Kada jūs sužinojote apie Černobylio avariją ir kokiomis aplinkybėmis?
Prieš 33 metus, balandžio 27-ąją ar 28-ąją, nes aš gyvenu Švedijoje. Iš pradžių pasigirdo žinia, kad Švedijos atominės elektrinės specialistus suglumino radaruose fiksuojamas neįtikėtinai didelis radiacinis užterštumas. Visi pamanė, kad gedimas įvyko mūsų atominėje elektrinėje, tačiau, man rodos, jau po kelių valandų buvo aišku, kad radiacija sklido nuo Černobylio.
Neilgtrukus šią žinią patvirtino amerikiečių naujienų agentūros, pasirodė nuotraukos iš palydovo. Visi žinojo, kad atsitiko kažkas baisaus ir po truputį žinia pradėjo sklisti, pavykdavo gauti vis daugiau informacijos. Dėl vėjo ir lietaus radiacijos pasekmės Švedijoje buvo didžiulės, eilę metų iš to regiono, kuriame buvo radiacinis užterštumas, negalėjome valgyti nei uogų, nei grybų, nei elnienos.
Apie šią tragediją žinojau tik tiek, kiek informacijos buvo pateikta per žinias. O jos nebuvo labai daug. Nieko nežinojau apie technines avarijos priežastis. Nieko nenutuokiau ir apie už jos slypinčios politinius dalykus, nieko panašaus.
Daugybę metų mums vis buvo kalama į galvą, kad atominė energija – tai mūsų ateitis. Tačiau skaudi patirtis leido suprasti, kad ji – gana painus ir sudėtingas reikalas. Kaip jūs manote, ar po tokių katastrofų, branduolinės energijos neturėtų būti atsisakyta?
1980-aisiais Švedijoje buvo surengtas referendumas dėl branduolinės energijos, ir aš balsavau prieš ją. Šiandien jau nesu tikras, kad būčiau balsavęs taip pat. Dabartinė padėtis pasaulyje dėl į atmosferą išmetamo anglies dioksido yra tiesiog katastrofiška, o mano galva, branduolinė energija yra labai švarus ir saugus būdas gauti energijos.
Išskyrus tuos atvejus, kai nutinka avarija...
Tikrai taip, bet problema glūdi pačiuose žmonėse. Seriale matome sistemą, kuri nori būti neklystanti, kaip ir bet kuri didžioji ideologija ar religija. Mes esame neklystantys, todėl negalime priimti jokių trūkumų ir klaidų, o tai sukelia spaudimą žmonėms, dirbantiems toje sistemoje, kuri neigia bet kokias problemas ir trūkumus. Dėl to ir kyla didžiulė katastrofa.
Vakarų pasaulis lygiai toks pats. Spaudimą mums daro ne komunistinė sistema, o nuostata, kad per trumpą laiką turime uždirbti visus pasaulio pinigus.
Papasakokit trumpai apie savo įkūnijamą personažą.
Aš vaidinu Borisą Ščerbiną – TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją, kuris buvo išrinktas Vyriausybės suburtos komisijos avarijos padariniams likviduoti pirmininku. Jis priklausė partijai ir dirbo sistemai, kuria tikėjo ir kurią gynė. Įvykus šiai katastrofai, jis iš tikrųjų pradėjo abejoti visu savo gyvenimu ir galiausiai turėjo pasirinkti tarp dviejų dalykų: ar ginti tai, kuo tikėjai visą gyvenimą, ar ginti tiesą.
O kaip sekėsi kurti personažą realaus žmogaus, kuriam, kaip žinoma, simpatijų daugelis nejaučia? Kokia buvo jūsų, kaip aktoriaus, kelionė?
Visada smagu šiek tiek suklaidinti žiūrovus ir įrodyti, kad jie klydo. Man visada įdomu atskleisti žmoguje slypinčius prieštaravimus, o ne jo ėjimą viena kryptimi. Gyvename pasaulyje, kuriame, bent jau kino kalba, dažniausiai kalbame apie gerus vyrukus ir blogus vyrukus.
Realiame gyvenime taip nėra. Nėra nei gerų vyrukų, nei blogų vyrukų. Tam tikroje situacijoje mes visi galime įvykdyti pačius žiauriausius nusikaltimus. Mes juos ir vykdome to net nesuprasdami, bet būdami įsitikinę absoliučiu savo teisumu. Aš tyčia serialo pradžioje jį parodžiau labiau iš neigiamos pusės, kad žiūrovui būtų įdomiau stebėti jo transformacijos kelionę.
O ką galite papasakoti apie savo šukuoseną, makiažą ir akinius?
Labai daug informacijos apie Borisą Ščerbiną nėra, bet galima rasti jo nuotraukų. Jis neaukštas, tamsių plaukų, stambaus kūno sudėjimo. Nusprendžiau nemėginti atkurti tikslaus jo portreto, o rasti kažkokį skiriamąjį jo bruožą. Tamsūs, žilstelėję plaukai ir antakiai. Tikriausiai pastebėjote, kad pirmą kartą per visą savo karjerą šiame seriale aš turiu išraiškingus antakius. Grimo darbuotojai savo darbą atliko nepriekaištingai, antakiai buvo tiesiog tobuli.
Tačiau čia kalba eina apie išorinį personažo atspindėjimą, o kuriant realiai gyvenančių ar gyvenusių žmonių personažus, ką yra tekę daryti daugybę kartų, mano prioritetas visada yra pasakojama istorija, pats filmas. Ką turėčiau padaryti iš savo pusės kaip aktorius, kad filmas būtų geresnis? Jei filmo esmės atskleidimui tikslus personažo pavaizdavimas nepasitarnauja, aš to ir nedarau.
Ar kalbėjotės ir galvojote apie tai, kaip į šį serialą sureaguos žmonės, vienaip ar kitaip paveikti Černobylio tragedijos, gyvenantys toje šalyje, kurioje ji įvyko ir gyvenantys kaimyninėse šalyse?
Apie tai nekalbėjome. Serialo kūrėjas ir scenarijaus autorius Craigas Mazinas atliko puikų tiriamąjį darbą, jo požiūris į aukas ir į visus, susijusius su Černobylio istorija, yra labai pagarbus. Mano galva, šis serialas yra labai sąžiningas ir teisingas. Kitaip ir būti negali. Juk negali pagražinti faktų, kad būtum malonesnis žmonėms, nes šiuo atveju ne tai yra svarbu. Dirbome kartu su lietuviais, kurie irgi išgyveno Černobylio tragediją, kurie geografiškai buvo netoliese, kurie gyveno toje pačioje sovietinėje sistemoje. Emocine prasme jiems kartais būdavo nelengva sugrįžti į tuos laikus, bet jie puikiai supranta, kad įvyko tai, kas įvyko ir nieko nepakeisi.
Kokie jūsų įspūdžiai iš filmavosi Lietuvoje? Kokie prisiminimai užsiliko?
Vilnius – labai modernus miestas, žmonės jame itin malonūs. Filmavimo komanda – labai darbšti ir tiesiog fantastinė. Visąlaik jautėme didžiulį vietinės kino industrijos palaikymą. Man labai patiko dirbti Lietuvoje. Nebuvau čia visą filmavimo laiką, nes savaitgaliais skrisdavau į namus, juk tik valanda kelio. Vilniuje taip pat atradau keletą labai gerų restoranų. Rekomenduoju apsilankyti šiame mieste, tai nuostabi vieta.
Seriale pasakojama istorija tapo labai universali. Tiesą sakant, jame jūs kalbėjote tik angliškai, be jokio akcento, nė nemėgindami bent šiek tiek „atrodyti“ rusiškai.
Vienas iš mano užduotų pirmųjų klausimų buvo toks: „Kaip turėčiau kalbėti? Ar nuolat reikės imituoti nežymų rusišką akcentą?“ Paprastai būtent toks yra tradicinis būdas, vaizduojant užsienio šalį. Visi kalba prancūziškai su akcentu, ir tu apsimeti, kad esi prancūzas, bet iš tikrųjų tu nesi prancūzas, tik kalbi su nevykusiu akcentu. Mano galva, Johano Rencko sprendimas seriale išlaikyti neutralią anglų kalbą buvo teisingas. Mes net nemėginome imituoti tos klišės, kaip kalbėtų žmonės, jei toje šalyje kalbėtų angliškai. Dar vienas momentas: jei akcentas labai ryškus, tarp aktoriaus ir žiūrovo sukuriamas filtras, kuris tikrai nereikalingas. Be to, kalba šioje istorijoje nebuvo esminis dalykas. Toks autentiškumas nėra svarbus. Nemačiau nė vieno „Hamleto“ spektaklio danų kalba, bet man jis vis tiek labai patinka.
Ar kuriant savąjį personažą šiame seriale, jo universalumas jums buvo svarbesnis negu vien tik rusų valdžios atstovo pavaizdavimas?
Taip. Kurdamas personažą juk nevaidini jo etninės priklausomybės, nekuri vien tik nacionalinio veikėjo paveikslo. Įdomiausia yra tai, ką šie vaizduojami individai turi bendra su mumis? Jie yra tokie pat žmonės, kaip ir mes, tik gyvenantys kitoje sistemoje, kitoje kultūrinėje terpėje ir jų tarpusavio santykiai gali būti kitokie dėl kultūrinių skirtumų, tačiau man tai vis dar yra paviršinis dalykas. Sunkiausia yra įkvėpti tam personažui gyvybės, pavaizduoti jį visapusiškai, trimatėje erdvėje, kad žiūrovas galėtų atrasti su juo sąsajų.
Mane labai palietė šio serialo aktualumas nūdienos žmogui ir visuomenei. Dabartinė jo svarba yra galbūt net didesnė negu tuomet.
Mane šokiravo visos techninės tragedijos detalės, šokiravo aplaidumas ir suvokimas, kad reaktoriuje dirbę žmonės iš esmės neišmanė, kaip su juo elgtis. Įsivaizduokime pilotą, kuris nenutuokia apie lėktuvo gedimą! Tačiau serialo siunčiama žinutė yra kita. Filmas yra ne apie branduolinę jėgainę, bet apie galią. Apie tai, kokia yra valdžios galia. Ir kad ji ne visada būna gera.
Šiandien galime saugiai sakyti, kad turime gerbti realybę. Turime gerbti mokslininkus, visą gyvenimą ieškančius faktų pagrindimo. Tačiau faktai nėra, kaip daugelis žmonių šiandien mano, esminis dalykas. Stulbina žmonių noras eiti į kompromisus vardan savo patogumo. Gyvename mitu, kad vienintelis svarbus dalykas yra kompanijų pelningumas ir kad viskas turėtų būti priderinta prie korporacijų intereso. Toks požiūris, mano manymu, yra pražūtingas. Juk gobšumas negali tapti svarbiausiu žmonijos tikslu. Tikiuosi, kad tokie serialai kaip „Černobylis“ privers žmones apie tai susimąstyti. Mes turime pakeisti savo gyvenimo būdą. Po milijardo metų mūsų bet kokiu atveju jau nebus, nes mus praris saulė, tačiau iki to laiko juk nereikia skubėti numirti.
Norėčiau užduoti vieną bendresnio pobūdžio klausimą. Kaip jūs pasirenkate vaidmenis ir kas jus tam pasirinkimui įkvepia?
Nežinau, kažkuria prasme tai susiję su tuo, kaip jaučiuosi konkrečią akimirką. Mane džiugina ir tokie linksmo pobūdžio vaidmenys kaip miuzikle „Mamma Mia“, ir visai kitokio žanro, kaip mini seriale „Černobylis“. Įdomūs tiek vieni, tiek kiti. Pasirenkant vaidmenį man labai svarbus scenarijus, žmonės, su kuriais tenka dirbti, režisierius ir kiti aktoriai. Aš ne visada turiu ambicijų suvaidinti gerame filme, juk galutinis filmo rezultatas bet kokiu atveju nėra mano atsakomybė, tačiau man svarbus yra pats procesas. Jis turi būti įdomus. Todėl aš noriu dirbti su įdomiais aktoriais ir režisieriais, kurie sukurtų kūrybingą atmosferą, kurioje tu jaustumeisi saugus ir laisvas. Dairydamasis atgal galiu pasakyti, kad nusifilmavau daugybėje gerų filmų. Daugeliu atvejų tai buvo ir sėkmės dalykas. Man pasisekė, kad tai vienu, tai kitu atveju, tiems talentingiems žmonėms prireikė būtent manęs. Žinoma, teko vaidinti ir baisiuose filmuose, bet nesakysiu, kuriuose.
Ar jūs pats žiūrite tuos filmus ir serialus, kuriuose vaidinote?
Ne.
Papasakokite apie savo vaikus. Daugelis jų taip pat tapo aktoriais. Ar jie tarpusavyje varžosi?
Turiu septynis sūnus ir vieną dukrą. Vienas sūnus yra gydytojas, dirba tikrą darbą (juokiasi). Kažkuria prasme jie tarpusavyje gal ir varžosi, bet daro tai draugiškai – vienas kitą paerzina, vienas iš kito pasijuokia, vienas kitą draugiškai panervina. Tačiau jei vienam kuriam nusišypso sėkmė, džiaugiasi visi. Mūsų šeima yra darni, neseniai grįžau iš Švedijos, kur visi šventėme Velykas. Susirinko visa šeima, išskyrus Walterį, kuris tuo metu filmavosi Toronte. Jiems visiems drauge būna smagu, jie labai artimai bendrauja tarpusavy. Džiaugiuosi būdamas didelės šeimos dalimi ir džiaugsiuos tuo, kol galėsiu.
