Kasdien ji tobulina ne tik savo kalbos žinias, bet ir vis labiau susipažįsta su šalies kultūra. Kinijoje Silvija vieši jau trečią kartą, prieš tai yra kelis sykius lankiusis Pekine ir Šenjange.
Kodėl Kinija? Kaip ir kada kilo Tavo susidomėjimas šia šalimi ir kalba?
Rytų kultūra mane domino nuo mokyklos laikų. Tuo metu patiko ir Japonija, ir Kinija, ir Pietų Korėja. Susidomėjimas Kinija prasidėjo nuo kalbos – dešimtoje klasėje pradėjau savarankiškai jos mokytis. Ši kalba man patiko dėl jos skambesio, išskirtinumo. Daug draugų ir pažįstamų bandė atkalbėti, esą tai tik laiko švaistymas, tačiau tai mane tik dar labiau paskatino siekti tikslo.
Universitete pasirinkau studijuoti Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų programą, nes tai atrodė puikus būdas suderinti ateities karjerą su asmeniniais pomėgiais. Pabaigus pirmąjį kursą dviem savaitėm išskridau į Kiniją – Pekino ir Šenjango miestus. Pirmasis įspūdis nebuvo labai geras – daug žmonių, užterštas oras ir nepakeliamas karštis, tačiau net ir šie dalykai noro mokytis kalbos ir giliau pažinti kultūrą nesumažino. Supratau, kad noriu čia grįžti ilgesniam laikui, šio tikslo ir siekiau.
Kur sunkiau mokytis: Lietuvoje ar Kinijoje?
Sunku lyginti studijas Kinijoje ir Lietuvoje. Mano studijos Lietuvoje neapsiriboja vien kinų kalba. Lietuvoje kalbos paskaitų turime vos keletą valandų per savaitę, o Kinijoje – keletą valandų per dieną. Gimtojoje šalyje gavau stiprius kalbos pagrindus bei gilinau kultūros žinias, Šanchajuje mokausi tik kalbos. Lietuvoje kinų kalbos mokytis yra sunku, nes labai trūksta praktikos, todėl reikia įdėti daug pastangų norint nepamiršti to, kas išmokta.
Kinijoje kasdien ne tik mokausi teoriją, tačiau ją pritaikau ir praktikoje. Šiuo aspektu yra lengviau, nes galima nuolat klausyti, skaityti ir mokytis. Visos paskaitos čia vyksta tik kinų kalba, todėl pradžioje buvo sunku suprasti dėstytojus. Dažnai nesugebėdavau net nesuprantamų dalykų išsiaiškinti, tačiau jau po kelių mėnesių jaučiau progresą ir tai skatino nesustoti.
Ar šiuo metu jau gali laisvai susišnekėti kiniškai? Ar dar būna, kad iškyla sunkumų?
Kasdieninėse situacijose sunkumų iškyla nedaug. Gebu susikalbėti su dėstytojais, su vietiniais gyventojais, nusipirkti reikiamus daiktus ar nuvažiuoti ten, kur reikia. Kinų kalboje labai svarbu tonai – juos sumaišius galima patekti į nemažai gėdingų situacijų arba tiesiog likti nesuprastam. Pradžioje tokių situacijų buvo daugiau, tačiau dabar viskas daug paprasčiau. Sunkumai iškyla, kuomet reikia spręsti rimtesnes problemas, reikalaujančias specifinių terminų, žinių. Pavyzdžiui, einant pas gydytojus, sprendžiant piniginius klausimus ir panašiai. Tokiais atvejais pagalbos prašau arba angliškai kalbančių kinų, arba užsieniečių, kurių kinų kalbos lygis yra aukštesnis už mano.
Ar atvykus į Kiniją buvo sunku prisitaikyti?
Prieš vykstant studijuoti į Šanchajų jau buvau susidūrusi su Kinijos kultūra, todėl žinojau, ko laukti ir tikėtis. Didelio kultūrinio šoko nejutau. Vykau visiškai viena, nepažinodama nei miesto, nei žmonių, todėl tai kiek gąsdino. Pirmąjį mėnesį neturėjau paskaitų, todėl nebuvo daug progų susipažinti su žmonėmis, jaučiausi kiek vieniša. Didžiąją laiko dalį praleidau viena vaikščiodama po miestą, tačiau prasidėjus paskaitoms universitete atsirado progų susirasti draugų iš viso pasaulio, atsirado daug įvairios veiklos, kuri padėjo išvengti vienatvės ir lengviau prisitaikyti.
Kokie Tavo įspūdžiai iš šios šalies?
Įspūdžių yra tiek gerų, tiek blogų. Kalbant apie žmones, dauguma yra nuoširdūs, besistengiantys padėti, norintys dalintis, tačiau dėl per didelės populiacijos smarkiai jaučiasi konkurencija. Ji dažnai sukuria chaosą net kasdieninėse situacijose, kuris vargina. Eilėse dauguma stumdosi, nemato kitų žmonių, tik save, todėl gyvenant čia išmokau mažiau kreipti dėmesį į aplinką. Taip pat Kinija yra kontrastų šalis, kurioje jaučiasi itin didelė nelygybė tarp labai turtingų ir neturinčių nieko. Net Šanchajaus centre tarp dangoraižių ir prabangos nesunku pastebėti apgriuvusių namų kvartalus. Sunkiausia priprasti prie to, kad į užsieniečius Kinijoje vis dar žiūrima kaip į kitos planetos gyventojus. Dauguma vietinių per visą savo gyvenimą nėra matę šviesių plaukų ar mėlynų akių, todėl dažnai galima sulaukti nustebusių žvilgsnių. Daug kinų yra pripratę užsieniečius fotografuoti ar filmuoti be jų sutikimo.
Kokie skirtumai tarp žmonių bendravimo Kinijoje ir Lietuvoje?
Lietuvoje žmonės kuklesni, šaltesnio charakterio ir uždari. Kinai tarp savų žmonių bendrauja itin atvirai, dažniausiai į akis sako tai, ką galvoja. Užsieniečiams toks bendravimas dažnai pasirodo per daug tiesmukiškas ir nekorektiškas.
Pavyzdžiui, kinai visiškai nesidrovėdami į akis gali pasakyti, kad atrodai per storas. Tai nėra laikoma įžūlumu ir tokias pastabas reikia priimti visiškai normaliai. Taip pat su kinais labai sunku užmegzti artimą ryšį ar draugystę. Tai tauta, kuri nelengvai priima užsieniečius, dažnai bendrauja tik norėdami pasirodyti prieš draugus ar šeimos narius. Tokios smulkmenos kasdien primena, kad gyveni ne tarp savų.
Kalbant apie maistą, ar bandai ragauti kinų virtuvės patiekalus?
Kinų virtuvė yra be galo plati, kiekvienas regionas turi specifinius būdus gaminant maistą. Aš išbandžiau nedidelę dalį kinų patiekalų, tačiau tai, ką ragavau, man nelabai patiko. Juose man yra per daug aliejaus, viskas kepta, net daržovės – jų šviežių beveik nevalgoma. Vartojama itin daug mėsos ir ryžių. Didžioji dalis patiekalų man yra per aštrūs, todėl stengiuosi jų vengti. Toks maistas daugeliui užsieniečių, gyvenančių čia, atrodo per daug egzotiškas ir sunkiai virškinimas, todėl ir aš pati dažniausiai gaminuosi man labiau pažįstamą maistą. Taip pat kinai niekada neužsisakinėja ir negamina valgio tik sau. Priimtina užsakyti keletą patiekalų, kuriuos dalinasi visi prie stalo esantys žmonės. Didžiausias minusas yra tai, kad asmuo, mokantis už maistą, visuomet stengiasi užsakyti jo kuo daugiau, taip norėdamas parodyti savo statusą, dažnai net nepagalvojant, kad didžioji dalis bus tiesiog išmesta.
Kaip vertini Kinijoje vyraujančias kainas?
Šanchajuje kasdieninio vartojimo prekių kainos yra labai panašios į lietuviškas. Maisto kainas galiu skirstyti į dvi grupes – kiniško ir importuoto. Perkant kiniškus produktus, pragyvenimui užtenka minimalių pajamų, tačiau importuoti produktai dažnai kainuoja dvigubai, nei tas pats produktas kainuotų, pavyzdžiui, Europoje. Vaisiai yra tikrai prabangos prekė – kartais vienas obuolys gali kainuoti net vieną eurą. Viešasis transportas yra labai pigus ir nesunkiai prieinamas visiems, tačiau pramogos bei turistų lankomi objektai yra daug brangesni nei Europos šalyse.
Tavo išskirtos trys vietos, kurias siūlytum aplankyti kiekvienam atvažiavusiam į Šanchajų?
Labai sunku išskirti tik tris. Visų pirma, būtina aplankyti visų turistų mėgiamą Bundą (Bund). Tai yra žymus krantas, nuo kurio atsiveria Šanchajaus dangoražių vaizdas. Anksčiau šis krantas buvo svarbiausias miesto finansinis centras bei uostas. Mėgstantiems apsipirkinėti privaloma apsilankyti Šanchajaus didžiausioje pėsčiųjų gatvėje – Nandžingo (Nanjing) gatvėje. Einant šia gatve savaitgalį arba valstybinių švenčių metu puikiai galima pajausti, kad esate valstybėje su didžiausia populiacija pasaulyje. Galiausiai, patarčiau aplankyti Džudziadziao (Zhujiajiao). Tai yra „Šanchajaus Venecija“, senovinis miestas ant vandens, kuriame galima pamatyti tradicinį gyvenimą, atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio ir didelio žmonių kiekio.
Kokie Tavo ateities planai, ką veiksi toliau po studijų?
Užtikrintų ateities planų šiandien dar neturiu. Grįžusi į Lietuvą baigsiu bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, vėliau planuoju studijuoti magistrantūrą Kinijoje arba Taivane. Noriu tęsti kalbos studijas, toliau gilinti žinias bei nepamiršti to, ką jau išmokau. Norėčiau dirbti vertimo bei turizmo srityse, tačiau tiksliai dar nenusprendžiau.
Sėkmės!
