadas? Turėtume sukurti sąlygas vaikams patiems rinktis, ką skaityti, su kuo susipažinti. Ir jei berniukas, perskaitęs puslapį, padės knygą atgal į lentyną, dar nereiškia, kad kitą dieną jos neskaitys. Tiesiog duokime jam laiko.
Įsivaizduokime, kad berniukus moko mokytojas vyras – aiškiai, konkrečiai, netuščiažodžiaudamas išdėsto naują temą, o mergaites – moteris, ji vaizdingai perteikia informaciją. Mergaitės kalbėdamos dėmesį labiau nei berniukai kreipia į detales. Jiems ir informacija turi būti pateikiama skirtingai. Beje, mergaitės besimokydamos dažniau kalba, o berniukams, atvirkščiai, reikia tylos ir visiškos koncentracijos, kad ir su keliomis pertraukomis, nes jie orientuojasi į galutinį tikslą.
Vokiečių edukologas Kurtas Hanas yra pasakęs: „Mes esame daugiau, nei mes žinome.“ Iš tikrųjų dar daug ko nežinome apie vaikus. Ir tai – jokia blogybė, tai tik leidžia mums tobulėti bei pažinti vieniems kitus.
