Esate vilnietė, devynerius metus gyvenote Klaipėdoje, neseniai grįžote į gimtąjį miestą. Ekonomistė, o parašėte literatūros kūrinį. Kas Jus vis išveda iš tiesaus kelio?
Vilniaus universitete esu baigusi finansų ir bankininkystės bakalauro bei verslo vadybos magistro studijas. Studijuodama trečiame kurse pradėjau dirbti banke. Kryptingai ėjau šia linkme ir iki šiol dirbu investavimo bei gerovės valdymo srityse. Į Klaipėdą teko kraustytis, nes vyras Vidas tarnavo Lietuvos kariuomenės karinėse jūrų pajėgose, bet visą laiką norėjau grįžti į gimtąjį Vilnių. Kai vyras išėjo į atsargą, tapo gamybos vadovu, man atsirado galimybė grįžti namo.
Kodėl Jūsų bendraamžis vyras Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapitonas leitenantas taip anksti išėjo į atsargą?
Dėl šeimos, dėl paties savęs. Ir karinę tarnybą jis, matyt, įsivaizdavo kitaip. Lietuvos kariuomenės karininkai į atsargą išleidžiami ištarnavę 25-erius metus. Daug kur užsienyje į atsargą išėjusius šios profesijos atstovus darbdaviai mielai įdarbina, nes gerbia ir vertina už atsidavimą, gerus vadovavimo įgūdžius, gebėjimą priimti sprendimus esant stresinėms situacijoms. Lietuvoje tokio požiūrio dar nėra. Išėjęs į atsargą pusamžis vyras ar moteris turi integruotis, įgyti naują kvalifikaciją.
Vidas nutarė nelaukti kario pensijos ir dėl to, kad norėjo būti su šeima, kasdien matyti savo dukrelę. Karininkai daug laiko praleidžia užsienyje. Paskutinius metus prieš vyrui išeinant į atsargą pavadinčiau vienatvės metais: jis gyveno Vokietijoje, grįžo kartą, ir mes su dukrele sykį buvome nuvažiavusios jo aplankyti. Kornelijai buvo metai ir aštuoni mėnesiai, ji nežinojo, kas yra jos tėtis. Mergaitė tėčiu vadino senelį, mano tėtį. Tai vyrui ypač stipriai kirto per jausmus. Grįžęs iš Vokietijos, Vidas iškart išskrido į JAV – į tarptautinius kursus. Grįžęs po keturių mėnesių vėl žinojo, kad bus išsiųstas. Deklaruojama, kad karininkų šeimos nariai gali vykti kartu, bet tai reiškia, kad žmona turi išeiti iš darbo, netenka pajamų, bet išlaikymas jai nesuteikiamas, o mokesčius susimokėti reikia. Gali važinėti paskui vyrą, kol jis daro karjerą, tačiau tada netenki savo karjeros galimybių.
Kur sutikote savo vyrą?
Mūsų draugystė prasidėjo kruiziniame laive, kai plaukėme iš Rygos į Švediją. Su draugių kompanija šventėme Naujuosius metus, Vidas taip pat šventė su savo bičiuliais. Tada buvau Vilniaus universiteto studentė, jis mokėsi Švedijos karališkojoje jūrų karo akademijoje. Dvejus metus bendravome per atstumą. Kai plaukiojo, ištisas savaites nebendraudavome. Baigus studijas, prasidėjo vadinamosios vachtos, komandiruotės. Su jo nelengvu darbu mudu išbuvome aštuonerius metus.
Jūsų romane „Priklausomybė“ – nemažai laiškų. Pagrindinė veikėja psichiatrė Keitlin susirašinėja su savo mokyklos laikų mylimuoju Džeinu, tarnaujančiu misijose, karo zonose. Ar naudojote savo ir vyro laiškus?
Turiu gerą dėžę iš Vido gautų laiškų ir pačios rašytų jam. Iš įvairių pratybų, į kurias jis vykdavo dar tada, kai nebuvome susituokę. Tiesiog nebūdavo kitokių ryšio galimybių. Pasiskambindavome retai, pokalbiai būdavo trumpi ir brangūs, tad rašydavome vienas kitam popierinius laiškus. Pasakodavau, kaip sekasi, laukdavau atsakymo, kaip klostosi jo reikalai. Kai buvo išvykęs į JAV, į kursus, apie Kolumbijos narkotikų prekeivių kartelius jam papasakojo laivyno karininkai. Narkotikų prekeivius nuginkluoja kariuomenė. Visas tas romano laivynas, Somalio krantai, Turkija – tikros istorijos. Sukurti visa tai būtų sunku. Tiesiog pasinaudojau pasakojimais, sudėjau į romaną ir apgyvendinau ten Džeiną.
Iš dvylikos komponentų sukurtus narkotikus, kuriais Jūsų romane slopinami kariai, vadinate „Sirijumi“. Šis pavadinimas tikras ar sugalvotas?
Nėra tikras, bet realybėje yra ir daug stipresnių narkotinių medžiagų, kurios veikia taip, kad žmogus praranda atmintį, tampa agresyvus, priklausomas. Rašydama konsultavausi ir skaičiau gydytojų atsiliepimus apie naujus narkotikus, jų sparčiai daugėja. Vieną sezoną atsiranda vienokių, tarkim, veikiančių moteris, kitą – kitokių, kai šių pavartojęs žmogus neatsimena, ką veikė tą dieną, kur dalyvavo. Narkotinių medžiagų gausa ir paplitimas katastrofiški. Beje, nemanau, kad kariai slopinami specialiai.
Tai kodėl Jūsų romano psichiatrei, dirbančiai uždaroje klinikoje, į rankas patenka vadinamieji slaptieji pacientai – iš karo zonos atvežami stipriai traumuoti, neretai nuo psichotropinių medžiagų priklausomi kariai?
Karinių pajėgų, kitų jėgos struktūrų atstovai gydomi specialiuose gydymo padaliniuose, reabilitacijos centruose. Kariai juk neina į paprastą polikliniką, jie keliauja tik pas Kaune esančios Lietuvos kariuomenės Dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnybos specialistus. Druskininkuose yra tik kariams skirtų reabilitacijos centrų, – esą tai sanatorijos, skirtos jiems sugrąžinti į tikrovę. Vykdydami užduotis, kariškiai patiria sunkių išgyvenimų, adrenalinas išbalansuoja organizmą. Mano vyras, grįžęs iš pratybų, per miegus kalbėdavo, naktimis atsikeldavo ir, žiūrėdamas pro langą, komanduodavo pats nesuvokdamas, kad lunatikuoja. Arba pašokdavo kokiam nors garsui suskambėjus, bandydavo susiorientuoti ir kurį laiką nesuvokdavo, kad yra namie. Mane apimdavo siaubas. Pirmaisiais metais sakydavau: „Jeigu taip ir toliau, važiuokime į miego klinikas ieškoti pagalbos.“ Pamenu – buvo vasara, jis atsistojo prie atviro balkono, pradėjo įsakinėti, komanduoti. Maniau, kad tai geruoju nesibaigs. Pamažu sąmonė grįžo, jis nusiramino, priėmė tikrovę.
Pagrindinės veikėjos psichiatrės portretas, darbo specifika labai įtikinami. Iš kur sėmėtės psichiatrijos žinių?
Mane visada domino psichologija ir psichiatrija. Esu savamokslė, intuityviai jaučiu žmonių emocijas, perprantu kūno kalbą. Tad man lengva buvo įsijausti į Keitlin charakterį. Skaičiau psichologijos vadovėlį, psichologines knygas, konsultavausi su jauna psichologe, dirbančia Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Ji drovėjosi ir prašė nedėkoti knygoje, tačiau būtent ji man nupiešė buitinį klinikų vaizdą: kokie yra kabinetai, kokia terapija pacientams taikoma, kas prižiūri gydytojus, kai dirba su agresyviais pacientais, ir t. t. Su Lietuvos sveikatos mokslų universitetinės ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos medicinos psichologe Migle Boguševičiene konsultavausi dėl aprašomų ligų, klausiau, ar teisingai jas vaizduoju. Ji sakė: „Kuo puikiausiai.“
Agresyvus psichopatas Metas laiko Keitlin nelaisvėje, ją apsvaigina narkotinėmis medžiagomis, prievartauja. Vėliau psichiatrė priversta jį gydyti, o romano pabaigoje paaiškėja, kad jiedu susilaukia kūdikio. Netikėtas posūkis.
Norėjau perteikti tikrą – ne visada gražų – gyvenimą su karininku. Kartu parodyti, kad kariai, nors kartais ne savo valia praranda patys save, turi teisę į normalų gyvenimą, jeigu sugeba patys su savimi susitvarkyti ir jeigu jiems suteikiama pagalba. Metas niekada nebuvo blogiukas, šis visapusiškai karinei tarnybai atsidavęs ir save praradęs žmogus turėjo įvykdyti tai, ką buvo pasižadėjęs.
Koks Jūsų romane vaizduotės ir tikrovės santykis?
Tikrovės yra nemažai. Pirmose knygose paprastai rašoma apie save. Nors tai – trečioji mano knyga, joje yra daugiausia manęs pačios, daugiausia įtraukta žmonių, su kuriais bendravau nuo vaikystės iki dabar, pagaliau karių istorijos yra tikros. Bijau, kad neatrastų tie, apie kuriuos parašyta. Kol kas nė vienas nepareiškė pretenzijų į kokį nors asmenį, tad džiaugiuosi.
Yra aspektų, kuriuos sufantazavau, bet tos istorijos, kurias Džeinas pasakoja laiškuose, o Metas – reabilitacijos klinikoje, kaip jie perėmė tam tikrą kiekį kokaino ir kaip viena tona dingo, tikros.
Svarsčiau – minėti Lietuvą ar nukelti veiksmą į kokią nors neįvardytą šalį. Jei veiksmas vyktų pas mus, turėčiau minėti ir miestus, tiksliai aprašyti uždaras karių reabilitacijos klinikas, o to daryti nenorėjau. Nenurodydama šalies turėjau daugiau laisvės fantazuoti. Kai kuriuos aprašytus pastatus galima pamatyti nuvažiavus konkrečiais adresais. Karinis gyvenimas perteiktas remiantis įvairių šalių karių patirtimi.
Jums patinka rašyti. Kodėl studijuoti rinkotės ne literatūrą ar žurnalistiką?
Kai rinkausi, ką studijuoti, man buvo aiškios dvi sritys – lietuvių kalba ir literatūra bei ekonomika. Pažymiai už eilėraščių deklamavimą, rašinėlius, kūrinių interpretacijas man padėdavo pagerinti trimestrus. Dešimtoje klasėje prasidėjo labai įdomios ekonomikos pamokos, ir mano mintys užsidegė šia disciplina.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokė reto talento mokytoja Jolanta Trapikaitė. Kai rankose turėjau savo romaną, pirmas žmogus, kuriam norėjau knygą padovanoti, buvo ji. Nuvežiau į mokyklą, mokytojos neradau, palikau knygą raktinėje. Didelė padėka mokytojai, kuri mus ir traukdavo, ir stumdavo į literatūrą, skatino rašyti. Dvyliktoje klasėje ji rekomendavo keliems iš mūsų stoti į žurnalistiką. Mokytoja liepė, tai ir nuėjome į kūrybinį konkursą nesiruošę. Gavau aštuonetą iš rašinio ir va neįstojau, bet jau mąsčiau apie ekonomiką.
Taip ir likote įstrigusi tarp dviejų sričių: dirbate atsakingą darbą banke, o laisvalaikį skiriate kūrybiniam džiaugsmui – rašymui?
Mokykloje buvome keli rašymo džiaugsmu besidalinantys draugai. Kartu kurdavome įsivaizduojamų filmų scenarijus, su draugėmis, gerokai fantazuodamos, rašydavome mūsų gyvenimo dienoraštį. Studijų Vilniaus universitete metais buvau paskendusi ekonomikos disciplinoje ir tarnyboje banke. Mokslai, darbas vertė spėriai suktis, o kai persikrausčiau į Klaipėdą, atsirado štilis. Šis miestas, palyginti su sostine, gerokai ramesnis. Tyla, ramybė, žmonių mažai, kita aplinka, kita darbovietė... Iškeliavau iš savo tėvų namų gyventi su vyru būdama 25-erių, bet koks sunkus buvo tas išsiskyrimas! Kai Vidas sukrovė į mašiną lagaminus ir mane išsivežė, ašaras liejau iki pat Kauno. Visą kelią tylėjo, tik vėliau pasakė: „Jaučiausi taip, lyg būčiau atėmęs iš tėvų vaiką.“ Visi artimi žmonės liko Vilniuje, o mes iškeliavome dviese pradėti suaugusiųjų gyvenimo. Tad greitai parašiau pirmąją savo knygą. Vyras po pusę mėnesio – kažkur jūroje, o aš – viena.
Karininkai puikiai supranta, kas vyksta, ką išgyvena jie patys ir jų žmonos. Beprotišku greičiu buvau integruota į jų draugų ratą, supažindinta su žmonomis. Nesu aistringa kompanijų mėgėja. Tyloje ir vienumoje pradėjau rašyti sunkų, tamsų, depresišką romaną „Paprasta, pasiilgta akimirka“ su trilerio elementais. Matyt, kūrinys atspindėjo tuometę mano būseną. Antra knyga „Aistra, protas ir meilė“ pavyko graži, lengva. Tai – romantiška meilės istorija apie savęs darbe ieškančią moterį. Tada laukiausi, išėjau motinystės atostogų, gimė duktė. Kodėl neišleidau dviejų pirmų romanų? Juos laikau beletristinio rašymo pamokomis. Kuo daugiau rašau, tuo geriau sekasi.
Ar tikrai „Priklausomybę“ parašėte per keturis mėnesius?
Taip, per keturis 2017-ųjų mėnesius. Dukra buvo maža, anksti eidavo miegoti, kas vakarą po keturias valandas galėdavau praleisti panirusi į tą istoriją. Mintyse romaną sukūriau gerokai anksčiau, nei atspausdinau kompiuteriu. Būdavo – veiksmas galvoje nukeliauja du skyrius į priekį, o aš dar vieno nesumušusi klavišais. Rašiau skubėdama, negalėjau sustoti, kad nepamesčiau siužeto linijos. Rytais eidavau į darbą, grįžusi atlikdavau mamos pareigas, o likusį laiką skirdavau kūrybai. Jau esu parašiusi 140 naujo romano puslapių.
Dėkojate savo vyrui, kuris, „žinodamas tai ar ne, dalyvavo ne viename knygos veiksme“. Kaip knygą priėmė Jūsų vyras?
Jis stengėsi išsiaiškinti, kas tikrovėje yra psichiatras Aleksandras, Keitlin vyras teisininkas Kristupas, jos mylimasis Džeinas, Metas ir t. t. Turėjo pretenzijų ir dėl laiškų. Kai pora ilgai gyvena skyriumi, visokių minčių kyla, ir nebūtinai gerų, lakios fantazijos žmonės gali prisifantazuoti įvairių dalykų.
Beje, skyrybos tarp karininkų, jūreivių šeimų yra aktuali tema. Santuoka per atstumą sudėtinga. Tarsi turi partnerį, bet iš esmės gyveni vienas. Daug aiškintis vyrui ir griežtai atsakinėti į klausimus nereikėjo, tiesiog padiskutavome, kur kas galėjo būti tuo momentu, ir tiek.
Trys romanai, parašyti per aštuonerius metus, kai dirbote ir auginote mažą dukrelę, akivaizdžiai įrodo, kad gyvenote vienuoliškai, ne po naktinius klubus vaikščiojote.
Taip, mano knygos yra pasiteisinimas ir įrodymas vyrui, kur buvau ir ką veikiau, kai jis buvo išvykęs. Be to, justi stiprus meilės ilgesys, tai perteikia romano meilės istorija. To Vidas negalėjo nepastebėti. Nuolat laukdama jo galėjau nesunkiai išreikšti ir personažų jausmus.
Gerai išmanote finansų, investicijų pasaulį, galėtumėte sukurti trilerį šia tema.
Finansų pasaulis nėra toks įdomus, palyginti su tuo, ką išgyvenau Klaipėdoje būdama karininko žmona, įsisukusi į karininkų, jų žmonų ir draugų ratą. Tiek daug intrigų dabartiniu gyvenimo etapu nematau. Kai pasakiau, kad parašiau romaną, bendradarbiai buvo įsitikinę, kad knyga – apie investavimą ir finansų valdymą. Tik keli artimiausi mokyklos draugai žinojo, kad rašau romaną, noriu atskleisti karininkų gyvenimą.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'05
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
