Londone palikote sėkmingai įsibėgėjusią karjerą. Kaip tam ryžotės?
Londone užsiėmiau kosmetikos prekių ženklų, pavyzdžiui, „Estée Lauder“, „L‘Oréal Paris“ ir kitų, vadyba. Ekonomikos bakalauro studijas baigiau Vilniaus universitete, o žinias gilinau Milane esančio Bocconi universiteto mados ir prabangos verslo vadybos magistrantūroje. Tuo metu mano draugas, paskui – vyras kardiologas Rokas pagal mainų programą studijavo Oksfordo universitete, intensyviai dirbo. Profesiniu požiūriu save realizavome, bet dirbdamas tokiame didžiuliame mieste, didžiulėse kompanijose supranti, kad tesi nedidelis milžiniškos mašinos sraigtelis. Kita vertus, tokios patirties Lietuvoje tikriausiai nebūtume įgiję.
Rimtai svarstyti apie grįžimą pradėjome tada, kai susituokėme. Ir... mūsų pirmoji dukrytė gimė jau Lietuvoje. Namo norėjosi dėl kelių priežasčių. Beveik 7-erius metus pragyvenę emigracijoje pajutome – arba turime kurti savo aplinką Londone, arba turime grįžti ir atgaivinti pamažu tolstantį ryšį su draugais. Čia mūsų dukros gali artimai bendrauti su seneliais, mažesni atstumai palengvina kasdienybę ir sukuria visai kitokią gyvenimo kokybę. Ir dar – esame pakankamai jauni, norėjome kurti pokyčius, o ne būti kažkieno plano dalimi. Ir Lietuva tai daryti yra ideali.
Ar pavyko tuos pokyčius sukurti?
Po kurio laiko gimė antroji dukrytė, bet namie užsisėdėti nenorėjau. Poreikis augti ir realizuoti save tikriausiai atėjęs iš vaikystės, mano tėtis Valdas Trinkūnas – karjeros žmogus, labai daug dirbo, iš to didelio darbo ir atsirado sveikatingumo paslaugų centras „SPA Vilnius“. Kita vertus, man iki šiol atmintyje išlikę, kaip naktimis jis keldavosi, ramindavo verkiančią sesę ar padėdavo mamai. Man labai patinka psichiatro Eugenijaus Laurinaičio mintis, kad 24 valandos turi susidėti iš 8 miego, 8 – darbo ir 8 gyvenimui skirtų valandų. Su vyru bandome taip daryti, tik kol kas nelabai pavyksta. Vyras dieną darbuojasi „SPA Vilnius Druskininkai“, o aš – Vilniuje, kartais laukia išvykos į Druskininkus ir Anykščius.
Kai tėtis pakvietė prisijungti prie verslo, pradėjau vadovauti 15 žmonių skyriui ir pajutau, kad tikrai galiu įnešti pokyčių. Prisidėjau prie darbo užmokesčio modelio, darbuotojų motyvacinių metodikų kūrimo. Mano pareigos apima daug ką – nuolat bendrauju su žmonėmis, kuriu naujus produktus, paslaugas, prisidedu prie daugelio sprendimų – nuo mobiliosios aplikacijos valytojoms kūrimo iki restorano atnaujinimo. Kadangi abu su vyru dirbame toje pačioje įmonėje, apie darbą kalbame labai daug. Bandome įtvirtinti taisyklę, kad tų pokalbių būtų mažiau, bet kol kas sekasi sunkiai. Pastebėjome, kad persijungti iš darbo į kasdienį gyvenimą padeda jaukūs ritualai – tai itin svarbu šiame skubančiame, lekiančiame gyvenime. Ir nors tiek mano mano tėvai, tiek mes su vyru šiuo metu daugiausia dėmesio skiriame vaikams, stengiamės nepamiršti ir vienas kito, kartais ištrūkstame tik dviese. Norėčiau daugiau laiko skirti ir savo hobiams – siuvinėjimui, knygoms, nueiti pažaisti tenisą ne kartą per savaitę, bet lėtesnio tempo vis dar mokausi.
Kartais su vyru pasiilgstame Londono dinamikos. Kita vertus, nuskristi į šį miestą yra netgi paprasčiau, nei nuvažiuoti iki Palangos, tad jame lankomės ne taip ir retai. Vyras Londone šiuo metu studijuoja nuotoliniu būdu, tad skrendame kartu su dukromis – tai proga joms parodyti didmiestį. Juk taip svarbu būti neužsidariusiam, pamatyti pasaulio.
Šeimoje nuolat verda darbinės temos, o kaip mergaitės – ar ir joms ši sritis pamažu tampa artima?
Jos – mūsų mažosios ekspertės. Pačios mielai išbando SPA procedūras, – tai nutinka retai, bet šių pramogų labai laukia. Paskui komentuoja, dalijasi, ką reikėtų tobulinti. Taip išsiaiškiname, kaip patobulinti specialias paslaugas vaikams ar su mažaisiais atvykusiems tėvams. Tik rinktis tą patį kelią tikrai neskatinsime ir nestabdysime. Taip buvome auklėjamos ir mes su sese, – į šią sritį mes atėjome natūraliai.
Su vyru esate perėmę daug tėčio darbų. Ko iš jo mokotės ir kaip gludinate kampus nuomonėms nesutapus?
Kasdienėje veikloje tėtis dabar dalyvauja mažiau, bet yra valdybos narys, tad palaiko pulsą priimant strateginius sprendimus.
Kampų, kuriuos reikia gludinti, tikrai yra. Tėvų karta augo vienoje sistemoje, mes esame iš kitos. Vyresnės kartos patirties nenuginčysi, dėl to dažnai su vyru tėčio klausiame patarimų. Jis yra sukaupęs vertingos patirties dirbdamas su didžiulėmis komandomis, o mes tokios kompetencijos neturime. Mūsų kartos privalumas, kad esame laisvesni, tolerantiškesni, laviname ir emocinį intelektą. Dėl bendro sprendimo ir aš, ir tėtis stengiamės leistis į kompromisus.
O kiek mama prisideda prie bendro verslo ir kokie Jūsų santykiai?
Su mama susiskambiname bent kartą per dieną. Ji labai padeda prižiūrėti dukras, šiuo klausimu aš į ją dažnai kreipiuosi pagalbos. Kaip mama ir dukra šiuo gyvenimo etapu bendraujame mažiau, nes esu užsisukusi su darbais, stengiamės tai padaryti per bendras atostogas. Didžiausias ir niekuo neišmatuojamas mamos indėlis į verslą – kad būtent ji kuria šiltą, jaukią atmosferą tiek darbuotojams, tiek klientams. Kadangi yra labai bendraujanti, šilta, žino, kas vyksta beveik kiekvieno darbuotojo gyvenime, prisimena, kas patiko anksčiau jau besilankiusiems klientams. Kai šie atvažiuoja kitą kartą, dažnai pirmiausia teiraujasi mano mamos. Manau, tai padeda sukurti jaukią, šiltą atmosferą centre, todėl į jį norisi grįžti. Beje, pas mus gimė ne viena kolegų meilės istorija, yra šeimų, kurių net kelios kartos dirba pas mus.
Ar pritariate minčiai, kad, jei žmogus nemokės skirti laiko sau, kas yra meilės sau išraiška, negalės mylėti ir kito?
Be abejo. Meilė sau prasideda nuo savivertės. Negaliu sakyti, kad maniškė nuo mažens buvo prasta, bet studijuodama, lankydamasi įvairiuose kursuose, skaitydama knygas, aš įgijau dar daugiau pasitikėjimo savimi. Kai jau pajuntu poreikį stabtelti, pasidovanoju sau kokią nors sveikatinimo procedūrą. Tai padeda pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, sudėlioti akcentus orientuojantis ne į trumpalaikę laimę. Mano nuomone, poilsis – tai augimo laikas, o meilė sau – nuolatinis procesas.
Palyginti kad ir su skandinavais, pasąmonėje pirmenybę teikiame darbui, o ilsėtis tik mokomės. Ar galima teigti, kad Lietuvoje poilsio kultūra vis dar formuojasi?
Tikrai taip ir labai sparčiai. Ypač jei palygini, kokia ji buvo, kai tėtis įkūrė centrą prieš 15 metų. Tuomet buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad vyrai eitų darytis manikiūrą ar pedikiūrą, o dabar jiems – tai normali higieninė procedūra. Kuo toliau, tuo labiau žmonės supranta apsilankymą SPA centre ne kaip prabangą. Mūsų auditorija jaunėja, nes toks poilsis jauniemas žmonėms tampa gyvenimo būdu. Manau, to priežastis – kad žmonėms tampa nebe gėda rūpintis savimi ne tik tada, kai ką nors suskausta. Kita vertus, girdi, kad verslą turintieji sako negalintys sau leisti atostogauti. Mano tėtis irgi sako, kad poilsis jam yra darbas, o šis – poilsis. Džiugu tai, kad net ir labai užimti žmonės stengiasi stresą mažinti, jį valdyti. Jie ir jų darbdaviai ieško išeičių. Į mūsų centrus darbo dienomis užsuka laisvai samdomi, lankstesniu grafiku dirbantys specialistai, kai kurie biurai pasirenka savaitei persikelti į SPA. Jau ne viena įmonė dirbo „SPA Vilnius“ centre, įsikūrusiame Druskininkuose. Tam yra sudarytos visos sąlygos – bevielis internetas, konferencijų salės su vaizdu į pušyną, atpalaiduojanti atmosfera. Kartais pakanka pabėgti ir kelioms dienoms, kad gimtų originaliausios idėjos.
