Ant jos naktinio stalelio neatsitiktinai guli mėgstamo rašytojo Gabrielio Garcios Marquezo knyga „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“, kurios pavadinimas skamba lyg priesaika. Juk ir pati ilgai kolekcionavo istorijas – nėrė į gyvenimo sūkurį griebdama viską, ką šis siūlo, nes norėjo gyventi ypatingai ir drąsiai. Visa tai ir nugulė knygos puslapiuose.
Kai susitinkame kavinėje, žvilgsnį prikausto pakabutis – po kaklu ramiai įsitaisęs auksinis jūrų arkliukas. Toks pat, koks išrėžtas minimalistiniame baltame knygos viršelyje. Tai – ir pavadinimo raktas: žodis „hipokampas“ (ἱππόκαμπος), išvertus iš graikų kalbos, reiškia jūrų arkliuką. Hipokampas – taip dėl panašumo į šį jūrų gyvūną pavadinta smegenų žievės dalis, atsakinga už atmintį ir emocijų valdymą. „Vienas rumunų chirurgas tikina, kad po mirties hipokampas išlieka aktyvus dar 72 valandas. Vadinasi, jei tik mokėtume, mirus žmogui, galėtume išpjauti hipokampą ir pagal skleidžiamų impulsų dažnį sužinoti slapčiausias jo paslaptis, kaip po lėktuvo katastrofos išklausoma juodoji dėžė“ – tokia ir yra šios dokumentinės prozos knygos idėja. „Laiškų hipokampui“ ištraukos yra laimėjusios Gendručio Morkūno esė konkursą, Lazdynų Pelėdos literatūrinę premiją, autorė knygai rašyti pelnė Lietuvos kultūros tarybos stipendiją.
Šis auksinis jūrų arkliukas įkvėpė ne tik pavadinimą, bet ir esė. Vaikystėje pakabutį grįžęs iš tolimos kelionės įteikė tėtis, tačiau dovana nespėjote pasidžiaugti, nes ji atsidūrė seife – kad saugiai pagulėtų, iki užaugsite. Vėliau papuošalą pamatėte ant mamos kaklo, nes iš tikrųjų tai buvo dovana jai, tėtis dukrai nespėjo nupirkti lauktuvių...
Maniau, kad išsigalvojau šią istoriją, bet kai „Šiaurės Atėnuose“ buvo išspausdinta tada dar rašomos knygos ištrauka apie tai, mama pasakė, jog turi man gimtadienio dovaną. Gavau raudoną aksominę dėžutę – tokią, kokią aprašiau, o ten ir gulėjo pakabutis. Iš pradžių pamaniau, kad mama kažkur tokį rado ir nupirko... Pasirodo, ne. Ji patvirtino, kad čia tas pats – iš vaikystės. Šiek tiek pykau ant tėvų, kad vaikystėje dažnai nesakydavo man tiesos apie svarbius dalykus, kai ką – ir pakabučio istoriją – nutylėjo. Ilgainiui supratau, kad taip jie saugojo mano vaikystę. Mylėjo. Tad šiandien pakabutis yra meilės ir atleidimo simbolis. Gal skambės banaliai, bet, gavusi tokią dovaną, pasijutau pagerbta ir išlaisvinta iš savo praeities. Tarytum gavau leidimą suaugti.
Kaip prasidėjo kelias į suaugusiųjų pasaulį?
Norėjau studijuoti teatro režisūrą, tačiau tais metais, kai baigiau mokyklą, kurso nerinko, į aktorinį, ačiū Dievui, neįstojau. Ir aiškiai žinodama, kad nebaigsiu, pasirinkau lietuvių filologiją. Tada man jūra buvo iki kelių... Jaučiau didžiulį laisvės troškulį. Svajojimas buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Jaučiausi užvaldyta tikimybių ir galimybių sūkurio. Atrodė, kad galiu būti kuo tik panorėjusi. Tai – pirmųjų ir labai brangių man patirčių metas. Labai ryškiai įsirėžęs vienas prisiminimas: su drauge atplaukėme į Kaprio salą, žydras dangus, jūra, saulė... Visiška euforija. Kalbuosi su ja, ir apima aiškus suvokimas – čia yra tas tikrasis gyvenimas.
Knygoje yra ir epizodas, kaip po mokyklos egzaminų su drauge pakeleivinga mašina važiavote prie jūros, o vairuotojas rėžė prakalbą, kad nesvarbu, ką rengiatės veikti, svarbiausia yra rinkti gyvenimo razinas – ypatingas akimirkas. Tad ir skubėjote ieškoti razinų?
O taip. Norėjosi gyventi tirštai ir autentiškai, kad kiekviena diena būtų kaip razina. Man neužteko džiaugtis, kad esu sveika, kad galiu studijuoti ir negalvoti apie pinigus. Daugelį paskaitų praleisdavau greta universiteto esančioje italų kavinukėje stebėdama žmones, rašydama dienoraštį, skaityti rimtas knygas atrodė nereikalinga, juk gyvenimas tuo metu, regis, bėga pro šalį. Kodėl kažko turiu mokytis per mediumą – knygą, kai galiu viską patirti pati? Galbūt todėl ir pamilau Julių...
Kartą kirsdama Katedros aikštę pamatėte vaikiną, mušantį iranietišką būgną, ir išgirdote savo širdies ritmą...
Jis buvo laisvos sielos, tikras revoliucionierius, įsikabinau jam į ranką ir tarsi išsiplėšiau iš to, kas mane laikė. Mečiau studijas ir užsidegiau idėja išvykti į Iraną. Tada man atrodė, kad juo taip pat labai domiuosi. Dabar, žvelgdama iš atstumo, suprantu, kad tai buvo gan skausmingi bandymai atsiskirti nuo šeimos ir perstatyti savo vertybių namelį.
Kelionei į Iraną nutarėte užsidirbti Anglijoje, ir... abu parsidavėte į šiuolaikinę vergiją – lenkėte nugaras šiltnamiuose, kur į viršų stiebėsi puošniosios karpažolės, be kurių tiesiog neįsivaizduojamos Kalėdos.
Dėl pinigų nutarėme pasiduoti šiai avantiūrai. Į viską žiūrėjau lyg antropologė – tarsi tyriau žmones, kurių mano aplinkoje nėra. Būtų galima parašyti knygą vien apie tą mėnesį, kaip tėvai palieka savo vaikus Lietuvoje ir gyvena Anglijos užkampyje, varganuose karavanuose, kuriuose net nėra normalių higienos sąlygų. Kai ten gyvenome, užšalo vamzdžiai, dvi savaites nebuvo karšto vandens. Neveikė tualetai... Dauguma nemoka anglų kalbos ir net nebando su darbdaviu kovoti dėl savo teisių. Net nemano, kad gali ko nors reikalauti, nes bijo prarasti darbą. Man, ką tik palikusiai savo darniai gyvenančią šeimą, tai buvo egzotika. Iki šiol negaliu matyti karpažolių. Matau ne jas, o tuos žmones, kurie vergiškomis sąlygomis jas augina.
Kadangi pabandėte pareikalauti teisių, po mėnesio abiem nebeliko darbo, ir...
Į Londoną atvažiavome tik Kalėdoms, tačiau jau kitą dieną gavau padavėjos darbą indų restorane. Pirmą darbo dieną ant vienos lankytojos išpyliau taurę šampano, bet mokėjau plačiai šypsotis, tad toliau viskas klostėsi sėkmingiau, greitai tapau personalo vadybininke.
Kalbėdama apie tą patirtį, Londoną galėčiau palyginti su mėsmale. Ten gali važiuoti tik turėdamas tikslą. Jei vyksi šiaip – paieškoti savęs, tave greičiausiai suvalgys. Manau, laiku iš ten dingome. Išlaikėme aštuonis mėnesius. Išvykimo dieną sužinojau, kad naktį dingo vienas mūsų draugas. Padauginęs LSD ir tikriausiai įsivaizduodamas, kad tai – ne jis, nušoko nuo Tauerio tilto. Po dviejų savaičių buvo rastas įstrigęs Temzės žolėse. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Išvarymas“ yra tokia pati scena – personažas nuo to paties tilto šoka į upę. Temzė įtraukia. Žiūrėdama šį spektaklį, galvojau apie to draugo tėvus, apie savo šeimą. Išverkiau visas ašaras, tačiau tikrai nesigailiu savo angliškosios odisėjos – supratau, iš kur atsiranda pinigai.
Ir kad jie padeda įgyvendinti svajonę?
Julius į Iraną važiavo mokytis mušti būgno, o aš norėjau pramokti persų kalbos. Įdomiausia man buvo pamatyti, kas dedasi toje šalyje, kuri žemėlapyje yra kaip juodoji skylė. Švedijoje gavome vizas ir iš Stokholmo į Iraną patraukėme per Europą traukiniais, autobusais bei pakeleivingomis mašinomis.
Kodėl ne lėktuvu?
Norėjome patirti kelionę iš didžiosios K. Dar kelte iš Rygos į Stokholmą kajutės bendrakeleivė – nėščia mano bendraamžė mergina – nustebusi paklausė, kaip tėvai išleido į tokią kelionę. Atsakiau – o kaip gali neišleisti? Irane girdėjau šį klausimą nuolat – juk ten kiekvienas gyvena kaip šeimos dalis, ne kaip individas. Tik tada supratau, kad manęs niekas ir neišleido, važiavau prieš visų valią. Ir pareigingai vykdžiau susitarimą: kiekvieną dieną turėjau mamai paskambinti, kad žinotų, jog man viskas gerai. Kartą nuvažiavome į tokį kaimelį, kur nebuvo telefono ryšio. Apėjau visus ieškodama kompiuterio, buvau šlapia nuo prakaito, kol galiausiai radau pas vietos mokytoją, – pareiga vedė pranešti mamai, kad viskas gerai, tik ten, kur esu, nėra telefono ryšio. Manau, visa ta kelionė man buvo daugiau apie ryšį su savimi ir artimaisiais. Iki šiol galėčiau sakyti, kad tai – mano gyvenimo kelionė. Jokia kita savo gyliu, nuotykiais ir pavojais neprilygo šiai.
Irane praleidome pusmetį, tiek, kiek leido viza. Išmokau persų kalbą. Ne paslaptis – kai moki vietinę kalbą, kur kas artimiau pažįsti šalį. Persų kalba labai sena, švelni ir graži, ten ir gatvės chuliganai kalba kaip poetai.
Anuomet buvau nusiteikusi prieš visokius, kaip man tada atrodė, stereotipinius moteriškus ritualus, o Irane atradau kitokį bendravimą su moterimis. Tarkim, jei kuri pradeda jausti draugišką simpatiją, gali pasakyti – sėskis, noriu nulakuoti tau nagus, o kol lakuosiu, tu pasakok apie įskaudinusius vyrus... Iš pradžių nežinojau, nei kokios lako spalvos noriu, nei kaip tiesiog pasakoti širdies skaudulius – be psichoanalizės ir racionalizavimo. Dar vėliau išsiaiškinau, kad grožio kultas, pavyzdžiui, makiažas, yra ir protestas prieš jų kasdienybę varžančias normas. Galima sakyti, kad iš tikrųjų pabuvau kitoje Mėnulio pusėje...
Pasakojimas skamba itin egzotiškai: iraniečiai labai svetingi, ne kartą nakvojote jų namuose, nuolat buvote kviečiami į vestuves...
Man vestuvės buvo tapusios keiksmažodžiu, ir tikrai nepakaks rankų pirštų suskaičiuoti, kiek jų teko aplankyti. Atsivesti užsienietį į šventę – didžiulės garbės reikalas.
Viskas vestuvėse vyksta pagal vieną šabloną. Vyrai ir moterys švenčia atskirai, turi daug bendrauti. Turtingose šeimose tiek įvairių peripetijų... Jausmas, lyg žiūrėtum muilo operą. Esi iš pašalies, turi išklausyti juos, pasakoti, kaip toje Europoje... Neapsikentusi vieną vakarą užsidariau ir pasakiau, kad niekur neisiu. Pralindėjau kambaryje viena.
Kada nutarėte, kad savo patirtį reikia papasakoti ir kitiems?
Rašyti pradėjau anksti – vaikystėje su draugėmis leisdavome išskirtinio dizaino knygeles, paauglystėje tai buvo dienoraščiai. Domėjausi sapnais, užrašydavau juos. Sulaukdavau draugų pagyrų, jiems leisdavau savo kūrinėlius perskaityti. Už rašinius buvau giriama ir mokykloje.
Tiesa, vienu metu maniau, kad nesąmonė yra patikėti savo istorijas popieriaus lapui. Buvau išsižadėjusi rašymo, man atrodė, kad reikėtų krauju rašyti... Gyventi taip, kaip nori, ir tas istorijas įgyvendinti, o ne aprašyti. Todėl ir ištrūkau, išsiplėšiau į tą Iraną... Kai po pusmečio klajonių grįžau, pradėjau vėl rašyti. Pirmiausia – trumpus pasakojimus apie Iraną, jie publikuoti savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
Jums buvo dvidešimt penkeri. Pats atradimų laikas: į Lietuvą grįždavote tik pasirodyti artimiesiems, sutvarkyti reikalų universitete – studijavote vertimą. Ir vieną rytą...
Buvo labai gražus pavasaris, jau žydėjo alyvos. Ruošiausi dar vienai vasarai. Tuo metu mano prioritetas buvo užsidirbti kuo daugiau pinigų – skyriausi su Juliumi, žmogumi, kuris pykosi su pinigais, ir, matyt, norėjau įsižeminti per materialius dalykus. Tą dieną su mama buvome sutarusios važiuoti į parduotuvę basučių, pabudau nuo jos telefono skambučio. Atsiliepiau, pakilau iš lovos, nuėjau į vonią ir pažvelgusi į veidrodį supratau, kad negaliu nieko pasakyti – neapsiverčia liežuvis. Nesupratau, kas darosi. Pradėjo tirpti ranka, koja, suklupau ant kilimo...
Mama suprato, kad kažkas blogai, žinojau, kad ji važiuoja pas mane. Iš pradžių apėmė siaubas – kaip atidarys duris, nes esu užsirakinusi iš vidaus. Paskui atėjo ramybė, netgi euforija. Tiesa, apie tokius pat pojūčius užsimena ne vienas žmogus, patyręs insultą. Negalėjau nė pasijudinti, gulėjau ant kilimo...
Paskui jau supratau, kad mane veža į operacinę, kad kažkas smegenims, dar spėjau pagalvoti – gerai, tegu atidaro skalpą, tegu nuskuta plaukus. Pasidaviau tam momentui – įvyks tai, kas turi įvykti.
Medikams pavyko pašalinti krešulį be sudėtingos intervencijos. Jūsų atvejį specialistai pavadino stebuklu.
Greitosios pagalbos medikai nesuprato, kas man nutiko, neslėpė išankstinės nuostatos, kad esu kažko pavartojusi. Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne mamos nuojauta – ji iškart įtarė insultą. Tiesą sakant, daug laiko prarasta ir ligoninės priimamajame, kol medikai svarstė, ką daryti, o procedūra, kuri išgelbėjo man gyvybę, turi būti atlikta per šešias valandas nuo insulto. Kai galų gale buvo rastas smegenis užkimšęs krešulys ir mane išvežė į operacinę, jau buvo riba... Tad stebuklų įvyko daug – kad mama mane rado, kad smegenyse neprasidėjo negrįžtami procesai, kol medikai ieškojo priežasties. Galėjo nutikti daug „jeigu“.
Nuostabu ir tai, kad kai atsigavau po narkozės, iškart galėjau kalbėti ir judėti. Man nutiko beveik kaip Biblijoje: Jėzus pasakė mirusiajai: „Mergaite, kelkis“, ji pakilo ir nuėjo. Tiesa, manęs tris savaites iš ligoninės neišleido, nes medikai ieškojo insulto priežasties. Galų gale rado širdies defektą ir užkimšo skylutę kamštuku iš nikelio. Nedaug man trūksta iki antžmogio – kai einu oro uoste pro patikrą, visada pypsiu, tenka vežiotis dokumentą, kad širdyje turiu svetimkūnį.
Kas pasikeitė po tokio sukrėtimo?
Manau, kiekvienas, susidūręs su stipriu išgyvenimu, pradeda skirstyti – prieš ir po. Po insulto išgyvenau egzistencinę krizę. Tada iš medikų išgirdau ir kitą diagnozę – kad negalėsiu taip paprastai susilaukti vaikų. Apėmė neviltis, jog esu apsėsta mirties. Gal be reikalo mane išgelbėjo? Labai daug apie tai mąsčiau. Ir rašymas man įgijo dar vieną prasmę – tapo lyg gyvybės forma: rašydama jaučiausi, lyg palikčiau ženklą apie save.
Su dabartiniu gyvenimo draugu Borisu susitikote Paryžiuje, kur šokote spektaklyje. Dar vienas netikėtas amplua?
Šokis visada buvo mano gyvenime. Tai – kaip dar viena kalba, ja pasakoju savo kūno istorijas. Mano draugė režisierė statė spektaklį pagal Marinos Cvetajevos eiles ir, žinodama mano aistrą šokiui, pakvietė prisijungti. Paryžiuje man jau buvo tekę pagyventi, tad nedvejodama priėmiau tokį iššūkį. Šį miestą įsimylėjau dar tada, kai pirmą kartą pamačiau filmą apie Ameliją iš Monmartro.
Aštuoniolika metų vyresnis Borisas tame teatre dirbo šviesų dailininku. Žvilgsnis, pokalbis, ir...
... vienas kitam kritome į akį. Pasikalbėjome, apsikeitėme kontaktais, grįžau į Lietuvą, ir tada mane ištiko insultas. Visiškai pamiršau Borisą, o jis ėmė ir man parašė. Pradėjome susirašinėti. Ir dabar juokaujame, kad pamilome vienas kitą kaip XIX a. žmonės – per laiškus. Kai susitikome, mane ištiko šokas – prisiminimuose ir laiškuose jis buvo kitoks. O tada pamačiau realų žmogų, man prireikė laiko primti jį, o ne susikurtą įvaizdį.
Meilės istorija knygoje skamba taip: „Borisas mane įsimylėjo, kai jam papasakojau, kad po insulto daktarai mane skersai išilgai tyrinėjo tris savaites ir tik paskutinę dieną į stemplę sugrūdę echoskopo daviklį širdyje rado skylutę, kurią teko užkimšti kamštuku, pagamintu iš nikelio. Tikras romantikas. Aš Borisą įsimylėjau, kai ant jo buto sienos pamačiau kabantį sufijų būgną. Vadinasi, jis žino, kaip plaka širdys.“ Taip ir likote kartu, jūsų sūnui Emiliui netrukus sukaks dveji. Tad medikai klydo?
Prieš pastodama dar kartą šokau Paryžiuje, vaidinau nėščią moterį. Pamenu, kartą priėjau prie Boriso, jis paglostė netikrą pilvą, o mane persmelkė mintis – kaip gaila, kad to nepatirsime, tačiau nusiraminau pamaniusi, kad mes, abu kūrėjai, esame kitaip vaisingi. O jei kada nors kils noras auginti vaiką, galėsiu juk ir įsivaikinti. Kai susitaikiau su žinia, pradėjau lauktis...
Pirmąsias eilutes, įkvėpusias „Laiškus hipokampui“, parašiau Paryžiuje. Buvo ruduo, vaikščiojau po Monmartrą. Mačiau paryžiečius, – jie lekia net išėję pasivaikščioti po parką. Mačiau turistus, skubančius pamatyti tai, ką yra regėję atvirukuose. Ir pamaniau, kad Paryžius mirė, liko tik jo mitas. Pradėjau galvoti, kaip čia gyvens ateities žmonės, kaip būtų galima užmegzti su jais ryšį ir... pradėjau rašyti jiems laiškus. Kai po poros savaičių pamačiau teigiamą nėštumo testą, laiškai ateities žmonėms ir žinia apie būsimą vaiką labai gražiai susisiejo. Gal jis ir yra ateities žmogus?
Dabar Jūsų namai – Vilnius?
Nutarėme, kad geriausiai vaiką auginti čia, Vilniuje. Borisas – muzikantas, jam nesunku iš čia skraidyti į koncertus. Pamenu, kažkada vaikystėje su drauge kalbėjome, kokių vyrų norėtume. Nežinau kodėl, bet aš norėjau tokio, kuris išvyktų, paskui vėl grįžtų. Tokį ir gavau.
Pastaruoju metu daug galvoju apie kultūrinius skirtumus ir manau, kad mums jie netgi padeda. Jei dėl ko nors su Borisu nesutinku, nurašau tai skirtingai kultūrai, ir ginčai nurimsta. Tai man padeda priimti Borisą.
Jis yra bosnių kilmės, gimė ir augo Prancūzijoje, o vasaras leisdavo pas senelius Bosnijoje. Namie kalbame prancūziškai, o kai kyla aštri diskusija, pereinu į anglų kalbą – taip man lengviau pyktis. Su Emiliu kalbu lietuviškai, Borisas su juo kartais kalba bosnių kalba.
Pastebiu, kad kalbėdama kita kalba tampu kitokia, atsiskleidžia vis kitokie mano charakterio bruožai ar mąstymas. Švelniausia būnu šnekėdama persiškai, o prancūziškai kalbėdama nieko į vatą nevynioju – net kai išmokstu naujų žodžių, nepavyksta...
„Laiškai hipokampui“ – jaunos moters brendimo istorija. Ko galima pasimokyti iš Jūsų atradimų ir praradimų?
Esu pirmos nepriklausomybės kartos vaikas. Kai pergalvoju gyvenimo tarpsnį, per kurį subrendau, matau, kad nuolat jaučiau laisvės alkį ir bandžiau jį patenkinti. Galbūt tai yra mano kartos bruožas. Galbūt tą alkį paveldėjome. Ir šiandien galime rinktis – iš milijono galimybių.
Nesigailiu nė dėl vienos savo padarytos kvailystės ar klystkelio, nes visur ėjau, lindau klausydama savo širdies balso. Buvau dukra paklydėlė. Ir tai dar ne pabaiga! Savo gyvenimu liudiju pasaulio grožį, gyvenimo trapumą, stebuklus ir meilę. Viliuosi, kad mano istorija savęs ieškantiesiems parodys, kaip svarbu ieškoti, o jų tėvams – kad jų vaikams viskas gerai, kad būna blogiau.
