Lietuvos meno pažinimo centrą „Tartle“ Užupyje Renata ir Rolandas Valiūnai įkūrė gerokai anksčiau nei ten pat esančius savo namus. Prie durų pasitinkanti Renata prisipažįsta, kad jų šeima dar jaukinasi naujuosius namus, nes nakvoja juose tik ketvirtą parą. Stebėdama pro vitrininį langą atsiveriantį Vilniaus senamiestį ir ant Šv. Onos bažnyčios bokšto pasmigusį besileidžiančios saulės kamuolį, pagalvoju, kad prisijaukinti šią vietą nebus sunku...
Tą vakarą Valiūnų šeima nekantraudama laukė po kelių valandų iš Londono parskrendančios dukros Grytės Marijos. Ji grįžo vos vienai parai, kad palaikytų sportinių šokių konkurse dalyvaujančią savo mažąją sesę. Kaip vėliau paaiškėjo, palaikymas tikrai padėjo – Elzė Gintvilė Lietuvos sportinių šokių federacijos varžybose „Ukmergė 2019“ užėmė pirmąją vietą.
Prisipažinsiu, kad mane maloniai nustebino gana greitas Renatos apsisprendimas duoti mūsų žurnalui interviu. Žinant, koks Jūs, Rolandai, esate užimtas, tam rasti laiko turėjo būti labai nelengva. Sakykit, ar jūsų pora visada taip greitai priima bendrus sprendimus?
Rolandas: Sprendimus, kaip matote, pas mus priima žmona. Jei būna geros nuotaikos, mane apie juos informuoja. Jei ne, esu pastatomas prieš faktą. (Abu juokiasi.)
Vis dėlto pirmąjį svarbiausią sprendimą priėmėte Jūs, Rolandai. Kiek žinau, jau per pirmąją pažinties savaitę nutarėte, kad Renata bus gera žmona. Įdomu, iš ko supratote?
Renata: Labai geras klausimas. Norėčiau ir aš sužinoti, nes per tiek metų taip ir nesužinojau.
Rolandas: Nežinau. Širdis pasakė. Tokiomis temomis esu labai prastas pašnekovas. Jūs Renatos apie tai klauskit, ji viską žino.
Advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ steigėjas ir vadovaujamasis partneris, Tailando garbės konsulas, Lietuvos meno mecenatas, daugybės asociacijų, tarybų, valdybų narys ir prezidentas... Renata, gal ir Jūs iš karto numatėte, kad šis vyras tiek daug pasieks?
Renata: Susipažinome labai jauni studentų būryje Čekoslovakijoje, taip toli numatyti į priekį tikrai nebuvo įmanoma. Aišku, į tą būrį buvo atrinkti keliolika geriausių universiteto studentų, tad visi buvome gana protingi ir ambicingi. Man atrodė nesąmonė, kad per savaitę jau galima įžvelgti, ar žmogus bus geras tavo gyvenimo partneris, bet, pasirodo, galima. Iki santuokos mes dar metus padraugavome, tad turėjome galimybę geriau vienas kitą pažinti.
Abu pasirinkote iki šių laikų prestižiškiausias specialybes – teisę ir mediciną. Kodėl?
Renata: Kai mokyklą baigi aukso medaliu, kelių nėra daug. Norėjau būti daktarė, bet supratimo, kas tai iš tikrųjų yra, neturėjau. Dabar, kai licėjuje per karjeros dienas pasakoju mokiniams apie mediciną, kartais sulaukiu padėkų, kad padėjau apsispręsti... jos nesirinkti. O aš jau 11-oje klasėje eidavau į lavoninę žiūrėti skrodimo. Tai – specialybė visam gyvenimui. Kitose srityse tave gali greitai išstumti jaunesni, o medicinoje – atvirkščiai: su amžiumi tavo vertė ir kvalifikacija tik didėja. Kiekvienas pacientas operacinėje labiau nori matyti vyresnį, patyrusį, o ne jaunutį chirurgą.
Akušerija-ginekologija man patinka dėl to, kad yra įvairiapusė. Gali dirbti gimdykloje, operacinėje, moterų konsultacinėje poliklinikoje ar privačiame kabinete. Aš norėjau maksimumo, ką galima išgauti iš šios specialybės. Pasirinkau operuoti. Ir sugebėjau išdirbti toje pačioje Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje 25-erius metus.
Rolandas: Tuo metu, kai rinkausi, teisė nebuvo tokia prestižinė. 8-oje klasėje norėjau būti kosmonautu, 10-oje – architektu, o tapti teisininku sumaniau tik paskutiniais metais. Kai baigiau studijas Vilniaus universitete, į advokatūrą buvo trys vietos, o aš sąraše buvau šeštas. Tuo metu Lietuvoje galėjo būti tik 300 advokatų. Man labai pasisekė, nes advokato vieta atsilaisvino padirbėjus vos porą mėnesių teisme. Dabar advokatu gali tapti iškart. Tiesa, niekas negarantuoja, kad turėsi darbą. Mano manymu, dabar teisininkų paruošiama neproporcingai daug.
Ne veltui kalbama, esą advokatui įsidarbinti įmanoma tik tuomet, jei esi kilęs iš advokatų šeimos arba turi gerų ryšių?
Rolandas: Visiška netiesa. Jaunų, gabių teisininkų paklausa yra didžiulė. Dėl geriausiųjų 30-uko tarp advokatų kontorų vyksta peštynės. Rimtos teisininkų paslaugų ieškančios įstaigos nekreipia dėmesio į ryšius, nes joms reikia gero specialisto, o ne garsaus tėvo ar mamos. Tiesa, aš niekada nedirbau kitiems. Kai baigiau studijas, Vilniuje buvo vadinamosios juridinės konsultacijos. Vienoje jų dirbo 40–50 advokatų, kiekvienas turėjo savo klientus, tad viskas, ką uždirbdavai, išskyrus mokesčius, buvo tavo. Kai su partneriais kilo noras įsteigti savo kontorą, buvome vieni iš pirmųjų.
Kodėl pasirinkote verslo teisę, o ne, pavyzdžiui, kriminalinę?
Rolandas: Aš pradėjau nuo baudžiamosios teisės, nes nelabai galėjau rinktis. Vėliau lemiamu kriterijumi tapo tai, kad mokėjau anglų kalbą. 1991-aisiais verslo teisė Lietuvoje tik atsirado, o angliškai kalbančių žmonių nebuvo daug. Atsivėrė puiki niša, nes kitose srityse koją kišo tai, kad buvau per jaunas, per mažai patyręs. Žvelgdamas šių dienų akimis, suprantu, kad tuomet kalbėjau juokinga anglų kalba, o sutartis rašiau dar juokingesne, bet tai buvo geriau negu nieko. Netrukus supratau, kad derėtis dėl įmonės pirkimo yra smagiau, nei ginti kokį nors žmogžudį. Pasakysiu atvirai, – sunku jausti empatiją žmogui, kuris pripažįsta esąs žudikas ir dėl to nesigaili.
Renata, tai, kad tiek metų ir taip sunkiai dirbate ligoninėje – akivaizdus įrodymas, jog darote tai iš pašaukimo. Juk finansiškai tikrai galėtumėte sau leisti nedirbti.
Renata: Pirmaisiais bendro gyvenimo metais Rolandas prašė, kad nedirbčiau, bet man buvo gaila atsisakyti viso to, ko mokiausi 10 metų. Mano darbas labai įdomus ir prasmingas, nors streso irgi netrūksta. Tenka priimti sudėtingus sprendimus, būna ir mirčių. Prie to priprasti negali. Vargina ir naktinis budėjimas, bet tokia yra mediko duona. Jaučiuosi vertinama ir kolegų, ir pacientų. Yra norinčiųjų operuotis tik pas mane, pasiruošusiųjų laukti tiek, kiek reikės. Dar smagiau matyti savo darbo rezultatus. Operuoju nevaisingas moteris, ir koks džiaugsmas būna, kai jos, susilaukusios atžalų, atskuba pas mane pasidžiaugti. Dėl tokių akimirkų verta gyventi.
Turite 4 vaikus: 29-erių Giedrių, 24-erių Grytę Mariją, 18-metį Mantą Gabrielių ir 13-metę Elzę Gintvilę. Kaip suderinate motinystę su tokiu įtemptu darbo grafiku? Ar Rolandas Jums padeda?
Renata: 90 proc. laiko su vaikais praleidau aš, Rolandas daugiau laiko jiems skirdavo, kai jie paaugdavo ir galima buvo susikalbėti. Jis labai prisideda prie vaikų lavinimo, man daugiau tenka buities. Rolandas be galo myli savo darbą, dirbdavo po 18 valandų per parą. Kartais, būdavo, pabundu penktą valandą ryto, jo nėra. Galvoju – gal kas atsitiko? Skambinu ir girdžiu fone kolegas diskutuojančius. Suprantu – dar dirba. Visą gyvenimą norėjau vyro karjeristo, bet jau kaip gavau, tai dar ir pridėjo. Pirmuosius 10 metų buvo visko: ir verkiau, kad jo nėra, ir prašiau tiek nedirbti. Buvo, skambina Rolandas iš Kopenhagos ir klausia, kaip gyvenam. O mes gyvenam labai blogai: vaikai serga, vienam – 38 laipsniai, kitam – 40, bet ką jis gali padėti? Iš pradžių bandai keisti žmogų, bet paskui prisitaikai, atsiranda tolerancija, priimi jį su visomis gėrybėmis ir blogybėmis, ir paskutiniai 10 metų būna tiesiog nuostabūs.
Rolandas: Dabar, kai Renata mane pakeitė, viskas yra puiku (šypsosi).
Rolandai, kodėl tiek daug dirbote? Negaila, kad per darbus nematėte, kaip auga vaikai?
Rolandas: Gal šiek tiek ir gailiuosi, bet dabar istorijos atgal neatsuksi, tad neverta dėl to graužtis. Kam filosofuoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Iš pradžių norėjosi kažką sukurti, o paskui reikėjo tai, kas sukurta, išlaikyti. Kai tavęs prašo pagalbos ir matai, kad gali padėti, sunku pasakyti „ne“.
Renata: Aš irgi daug dirbau. Kai gimė pirmasis sūnus, į darbą grįžau po 5 mėnesių, o su mažiausiąja jau galėjau pabūti ilgiau. Pamačiau, kad pasaulis dėl to nesugriūva ir ligoninės niekas neuždaro. Aišku, jaunas didelių profesinių pertraukų daryti negali, nes traukinys gali ir nuvažiuoti. Man truputėlį gaila, kad mes per darbus mažiau laiko skyrėme vaikams, ypač pirmiesiems. Bet, manau, jie turi labai gerą pavyzdį, kad, norint ko nors pasiekti, reikia jausti tam aistrą ir labai daug dirbti. Matau, kad mūsų vaikai iš gyvenimo ima maksimumą. Giedrius yra advokatas. Iš pradžių studijavo teisę JAV, bet po metų grįžo į Lietuvą. Mes taip auklėjam vaikus, kad jie norėtų likti Lietuvoje ir ją keisti, o ne dirbti svečioje šalyje mažais didelės mašinos varžteliais. Giedrius iš pradžių dirbo su tėčiu, bet dabar darbuojasi savarankiškai. Dukra Grytė Marija Anglijoje baigė verslo administravimą. Neseniai gavo labai gerą pasiūlymą, – į jį pretendavo 500 norinčiųjų, tad negalėjo atsisakyti. Sako, kad padirbusi 3-ejus metus ir įgijusi kompetencijos taip pat grįš į Lietuvą. Mantas Gabrielius yra Vilniaus licėjaus abiturientas. Jis galvoja apie verslą ir ekonomiką, žaidžia tenisą. Elzytė mokosi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, šoka sportinius šokius. Beje, kai stojo į Jėzuitų gimnaziją ir paklausiau, koks jos planas B, atsakė, kad turi tik A. Viliuosi, gal bent ji panorės tapti gydytoja ir supras, kokia tai nuostabi profesija.
Visada norėjote tiek vaikų? Gal patys esate iš gausių šeimų?
Renata: Nesame iš gausių šeimų, – Rolandas turi seserį, aš – brolį. Iš pradžių planavome turėti tris vaikus, bet paskui Rolandas panoro ketvirto. Bendraudamas su pasaulio advokatų organizacijos nariais, pamatė, kad jie savo turtus matuoja ne pinigais, namais ir jachtomis, o vaikais. Kai kurie turi net po 10 atžalų. Dabar galiu pasakyti, kad vaikai iš tikrųjų yra didžiausia laimė, ir keturi man atrodo mažai. Kur auga keturi, galėtų užaugti ir šeši. Tiesa, 10 jau būtų per daug, nes visai neliktų laiko sau. Man patinka ta nauja tendencija gražioms inteligentiškoms šeimoms auginti daug vaikų. O štai kita iš Vakarų atėjusi mada atidėlioti motinystę neatrodo labai gera. Kaip medikė, galiu patvirtinti, kad pirmą vaiką geriausiai yra pagimdyti iki 29-erių. Dažnai tenka operuoti nevaisingas moteris, kurios pirmiau nori padaryti karjerą, pastatyti namus, o kai ima planuoti motinystę, paaiškėja, kad gamtai tokie planai – nė motais. Manau, aš ir savo pavyzdžiu įrodžiau, kad viską – ir vaikus laiku pagimdyti, ir profesinėje veikloje daug pasiekti, ir gerovę susikurti – įmanoma suderinti.
... ir dėl Lietuvos nemažai nuveikti. Jūsų šeima padarė išties neįkainojamą darbą – surinko ir po vienu stogu sutelkė po pasaulį išbarstytą kultūrinį ir istorinį mūsų šalies paveldą. Negana to, nemokamai suteikiate visuomenei galimybę su juo susipažinti. Kaip gimė tokia idėja?
Rolandas: Mane stebina žmonės, kuriems neįdomi Lietuvos istorija. Praėjusį penktadienį „EBIT“ konferencijoje paklausiau žmonių, koks kunigaikštis valdė šalį po Vytauto Didžiojo. Beje, kaip Jūs manote, koks?
Švitrigaila?
Rolandas: Sveikinu. Esate viena iš šimto tai žinančiųjų. Į konferenciją susirinko išties išsilavinę žmonės, bet iš 900 rankas pakėlė trys. O kas valdė po Švitrigailos, žinojo tik vienas. Nežinote ir Jūs, ar ne? Po Švitrigailos valdė Žygimantas Kęstutaitis, o po jo – ilgiausiai valdęs Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis. Jei panašų klausimą užduotumėte Lenkijoje, manau, 8 iš 10-ies aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių išvardytų visus Lenkijos karalius, nors jų buvo daugiau nei Lietuvos kunigaikščių.
Gaila, kad lietuviai nemėgsta savo istorijos. Tarpukariu mums buvo įdiegta, kad 500 metų po Vytauto Didžiojo mirties yra ne mūsų, o lenkų istorija. Tarpukariu taip bijojome prarasti savo kalbą, kad išsižadėjome visų Lietuvoje gimusių lietuviškai nekalbėjusiųjų. Adomas Mickevičius, Mykolas Kleopas Oginskis, Pranciškus Smuglevičius daugeliui mūsų yra lenkai, Jokūbas Lipšicas, Chaimas Soutine‘as – žydai, Markas Antokolskis, Isakas Levitanas – net rusai, nors iš tikrųjų yra Lietuvos žydai. Išbraukę tokią didelę istorijos dalį liekam be šaknų. Dėl to žmonės ir emigruoja iš Lietuvos. Man „Lietuva“ yra platesnė sąvoka, nei ta apibrėžtoji 1921 m. Manau, kad ir kalbėjusieji lenkiškai, gudiškai ar jidiš kalba yra mūsų kultūros dalis.
Nuo ko prasidėjo Jūsų kolekcijos istorija? Nuo noro sugrąžinti į Lietuvą bent dalį jos paveldo ar nuo sprendimo investuoti į meną?
Rolandas: Tikrai nepradėjome nuo misijos. Bet taip pat niekada į meną nežiūrėjome kaip į investiciją. Antraip būtume ieškoję kūrinių, kuriuos būtų lengva parduoti. Iš pradžių pirkome paveikslus sau ant sienų kabinti, bet, laimė, ne interjerinius, o gerus. Su laiku atsirado ir misija – surinkti po vienu stogu kuo daugiau po pasaulį išsibarsčiusių darbų. Dabar šiuos kūrinius perku kaip liguistas, nesugebantis valdytis, psichologinę priklausomybę turintis žmogus.
Renata: Tai tokia amžiaus vidurio krizės išraiška. Vieni investuoja į mašinas, kiti susidomi jaunomis meilužėmis, o Rolandas pasinėrė į meną. Kartą paklausiau, gal galėtume pirkti tų kūrinių mažiau, bet jis trumpai atsakė, kad tikrai ne.
Nemanote, kad mašinos ir meilužės kainuotų pigiau?
Rolandas: Labai puiki mintis, reikėtų ją apsvarstyti. (Abu juokiasi.)
Renata: Vos įsigijome butą Fabijoniškėse, pirmiausia nutarėme nusipirkti paveikslų. Ne užuolaidas ar virtuvės baldus. Nuėjome su Rolandu pas pažįstamą dailininką, šis nuvedė pas kitą pažįstamą, ir taip mūsų sienas papuošė triptikas.
Rolandas: Šių dienų akimis, tie darbai neatrodo nuostabus pasirinkimas ir dabar neturėtų būti kolekcijos dalimi, bet kaip brangus prisiminimas stovi kažkur į sieną atremti.
Per 20 metų surinkote išties įspūdingą kolekciją: per tūkstantį tapybos darbų, per 360 skulptūrų, daugiau kaip 490 žemėlapių, per 1100 istorinės grafikos darbų, per 2 tūkst. lituanistinių knygų ir kitų spaudinių. Koks Jūsų kolekcijos kūrinys yra pats brangiausias?
Rolandas: Širdžiai brangūs visi, o vertingiausia gal Pranciškaus Smuglevičiaus „Estera“? Nors įsigijome šį paveikslą Vokietijos aukcione už neįprastai mažą kainą. Iš pradžių net netikėjau, kad tai – Smuglevičius. Kai ekspertai pasakė, kad tikrai, iškart nupirkau. Turime Antokolskio, Levitano darbų. Už lango matote J. Lipšico skulptūrą „Prometėjas smaugia grifą“. Beje, prie šio skulptoriaus darbų Naujajame Orleane ir Japonijoje parašyta, kad jis – iš Lietuvos.
Ką reiškia Jūsų edukacinio centro pavadinimas „Tartle“?
Rolandas: Jums nepatiks mano atsakymas. Tai nėra „Turtle“ (angl. „vėžlys“). „Tartle“ – tai škotiškas žodis, reiškiantis jausmą, kai žiūri į žmogų arba daiktą, aiškiai žinai, kad jį esi matęs, bet neatsimeni, kur ir kaip. Manau, kad mūsų tautos santykis su savo istorija yra panašus.
Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną kokio nors kūrinio atradimo istoriją?
Renata: Istorijų yra tiek, kad vieno žurnalo neužtektų. Labai gerai prisimenu, kaip ieškojome Jono Rimšos kūrinių. Sužinojome, kad Argentinoje, Buenos Airėse, gyvena Rimšos sesuo, jis turėjo jas dvi. Viena buvo mirusi, o gyvenančiai Argentinoje buvo 87-eri metai. Iš Lietuvos ši išvažiavo būdama 16-os. Gana sudėtingai, bet radome ją per ambasadą. Atėję kreipėmės lietuviškai: „Laba diena, mums reikia Jūsų brolio paveikslų.“
Ji žiūrėjo į mus kaip į stebuklą, net čiupinėjo negalėdama patikėti. Beje, ji puikiai kalbėjo lietuviškai. Paklausė, kiek kūrinių norime, mes atsakėme, kad visų. Ji gyveno viena Buenos Airėse ir krimtosi, kad greitai numirs ir jos brolio kūrybos taip niekam ir neprireiks. Pas ją, taip pat dailininko brolio Vlado našlę ir šios sūnų iš viso radome 42 kūrinius. Rimšos sesuo nukabino visus paveikslus, net savo portretą. Turėjo vienintelį prašymą – kad surengtume brolio darbų parodą Lietuvoje.
Rolandai, Jūs garsėjate ir kaip kartografijos žinovas. Jūsų iniciatyva surinktas ir išleistas senųjų Lietuvos žemėlapių rinkinys „Lituania in Atlantibus“ 2011 m. buvo pripažintas geriausiai išleista metų knyga. Nuo ko viskas prasidėjo?
Rolandas: Nuo atsitiktinumo. 2001 m. viešėdamas Havajuose ir laukdamas, kol žmona apsipirks, užėjau į antikvarinių leidinių parduotuvę. Pardavėja paklausė, iš kur aš. Ji norėjo parodyti mano šalį sename žemėlapyje. Pasakiau, kad tokio ji tikrai neturi. Netikėtai ištraukė tris XVII–XVIII a. žemėlapius, kur buvo ir Vilnius, ir Kaunas. Vieną žemėlapį nusipirkau. Atsirado azartas paieškoti daugiau. Šiuo metu turime beveik visą iš maždaug 550 lietuviškų žemėlapių kolekciją iki III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
Prasminga veikla, darni šeima, nuostabūs namai, sukurta gerovė... Sakykit, ar turit kokių nors svajonių, kurių negalėtumėte sau leisti įgyvendinti?
Rolandas: Aš nieko negaliu sau leisti. Negaliu sau leisti atostogauti tiek, kiek norisi, ir skaityti tai, ką norisi. Skaitau detektyvus, nes tai leidžia pailsėti po streso pilnos dienos. Negaliu pakeliauti aplink pasaulį, negaliu įsigyti Chaimo Soutine‘o darbų. Svajoju išėjęs į pensiją dirbti gidu savo meno centre. Bet tai nutiks tik po 11-os metų.
Renata: Jeigu nutiks apskritai. Aš svajoju baigti fotografijos kursus, nes noriu viską, ką darau, daryti profesionaliai. Kai įsigijome sodybą Trakų rajone, norėdama ją apželdinti, mokiausi gėlininkystės. Noriu, kad vaikai matytų, iš kur viskas atsiranda, kaip atrodo agrastas ar obelis. Iš sodybos iki ligoninės Lazdynuose – vos 12 minučių kelio. Ilgai svajojau apie didelį stalą, prie kurio galėtų susėsti visa šeima. Pagaliau tokį turime. Kai visi – vaikai, broliai, seserys, tėvai – susirenka, mūsų būna apie 18–20 žmonių.
Gal ir anūkų jau turite?
Renata: Neturim, bet labai laukiam.
Rolandas: Kalbėk už save.
O draugams, laisvalaikiui laiko lieka?
Renata: Turim tikrai daug draugų, beveik visi – iš jaunystės laikų. Kartu keliaujam ar susitinkam bendros vakarienės. Beje, kelionės – tikra atgaiva visai mūsų šeimai. Mums gera laiką leisti kartu, sutampa pomėgiai. Mums nereikia vaikų versti eiti į muziejus, jie patys suranda, ką būtinai reikia aplankyti ir pažiūrėti. Kartais visi susiorganizuojame kokią nors paskaitą, degustaciją ar kitą edukacinę pramogą. Randu laiko ir paplaukioti.
Rolandas: Aš tris kartus per savaitę lankau tenisą ir darau mankštą, vadinam ją gimnastika tiems, kam per 30. Turi kažkaip atgauti jėgas, juk tiek daug dar visko reikia nuveikti.
