Po poros valandų tapytoja ir vėl plikys arbatą, tik jau savo mokiniams, ateinantiems į japonų kultūros namus „Nihon“ pasinerti į sumi-e tapybą.
Dvidešimt trečius metus dirbate taikydama išimtinai tik japonišką tapybos tušu techniką, turite daug mokinių, bet pristatydami Jus vis dar sakome – vienintelė Lietuvoje sumi-e tapybos atstovė.
Ne tik Lietuvoje tokia esu vienintelė. Daug kartų dalyvavau bendrose sumi-e tapybos parodose Japonijoje ir buvau viena tokia iš viso pasaulio tarp japonų. Net ir jie, susižavėję europietiška aliejine tapyba, buvo primiršę šią japonišką tapybos tušu techniką. Dabar Japonijoje vyksta tūkstantmetės sumi-e tapybos tradicijos atgimimas.
Dar nedaugelis lietuvių Japonijoje yra buvę, o Jūs kaskart sėsdama į lėktuvą žinodavote, kad vykstate atsiimti prizo, būsite pagerbta. Turėdavo būti neįtikėtinai malonu.
Dešimt metų skraidžiau atsiimti įvairių prizų. Vos debiutavusi iškart gavau didįjį prizą už darbą arklių tematika. Tada prizus vertinau – tai buvo ženklas, kad einu teisingu keliu, o paskui atsisakiau dalyvauti parodose Japonijoje, norėjau tik ramiai dirbti. Esu surengusi Japonijoje nemažai ir personalinių parodų. Beveik visi darbai liko toje šalyje, daugiausia – Hokaido saloje esančiame Nemuro mieste, pas man labai daug padėjusį 94-erių metų poną Chisao Murajamą.
Galutinai apsisprendusi dėl tapybos technikos bene iškart įkūrėte sumi-e ir kaligrafijos studiją „Tušo kelias“. Regis, šis kelias gana sunkus, juk nė vienam mokiniui vis dar nepavyksta žengti greta Jūsų jau kaip profesionalui.
Kartu su mokiniais esame surengę daugybę bendrų parodų, kai kurie – ir personalinių. Tuo labai džiaugiuosi. Yra žmonių, kurie mano studiją lanko nuo pat jos įkūrimo – dvidešimt metų, bet juk ne kasdien, o man sumi-e tapyba yra tapusi gyvenimo būdu.
Atsibundate ir einate tapyti?
Gyvenu taip, kad viskas man yra po ranka. Sutvarkau reikalus internetu, telefonu, paskaitau, patapau, išgeriu arbatos. Šiuo metu mano galvoje – dvidešimt penki Vilniui skirti darbai. Plėtoju juos jau dešimt metų atmesdama nereikalingus dalykus, bet tuoj padėsiu tašką šioje istorijoje ir imsiuosi tapyti Kurilus, kur neseniai praleidau daugiau nei pusmetį. Jau mąstau apie tas erdves, kur rugsėjį vyks paroda. Tai bus Čechovo knygos muziejus Sachaline – naujas, gražus, didžiulis pastatas su vitrininiais langais į kalnus. Užimsiu tris sales, po vieną kiekvienai salai – Kunaširui, Šikotanui ir Sachalinui.
Kokių jausmų iš ten parsivežėte?
Kuriluose Buvau ir Gyvenau, – rašykite iš didžiųjų raidžių. Reikėjo įdėti daug pastangų, moralinės ir fizinės ištvermės, bet man ši kelionė buvo didžiulė gyvenimo dovana, – per savaitę ar dvi niekaip nepajustum tiek, kiek kasdien būdamas, matydamas ir jausdamas. Fotografavau, rašiau dienoraštį, turėjau daug paskaitų apie tapybą, kultūrą, daug bendravau su visuomene, daug laiko praleidau muziejuose ir bibliotekose skaitydama apie Kurilų salas. Ypač mane domino ainų – vienos iš senųjų etninių grupių – istorija.
Važiavau net du kartus: vasarą – tada Kuriluose praleidau pusmetį, ir rudenį – dar tris mėnesius. Norėjau pamatyti visus keturis metų laikus. Vaizdai iki šiol stovi prieš akis.
Nuo vandenyno kylantis rūkas – nepakartojamas, kaskart vis kitoks. Rytais vaikščiodama sutikdavau iš Ramiojo vandenyno gelmių kylančią saulę, – pirmus spindulius ji ten dovanoja Tiatiai – vienam gražiausių pasaulyje ugnikalnių, o leidžiasi už kitų septynių ugnikalnių viršūnių Hokaido saloje, šios labai gražiai matomos iš Kunaširo salos.
Kurilų gamta labai graži, gyva, endeminių augalų – galybė, bambukai auga, lianos veši, sakuros žydi, magnolijos sprogsta didžiuliais žiedais. Pavasaris labai ilgas, o rudenį irgi nepaprastai gražu, kai klevai raudoni. Toje pačioje saloje gali būti karšta – 25–30 laipsnių, o vos už penkių kilometrų – jau šalta. Kunaširas – perlų perlas, o Šikotanas – rojaus sala, ten mane nuveždavo ir palikdavo iki vakaro. Būdavo labai gera. Turėjau mažiuką žemėlapį, visur vaikščiodavau pėsčiomis, apėjau visas buchtas. Turistų Kuriluose mažai, gyventojų – irgi, meškos vaikšto, ateina į miestelį prie šiukšlyno. Beje, jų reikėjo saugotis. Dėl žmogaus veiklos upėse neliko žuvų, tad meškos rudenį buvo alkanos, ne visos sulaukė pavasario... Susidraugavau su Kurilų draustinio darbuotojais mokslininkais, jie paimdavo mane į žygius, tad pamačiau, ką retas turistas, o ir vietos gyventojas yra matęs.
Nuo Kurilų juk prasidėjo visa Jūsų tapybos tušu istorija. O gal tai buvo ir meilės istorija?
Meilės istorijos tikrai nebuvo, nors daugelis smalsauja. Būdama studentė, traukinyje iš Kauno į Vilnių sutikau Anatolijų – jis su broliu keliavo po Sovietų Sąjungą. Kuriluose vietiniams vyrams sakiau, kad atvažiavau iš Anatolijaus atsiimti alimentų, o iš jų visų Kuriluose rinksiu haremą, bet tik pajuokauti galiu, nes visa tai man neįdomu. Anatolijus žmonų turėjo ne vieną, palaidojo. Jo sūnus – laivo kapitonas, anūkės auga. Visi jie gyvena tame pačiame miestelyje, bet ne kartu.
Kodėl taip ilgai – net keturiasdešimt metų – delsėte susitikti?
Anatolijus rengėsi atvažiuoti, bet nepavyko, užtat kartą pas mane viešėjo jo žmona. Aš 1993-iaisiais net bilietą turėjau, bet mirė mano tėvelis, tad neišvažiavau. Turbūt ne laikas buvo. Kunaširą matydavau iš Japonijos, Hokaido, – ten daug kartų buvau. Šįsyk apie kelionę net minčių neturėjau – darbų pilna, nėra kada, o ir keliauti man gera Lietuvoje, nereikia nei Japonijos, nei Kurilų. Visgi likimas mane iškrapštė. Viskas sėkmingai supuolė – reikiamu momentu atsirado pinigų, žmogus, pas kurį važiavau, kaip tik pasigerino gyvenimo sąlygas ir galėjo mane komfortiškai priimti. Tiesa, atsidūriau ten kaip kokia Mata Hari – per patį santykių tarp Japonijos ir Rusijos paaštrėjimą. Visą mėnesį laukiau leidimų, nes be jų niekur nenuvažiuosi. Atplaukei į Šikotano salą be propusko – plauk atgal: neįleidžia.
Judu susiejo neįtikėtina draugystė – po to vienintelio susitikimo visą gyvenimą bendraujate tik laiškais, bet išlaikėte artimą ryšį.
Anatolijus – išskirtinis žmogus. Vadovavo ne vieno laivo įgulai, ne kartą apiplaukė jūras ir vandenynus, bet visada labai domėjosi poezija ir menu, turi ypatingą pasakotojo talentą. Jo gyvenimiškos istorijos pasklido po Rusiją ir tapo legendomis. Anatolijaus namai visada atviri menininkams. Ten jautiesi kaip muziejuje tarp įvairiausių meno kūrinių, ikonų, tapybos darbų, kaukių iš Afrikos. Jam esu piešusi daug burinių laivų, o vienas mano darbas praėjusį rudenį iškilmingai įteiktas vienam Vladivostoko kreiseriui. Daug mano piešinių ir aliejinės tapybos darbų atsidūrė pas Anatolijų. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis iš Kurilų atsiųsdavo man japoniško porceliano šukių, – tais laikais, kai net apie kelionę į Lenkiją galėdavai tik pasvajoti, tai buvo tikras prisilietimas prie japonų kultūros.
O kaip pats Anatolijus susijęs su japonais?
Japonijos kultūra Anatolijų domina nuo vaikystės. Po Antrojo pasaulinio karo Anatolijaus tėvai nuo Juodosios jūros persikraustė į Kurilus – buvo paskelbta tokia akcija: jei važiuos, gaus ten darbo. Ir tikrai jie ten neblogai prakuto. Salose tuo metu dar gyveno japonai, mokykloje buvo japonų ir rusų klasės, o paskui rusai japonus deportavo, visą jų turtą suniokojo, sutraiškė tankais. Daug kas kasinėja senąsias japonų gyvenvietes, net versliukus iš radinių prekybos pasidarė.
Kuo tos porceliano nuolaužos Jums pasirodė tokios viliojančios?
Ant jų buvo sumi-e piešiniai... Perpiešdavau, darydavau eskizus, M. Mažvydo bibliotekoje perskaičiau visas knygas apie sumi-e. Radau ir XVIII a. traktatą apie rytietišką tapybą. Daug taisyklių ten buvo prirašyta, bet jos manęs niekada neviliojo, o ir šiaip pamaniau, kad geriau jau nelįsiu į visa tai, juk Kinijoje ir Japonijoje nuo mažens šio meno moko, o man jau gal vėlu. Dabar džiaugiuosi, kad nepabijojau. Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė, baigusi Vilniaus dailės akademiją. Iš pradžių tapiau aliejumi, viliojo impresionistinė maniera, bet ieškojau baltų kultūros savasties, domėjausi pagonybe, mūsų santykiu su gamta, tik vis tiek atrodė kažko negana, o sumi-e tapyboje radau viską.
Ar labai sudėtinga išmokti sumi-e technikos?
Svarbiausia – būti tuščiam vidumi ir atviram viskam. Ypač menininkams tai galioja – jie turi pamiršti viską, ko yra išmokę. Turime keturias brangenybes – tušo plytelę, akmenį jai trinti, japoniškų teptukų ir plono rankų darbo popieriaus. Pirmiausia tenka išmokti sėdėti, tušą imti, o pats kūrybos procesas reikalauja ir spontaniškumo, ir drausmės. Mokiniai iš pradžių mokosi kopijuodami meistrų darbus, nes techniką reikia valdyti taip gerai, kad ją pamirštum, nes tik tada gimsta patys geriausi darbai.
Ar yra koks nors atskaitos taškas, kad galėtumėte pasakyti, štai, jau pasiekiau tikslą?
Sumi-e meistriškumas – vienu potėpiu išreikšti esmę. Sumi-e techniką japonai perėmė iš kinų, o kiniškai sė-i – esmės tapymas. Tai – ne paviršinio grožio atkartojimas ir ne galvoje gimusios idėjos perkėlimas į popierių, o žvilgsnis į gelmę, pajauta. Vienas žymiausių japonų dailininkų Hokusai sakė, kad kai jam bus šimtas dešimt metų, vienoje linijoje bus sudėta viskas, apie ką jis kalbėjo per gyvenimą.
Darote eskizus. Ar ta tobula linija turi gimti iškart, vienu prisėdimu?
Darome. Kai važiavau į Kurilus rudenį, prisipirkau tapetų ir ant kitos pusės piešiau. Atsivežiau labai daug piešinių.
O jeigu kas nors ne taip, ar galima pataisyti, kaip kad tapant aliejumi?
Turiu krūvą darbų, kuriuos vadinu sugadintais, nors jų netobulumai subtilūs, tik man žinomi, rodo mano kelią. Kur jis veda, nežinau, bet gera linkme. Anksčiau už klaidas save smerkdavau, o dabar giriu, kokia esu šaunuolė, kad tiek daug ieškojau. Tai tarsi haiku rašymas, kai vieno žodžio gali ieškoti metų metus. Žymiausias haiku kūrėjas Matsuo Bashō jų parašė šimtus, o tikrais laikė tik šešis ar septynis savo kūrinius.
Tapyba tušu yra monochrominė. Ar nepasiilgstate spalvų?
Tuše yra visos pasaulio spalvos, – tiek pustonių mūsų akis net negali pamatyti.
Jei spalva būtina, naudoju ją, kodėl gi ne? Naudosiu ir tapydama Kurilus. Visgi esmė – ne spalvos, o menininko atsakomybė. Pirmiausia klausiame, koks jis žmogus – iš didžiosios raidės ar tik egoistas, pseudomenininkas. Juk pasikabinę paveikslą kartais pasijuntame labai blogai, nes jis transliuoja negatyvią menininko energiją. Neseniai pasivaikščiojau po pagrindines mūsų dailės galerijas, muziejus. Daug tamsos, rėžiantys spalvų santykiai. Atrodo, kad kalbėti apie širdį, meilę pernelyg saldu, o vaizduoti visokį negatyvą meniška, kaipgi šitaip? Juk visi norime saulę matyti, šilumą jausti, tai kodėl rodome vienas kitam šiukšles ir verčiame jomis grožėtis? Pagaliau reikia tai baigti.
Ar kartu su rytietiška tapybos maniera į Jūsų gyvenimą atėjo ir rytietiškos praktikos, meditacijos, mankštos?
Sumi-e ir kaligrafija – tai ir yra meditavimas, vadinamas „meditavimu tuše“. „Kai tapai bambuką, tapk juo, jausk vėją jo lapuose“, – sako meistrai. Kiekvieno kelias į harmoniją – savas, ir galimybė duota kiekvienam. Nei kalnuose gyvenančiu atsiskyrėliu nereikia tapti, nei kažkaip ypatingai medituoti. Gali gyventi rojuje ir nieko nematyti, o gali gyvendamas savo įprastą gyvenimą medituoti kiekvieną minutę.
O mūza pas sumi-e tapytojus ar atskrenda?
Nesėdėsi ir mūzos nelauksi, bet ji rimtai atskrenda. Kuo imlesnis žmogus, kuo daugiau turi drąsos eiti nepramintais takais, tuo daugiau atrandi. Aš greitai tapau – pora minučių, ir naujas darbas, bet pajauta ir esmės paieškos užtrunka labai ilgai. Dzenas yra paprastas, o kelias iki jo – ilgas. Anksčiau skaičiau daug teorijos, studijavau dzeną, bet visa tai atrodė kažkur toli. Dabar jau viską ir dar daugiau atrandu savyje. Žinoma, yra parodų terminai, bet šiaip tapydama esu sau atvira, kiek reikia, tiek ir ieškau, nestabdau savęs.
Be tapybos, yra ir Jūsų įkurti japonų kultūros namai „Nihon“. Turite ir vadybos sugebėjimų?
Man likimas leido užsiimti kūryba, o „Nihon“ šeimininkauja mano dukra Marija Šimanskaitė. Ji ir renginius organizuoja, mūsų socialinius tinklus prižiūri. Kol buvau Kuriluose, mano šaunuolė viena čia dėl japoniško sodo kovojo, teismus, kaimynus, savivaldybę atlaikė. Netyčia taip susiklostė, kad jai įdomi tapo tokia veikla. Mes netgi direktoriaus ieškojome, – niekada nematai, kas šalia. Turiu dvi dukras – 38-erių Mariją ir 34-erių Ievą, jos augo matydamos mano kūrybą, bet pernelyg tuo nesidomėjo. Ieva studijavo pedagogiką, Marija – socialinį darbą, paskui dar Suomijoje – tarptautinį verslą, abi Anglijoje padirbėjo. Kartą paėmiau Mariją iš Suomijos mėnesiui į Japoniją, o ji net svajonės ten nuvažiuoti niekada neturėjo, bet toks jos likimas. Įsitraukė, 2010 m. atidarė internetinę parduotuvę „Nihon“, dabar mokosi japonų kalbos, veda vienkartinius tapybos kursus naujokams.
Kaip simboliška, kad šioje vietoje, kur įkūrėte japonų kultūros centrą ir sodą, kadaise buvo Jūsų vaikystės namai.
Gyvenome čia kaip kokiame apendikse, nebuvo jokių patogumų, anglimis kūrenome pečius. Mama nedirbo, todėl į darželį mūsų su broliu neleido. Visą laiką leisdavome kieme, berniukų buvo daugiau nei mergaičių, karą žaisdavome, teatrus, vis kažką kūrybinga. Kalnų parkas šalia. Paskui supratau, kad tai buvo mano laimė, o tada pavydėjau vaikams, kurie eidavo į darželį, gyveno daugiabučiuose. Jei pažiūrėčiau į save iš praeities, tai mano dabartis atrodytų neįmanoma, tarsi sapnas. Kad sėdėsiu čia, naujame pastate, ir tai bus mano patalpos, nieko sau! Lobį radau, ar kaip čia nutiko?
Išties, kaip tai nutiko? Papasakokite.
Viskas dėl čia tekančio šaltinio. Tai – gyvas, labai stiprus vanduo, jo ištakos – Stalo kalne, paskui krenta į upę. Dalis šaltinio yra paviršiuje. Mes jo vandenį semdavome iš šulinio, buvo vandens kolonėlė. Paskui jo vietoje pastatą pastatė, dabar ten nuolat drėksta, kaip taip kvailai galima padaryti? Inicijavome net konferenciją dėl šaltinių, kurie yra kanalizuojami, o turėtų būti gerbiami.
Pats gyvenimas Jus privertė atsidurti situacijoje, kai reikėjo pasakyti daugiau, pakovoti?
Aš nekovojau, ėjau kelius medituodama. Su šypsena Aleksandro iš „Statybų linijos“ vis klausdavau, kada arbatą gersime japoniškame sode. Jis putodavo: „Jai dar ir sodo reikia!“ Dabar sodas jau yra. Iš visų padėčių yra išeitis. Sodą dalinai finansavo Japonijoje itin garsi Kodai-ji šventykla, bet burtų lazdelės nebuvo. Viskas pasiekta darbu. Kai kūriau japonų kultūros namus, reikėjo daug galvoti, kur gauti pinigų, kaip padaryti pigiau. Savo nuomonę visada turėjau, bet klasėje manęs nejudinkite, aš ten sėdžiu gale, paskutiniame suole. O gyvenimas mokė nuolat. Jį kūriau pati, reikėjo įveikti daug sunkumų, ir tuo džiaugiuosi, nes gyvenimas yra mokykla. Ko mes atėjome į šį pasaulį? Tikrai ne pavalgyti, atsigerti ir ramiai išeiti.
Kaip susiklostė Jūsų asmeninis gyvenimas?
Dvylika metų pragyvenome su vyru. Jis – labai protingas žmogus, bet alkoholis suskaldė asmenybę. Su vienu žmogumi gali gyventi, su kitu niekaip negali. Toks buvo jo gyvenimo pasirinkimas, o aš buvau šaunuolė, kad nepabūgau likti viena su dviem vaikais. Vienu metu padėdavau jam finansiškai, o ir jis padėdavo man. Iki šiol eina iš paskos viską kaldamas, tvarkydamas, taisydamas. Inžinierius, auksines rankas turi. Pasižiūrėjusi atgal į savo pačios aliejinę tapybą matau skausmą, nes toks tada buvo mano gyvenimas, o dabar jau yra visiškai kitaip. Jokio pykčio nejaučiu, ir tik ačiū tam žmogui už žiaurų, bet gerą spyrį. Reikėjo atsikvošėti, prabusti, nebijoti gyventi. Po skyrybų grįžau gyventi į butą be patogumų, bet džiaugiausi, kad galiu kurti gyvenimą taip, kaip noriu, tikėjau žmonėmis ir savo svajonėmis.
Moteris dažnai sustabdo ne tik baimė, bet ir noras padėti, ištraukti savo artimą žmogų iš liūno.
Jei artimas žmogus liūne, nereikia jo už ausų traukti, nes pats ten įkrisi ir abu kartu skęsite, kitaip nebus. Geriau pasistengti žiūrėti savo laimės, nes laimingas žmogus skleidžia gerą energiją ir jau vien tuo padeda kitiems. Net viena maža žvakutė praskaidrina tamsą. Visi atėjome į šį pasaulį ne dėl kitų, o dėl savo dvasios, kad atrastume save. Jei nesiseka, turi nukirsti karminę grandinę, tik taip atgauni save, ir gyvenimas keičiasi vienareikšmiškai. Be to, tėvų drąsa kurti savo gyvenimą vaikams yra pats geriausias pavyzdys.
Kai kas gal pasakytų – reikia susitaikyti, jei toks mano likimas, kodėl Jūs ryžotės keisti gyvenimą?
Nereikia sureikšminti gyvenimo, jis yra paprastas. Gyvenk, arbatą gerk. Reikia paprasčiau ir su humoru į viską žiūrėti. Kuo daugiau juoko, tuo geriau. Mūsų niekas, joks likimas, joks Dievas nebaudžia. Dievas nėra tas, kuris sėdi viršuje, jis – mūsų viduje. Ką pasėsi, tą ir pjausi, koks tavo veiksmas, toks ir atoveiksmis, niekaip kitaip. Yra žmonių, kurie žino daug teorijos, bet praktiškai niekur nenueina. Žinias būtina pritaikyti, o tai reiškia, kad reikia norėti ir priimti permainas, jos yra nuostabus dalykas, nes atneša naujų dalykų. O štai baimė augina tik baimę.
Turbūt niekada nesakote: „Oi, ten neik, vaikeli, – nugriūsi, pražūsi.“
Niekam nieko nenurodinėju, net savo vaikams. Trylikametė anūkė mane mato retai, todėl esu pati geriausia močiutė, nes netrukdau jai savo patarimais. Galiu savo nuomonę pasakyti, bet ne daugiau. Ramiai žiūriu į klystkelius, nes jie moko. Paklysi, grįžk, jei negrįši, pulsi dar skaudžiau. Pati daug puoliau, ir jei ne tai, nebūčiau ta, kuri dabar esu, nedaryčiau to, ką dabar darau.
Kai nukenti, baimė tik dar labiau įsišaknija, nes imi manyti, kad tai gali pasikartoti. Ar po skyrybų nepabūgote įsileisti į savo gyvenimą kito žmogaus?
Nesu nusprendusi likti viena, bendrauju daug, bet savo žmogaus nesutikau. Jei sutikčiau, neatmesčiau, bet dabar man labai gerai. Tapau, turiu mokinių, kasmet Molėtų observatorijoje organizuoju tapybos stovyklas, daug keliauju po Lietuvą ir jau planuoju keliauti po pasaulį su savo darbais, apie meilę žmogui ir gamtai kalbėti, nes tai labai svarbu, juk nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokioje Žemėje gyvensime.
Anksčiau pagalvodavau, kad prisiminimus rašysiu ar žiūrėsiu vaizdo medžiagą iš savo kelionių po Japoniją, bet nėra kada man prisiminimais gyventi, nes visada turiu labai daug įdomios veiklos.
