Buvo laikas, kai atrodė – ši mergina aukojasi darbui ir kūrybai, jos planuose nėra šeimos ir vaikų.
Kiek save atsimenu, visą laiką norėjau būti mama. Vaikystėje neleisdavau išmesti savo išaugtų drabužėlių. Sakydavau – bus mano vaikams. Neseniai rūšiavau savo mergaičių rūbelius, į krūvelę dėjau skiriamus „Carito“ organizacijai, Liepa patarė: „Tu Vėjos gali atiduoti.“ Svarsčiau: „Gal juos paliksiu Vėjos vaikams?“ Vėja pareiškė: „Ne, aš vaikų neturėsiu.“ Paklausiau – kodėl. „Nes taip nusprendžiau.“ Suklusau: „Kas čia nutiko?“ Prispausta paaiškinti Vėja pasakė: „Dabar tu esi mama. Jeigu aš turėsiu vaikų, tada tu būsi močiutė. O aš nenoriu, kad būtum močiutė. Noriu, kad visą laiką būtum jauna.“ Ir tai pasakė ketverių mergaitė, kuri nuolat čiūčiuoja savo lėles. Pažadėjau būti jauna močiute. Liepa ir Vėja buvo labai lauktos. Ir jos tai jaučia.
Jūsų ryšys su tėvais, spėju, taip pat stiprus?
Tiek su mama, tiek su tėčiu iki šiol esame labai artimi. Laukdamasi mintyse perrikiavau savo vaikystę – ką tokio ypatinga darė mano tėvai, kaip prisirišo mane prie savęs tokiomis tvirtomis gijomis? Svarsčiau – o kas, jei mums taip nepavyks? Jei mūsų vaikai bus nepanašūs į mus? Dabar tai atrodo kvaila. Aišku, kad jos panašios! Genetika ir meilė yra galingas užtaisas. Mano tėvai visą laiką buvo mano geriausi draugai. Ištikus bet kokiai negandai pirmiausia bėgdavau pas juos. Net dabar, stipriai pervargusi, fiziškai ilgiuosi to jausmo – padėti galvą mamai ant kelių ir atgauti ramybę. Ta pati draugystės gija sieja ir mus su savo vaikais.
Sunku įsivaizduoti, kad dviejų mūsų draugių – Liepos ir Vėjos – kadaise nebuvo mūsų gyvenime. O kiek dar įdomių etapų laukia. Pavyzdžiui, ateis diena, kai galėsime kartu eiti į suaugusiems skirtą kino filmą, paskui jį aptarinėti. Neseniai sėdėjome su tėčiu ir broliu kavinėje, apie kažką diskutavome. Abu su tėčiu mokame audringai ginčytis. Tą kartą vėl kalba pasisuko apie politiką. Brolis yra nuosaikesnis. Staiga jis pradėjo juoktis: „Negaliu patikėti. Žiūriu į jus abu, ir iškyla vaikystės prisiminimas. Aistė sėdi ant grindų, žaidžia su lėlėmis, o tėtis atsistojęs tarpdury stebi ir sako: „Kaip aš laukiu tos dienos, kai ji užaugs, mes galėsime sėdėti kavinėje ir šnekėtis apie gyvenimą.“ Ginčas akimirksniu baigėsi.
Kaip vaikai keitė aktyvų Jūsų gyvenimą – pristabdė, koregavo kūrybinius planus?
Nepristabdė, bet laiką teko paskirstyti kitaip. Vaikų gimimas yra svarbiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Ašis, aplink kurią sukosi ankstesnis gyvenimas, pasikeitė. Kartais pagalvoju, kad daug ką reikėjo padaryti iki vaikams gimstant. Svajojau studijuoti kino mokykloje Niujorke. Net buvau pradėjusi ruoštis. Gimus mergaitėms, supratau, kad šios svajonės neįgyvendinsiu. Nes savo laisvę turiu derinti su vaikų teise augti su mama kiekvieną dieną.
Bet, būtent gimus vaikams, įstojote į Lietuvos teatro ir muzikos akademijos magistrantūrą studijuoti kino režisūros. Nepakako įgytų žurnalistikos bakalauro bei ryšių su visuomene magistro diplomų? Režisūrą buvote praktiškai iščiupinėjusi savo rankomis. Ar trūko teorijos žinių?
Žinojau: jei nuspręsiu sukti į kiną, į šią sritį tikrai neisiu kaip mėgėja. Buvo ir toks kelias. Daug mano draugų, baigusių kino mokslus, sakė: „Kam tau reikia, tu viską ir taip moki.“ Režisierius yra profesija. Kaip žurnalistas. Ar operatorius. Išimčių visada pasitaiko. Bet nenorėjau ja būti. Ilgai dirbu televizijoje su dokumentine publicistika, bet tai nėra kinas. Man trūko kino gramatikos pagrindų, trūko scenaristikos, kino filosofijos, istorijos ir teorijos pagrindų. Pagaliau trūko profesionalių pokalbių ir diskusijų apie kiną pritemdytoje akademijos kino salėje.
Kodėl po mokyklos nesirinkot režisūros studijų?
Tais metais nerinko režisūros kurso. Stojau į žurnalistiką, nes sekėsi rašyti. Atsimenu, komisijoje buvęs Skirmantas Valiulis, išklausęs, kuo domiuosi, pasakė: „Panašu, kad ne čia stojat. Geriau rinkitės režisūrą.“ Atsakiau: „Kad aš čia trumpam. Kitais metais režisierių kursą rinks Henrikas Šablevičius. Tada ir perstosiu.“ Pirmo kurso pabaigoje rašiau scenarijų, ketinau mokytis režisūros, bet sulaukiau pasiūlymo dirbti televizijoje. Ji įtraukia. Tik su kinu susijusios svajonės niekur nedingo. Dabar net džiaugiuosi, kad režisūrą studijavau būdama vyresnė. Jau turėdama kitokios patirties ir stipresnę motyvaciją.
Tardamasi su Jumis dėl susitikimo, supratau, kad Jūsų darbotvarkė keičiasi per dieną po kelis kartus. Esate priklausoma nuo pašnekovų laiko. Kas gelbsti, kai pasikeičia jų planai ir tenka koreguoti savo dienotvarkę?
Mudu su vyru esame labai laimingi, nes turime fantastiškas mamas, jos abi gyvena Vilniuje. Močiučių pagalba yra milžiniška ir neįkainojama. O ir vaikai jas dievina. Nes pas močiutes daugiau laisvės. Ten net blynai tiekiami ne tik savaitgaliais.
Ar tiesa, kad vakare nufilmavote laidą, o ryte ant rankų supote Vėją?
Ryte supau Vėją, nors turėjau daryti interviu su fotomenininku Romualdu Rakausku. Atsimenu, jau guliu su Vėja palatoje, vaikas parpia, o aš skambinu R. Rakauskui, sakau, kad negalėsiu atvažiuoti, nes ką tik pagimdžiau dukrytę. Prieš tai jis kelis kartus atidėjo pokalbį. Atsiprašinėju, o jis juokiasi: „Klausyk, jeigu tu dabar man skambini nuo gimdymo stalo, tai aš pas tave kitą kartą ir mirdamas atvažiuosiu.“
Tada dar peržiūrėjau pokalbį su Antanu Šurna. Tai buvo paskutinis aktoriaus interviu – po kelių mėnesių jis iškeliavo. Išsiunčiau laidą į montažinę ir nuėjau maitinti dukrytės. Vaiko laukimas ir gimimas man buvo suteikęs kažkokių supergalių. Nors visos mamos jų turi, visoms visus metus dieną naktį tenka būdrauti, išmokti viena ranka tvarkyti gyvenimą, nes ant kitos tupi vaikas. Nesu išskirtinė.
Su darbu nesusijusių vakarėlių jau atsisakote?
Vakarėlių gyvenime turėjau nemažai, vieną dieną supratau, kad jie visi vieni į kitus panašūs. Neatmesčiau, kad su amžiumi tampu sociopate. Man nebereikia didelės kompanijos ar triukšmo – užtenka vieno ar kelių žmonių, su kuriais gera kalbėti, bet tokių dažniausiai sutinku ne vakarėliuose. Turiu seną bendrų nuodėmių ir laiko patikrintą draugų kompaniją, mums patinka būti kartu. Juokiamės, kad, net žinodami viską vieni apie kitus, vis tiek esame kartu. Tai ir yra draugystė.
Ar su vaikais dažnai leidžiatės į keliones?
Su abiem pradėjome keliauti, kai buvo trijų mėnesių. Ir ne po kurortus – bastėmės pasikabinę vaikus nešynėse po Europos miestus, nešėmės į parodas, bažnyčias, koncertus. Atsimenu, Vilniaus oro uoste stovi už mūsų moteris ir tarsi sau bamba: „Tampo tokį mažą kūdikį, lyg jis ką atsimins.“ Nebūtinai vaikas turi atsiminti ir vėliau papasakoti, ką matė Paryžiuje, Pompidou centre, kai buvo trijų mėnesių ar trejų metų. Tai pirmosios vaiko patirtys – uosti, liesti, ragauti, matyti kitokio pasaulio spalvas. Esu tikra, kad mažo žmogaus galvoje atsiranda tam tikros jungtys, vėliau jis galbūt susies kažkur matytus dalykus su kita patirtimi, tam tikri prisiminimai atkeliaus lyg per miglą, bet bus svarbūs formuojantis asmenybei. Pagaliau tai yra kartu su tėvais leidžiamas laikas. Kai snaudi prisiglaudęs prie mamos ar tėčio krūtinės, tikrai nesvarbu, kur esi – Vilniuje ar Romoje.
Ar jaučiate savo atsakomybę už tolesnį dukrelių gyvenimą?
Nežinau, ar tik tėvai lemia vaiko likimą. Nors augau labai mylima, tėvai investavo į mano žinias, ateitį kūriausi pati. Yra laikas, kai turi saugoti vaiką, yra laikas, kai turi jį paleisti. Tėvai manimi besąlygiškai pasitikėjo. Kai sulaukiau pilnametystės, leido pačiai ieškoti, klysti, bandyti. Noriu duoti savo mergaitėms viską, ką galiu geriausia, bet savo kelią jos, matyt, ras pačios. Galiu tik melstis, kad tas kelias būtų saugus ir teisingas.
Kartais manęs klausia: „Trečias vaikas – taip ar ne?“ Žiauriai myliu vaikus, norėčiau turėti penkis, bet nesu tikra, ar mano nervų sistema pajėgi turėti trečią vaiką. Esu iš tų klaikiai jautrių mamų, kurioms kiekvienas vaiko suslogavimas virsta asmenine tragedija. Vakare kažkuriai pakyla temperatūra, o man pasaulis ima slysti iš po kojų. Vyras kur kas ramiau reaguoja, kai mergaitės čiaudi. Ir juokiasi, kad vos atėjusi į svečius, aš iškart imu kurti blogiausią galimos katastrofos scenarijų. Fiksuoju, ar yra laiptai, jei taip, – kiek ten pakopų. Tada – turėklai, kokie tarp jų tarpai, ar yra balkonas, o terasa, ar iš jos galima išbėgti į gatvę? Paranojiški žmonės, matyt, daug vaikų turėti negali.
Perdėtas jautrumas tikrai paveldėtas. Atsimenu, Niujorke padariau interviu su Jonu Meku. Skambinu namo, o mama klausia: „Ar jau pavalgei?“ Sakau: „Mama, tu geriau paklausk, kaip man interviu pasisekė.“ Arba tėtis. Buvo eilinė gripo epidemija. Darbe pajutau, kad krečia šaltis. Grįžau namo ir užsnūdau. Po dviejų valandų Darius (Darius Budzinauskas – Aistės Stonytės vyras, – red. past.) žadina: „Tavo tėtis sukėlė visus ant kojų. Jau dvi valandos, kaip negali tau prisiskambinti. Liepė nedelsiant vežti į ligoninę, nes – „o ką, jei tai gripas?“ Vėliau Darius apsiprato, kad skambiname vieni kitiems daugybę kartų per dieną norėdami įsitikinti, ar visiems viskas gerai.
Kaip pasikeitė Jūsų ir vyro meilės santykiai, kai gimė mergaitės? Ar atsisakėte romantiškų vakarų dviese žvakių šviesoje, mirguliuojančioje ant taurių vyno?
Pastaruosius dešimt metų abu gyvename beprotišku tempu, vakarienė su taure vyno išmuštų iš ritmo. Anksčiau naktinėdavome iki paryčių žiūrėdami filmus. Dabar jau pasveriame, ar verta, nes vaikai kelsis, nepriklausomai nuo to, kada nuėjome miegoti. Matyt, reikia išlaukti etapo, kai merginos žiūrės filmus kartu. Kartais paklausiusi savo brolio galvoju: „Kaip nerealu! Jie visi keturi per naktis žiūri filmus.“ Jų šeima – geras pavyzdys, kaip galima draugauti su savo suaugusiais vaikais.
Ko mokotės iš savo vaikų?
Pažinti save. Pasirodo, moku būti kantri. Moku planuoti laiką, o prieš aštuonerius metus tai atrodė neįmanoma. Kad esu iki pamišimo tvarkinga, nes supratau, kad nei žaislai, nei trupiniai kojyčių neturi. Kad esu labai silpna ir mane lengvai galima palaužti. Kad esu paranojiška, bet apie tai jau pasakojau. Vaikai moko daugybės dalykų, pavyzdžiui, įžvelgti per langą mus stebintį liūtą medyje. Jis atsiranda tą pačią akimirką, kai užgesiname šviesą vaikų kambaryje.
Ką Jums reiškia motinystė?
Man tekusią dovaną. Išnešioti vaiką ir jį pagimdyti nėra didelis pasiekimas. Visa žmonija ir išnešiota, ir pagimdyta. Bet tai, kad dukrelės nuo debesies pasirinko mane būti savo mama, priimu kaip didelę man tekusią dovaną. Nes norėti vaikų ir jų susilaukti ne visada yra moters valioje.
Kaip po gimdymo ir kūdikių maitinimo atgavote paauglės formas?
Už tai esu dėkinga genetikai. Per savo abu nėštumus buvau priaugusi po 34 kilogramus. Žiauriai mėgstu saldumynus. Laukdamasi parsinešdavau maišiuką ananasinių saldainių ir visus be sąžinės graužaties sukramsnodavau.
Gaminti mėgstate?
Mėgstame, bet, atsiradus vaikams, pasikeitė gaminimo įpročiai. Seniau gaminimas būdavo šventė, dabar – kasdienybė. Beje, virtuvėje jaučiuosi stipriai patobulėjusi. Prieš aštuonerius metus išvirti manų košę būdavo iššūkis. Mamos klausdavau: „Kiek laiko virti?“ Atsakymas: „Iš akies“ žudydavo. Kas yra „iš akies“? Neseniai vyras kažką gamindamas paklausė: „Kiek laiko virti?“ Atsakiau: „Iš akies.“ Ir tą akimirką supratau: viskas, dabar jau tikrai – mama.
Ar vaikų mitybai skiriate ypatingą dėmesį?
Vaikų mityba – mūsų rankose, ir tai yra tam tikras kovos laukas. Mūsų mergaitės tikrai neapsiverkia iš laimės pamačiusios briuselinį kopūstą, bet kartais bandome įsiūlyti ir jį. Kita vertus, ir suaugę žmonės ne viską mėgsta. Gamindami stengiamės vadovautis ne sveikuoliškomis rekomendacijomis, bet sveiku protu. Atrasti tai, kas sveika ir patinka vaikams, tačiau neversti suvalgyti iki paskutinio kąsnio, kas nelabai džiugina.
Maža daug laiko praleisdavote Jaunimo teatre su tėčiu ir M. Mažvydo bibliotekoje su mama. Minėjote, kad bibliotekoje ir teatre Jus apima saldus saugumo ir ramybės jausmas. Manau, saugumo jausmas lydi ir dabar, kai su tėčiu Česlovu, aktoriumi, ir broliu Audriumi, dokumentinio kino kūrėju, kuriate laidas „Kine kaip kine“, „Legendos“, dokumentinių filmų ciklą „Neužmiršti“. Jauku dirbti su artimaisiais. Galite bet kada jiems paskambinti, pasidžiaugti ar pasiguosti...
Mums sako: „O, šeimyninis trio.“ Į komandą susibūrėme ne tam, kad mūsų šeimai būtų smagu kartu dirbti. Pamenu, savo sugalvota laidos idėja pirmiausia pasidalinau su tėčiu. Jis visą gyvenimą kūrė publicistines programas. Fantazavome, koks turėtų būti laidos formatas, kokius archyvus būtų galima naudoti. Kalbantis supratau, kad prieš mane sėdi pats geriausias redaktorius. Dar reikėjo režisieriaus. Supratome, kad jis jau yra, tik buvo neaišku, ar Audrius ras laiko, ar norės, ar galės. Papasakojome idėją, Audrius sutiko, – dokumentinės publicistikos žanras mums visiems trims įdomus. Susibūrėme, nes pirmą kartą atsirado projektas, kuriame visi galėjome pritaikyti savo profesines žinias.
Dabar jau vienuolika metų kartu kuriame laidą. Bendrystės jausmas yra svarbus visur, kad ir kur dirbčiau: televizijoje, kino ar kino komunikacijos srityse. Kai neseniai rinkomės kino komandą, kolega pasakė: „Tu vėl su ta savo chemija. Gal žmogus yra talentingas, tačiau sunkaus charakterio. Su tokiu nedirbsi?“ Bet kaip tik tokie – patys įdomiausi. Man patinka nesušukuoti, talentingi, keisti, nelengvo charakterio žmonės, kurie atsargiai tave prisileidžia. Radus raktą į jų širdis, dažniausiai užsimezga ilgametė draugystė ir partnerystė. Moku dirbti neskaičiuodama valandų, galiu iki pamišimo būti ištikima komandai ir idėjai, jei tik jaučiu prasmę ir atgalinį ryšį. Man jau tiek metų, kad užtenka supratimo ir valios neįsitraukti į darbus, kurie neteikia malonumo. Arba nedirbti su abejingais žmonėmis. Abejingumas, matyt, – pats baisiausias žmogaus bruožas. Kiekvienas darbas – tai tavo gyvenimo atkarpa. Juk dažniausiai atsimename ne rezultatą, o patį procesą.
Aistra kinui būdinga visai Jūsų giminei?
Apie kiną valandomis galime kalbėti ir su Audriumi, ir su jo dukra Marija, režisiere, ir su sūnėnu Pauliumi, operatoriumi. Ir Darius domisi kinu. Nors dabar kartais šaiposi, kad su manimi nebeįmanoma žiūrėti filmų. Jaučiu, kai režisierius manimi, žiūrove, manipuliuoja, matau, kokius įrankius tam pasitelkė. Bandymas dekonstruoti filmą trukdo naiviai ir nuoširdžiai džiaugtis gražiu filmu. Nors tų gražių visada nelabai mėgau. Mėgstu dokumentiką. Šiame žanre daugiau gyvybės, netikėtumo, kūrėjų pamišimo.
Ar vaikystėje tėvai daug laiko praleisdavo su Jumis?
Mano tėvai neskirstė pasaulio į suaugusiųjų ir vaikų. Jie visur vesdavosi mane kartu, daug keliaudavome. Atsimenu, užsukome į Orvidų sodybą. Dar buvo gyvas pats Vilius Orvidas. Susipažinome, tėtis su Viliumi susidraugavo. Vėliau ne kartą važiavo pas jį, padėjo jo globojamiems į laisvę išėjusiems kaliniams, nes buvo įkūręs Lietuvos kalinių globos draugiją. Vieną kartą grįžęs iš Viliaus pasakojo, kad jo mama siūlė pasiimti asiliuką, kurį sūnus iš kažkur gavo. Kokią savaitę tėvus įtikinėjau, kad tikrai galėtume laikyti tą asiliuką namuose – dviejų kambarių bute ketvirtame aukšte.
Dabar darome laidą apie šį žmogų, ir man iškyla vaikystės prisiminimai. V. Orvidas mirė 1992 metais, bet man tėvų dėka dar teko laimė jį sutikti. Prisimenu, kaip Orvidų sodyboje stovėjau prie akmens ir slapta nuo tėvų (drovėjausi rodyti) į savo užrašinę persirašiau akmenyje iškaltus žodžius apie meilę. Buvau tikra, kad V. Orvidas juos pats parašė. Tik vėliau supratau, kad šie – iš Biblijos. Kiekvieną kartą, kai išgirstu skaitinį apie skambantį varį ir žvangančius cimbolus, prisimenu V. Orvidą. Tokių susitikimų su legendinėmis asmenybėmis buvo ne vienas. Daug menininkų man pasakoja mano lopšio istorijas. O aš galvoju, kokia laimė, kad tėvai nuo mažumės įtraukė į turtingą savo pasaulį. Kad daugumą legendinių istorijų, kurias sekame laidose, esu išgirdusi dar vaikystėje.
„Legendos“ yra pelniusios penkias „Pragiedrulių“ premijas. Nėra paprasta kasmet išlaikyti aukštai pakeltą geriausios laidos kartelę. Kas lemia sėkmę?
Neabejingumas tam, ką darai. Kiekvieną laidą kurdami iš visų pusių išstudijuojame pasirinkto herojaus gyvenimą, kūrybinę biografiją. Labai daug diskutuojame, kartais ginčijamės tik tam, kad kokios nors mažai reikšmingos, bet pikantiškos jo biografijos detalės mūsų nesuklaidintų, kad kur nors nenuklystume, kad sugebėtume atrasti to žmogaus gyvenimo ir kūrybos raktą.
Kurdama „Legendas“ pažinote kone visas Lietuvos teatro, kino, muzikos, dailės asmenybes. Kokia tai dovana Jums pačiai?
Juokiuosi, kad tai – dar vienas universitetas. Tiek informacijos, kiek surenku prieš kiekvieną laidą, peržiūriu įrašų ir perskaitau knygų, užtektų dar vienoms studijoms. Kai pradėjome kurti „Legendas“, kažkas manęs paklausė, kiek laiko trunka pasiruošti tokiai laidai. Tėčio paklausiau: „Kaip atsakyti į tokį klausimą? Medžiagą pirmai laidai apie Augustiną Savicką savaitę rinkau bibliotekoje, prieš tai skaičiau knygas. Studijavau jo darbus. Arba laidos apie Almantą Grikevičių, Kostą Smoriginą, Antaną Šurną, Arūną Žebriūną, Teodorą Valaitį, Hermaną Perelšteiną, Joną Jurašą, Vincą Mykolaitį-Putiną... Regis, visą gyvenimą joms rengiausi.“ Tėtis juokėsi: „Tai ir sakyk – vieną savaitę ir visą gyvenimą.“ Iš tiesų žinios neatsiranda per dieną. Džiaugiuosi, kai atrandu vieną ar kitą legendą, apie kurią beveik nieko iki tol nežinojau. Apie tokias dažniausiai pasako tėtis: „Yra toks užmirštas drožėjas, liaudies menininkas, tikra legenda.“
Būna, kad pokalbis nepavyksta?
Būna, kai kalbindama suprantu, kad pavėlavau kokia dešimčia metų. Tokiomis akimirkomis visada labai skauda.
Ar dažnai buvę pašnekovai ieško su Jumis ryšio, skambina, tarkim, vidury nakties?
Na, gal ne vidury nakties, bet su daugeliu jų ryšį palaikau. Kuriu „Legendas“ jausdama didžiulę pagarbą ir meilę savo herojams. Žinau, jie tai jaučia, tad nenuostabu, kad užsimezga draugystė.
Žinau, kad susitikimas su operos soliste Irena Jasiūnaite Jums buvo lemtingas.
Irena Jasiūnaitė tokia truputį burtininkė. Su ja dariau interviu kelis kartus. Po pirmojo mūsų susitikimo įspraudė man į rankas plytelę šokolado ir pasakė: „Suvalgyk ir neabejok – viskas bus į gera.“ Tuo metu išgyvenau ne patį lengviausią laikotarpį, bet ji, žinoma, to nežinojo. Tą patį vakarą priėmiau lemtingą sprendimą. Dar kartą aplankiau ją po dvejų metų, kai jau laukiausi Liepos. Irenos pasaulis jau skendėjo prietemoje. Atsimenu, išjungėme kameras, priėjau, paėmiau jos rankas ir uždėjau sau ant pilvo. „Tas jūsų šokoladas, matyt, tikrai stebuklingas.“ Ji šypsojosi. Man buvo svarbus tos moters palaiminimas. Pasakė: „Matai, viskas tik į gera.“ Ir davė naują plytelę šokolado.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'05
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
