Ir štai atsinešę paveikslą prie stalo gerą valandą aplink jį šokinėjame, rodome pirštais, juokiamės ir spėliojame. Iš mokyklos namo grįžę Miglė ir Jonas prideda savo pastebėjimų ir klausimų. Kartais atrodo, kad mes jau ten, apgaubti seno medinio namo kvapo. Pro vieną langą matyti vasariškai žalias Vilniaus peizažas, pro kitą – lauke skalbianti kaimynė. Lengvai apšiurusiame kambaryje, įsitaisiusios prie stalo, dvi jaunos moterys geria vyną, rūko ir šnekučiuojasi apie viską retkarčiais žvilgtelėdamos į jas piešiantį menininką. A. Puipai tada buvo 24-eri. Dar dailės instituto studentas, bet savo kelią jau radęs. Realistinis figūrinis piešinys tuo metu tarp menininkų nebuvo populiarus. Kaip ir literatūriškumas. O A. Puipa kaip tyčia pamėgo šalia kruopštaus, tikroviško piešinio įrašyti pastabų ar komentarų, jie tapdavo neatsiejama paveikslo dalimi. Dar šio menininko kūriniuose daug buities. Ir sąmojo. Regis, rinkosi viską, kas nėra „aukštasis menas“.

Piešdamas A. Puipa kartais pameluodavo, kartais kai ką pagražindavo, bet niekada nepamiršdavo gyvenimo. O kas tas gyvenimas? Kasdienė buitis, aplink kurią sukasi meilė, mirtis ir sapnai. Apačioje nupieštos nespalvotos žmonių figūros – menininkui papasakotas mįslingas sapnas. Tai sužinome iš autoriaus užrašo ant piešinio. Kitas įrašas mums praneša, kad šone nupiešta pagyvenusi moteris yra kaimynė, kuri „naktimis pavirsta į pelę ir vagia merginų maistą“. A. Puipa taip pat norėjo, kad žinotume, jog „kairėje kambario pusėj, kuri netilpo į lapą, ant spintos guli šeimininkės grabas“. Istorija, pavaizduota dvimačiame popieriaus lakšte, vis plečiasi erdvėje ir laike, – nenuostabu, kad žiūrint į A. Puipos kūrinius dažnai prisimenamas magiškasis realizmas.

Kiekvieną kartą susidūrusi su šio menininko kūriniais stebiuosi ir žaviuosi jo gebėjimu stebėti aplinką smalsaus vaiko akimis ir racionaliu suaugusio žmogaus protu, mokėjimu sužinoti keisčiausius piešiamų personažų sapnus, istorijas ir visu tuo užkrėsti žiūrovus. Kaip rašo dailės kritikė Monika Krikštopaitytė, žiūrėjimas į A. Puipos paveikslus kiekvieną kartą yra „lyg monetos skrydis į fontaną – žinai, kad turėsi sugrįžti. Ten būtinai dar liko kokia maža nepastebėta istorija“. Menininkas rodo konkrečią uždarą erdvę ir šią išplečia papildomais realiais arba išgalvotais kambariais, – juose kaimynė virsta į pelę, vyksta sapno veiksmas ar savo valandos laukia kaimynės įsigytas karstas. Juk būtent taip ir matome pasaulį: retinos fiksuojamus vaizdus smegenys grupuoja ir apdirba, suteikia trimatę formą, nuspalvina ir papildo įvairia turima informacija – žiniomis, prisiminimais ir prognozėmis.

Emocinis ryšys – svarbiausia

A. Puipa – lengvai atpažįstamas ir daugelio mėgstamas menininkas. Nors mirė vos 37-erių, jo palikimas – ne didingi tapybos darbai, o piešiniai ir litografijos – sugeba įtraukti įvairių socialinių sluoksnių žmones. Pats menininkas džiaugėsi tuo, kad į namus užėjęs santechnikas ar plytelių klijuotojas prašydavo ne pinigų, o paveikslo. Šiandien A. Puipos darbai įperkami ne kiekvienam, jie keliasi į muziejų sales ir turtingas privačias kolekcijas. Prieš dešimt metų paveikslą atsitiktinai užtikęs ir įsigijęs Lukas sako negalvojantis apie tai, kad jo namuose – muziejinis kūrinys. Gal ir įdomu, kiek jis galėtų kainuoti šiandien, bet tai – penktaeilis klausimas. Svarbu – emocinis ryšys.

„Kai mes su Milda pradėjome ruoštis stojimo į architektūrą egzaminams, piešti mokėmės pas Puipos žmoną Liliją Puipienę – taip pat menininkę. Ji gyveno Fabijoniškėse, sename mediniame name. Aš atvažiuodavau iš Kauno, Milda – iš Klaipėdos. Įžengę į tą namelį iš savos rutinos patekdavome į Vilniaus menininkų šurmulį. Čia žmonės piešė, kalbėjo apie meną, aplink buvo ir visai neseniai mirusio Puipos kūrinių. Nematėme jo gyvo, tačiau L. Puipienė, fantastiška piešimo mokytoja, jos giluminis liūdesys ką tik palaidojus vyrą leido mums pajusti stiprų emocinį ryšį su šio menininko kūryba“, – prisimena Lukas. Ir jam visiškai nesvarbu, kad paveikslas nedidelio formato, neryškių spalvų, kitaip tariant – neinterjerinis.

Menas nėra interjero akcentas

Kai paklausiu, ar meno kūrinys yra namų interjero dalis, Lukas ironiškai šypteli. „Šis paveikslas tikrai nėra interjero akcentas. Tai – mums svarbus meno darbas. Aš apskritai netikiu vadinamaisiais interjero akcentais. Aiškiai matomi akcentai yra netikri. Man atrodo, sprendimas pirkti kūrinį tam, kad jis būtų kažkokia spalvinė dėmė ant sienos, yra keistas. Žinau, žmonės taip elgiasi, bet nemanau, kad tai teisinga. Meną verta pirkti, kai tiki menininku, rūpi ta tema ar jis tiesiog tavyje kažką virpina“, – sako architektas. Ir papasakoja istoriją, kaip kitas architektas tam, kad naujuose namuose tilptų jo mėgstamo menininko paveikslas, užmūrijo vieną langą. Tokių drastiškų priemonių reikia retai. Geram meno kūriniui bet kuriuose namuose galima rasti vietą. Net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aplinka ir kūrinys visiškai skirtingi.

Luko ir Mildos namuose dera šiuolaikiniai sprendimai, kokybė ir šviesos kupinos erdvės. Namai A. Puipos paveiksle kardinaliai priešingi – nedidelis senais baldais užgriozdintas kambarys su apmusijusiais mažais langais. Čia nekvepia sėkme ar prestižu, laikas teka lėtai. Ir vis dėlto tai – pats gyvenimas. Kasdienė buitis, susipinanti su sapnais, keistoki kaimynai, mylimieji rėmeliuose ant sienos, pokalbis – tam vietos yra bet kuriuose namuose. Kaip ir kiekvienas geras menininkas, A. Puipa pasakoja istoriją apie konkrečius personažus, bet papasakoja apie mus. Lukas sako, kad eidamas pro paveikslą dažnai žvilgteli į kokią detalę ar teksto eilutę. „Čia nėra jokios gilios filosofijos, yra tik buitis. Būtent kasdieniškumas ir įtraukia. Man šis paveikslas – apie tai, kokia spalvota gali būti buitis ir kasdienybė. Rutinos grožis. Tik spėk žiūrėti aplink, kiek visko daug“, – šypsosi Lukas. Negaliu prieštarauti. Ir truputį pavydžiu to paveikslo, nes jis kiekvieną dieną primena labai paprastą, tačiau vis užsimirštančią buities magiją – atidžiai stebėti, nekišti kitiems savo gyvenimo tiesų ir šypsotis.

****

Žurnalas „Moteris“, 2019'05

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.