Savo kūryba, žurnalistine ir politine veiklomis garsusis kolumbietis siekė parodyti pasauliui įvairiapusę Lotynų Amerikos tikrovę ir kartu padėti savo gimtajai šaliai vaduotis iš prievartos bei smurto gniaužtų.
Gvajavų kvapas
Gabrielis García Márquezas, pirmasis iš dvylikos Luisos Santiagos Márquez ir Gabrielio Eligio Garcíos vaikų, gimė Karibų jūros pakrantės miestelyje Arakatakoje (Aracataca). Luisos tėvas Nicolás Márquezas – atsargos pulkininkas, Tūkstančio dienų karo veteranas – ilgai priešinosi dukros ryšiams su Gabrieliu Eligio. Šis dėl lėšų stokos buvo metęs medicinos ir farmacijos studijas, Arakatakoje dirbo telegrafistu. Tėvus piktino, kad jų gražuolę dukrą drįso merginti neturtingas atvykėlis, ir dar – konservatyviojo režimo rėmėjas, o tai, pulkininko akimis, buvo užvis blogiausia. Visgi išvaizdžiam, pasitikėjimo savimi nestokojančiam vyrukui, puikiai griežiančiam smuiku ir deklamuojančiam eiles, pavyko įtikinti Luisą už jo tekėti. Dėl tokio akibrokšto jaunavedžiai neteko merginos tėvų paramos. Dukters ir tėvų santykiai atšilo, jai pradėjus lauktis. Luisa apsigyveno Arakatakoje, čia pagimdė savo pirmagimį Gabrielį, – namiškiai berniuką meiliai vadino Gabitu arba Gabo. Vienų metų nesulaukusį kūdikį ji paliko auginti seneliams ir išvyko pas vyrą.
Atsisakęs telegrafisto darbo, Gabrielis Eligio įsteigė vaistinę ir ėmė gydyti žmones homeopatiniais preparatais. Kai berniukui buvo treji su puse, senelių namuose apsigyveno ir jo jaunesnė sesuo Margarita, – ši dėl staigios permainos nustojo kalbėti ir valgyti. Mažąjį Gabrielį, be abejo, glumino tai, kad buvo paliktas tėvų, tik jis nepajėgė suvokti priežasčių.
„Senelių namas buvo pilnas paslapčių, o nervinga ir prietaringa močiutė Tranquilina aplink girdėdavusi švilpaujant mirusiųjų sielas“, – savo prisiminimuose rašė G. G. Marquezas. Pasak jo, namus valdė ne tik senoji oraus veido dama, bet ir fantastinės jėgos, su kuriomis ši nuolat bendravo. Iš gvajavų vaisių močiutės Tranquilinos Iguarán Cotes de Márquez gaminamų saldainių kvapas įsirašė būsimajam kūrėjui į emocinę atmintį kaip saldus Karibų jūros pakrantėje prabėgusios vaikystės prisiminimas.
G. G. Márquezas ne kartą pabrėžė, kad didžiausią įtaką jam padarė senelis. Pulkininkas vienintelis suprato savo anūką, vesdavosi į kiną, cirką, aiškino tiesas apie pasaulį, kartais netgi pasitelkdavo žodyną ar žinyną. Anot rašytojo, senelis buvo „bambagyslė, jungianti jį su istorija ir tikrove“. Mažasis Gabitas stengėsi kopijuoti senelio kalbėjimo, vaikščiojimo ir elgesio stilių. Tai, kad G. G. Márquezas nuo mažumės girdėjo skirtingą gyvenimo reiškinių aiškinimą: senelio – racionalų, paremtą mokslo argumentais, o močiutės – aiškiaregišką, pasufleruotą anapusinio pasaulio ženklų, lėmė savitą jo humoro jausmą.
Gabitas lankė Montessori ugdymo sistema pagrįstą mokyklą. Pirmiausia išmoko piešti ir visai nepasižymėjo skaitymo ar rašymo gabumais. Praėjus keliems dešimtmečiams, buvusi G. G. Márquezo mokytoja prisiminė, kad blyškiai rausvo veido, švariai išpraustas ir sušukuotas Gabitas atrodė panašus į lėlę. Be to, buvo tylus, tvarkingas, labai drovus ir visiškai nemėgo sporto. Ne pagal metus subrendęs vaikinukas, bendraamžių pramintas Seniu, visai nesidomėjo „paviršutiniškomis“ pramogomis.
Kai Luisa pagaliau atvyko pas tėvus, beveik septynmetis Gabitas nepažino kitų moterų apsuptos savo motinos. Vėliau pasirodė ir tėvas Gabrielis Eligio – lieknas, tamsus, baltu kostiumu vilkintis vyras. Šis nepažįstamas tėvas nuvylė sūnų – atrodė pernelyg griežtas, net žiaurus, visiška senelio priešingybė. Mylimas senelis mirė, kai berniukui buvo aštuoneri. Tada, paties rašytojo žodžiais tariant, „viskas tapo plokščia“. Tėvas išsivežė vaikus į Sukrę (Sucre), jie išgyveno sunkų adaptacijos periodą.
Į pirmagimį sūnų tėvai dėjo visas savo viltis. Nuo devynerių metų Gabitas mokėsi prestižinėje Barankiljoje (Barranquilla) esančioje San Jose internatinėje mokykloje (Colegio San Jose). Vėliau, išlaikęs stojamąjį egzaminą ir gavęs stipendiją, berniukas mokslus uoliai krimto Bogotoje esančiame Sipakyros licėjuje (Liceo Nacional de Zipaquirá). Ten Gabrieliui teko laimė sutikti profesorių Carlosą Julio Calderoną – tikrą skaitymo entuziastą, ir šis ėmė kurstyti savo mokinio kūrybines aspiracijas. Baigęs licėjų, G. G. Márquezas įstojo į Bogotoje esantį Nacionalinį Kolumbijos universitetą (Universidad Nacional de Colombia) studijuoti teisės. Studijos Gabo buvo ne prie širdies, po paskaitų jis iškart nerdavo į knygų puslapius. Kartais apskritai nesirodydavo universitete.
Žurnalistas ir rašytojas
Perskaitęs laikraščio „El Espectador“ redaktoriaus mintį, kad Kolumbijoje stinga talentingų rašytojų, dvidešimtmetis G. G. Márquezas metė pirštinę – išsiuntė į redakciją greitosiomis baigtą kūrinį. 1947 m. šio laikraščio literatūriniame priede pasirodė debiutinis Gabrielio apsakymas „Trečiasis atsižadėjimas“. Per dvejus metus tame pačiame leidinyje publikuoti šeši jaunojo autoriaus apsakymai, vėliau jie įtraukti į knygą „Žydrojo šuns akys“. 1948 m. Bogotoje įvykus sukilimui (El Bogotazo), Nacionalinis Kolumbijos universitetas buvo uždarytas. Dideliam tėvo nusivylimui, Gabitas teisės studijas nutraukė ir įsidarbino reporteriu kairiųjų pažiūroms atstovaujančiame laikraštyje „El Universal“, – jis leistas Kartachenoje (Cartagena). „Galėsi graužti popierių“, – esą pareiškęs jam tėvas. Laisvalaikiu Gabrielis rašydavo savo pirmąjį romaną „Lapų kritimas“, paskui septynerius metus ieškojo leidėjo, tad knyga buvo išleista tik 1955 m. Vėliau jaunasis kolumbietis perėjo į liberalios pakraipos Barankiljos laikraštį „El Heraldo“, jame turėtoje savo skiltyje „Žirafa“ kandžiai komentavo to laiko aktualijas. Iš pradžių G. G. Márquezo atlyginimas tebuvo katės ašaros (apie tai rašytojas kalba savo autobiografijoje), tačiau šis darbas prilygo gerai žurnalistikos mokyklai. Dirbti reporteriu smurto atmosferos persmelktoje šalyje buvo rizikinga.
Šurmuliuojančiame uostamiestyje Gabo prisijungė prie vadinamosios Barankiljos grupės, – į ją susibūrę žurnalistai ir rašytojai diskutuodavo miesto knygyne, iki paryčių lėbaudavo kavinėse ir bordeliuose. 1950 m. šis būrelis įkūrė laikraštį „Cronica“, o Gabrielis tapo jo redaktoriumi. Leidinyje rašytojas galėjo skelbti savo kūrinių ištraukas. „Buvau visiškas vargšas ir drovus it putpelė, todėl drovumą stengiausi kompensuoti nepakenčiamu išdidumu ir šiurkščiu atvirumu“, – vėliau prisipažino G. G. Márquezas. 1950 m. jis grįžo į Bogotą ir įsidarbino laikraštyje „El Espectador“. Po penkerių metų šią vietą rašytojas buvo priverstas palikti. Septynių Kolumbijos jūreivių žūties priežastis, susijusias su korupcija laivininkystės srityje, atskleidęs (šį įvykį šalies vyriausybė bandė nuslėpti) Gabo laikraščio vadovybės buvo išsiųstas į Europą – taip siekta išvengti galimo susidorojimo.
Kolumbietis pasirinko Romą, šiame mieste ėmė lankyti kino kursus, o tų pačių metų žiemą apsistojo rašytojų ir menininkų mekoje Paryžiuje. Kaip tik čia užsimezgė jo draugystė su emigraciją pasirinkusiu kolumbiečiu žurnalistu ir rašytoju Plinio Apuleyo Mendoza, – šis ryšys truko visą gyvenimą. Iš pradžių P. A. Mendoza palaikė savo tautietį pasipūtėliu, tačiau kartą, pamatęs jį iš džiaugsmo šokinėjantį iškritus sniegui, atpažino artimą sielą – tikrą pakvaišėlį, vaikiškos dvasios kūrėją. Deja, po kelių mėnesių, šalies vyriausybei uždarius laikraštį „El Espectador“, Gabo atsitrenkė į skurdo dugną. Atvykėliui iš Kolumbijos tekdavo nakvoti parkuose ant suolelių, prašyti pinigų metro ir saugotis policininkų – šie imdavo jį mušti palaikę alžyriečiu. Nors ir badmiriaudamas, Paryžiuje G. G. Márquezas sukūrė romaną „Pulkininkui niekas nerašo“ apie veterano pensijos bergždžiai laukiantį pulkininką, kurio vienintelis užsiėmimas – prižiūrėti kovinį gaidį.
Europoje Gabrielis praleido pustrečių metų, tada įsidarbino korespondentu Venesueloje, Karakase, žurnale „Momento“, o 1958 m. grįžo į Barankilją – vesti sirų ir egiptiečių kraujo turinčios egzotiško grožio merginos Mercedes Barchos Pardo. Prieš daug metų diskotekoje nusižiūrėtai dar trylikametei vaistininko dukrai Gabo pusiau rimtai, pusiau juokais pasiūlė už jo tekėti. Nuo tada jaunuoliai matydavosi tik retkarčiais, bet neabejojo, kad jų likimas nulemtas, telieka atlikti formalumus. Taip rašytojas rado ištikimą ir kantrią gyvenimo bendrakeleivę, jiedu susilaukė dviejų sūnų.
Vėliau kolumbietis dirbo Bogotoje, Havanoje ir Niujorke kaip spaudos agentūros „La Prensa Latina“ korespondentas.
Norėdamas kurti neblaškomas politinių vėjų, rašytojas su šeima 1961 m. įsikūrė Meksikoje. Ten parašė savo žymiausią romaną „Šimtas metų vienatvės“, – šis jį iškėlė į neregėtas šlovės aukštumas ir pagaliau išvadavo nuo persekiojančių finansinių problemų. Prie romano rankraščio rašymo karštinės apimtas atkaklusis kolumbietis prakaitą liejo pusantrų metų, per tą laiką šeima atsidūrė ties skurdo riba. Baigęs kūrinį, rašytojas pritrūko pinigų rankraščiui išsiųsti. Teko padalyti lapų ryšulį į dvi dalis ir siųsti atskirai.
1982 m. G. G. Marquezas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, po ceremonijos savo draugui jis pareiškė: „Velniai rautų, jaučiuosi taip, lyg dalyvaučiau savo paties laidotuvėse.“ Dar prieš įteikiant apdovanojimą, rašytojas P. A. Mendozai sakė, kad sėkmės niekam nelinki, nes paskui lyg alpinistui tenka „tuoj lipti žemyn arba pasistengti kuo nepastebimiau ir oriau nusileisti“.
Užkulisių politikas
Dirbdamas agentūroje „La Prensa Latina“ Gabrielis susipažino su Kubos revoliucijos vėliavnešiu Fideliu Castro, – glaudesnis jų ryšys užsimezgė tik 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Dėl šios draugystės rašytojas buvo kritikuojamas, bet niekada jos neišsižadėjo, nes tikėjo F. Castro žmogiškosiomis savybėmis ir revoliucija kaip vienintele galimybe išsivaduoti iš diktatūros. Šias ryškias asmenybes siejo ne tik ideologinės pažiūros, bet ir literatūriniai interesai. Pasirodo, Kubos lyderis buvo entuziastingas skaitytojas, mėgo ir rašyti, todėl jie ilgai diskutuodavo literatūros temomis. G. G. Márquezas netgi davė žymiam kubiečiui perskaityti savo knygos „Paskelbtos mirties kronika“ rankraštį, o šis davė rašytojui kritinių pastabų. Fidelis savo bendramintį iš Kolumbijos vaišindavo paties paruoštais spagečiais, bet asmeninį gyvenimą laikė užrakintą.
Kalbėdamas apie savo santykį su politika ir pasaulio galingaisiais, G. G. Márquezas teigė save laikantis politiku iš bėdos. Sudėtingos Lotynų Amerikos realijos, kone amžinas šiame regione diktatūros režimas neleido likti nuošalyje. Pasaulinis pripažinimas jį paskatino imtis neoficialaus ambasadoriaus ir tarpininko vaidmens sprendžiant politinius klausimus ar teikiant pagalbą į kritines situacijas pakliuvusiems žmonėms. Rašytojas netgi nuvyko į Romą pas popiežių Joną Paulių II ir išdėstė Lotynų Amerikos žmonių problemas.
Kodėl G. G. Márquezas buvo toks įtakingas tarp politikų? Pasak meksikiečių rašytojo Eliseo Alberto Diego, jie matė kūrėją kaip suverenios Makondo respublikos prezidentą. Tautos gelbėtojas, skelbiantis tiesos žodį, – taip Kolumbijoje buvo regimas rašytojas, jis netgi patyrė vienos organizacijos spaudimą kelti savo kandidatūrą į prezidentus. To Gabo imtis neketino, nes norėjo daryti tai, ką moka geriausiai – rašyti. 1999 m. jis įsigijo Kolumbijoje leidžiamą savaitraštį „Cambio“ ir įsitraukė į žurnalistinę veiklą, deja, tais pačiais metais jam buvo diagnozuotas limfmazgių vėžys. Liga privertė Gabrielį apriboti savo veiklos mastą ir paskatino atsidėti memuarams. 2002 m. buvo išleista G. G. Márquezo atsiminimų knyga „Gyvenk taip, kad turėtum, ką papasakoti“, o po 12-os metų rašytojas mirė Meksike nuo plaučių uždegimo.
Magiškasis Makondas
„Vaikystė yra visos mano kūrybos neišsemiama versmė“, – ne kartą tvirtino kolumbiečių rašytojas. G. G. Márquezas taip pat teigė visada bandęs pavaizduoti tai, kas jam ir aplinkiniam pasauliui nutiko per pirmus aštuonerius vaikystės metus. Jaunasis Gabo atrado Franzo Kafkos prozą. Ji buvo įrodymas, kad galima rašyti netradiciškai, visiškai atsiduodant vaizduotės šėlsmui. Pirmieji kolumbiečio kūriniai liudija, kaip jį paveikė austrų prozininko rašymo maniera. Vėliau G. G. Márquezas net bandė išsižadėti ankstyvosios savo kūrybos.
Daugelis Gabo vaikystėje supusių žmonių, jų gyvenimo peripetijos, tarsi išryškinti vaizduotės ryškalu, išsiskleidė jo kūriniuose. Klaidūs protėvių genealoginiai labirintai – begalė meilės ryšių, plejada nesantuokinių vaikų, netgi kraujomaiša – tapo parankia medžiaga kurti garsiąją epopėją „Šimtas metų vienatvės“, o bananų plantacijų supamas gimtasis miestelis Arakataka šiame romane įgavo magiškojo Makondo pavidalą.
Kodėl Makondas? „Šis žodis patraukė mano dėmesį nuo pat pirmųjų kelionių su seneliu, tačiau tik suaugęs suvokiau, kad man patinka jo poetiškas skambesys. Niekad nebuvau girdėjęs jo tariant ir niekad nesusimąsčiau, ką jis reiškia. Trijose savo knygose šiuo vardu pakrikštijau įsivaizduojamą kaimą ir tik vėliau atsitiktinai vartydamas enciklopediją sužinojau, kad „makondas“ – tai niekada nežydintis ir vaisių nevedantis medis“, – aiškina rašytojas savo memuaruose.
Anot kūrėjo, Makondas taip pat reiškia ne konkrečią vietą, o proto būseną, leidžiančią matyti tai, ką nori ir kaip nori. Tai mitinė erdvė, kurios veikėjai įsukti į užburto laiko ratą, klaidų ir pasikartojimų labirintą, regis, be išsigelbėjimo ir be vilties. Romane „Šimtas metų vienatvės“ vaizdais pasakojama ne tik rašytojo giminės, miestelio, bet ir visos Lotynų Amerikos istorija. Būtent šis kūrinys jo autoriui pelnė magiškojo realizmo meistro titulą, nors Gabo – ne pirmasis kūrėjas, sulydęs tikrovę ir vaizduotės elementus.
Rašytojo draugas P. A. Mendoza yra pastebėjęs, kad „europiečiai skaitytojai dažniausiai atkreipia dėmesį į pasakojamų dalykų magiją, tačiau tikrovės, kuri ją įkvepia, nepamato...“ Beje, pats rašytojas labiausiai vertino literatūrinį reportažą, o literatūros magiškumo ir vaizduotės žaidimų nelaikė savitikslėmis vertybėmis. Anot G. G. Márquezo, „vaizduotės galia tėra įrankis tikrovei išryškinti, o geriausia literatūros forma visada yra tiesa.“
Savo romane „Patriarcho ruduo“ kolumbiečių autorius skyrė dėmesį jį visada labai dominusioms diktatoriaus likimo ir vienatvės temoms. O sudėtinga ir romantiška G. G. Marquezo tėvų meilės istorija, kai gimdytojų atskirti įsimylėjėliai ryšį palaikė slapta siunčiamomis telegramomis, įkvėpė jį parašyti romaną „Meilė choleros metu“.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'05
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
