Jai teko patirti patyčių, kai, būdama keturiolikos – dar visai vaikas, susilaukė neįgalios dukters, išgyventi mylimojo išdavystę, skursti, sunkiai dirbti. Moteris nesuklupo ir dabar džiaugiasi pelnyta laime, meile, saviraiška, gražiai susiklosčiusiu gyvenimu.

Kai Irena su savo jauniausiąja dukra Frėja dalyvavo LRT projekte „Du balsai – viena širdis“, pasakoti savo istorijos moteris nesutiko – nenorėjo, kad žiūrovai už jas balsuotų iš gailesčio. Po mūsų pokalbio, grįždama traukiniu namo, Irena rašė: „Jaučiuosi taip, lyg būčiau pleistrą nuo gyvos širdies nuplėšusi ir ją atidavusi jums. Jaučiuosi gerai, kad atsivėriau ir įveikiau baimę.“

Senelių pamokos

„Gimiau Kaliningrado srityje, Primorske. Abu mano lietuviai tėvai tarnavo armijoje. Buvau trejų, kai grįžome į Lietuvą, apsigyvenome Mažeikiuose.

Vasaras leisdavau pas senelius Tirkšliuose. Senelis, bitininkas ir veterinaras, išmokė visus mylėti, o griežtoji močiutė – sunkiai dirbti. Norėjo, kad mes, anūkai, nebijotume darbo, tikėtume į Dievą. Sekmadieniais eidavome į jaukią bažnytėlę. Ir dabar tik į ją važiuoju pasimelsti. Dvylika metų giedojau Tirkšlių bažnyčios sakralinės muzikos chore. Rudenį grįždavau į Mažeikius, be vidurinės, lankiau ir muzikos mokyklą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, padėtis namie pradėjo keistis. Tėvai vertėsi per galvą, nuolat dirbo, aš augau viena. Ilgainiui darbų nebeliko, kaupėsi skolos už butą, tėvai sunkiai išgyveno bedarbystę, pradėjo skandintis alkoholyje, pakito jų gyvenimo būdas, o mano vienatvė išsiveržė į laisvę. Nebenorėjau važiuoti pas močiutę, svarbesnės pasidarė draugės ir draugai, galvoje sukosi vien meilė ir noras sukurti šeimą – kitokią nei mano tėvų, jaukų, šiltą, šviesų pasaulį.“

Ieškojo, prie ko glaustis

„Pirmą kartą įsimylėjau dvylikos. Sutikau dabartinį savo vyrą Alvydą, bet... draugavome iki tos dienos, kai sužinojo, kad man – ne penkiolika, kaip jam melavau, o dvylika. Aukštas, lieknutis, atsakingas septyniolikmetis nerūkė, negėrė, mokėsi ir sunkiai dirbo, nes tėvelis sirgo. Mūsų draugystė truko neilgai. Aš, įsimylėjęs vaikas, kabinausi į Alvydą ragais ir nagais, troškau prie ko nors glaustis, bet jis griežtai nukirto: „Jokiu būdu nesu tas, kuris su vaikais prasideda.“ Padovanojau jam nuotrauką, kitoje pusėje užrašiau eilėraštį: „Ir vėjas šėls ant mano kapo, / Geltoną smėlį į šalis barstys, / Bet manosios užmerktos akys, / Daugiau tavęs nebematys.“ Rašydavau mylimam berniukui žiauriai piktus laiškus, pakišdavau po kilimėliu prie durų...

Pradėjau praleidinėti pamokas. Pedagogai mane nurašė, sakydavo: „Eisi tėvų pėdomis, iš tavęs nieko gero nebus.“ Maištavau, nebelankiau manęs nekentusių mokytojų pamokų. Esu žemaitiško charakterio – kai mane spaudžia, tyčia darau kitaip. Nežinau, iš ko tai paveldėjau. Tėtis nebuvo užsispyręs, mama – jautri, meniškos sielos, studijavo režisūrą, galėjo būti gera aktorė ar rašytoja. Jei ne velnio lašas... Nieko nenoriu teisti. Už viską, ką turiu pastaruosius penkerius metus, esu dėkinga praeičiai.“

Vaikas su neįgaliu kūdikiu ant rankų

„Pirmoji vaikiška meilė greitai praėjo. Atsirado kitas kavalierius – aukštas, penkeriais vyresnis. Atrodė, įsimylėjome. Draugavome, slėpėmės ir prisižaidėme meilės trokšdami. Pastojau trylikos. Keturioliktąjį gimtadienį spalio 14-ąją sutikau žinodama, kad laukiuosi. Džiaugiausi pastojusi, nors reikėjo kryžiaus kelius pereiti, kad gautume leidimą tuoktis. Niekas negali įsivaizduoti, kiek ašarų išliejau, kokias patyčias teko išgyventi. Mokyklą mečiau aštuntoje klasėje. Eidavau gatve, iš manęs atvirai juokdavosi.

Su vyru išsinuomojome butelį, bet pagyvenome neilgai, mat mano vaikinas neteko darbo. Jo tėvai mūsų nepriėmė, tad iš gimdymo namų grįžau į savo tėvų namus. Deimantė gimė neįgali. Dabar būtų kitaip, o tada viską suvertė jaunam amžiui. Teisybės neieškojau. Mano nėštumas buvo sklandus. Kai, prasidėjus skausmams, nuvažiavau į ligoninę, pasakė, kad pagal popierius anksti gimdyti, niekas neapžiūrėjo. Dešimt dienų leido vaistus. Išleido namo, o kitą dieną grįžau atgal, ir kūdikį jau ištraukė iš žalios masės, ištinusį. Sakė, kad mergytės smegenys buvo mirusios. Gydytojai teigė, kad ji neišgyvens. Nenorėjau tuo tikėti. Nieko nekaltinu. Taip turėjo būti, kad suprasčiau vertybes. Daug kartų įsitikinau – turiu angelą sargą, ir Dievas yra šalia.

Vyras kartą išėjo ieškoti darbo ir išnuomoti buto, bet... nebegrįžo. Prasidėjo bemiegės naktys. Sauskelnių nebuvo, pinigų – taip pat, tėtis parveždavo iš kaimo pieno, kaimynės duodavo bulvių, margarino... Sutikau ir kitų labai gerų žmonių. Mane – nepilnametę – nelegaliai įdarbino, naktimis valydavau patalpas, gaudavau padienių darbų, šiek tiek užsidirbdavau. Nemoku apsakyti tų situacijų, man iškart stoja širdis. Manęs niekas nemušė ir neskriaudė, buvo sunku psichologiškai ir finansiškai, šeima nepalaikė. Tuo metu svėriau 48 kilogramus. Kita vertus, nepriteklius buvo variklis eiti į priekį, dirbti, taupyti. Momentais tų laikų neprisimenu – tarsi būtų ištikusi amnezija.“

MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Gausi šeima

„Susipažinau su ryškių veido bruožų vyru, jis savo tėveliams didvyriškai pareiškė, jog Deimantė yra jo vaikas. Esą mergaitę sugyvenome, prieš jam išeinant į armiją. Melas greitai sudegė, bet jo giminė mane puikiai priėmė ir pamilo. Deimantei buvo metai, kai su ja išėjau iš tėvelių ir pradėjau naują gyvenimą su nauju vyru. Apsistojome pas jo tėvelius, po kiek laiko išėjome gyventi savarankiškai. Nebijojau darbo, visomis jėgomis stengiausi prasigyventi. Po metų, būdama šešiolikos, susilaukiau antros dukrytės Lauros. Dabar jai – 24-eri, esu pusantrų metų anūko Dovydo močiutė.

Deimantei reikėjo ypatingos priežiūros, iki jai suėjo treji, iš nuovargio ir nevilties liedavau ašaras. Mergaitei pripažino invalidumą, jau galėjau ją vesti į specialų darželį. Atsimenu, direktorė pasakė: „Nesijaudink, namie vaikui nesuteiksi tokių galimybių, kiek mes čia galime.“ Nuo pirmadienio iki penktadienio – masažai, baseinas, pamokėlės. Deimantė dažnai sirgdavo, bet jau galėdavau ir aš kartais pailsėti. Devyniolikos įgijau vairuotojo pažymėjimą. Visada norėjau būti pati sau šeimininkė, nepriklausoma nuo vyro. Darbą derinau su vaiko slauga. Būdavo, naktį triūsiu kepyklėlėje, ryte grįžtu, pasiimu mergaitę, ir važiuojame abi prekiauti drabužiais.

21-ų pagimdžiau Eriką. Grįžau į mokyklą, į aštuntą klasę. Baigiau vidurinę. 32-ejų susilaukiau ketvirtos dukrelės Frėjos.“

Tolerancijos ribos

„Vaikai, namie matantys velnio lašus mėgstančius tėvus, lengvai toleruoja tokių pat problemų turinčias antrąsias puses. Man atrodė normalu, kad vyrai išgeria.

Abu daug dirbome, stengėmės, kad vaikai visko turėtų. Negaliu nieko blogo apie vyrą pasakyti, jis buvo toks, koks buvo. Mano mokytojas nuo penkiolikos metų, mano gyvenimo dalis, vaikų tėvas. Tik išsiskyrėme negražiai. Duok Dieve, jam sveikatos. Turi moterį ir savo būtį susitvarkęs. Per 20 mūsų santuokos metų turėjo laiko pakeisti savo gyvenimo būdą. Linkiu jam gražiai gyventi ir kad gerai uždirbtų, gal pagaliau atiduotų man pinigus už mūsų namą, kuriame liko. Nenorėjau draskytis – man sveikata brangesnė, išsinuomojau butą, išėjau su mergaitėmis taip, kaip stoviu. Net šaukšto nepasiėmiau. Netikėjo, kad išeisiu, juokdavosi, jog su keturiais vaikais niekur nedingsiu. Žmogų reikia priimti tokį, koks yra, o aš tiek metų maniau, kad mano meilė jį pakeis. Bėda tokia: moteris tiki, kad vyras pasikeis, o šis mano, kad ji niekur nedings. Mes žiūrėjome į skirtingas puses. Vienas žmogus mato tik save, kito akiratis – platus. Aš ir vaiką matau, ir muziką, ir filmą, ir rašau, ir mezgu, ir noriu keliauti, ir mokytis, ir pašokti, graži būti, kaip plaukų stilistė – klientų turėti. Būdavo, kerpu, koja vaiką palinguoju. Mano mergaitės šoko Mažeikių choreografijos mokyklos modernių šokių studijoje „Niuansas“, Erika šokėjos diplomą turi. Kad ir kokia sunki buvo finansinė padėtis, vis tiek radau išeitį, kad ji išvažiuotų šokti į užsienį.“

Skyrybos

„Mintyse skyriausi daug kartų. Buvo blogai. Prasidėjo panikos priepuoliai. Nebegalėjau pakelti tokios santuokos. Kai eini netikru keliu, tau vis pagaliai į ratus lenda. Ir to, ir ano imiesi, o vis nesiseka. Jausmas, tarsi Dievas sakytų: „Na, neik tu ten, neik, kokį akmenį tau dar ant kelio paridenti, kad suprastum?!“ Kartą nuėjau pas gydytoją ir pradėjau verkti. Skaudėjo visą kūną. Gydytoja pasakė: „Arba tu ką nors keisk, arba nugyvensi surakinta, apimta depresijos.“ – „Kokia depresija? Jūs nusišnekate! Aš noriu šokti, dainuoti, eiti, visur važiuoti!“ – „Brangioji, pokalbis bus ilgas, tau sielą skauda.“ Išėjusi galvoju, ką galiu pakeisti – šalį, darbą? Vaikų ir mamos nepakeisiu. Staiga – išganinga mintis: skiriuosi, ir viskas išsispręs. Taip ir padariau.

Palikusi vyrą, dar metus vis grįždavau pas jį ir vėl išeidavau. Buvau prisiekusi – padarysiu viską iki galo, kad nejausčiau graužaties. Esu rami, padariau daugiau, negu reikėjo. Visam laikui duris užtrenkiau gruodžio 6 dieną. Frėjai buvo treji. Mes, mergaitės, gyvenome gerai, buvo ramybė, euforija. Pradėjau šviesėti, net plaukai pabalo.“

Pati gražiausia istorija

„Atrodo, priėmiau teisingą sprendimą, ir viskas ėmė plaukti į gera. Norėjau pailsėti, pagyventi sau. Va, važiuosime su Antano Erlicko vadovaujama kapela „Subatvakaris“ vienur, kitur koncertuoti. Šis kolektyvas – mano pradinė mokykla į didžiąją sceną. Laimėjome konkursą „Grok, Jurgeli“, koncertavome LRT laidoje „Duokim garo!“. Muzika, giedojimas bažnyčioje ir kapela buvo mano širdies atgaiva santuokos metais. Išmokau ir gitara skambinti. Šis instrumentas praverčia, kai kuriu dainas.

Kai dirbdavau arba koncertuodavau su „Subatvakario“ kolektyvu, neįgaliąją ir mažąją dukras prižiūrėjo auklė. Buvo jos gimtadienis, man reikėjo koncertuoti, su Deimante sutiko pabūti jos auklėtoja. Sausis, 27 laipsniai šalčio, grįžome į kultūros centrą prieš vidurnaktį. Rūbininkė paskatino nueiti pasveikinti čia šventusios mano draugės. Visi šoka, kvailioja. Aukštas išvaizdus vyras išveda mane šokti. Kalbamės apie šaltį ir kad mano mašina neužsives, o turėsiu važiuoti į Klaipėdą dėl rankos operacijos. Jis pažada automobilį atšildyti, duoda savo telefono numerį. Kitą dieną paskambinu, pranešu, kad pagalbos nereikia. „Jūsų valia rinktis“, – sako. Po pietų gaunu žinutę: „Laba diena, kaip sekėsi pas gydytojus, ar viskas gerai?“ Pradedame susirašinėti – apie maistą, prieskonius, knygas, šalis, kiek yra jų apvažiavęs. Vakare rašau: „Kaip šaunu su vyru bendrauti apie viską, išskyrus... Kur tu buvai prieš 20 metų?“ Jis atsako: „Atsiųsk savo elektroninio pašto adresą – turiu staigmeną.“ Atidarau paštą ir sustingtu – laiškas iš Alvydo Jokšo! Tai tas pats vaikinas, kurį buvau įsimylėjusi dvylikos metų! Nepažinau! Ir kaip galėjau atpažinti? Sustambėjęs, suvyriškėjęs, galva skusta, o buvo lieknas ilgaplaukis. Atsiunčia mano padovanotą nuotrauką, rašo: „Dabar žinau, kad tu esi ta.“ Man ašaros upeliais teka. Buvo praėję 23-eji metai. Jis turėjo šeimą, aštuoneri metai, kaip buvo draugiškai išsiskyręs, gražiai bendraujame su dviem jo vaikais.

Pirmadienį man paskambino, antradienį pakvietė į pasimatymą, parvežė iki namų, trečiadienį išvažiavau į Vilnių, į kirpėjų seminarą, ketvirtadienį susitikome, papietavome, penktadienį jis, tolimųjų reisų vairuotojas, išvyko į savo darbus. Iki balandžio nesimatėme. Žinutėmis atlaikė visą mano peklą – skyrybų procesą. Kai grįžo, jau buvau oficialiai išsiskyrusi. Pradėjome draugauti, kai grįždavo iš kelionių, eidavome į koncertus. Įsimylėjau. Po metų draugystės nusprendėme bandyti kartu gyventi. Dar po dvejų metų susituokėme.

Alvydas – nuostabus žmogus, labai geras man ir mano vaikams. „Tas, kuris myli ir laiko bites, negali būti blogas“, – sakydavo mano senelis. Alvydas dievina bites.

O juk galėjome nesusitikti. Galėjau neįeiti į tą salę. Ir jis čia buvo pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Antrasis susitikimas su Alvydu – pati gražiausia mano gyvenimo istorija. Išsiilgstame vienas kito. Negaliu be ašarų ramiai kalbėti. Jis dabar dirba Norvegijoje.“

MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Nenori grįžti į praeitį

„Mano gražus fasadas slepia didelius sveikatos rūpesčius. Laukdamasi Frėjos maniau, kad stuburas subyrės – pjovė žiaurūs skausmai dėl išvaržos. Kai mergaitė gimė, teko operuoti ranką – nebegalėjau jos pakelti, net pienas iš skausmo dingo. Operacija nepavyko, po trejų metų vėl teko gultis ant operacinio stalo. Gelia ranką. Riešo sindromas gali būti ir nuo nudegimo. Vos pradėjusi vaikščioti, delniuku atsirėmiau į raudonas nuo karščio krosnies dureles. Oda ir raumenukai tiesiog prikepė prie metalo, liko tik kauliukai. Kaune ketino delniuką nupjauti, bet tėvas neleido. Atliko daugybę operacijų, atkūrė odą ir raumenis. Vėliau, kad galėčiau groti fortepijonu, teko laisvinti sausgysles.

Per mano 40-metį sesers vyras sveikino: „Na, kvietka, tai su tuo aštuonioliktu tave!“ Neva visi norėtų grįžti į jaunystę. Pasakiau, kad nenoriu grįžti nei į vaikystę, nei į jaunystę, į jokią praėjusią dieną. Jausdavausi kalta dėl visko. Gal kad kiti kaltino? Manė – nesugebėsiu vaikų užauginti. Tik po kiek laiko pagalvojau, o kuo aš kalta? Buvau vaikas, bet sprendimus priėmiau gan protingus. Mano vyras iki šiol mane gydo. Klausia, už ką atsiprašau. Jis pavargsta, jaučiu kaltę, kai ko nors prašau. Noriu pati viską padaryti, būti nepriklausoma, kad tik kito savo rūpesčiais neapkraučiau.

Alvydas, išgirdęs mano balsą, paskatino dainuoti. Ieškojau profesijos, kad galėčiau duonai užsidirbti. Mažeikių politechnikos mokykloje įgijau renginių ir apeigų organizatoriaus specialybę. Savo dainomis pasakoju savo gyvenimą. Viena tokių – „Laimės taku“, ji gimė per tėčio gimtadienį, iškart po jo laidotuvių. Po jų buvo labai sunku. Maniau – turiu tūkstančius draugų, nes esu šauni ir visiems gera, o manęs palaikyti atėjo tik keli žmonės. Nežinau, su kuo skaudžiau taikiausi – su tėvo mirtimi ar visko, kuo tikėjau, netektimi. Netapau blogesnė ar piktesnė, bet galbūt nebedaliju savęs tiek, kiek atiduodavau anksčiau, atsargiau bendrauju. Vakarą, kai mirė tėtis, buvo jausmas, kad jis pradėjo nutraukinėti šydus žmonėms nuo akių. Jie ilgai neištveria šalia manęs neparodę tikrojo veido. Pasitraukia tie, kurių nereikia. O gal vyro padovanotas amuletas saugo? Alvydas mėgsta kalviauti, savo rankomis padarė amuletą su runomis. Esu tikinti. Pastebėjau, kad jau nebeprašau, o tik dėkoju Dievui. Seniau tik prašydavau, o padėkoti pamiršdavau.

Tris dukras jau pastačiau ant kojų. Mažoji Frėja mėgsta dainuoti, įveikė scenos baimę, dalyvavo keliuose konkursuose. Į LRT projekto „Du balsai – viena širdis“ atranką važiavome, nes norėjau išmokyti vaiką pralaimėti. Ji įpratusi laimėti. Šventai tikėjau – į televizijos sceną nepateksime. Patekome. Ačiū Antanui Dargiui, grupės „Sekmadienis“ vadovui, kad ėmė mokyti Frėją dainavimo. Man pačiai dainavimas kompensuoja praėjusio gyvenimo negandas. Rašau muziką, dainų žodžius, rengiu solinius koncertus. Ar vienuolika, ar 40 žmonių susirenka, dainuoju iš širdies. Žmonės atsistoję ploja, nepaleidžia, dovanoja gėlių, glosto, sveikina. Prieina po koncerto su ašaromis akyse, sako: „Va, čia buvo tikra. Jūs iš savo sielos dainuojate.“ Kartą moteris palinkėjo: „Niekados nesikeiskit.“ Koncertai, kai dainuojame su Frėja, ypač šilti.“

Dievo dovanos

„Manęs klausia, ar nenorėjau nutraukti pirmojo nėštumo. Nė akimirkos apie tai nemąsčiau, troškau šeimos, visi mano vaikai laukti sąmoningai. Visos dukros – Dievo dovanos. Deimantė yra mano mokytoja, gelbėtoja. Dažnai pažvelgiu atgal. Žinau, kad kitaip būti negalėjo. Galėjo – tik blogiau. Jeigu Deimantė būtų mirusi ar negimusi, gal būčiau pradėjusi skandinti netektį ir dabar rausčiausi prie šiukšlinių? Mano dukros augo žinodamos, ką reiškia ligonis, nemigos naktys. Jos dirba nuo 14-os metų. Man nebuvo kada sėdėti prie jų namų darbų, reikėjo rūpintis Deimante ir uždirbti. Sakydavau: „Mergaitės, mokotės dėl savęs. Nesimokysit, tai – jūsų kelias, jums rinktis.“

Dabar, jei keturiolikos metų paaugliui duotum neįgalų vaiką, nežinau, ar jis išgyventų. Tokio amžiaus mano mergaitės mokėjo prižiūrėti Deimantę, viena kitą globojo. Didžioji su dviem vaikais pabūdavo. Frėja mažesnių už save neturi, tad yra lepūnėlė. Abi vyresnėles skatinau mokytis amato. Abi linko į mano pusę: Laura yra plaukų stilistė ir manikiūro meistrė, Erika baigia kosmetologijos mokslus. Devyniolikos abi turėjo profesijas.

Deimantė, nors didesnė ir stambesnė už mane, judri lyg nenuorama pusantrų metų vaikas. Jeigu ir toliau būčiau su ja pasilikusi, užsidariusi namie ir pasiaukojusi, tikėtina, jau abi būtume ligonės. Penkerius metus laukėme eilėje, kad patektume į prestižinius „Vilties erdvės“ namus. Kai Deimantei sukako 23-eji, gavome vietą. Kai pasiliko valdiškuose namuose, pirmą kartą miegojau be sąžinės graužaties ir taip gerai jaučiausi! Pagaliau mano vaikas yra specialistų rankose, jai taikoma muzikos, piešimo terapija, ją ugdo profesionalai. Būdavo – vežu į Jūrų muziejų, tempiu į koncertus, cirką, stengiuosi socializuoti. Tik nesuprantu, kodėl jai viešumoje vidurius paleidžia. Klausiu gydytojos, ką ne taip darau. Ji atkerta klausimu: „O kas tau sakė, kad tam vaikui yra gerai koncertuose, cirke? Ji turi autizmo požymių, bijo vandens, viešumos, gerai jaučiasi tik tarp keturių įprastų sienų.“ Encefalopatija. Sunkus protinis atsilikimas ir bendras kalbos neišsivystymas. Juk galiu susirgti, mirti. Kas ja pasirūpins? Pasirūpinau savo vaiko ateitimi. Dažnai ją lankau, vežioju pas gydytojus, bet ji, kaip suaugęs žmogus, gyvena atskirai nuo manęs, yra specialistų prižiūrima, turi savo kambarį. Aš tokių sąlygų negalėčiau suteikti.

Tėvas jos neaplanko. Niekada nelankė.“

Atvertė naują lapą

„Iš Mažeikių išsikraustėme į Sedą, labai gražioje vietoje nusipirkome neįrengtą namą. Kurį laiką ant cemento ir dėžių gyvenome, dabar liko sutvarkyti vonios kambarį. Turime avių, du šunis, du katinus ir bičių. Ir dukra su draugu nusipirko namą Sedoje, prie ežero. Miestelio centre kuriu savo grožio studiją. Rengiamės su dukra atskirus kabinetus, ji darys manikiūrą, teiks kitas grožio paslaugas, aš kirpsiu. Netrukus pasirodys mano dainų albumas.

Tik nuo vyro priklauso, su kuo skraidysi – sparnais ar šluota. Alvydas man suteikė sparnus. Tikiuosi, visam gyvenimui.“

Stilius – Redos Mickevičiūtės. Makiažas, šukuosena – Jolitos Verseckienės. Drabužiai – iš parduotuvės „Marina Rinaldi“

****

Žurnalas „Moteris“, 2019'05

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.