Į šio ciklo koncertą „Linksmos Grigorijaus Kanovičiaus akys“, kuriame pianistas Lukas Geniušas atliko F. Chopino, P. Čaikovskio kūrinius bei Leonido Desiatnikovo Bukovinos dainas, Dmitrijus Kanovičius atėjo vilkėdamas 36-erius metus saugomą švarką. Šis drabužis mena jautrią Italijoje nutikusią istoriją, – pasakodamas ją pašnekovas nesulaikė ašarų.
Puikiai, sodriai šnekate lietuviškai, jokio akcento, kitų kalbų įtakos...
Bus 36-eri metai, kai esu išvykęs iš Lietuvos. Kanadoje neturiu su kuo kalbėtis lietuviškai, o Lietuvoje būnu labai retai. Taigi lietuviškai nešneku ir negaliu paaiškinti, kodėl taip gerai prilipo ši kalba.
Jūsų mama Olga nelabai mokėjo lietuviškai, bet abu sūnus – Jus ir Sergejų – nuvedė į lietuvių mokyklą. Vilniuje, Salomėjos Nėries vidurinėje, gerai įkalė ir lietuvių, ir anglų?
Panašiu principu ir vardus mums sugalvojo. Mano vardas turėjo būti Dovydas, brolio – taip pat biblinis, bet tėvai parinko kitus, kad palengvintų mūsų gyvenimą. Sovietinė sistema buvo negailestinga ir rasistinė, tai pasireiškė antisemitizmu. Tėvai manė, kad mūsų ateitis bus lengvesnė, jeigu asimiliuosimės. Tad ir nusiuntė abu į Salomėjos Nėries mokyklą. Nesigailiu, bet tai lėmė mūsų ateitį: augome mūsų prigimčiai, kultūrai, filosofinei esmei svetimoje aplinkoje. Pretenzijų dėl to niekam neturiu ir nieko nekaltinu. Mano brolis puikia savo poezija ieško atsakymo į klausimą, kas esame – rusai, lietuviai, žydai, kokiai kultūrai priklausome? Gimei mišrioje šeimoje, užaugai aplinkoje, kuri su tavimi neturi nieko bendra, šneki kalba, kuri nėra tavo gimtoji. Įdomi ir dramatiška situacija... Esu tikras, kad dauguma žmonių apie tai net nesusimąsto.
Jūsų tėvai iš Lietuvos išvyko į Izraelį prieš 26-erius metus, Jūs į Kanadą – dešimčia metų anksčiau. Kodėl nusprendėte emigruoti?
Sprendimas išvykti – mano nesubrendusio charakterio padarinys. Buvau jaunas, negalėjau susitaikyti su tuo, kad reikia meluoti arba klausytis melo, kad negalima išreikšti savo nuomonės, kritikuoti, reikia bijoti, kad už tai tave gali nubausti, pasodinti į kalėjimą. Jaučiausi suvaržytas. Man buvo nesuprantama ir svetima tai, kas vyko mano darbovietėje. Plagiatas, duomenų iškraipymas, melas... Antisemitizmas tapo akstinu uždaryti man duris į aspirantūrą, parašyti kandidatinę disertaciją.
Žinojote, kur įsikursite, ką veiksite Kanadoje?
Išvažiavome į niekur. Kai nuvykome į Torontą, supratimo neturėjau, kur apsistosiu ir ką darysiu, bet buvau kupinas ryžto ir entuziazmo. Esu dėkingas šeimai, buvusiai žmonai Leokadijai, kad ji ilgai išbuvo su manimi, – nesu pyragas. Ją sovietinė sistema nuskriaudė labiau nei mane. Jai, puikiai pianistei ir pedagogei, buvo užtrenktos durys į profesūrą. Paskui ją vilkosi senelio ir tėvo, tremtinių, uodega. Lietuvos valstybinės konservatorijos vadovybė jai neatleido už giminystę su žmonėmis, kurie kovojo su sovietų valdžia, ir už tai, kad ji ištekėjo už žydo. Esu dėkingas Leokadijai už laiką, kurį praleidome kartu. Ir dabar susitinkame, esame 51-ų metų jos sūnaus bei mano posūnio Tomo ir 39-erių metų mūsų dukros Ievos – ji šiuo metu gyvena Kalgaryje – tėvai, mūsų anūkės Anikos seneliai. Turiu dar vieną dukrą – devyniolikmetę Zoją ir devynerių sūnų Dovydą. Ir dar turiu vieną vaiką – savo žmonos 29-erių dukrą Margaritą. Jaučiuosi labai turtingas.
Kaip Jums pavyko svečioje šalyje išvystyti informacinių technologijų verslą?
Vilniaus universitete įgytas ekonomisto ir matematiko diplomas Kanadoje nieko nereiškė. Pradėjau nuo nulio – vežiojau picą. Atsitiktinai sutikau žmogų, kuris ištiesė ranką ir suteikė galimybę išmokti programavimo, o po dešimties metų jau pats dirbo man su visa savo kompanija. Kanadoje man pavyko padaryti sėkmės lydimą karjerą. Po 14-os metų ši šalis pasidarė per ankšta mano neramiai personai. Išvykau į Ameriką, porą metų praleidau Teksase, iš ten nėriau į Kaliforniją, paskui – į Naujojo Džersio valstiją. Padirbėjau penkerius metus, tada patekau į Pietų Afrikos Respubliką. Paskui grįžau į JAV, o netrukus išvažiavau į Rusiją. Ten įstrigau net 12-ai metų. Tapau verslo vadybininku ir auditoriumi. Sunkiai dirbau. Sukaupiau kapitalo, šį, po 17-os metų bastymosi grįžęs į Kanadą, naudoju labdarai. Tiesa, pakeliui dar du kartus išsiskyriau, supratau, kad visai nepažįstu moterų, jų bijau, bet gerbiu ir myliu ir kad tikrai nemyliu ir negerbiu primityvių vyrų. Mano patirtis yra turtinga. Gyvenu ketvirtoje santuokoje, tikiuosi, skyrybų maratoną baigiau. Trisdešimt penkis kartus keičiau adresą. Pasibaisėtina, kai pagalvoji. Bet nieko nesigailiu. Dramatiška, sunkiausia buvo išvažiuoti iš Lietuvos. Kiekviena vėlesnė permaina jau atrodė lengvesnė.
Atvykęs į Kanadą supratau, kur būsiu palaidotas. Tai – geriausia pasaulyje šalis. Žmogus čia yra laikomas žmogumi, jis yra apgintas, aprūpintas ir laisvas. Už tai nereikia mokėti politinės duoklės, tarnauti partijai, apskritai nereikia tarnauti. Labai tai vertinu.
Rūpinatės savo tėčio G. Kanovičiaus kūrybos paveldu, sklaida. 2014 m. Tėvo dienos išvakarėse Jūsų iniciatyva išleistas rašytojo kūrybos penkiatomis lietuvių ir rusų kalbomis, 2017 m. „Rinktinius raštus“ padovanojote Britų, JAV Kongreso rūmų, nacionalinėms Martyno Mažvydo, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, taip pat kitoms bibliotekoms.
Tai darau iš meilės ir dėkingumo abiem tėvams. Akcentuojama: G. Kanovičiaus raštai – tai Lietuvos žydų gyvenimo saga, apimanti laikotarpį nuo XVIII a. iki mūsų dienų. Man regis, svarbesnė yra jo kūriniuose skleidžiama žmogiškumo idėja. Žydai yra tik tėvo kūrybos priemonė. Didžiuojuosi, kad galiu prisidėti prie to, jog mano tėvo kūriniai skaitomi visame pasaulyje. Skaitomi ne tik žydų ir ne tik dėl to, kad jis rašo apie žydus, o todėl, kad tai yra didelio talento kūryba, joje skamba bendražmogiškos temos – meilė, neapykanta, pavydas, užuojauta. Ir ši literatūra gimė Lietuvoje, mažame Jonavos miestelyje. Noriu pasivaikščioti jo gatvelėmis, įkvėpti to oro, pajusti, kuo kvėpavo mano tėvas, suvokti, kaip šis Lietuvos kaimas, pasaulio žemėlapyje nepastebima skylė, tapo pasauline tema.
Dabar visi nori būti advokatais, gydytojais, programuotojais, nedaug kas siekia tapti rašytojais, menininkais. Tokį siekį vertinu kaip drąsos, pasiaukojimo ir sąžiningumo aktą. Dėl to remiu meną ir meno žmones – šie bepročiai patys artimiausi mano širdžiai. Man garbė rūpintis tėvo kūrybos sklaida, tai darau savo šeimos vardu. Mano žmona Olga mane palaiko, ji yra ideologinis šio akto lyderis. Nors Olga lieka už kadro, ji – pagrindinis žmogus mano gyvenime. Be moters nėra šeimos, nėra gyvenimo, tik parodija. Dabar suprantu, kad reikia vertinti pastovumą. Ir į save reikia žiūrėti kaip į kintančią, nuolat remontuoti, tobulinti būtiną figūrą, neieškoti kitų kaltės. Į labdaros sritį patekau neatsitiktinai. Logiškai keliavau iki šios gyvenimo fazės – akistatos su pačiu savimi, kai nereikia apsimetinėti. Nebijau atvirai kalbėti apie savo ydas, klaidas, paklydimus, turiu auditoriją, kuri mane supranta, vertina atvirumą.
Turite galvoje Kanados įkalinimo įstaigas, kalinius, kuriems organizuojate labdaringus klasikinės muzikos koncertus?
Labdaros veiklą pradėjau nuo kalėjimų ir ligoninių. Ligoninių, matyt, atsisakysiu, šios yra išlepintos dėmesio, o kalėjimai – pamiršti ir ignoruojami. Šiuose žmonės dažniausiai pasmerkti ir toliau degraduoti. Dėl to jie mane ypač traukia. Žinau, ką reiškia jaustis antrarūšiu, šiukšle, – tai patyriau ne kartą. Skaitykite Victoro Hugo „Vargdienius“ – kaip Bibliją apie užuojautą ir gebėjimą pakelti kritusį žmogų iš purvo, suteikti jam vilties. Jei nuolat galvosi apie tai, ką kalinys padarė, negalėsi jam atleisti. Aš pats juos sukiščiau į kalėjimus ir sušaudyčiau, jei išprievartautų mano dukterį. Bet jeigu jų nesušaudėme, pasodinome už grotų, galime juos ir toliau niurkyti arba pabandyti padėti jiems suprasti, ką padarė, ir galbūt suteikti progą pasitaisyti. Niekas neprašo mylėti kalinių, bet, merkantiliai mąstant, reikia skatinti jų pozityvesnį požiūrį, kad apsaugotume save nuo naujų nusikaltimų. Aš sumaniau pasitelkti muziką. Bet ir pats šneku. Sakau: „Atėjau čia ne dėl to, kad skiriuosi nuo jūsų. Aš niekuo nuo jūsų nesiskiriu. Atėjau suprasdamas, kad man pasisekė, o jums – ne. Nes aš neperžengiau ribos. Gimiau darnioje šeimoje, mane lepino, suteikė gerą išsilavinimą, o dauguma jūsų augote skurde.“ Sunkiausius nusikaltimus padarė tie, kurie neturėjo vaikystės. V. Hugo rašė, kad dauguma nusikaltimų įvykdoma tamsoje arba dėl tamsos. O kas sukuria tamsą? Skurdas ir išsilavinimo neturėjimas, ir tai nebūtinai yra žmogaus problema. Už tai atsakome visi kartu.
G. Kanovičius romanisto karjerą baigė „Miestelio romansu“. Sakė, kad jo prisiminimų kelionė namo, į vaikystę, nebuvo sunki, tik be galo liūdna. Ką Jūs jaučiate grįžęs į gimtąjį miestą Vilnių?
Kai gyvenau Maskvoje, dažnai lankydavausi Vilniuje. Visada užsukdavau į savo vaikystės kiemus. Vienas yra buvusiame Lenino (dabar – Gedimino) prospekte, – 37 numeriu pažymėtame jo name augau penkerius metus. Antakalnio gatvės 8-ajame name praleidau vaikystę ir dalį jaunystės. Susitinku su savo jaunystės bičiuliais, neįvykusiomis meilėmis. Esu prisiminimų žmogus. Kaip ir mano tėvas, gyvenu praeitimi galvodamas apie ateitį. Lietuva, Vilnius, Valakampiai, pėsčiomis išvaikščioti abu Neries krantai – žvejota. Kaip visa tai galima pamiršti?
Kai važiuoju į kalėjimą, galvoju, kad pasaulis gražus ir be žmonių, o vizitai į Lietuvą padeda atgaivinti tikėjimą, kad pasaulis gali būti gražus ir su žmonėmis. Ko verta vien kelionė į Jonavą. (Jonavoje Dmitrijaus iniciatyva įsteigta G. Kanovičiaus vardo premija mokiniams už rašinius tema „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“, – aut. past.). Ten nėra į ką žiūrėti. Bet liko ypatingą tėvo buvimą sutvirtinanti vizija, tad ten matau tai, ko nėra. Einu ir regiu jo romanų herojus, tuos batsiuvius, policininką Giedraitį... Jie visi gyveno kažkokioj tylioj santarvėj, kurią taip meistriškai pavaizdavo mano tėvas. Jo kūriniuose nėra neigiamų herojų. Gal todėl ir man norisi padaryti tai, kas teigtų meilę, ypač tose vietose, kur meilės nėra nė gramo.
Apie ką su kaliniais kalbatės?
Apie savo paklydimus. Pasakoju apie savo emigraciją, kai norėjau užmušti žmogų. Jei nebūčiau buvęs gražiai išaugintas, gerai išauklėtas ir nebūčiau supratęs, kad baigsiu vieną kelio atkarpą ir prasidės tokia, kai nebegalėsiu būti naudingas savo vaikams bei šeimai, būčiau užmušęs. 1983 m. rugsėjo 13-oji. Su žmona ir vaikais išvažiuojame iš Lietuvos. Po dviejų mėnesių Italijoje – neturime dokumentų, pinigų. Pasisamdau vietos mafijai, savaitę renku vynuoges, nešioju malkas. Žmonos sūnus, mūsų trejų metų Ieva ir mudu neturime ko valgyti. Einu atsiimti uždirbtų pinigų. Iš manęs pasijuokia: „Kokių pinigų?“ Prie visko buvau pratęs, bet prie tokios niekšybės – dar ne. Sunkiai dirbau, kad gaučiau kelis skatikus ir pamaitinčiau vaikus, ir štai – mane apsuka, o vaikams gyvybiškai reikia maisto! Esu pasiruošęs savo rankomis tą žmogų užmušti... Kaliniai klauso, gerai mane supranta, o daugelis iš jų net nemirkteltų, užmuštų iš karto – jie stabdžių neturi.
Kalbu kalėjimuose ir apie gėrį. Kai po minėto incidento likau be pinigų, ėjau pardavinėti cigarečių, – šių vežiausi juodai dienai. Slampinėjau Romos sendaikčių turguje liūdnas, galbūt tikėdamasis rasti darbo. Einu pro parduotuvėlę, staiga matau švarkų stendą. Nesu daiktų vergas, man niekada nerūpėjo lakstyti po parduotuves, kad rasčiau ką gražaus apsirengti. Įsižiūrėjau į vieną šviesų smėlio spalvos švarką. Nemaniau, kad galėčiau jį įpirkti. Stoviu, spoksau, nejučia skruostais pradeda riedėti ašaros. Silpnumo minutė suvokus savo padėties ir geresnio gyvenimo prarają. Parduotuvėlės savininkas stebi mane, siūlo didelę nuolaidą. Įsišnekame. Pasakoju jam apie ką tik išgyventą norą nužudyti, jis įdėmiai klauso. Atsisveikinu ir slenku toliau. Po kelių minučių jis paveja mane nešinas smėlio spalvos švarku ir šį dovanoja. Pasakoju tai kaliniams, sakau, kad ateis laikas, ir jie sutiks tokį žmogų. Ir jums padovanos. Galbūt ne švarką, o kokį nors niekalą, galbūt jums atidarys duris, gal jus paglostys. Eidamas į kalėjimą velkuosi tik tą švarką. Pasakoju minėtą istoriją. Lyg maži vaikai, kaliniai prašo, kad pasakočiau ją vėl ir vėl. Jie nori klausytis istorijų apie žmogiškąjį gerumą.
Į Vilniaus knygų mugę palydėjote tėčio epigramų ir parodijų knygą „Linksmos akys“. L. Geniušas tikino, kad visas epigramas mokate atmintinai.
Gyvenimo saulėlydis yra šventė. Nenoriu švęsti tėvo 90-mečio su valdžios atstovais. Esu judrus ir iniciatyvus žmogelis, nutariau vėl išleisti linksmas tėvo epigramas, – jas dievinu. G. Kanovičių daug kas laiko liūdnojo vaizdo riteriu, iš dalies tai – tiesa, tačiau jis yra ir ugnis, aistra, fantastiškas humoro jausmas, dinamika, meilė, viesulas, fantastiškas žmogus, gražuolis, gyvybės įsikūnijimas! Saulėlydžio fone parodijų, epigramų knyga – linksmas akcentas – puiki šventė. O kokia šventė be muzikos? Nenoriu liūdnos muzikos, nenoriu „Hava Nagilos“ (Izraelio liaudies daina, – aut. past.), nepakenčiu banalių ir trivialių melodijų. Fantastika, kad Lukas sutiko groti. Atsimenu, nutaręs išleisti penkiatomį, raštu pasiūliau Lietuvos vyriausybei simboliškai prisidėti prie šio projekto, įamžinti žydų istoriją. Neprašiau pinigų, tik simbolinio veiksmo. Deja. Stebiuosi, kad nėra iniciatyvos pagerbti G. Kanovičiaus. Mane stulbina trumparegiškumas. Man nepatinka pasaulis, susitelkęs į neaiškias vertybes.
Galite sau leisti nebedirbti dėl duonos?
Pats nebedirbu, dirba mano pinigai. Nekenčiu darbinių santykių, korporacinės aplinkos. Aš – laimingas, nes esu visiškai laisvas žmogus. Kalėjime man niekas negali užčiaupti burnos, šneku, ką noriu, kada noriu ir kaip noriu. Kai tik atsiduriu už kalėjimo sienų, pasijuntu suvaržytas. Žmogus privalo rasti tokią vietą, kur gali būti pats savimi. Kanadietis pianistas Glennas Gouldas – pasaulinio lygio talentas, jo karjera vystėsi fantastiniu greičiu – nutarė nutraukti koncertus, kai sukako trisdešimt. Jis nemėgo publikos. Publika jam trukdė groti. Studijoje buvo įrašyta daugybė jo atliekamų kūrinių, o pats daugiau nebekoncertavo.
Jums ši veikla teikia satisfakcijos, taip išperkate nuodėmes?
Iš dalies taip. Bet aš niekada savo nuodėmių neišpirksiu, niekuom. Buvau ir liksiu nuodėmingas. Tik Kanadoje buvo įmanoma ši veikla. Kaip tai pradėjau? Manot, šovė puiki mintis į galvą, va, pasibelsiu į kalėjimą, man atidarys duris. Ne taip paprasta. Bet esu atkaklus, mano stilius toks: nėra nieko neįmanoma, ypač Kanadoje. Į kalėjimus kuruojančias institucijas beldžiausi tris mėnesius. 2015 m. gruodžio 29 d. tempiu paskui save L. Geniušą, nes berniukas bijo ten eiti, patenkame į kalėjimo koplyčią. Susirinkę apie 50 kalinių. Aš pareiškiu: „Vyrukai, jūs turbūt klausit, ką mes čia darom. Aš ir pats nežinau, ką čia darau, mane traukia pas jus. Manau, jus nedaug kas aplanko. Nutarėme jus aplankyti. Aš esu Dmitrijus Kanovičius, probleminis berniukas, daug kartų kritęs, daug žmonių įžeidęs, norėjęs užmušti, o šiandien atėjau pas jus.“ Jie klauso ir netiki. Ir štai Lukas pradeda groti. Jis yra nuostabus pianistas, deimantas, jo širdis didesnė negu koncertinis fortepijonas... Koplyčioje – mirtina tyla. Po koncerto išsirikiuoja 50 kalinių eilė. Stovi vyrai ir verkia. Kalbėti niekas negali. Tylėdami spaudžia mums rankas. Mudu su Luku išeiname netekę amo. Mūsų labdara yra procesas, aš tai darysiu, kol man užteks fizinių jėgų – iki grabo lentos.
Dalijatės su tėvais šia savo patirtimi?
Tėvas negali klausyti, pradeda verkti. Jis su tuo irgi yra susijęs. Savo labdaros fondą pakrikštijau autobiografinės tėvo apysakos, 1959 m. išleistos atskira knyga „Aš žiūriu į žvaigždes“, pavadinimu „Looking at the Stars“ („Žiūrint į žvaigždes“). Tai pasakojimas apie našlaitį žydų berniuką. Jis neturi nieko, bet naktį žiūrėdamas į dangų nušvietusias žvaigždes džiaugiasi ir drąsiai svajoja. Visiems, kam skiriama mano labdara, noriu įkvėpti optimizmo, pasakyti: „Nereikia nuolat žiūrėti sau po kojomis, žvelkit į dangų, kelkit galvas aukštyn.“ Anglų kalba išleistą D. Kanovičiaus knygą „Miestelio romansas“ padovanojau Kanados kalėjimams. Kaliniams patariu: „Norit suprasti, kodėl aš pas jus ateinu? Perskaitykit šią knygą.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
