Sveikinu su tokiu garbingu laimėjimu. Ką pajutote sužinojęs, kad trys Jūsų nuotraukos pelnė net keturis apdovanojimus?
Labiausiai džiaugiuosi, kad vertinimo komisijoje buvę žymūs pasaulio fotografai pajuto šias nuotraukas. Tokios nuotraukos yra vertinamos ne dėl to, kad yra gražios, o dėl to, kad jose slypi istorija. Tai – didžiausia fotografijos mistika. Kuo daugiau istorijų nuotraukoje pamato į ją žiūrėdamas žiūrovas, tuo vertingesnė ji tampa.
Papasakokite apie už šių trijų nuotraukų slypinčias istorijas.
Didžiausio įvertinimo sulaukusi nuotrauka „Kai svajonės didesnės už tave“ (Ji konkurso mobiliosios fotografijos kategorijoje užėmė trečią prizinę vietą, – aut. past.) padaryta praėjusių metų vasarą mažame Pietvakarių Prancūzijos Issigeac miestelyje. Tą vakarą vietiniame bare žiūrėjome Pasaulio futbolo čempionatą, kur prancūzai žaidė prieš kroatus. Ten buvo susirinkęs beveik visas kaimelis: žmonės su vaikais, seneliais. Jam pasibaigus dauguma suaugusiųjų liko švęsti, o kiti ėmė skirstytis. Buvau išėjęs į lauką parūkyti, kai pamačiau dvi išeinančias mergaites. Nesusilaikiau neišsitraukęs telefono ir jų nenufotografavęs. Jos žengė taip, kaip suaugusieji jau nebevaikšto, taip gali būti tik tada, kai tavo pasaulis ir tavo svajonės vis dar yra didesnės už tave patį.
„Kai visas gyvenimas dar prieš akis“, daryta besibaigiant karštai vasaros dienai. Joje užfiksuotos paauglės paplūdimyje sėdėjo taip nerūpestingai, lyg paskutinę atostogų dieną. Jos ruošėsi eiti namo ir stebėjo prie jūros likusius žmonės. Šiai nuotraukai galima sugalvoti šimtus pavadinimų, istorijų. Joje yra ir nerūpestingumo, ir šiek tiek liūdesio.
Trečia nuotrauka „Vidurnakčio žingsniai Paryžiuje“ yra daryta Paryžiuje prieš vidurnaktį. Sėdėjau restorane ir žiūrėdamas pro langą pamačiau vyriškį, vedžiojantį mažą šuniuką. Jie vaikščiojo tuščioje, lietingoje gatvėje, o mes tuo metu sėdėjome labai jaukiai ir šiltai. Koks kontrastas! Už lango – visiškai kita nuotaika, kita istorija. Galvojau apie to žmogaus istoriją ir ką jis veikia prieš savo kasdienį ritualą, šuniuko išvedimą prieš miegą, kas jo laukia (ar nelaukia) sugrįžus namo.
Kaip manote, kodėl tokio įvertinimo sulaukė būtent nuotraukos, darytos Prancūzijoje? Galbūt šis kraštas ypatingai Jus įkvepia?
Pakankamai retai fotografuoju. Tai darau tik tada, kai galiu būti atsitraukęs nuo vaidmens, kurį atlieku savo gyvenime Lietuvoje. Kelionėse į pasaulį galiu žiūrėti atviresnėmis akimis, būti labiau pažeidžiamas. Galbūt todėl beveik visos mano nuotraukos yra gimusios keliaujant? Ir įvertinimų susilaukė būtent tos, kurios yra darytos svetur. Prancūzija – viena iš tų šalių, kur dažnai leidžiu laiką, ten gyvena mano sūnus. Tai, kad apdovanotos nuotraukos, darytos būtent čia, yra tiesiog sutapimas.
Ar keliaudamas gaudote tokias akimirkas, kurios galėtų būti įamžintos kamera?
Specialiai jų tikrai neieškau. Man tai yra hobis, ne amatas. Kai savyje pajuntu, jog galiu fotografuoti, pradedu geriau matyti mane supantį pasaulį, pastebėti jame vykstančias istorijas, tuomet procesas vyksta nevalingai. Labai paprastas testas nustatyti, ar esi tinkamos būsenos fotografuoti: jei kai eini pro parduotuvės virtiną ir matai, kas joje padėta, tu negali fotografuoti. Tai daryti gali tik tada, kai pradedi matyti atspindžius vitrinos stikle, einančius žmones, medyje tupinčius paukštelius. Tokia būsena yra tinkama pamatyti ir pajausti, nes būtent tai reikia padaryti prieš spaudžiant fotografavimo mygtuką.
Ką Jums duoda fotografija?
Galimybę pabūti su savimi. Tame ir slypi dalies mano nuotraukų sėkmė. Žmones vertina jų nuoširdumą. Jos nėra darytos stebėtojo iš šalies, aš susitapatinu su herojais. Žiūrėdamas į nuotrauką žmogus mato savo atvaizdą, jos lyg veidrodis, atskleidžiantis emocijas, prisiminimus, baimes, lūkesčius.
Kada gimė šis Jūsų hobis? Galbūt fotografija domėjotės jau nuo vaikystės?
Paauglystėje fotografija domėjausi labiau dėl mados. Tuomet visi lįsdavo į mažus kambariukus ir apsimetinėdavo, kad labai smagu tamsoje ryškinti nuotraukas. Rimčiau į fotografiją ėmiau žiūrėti pradėjęs studijuoti žurnalistiką ir foto žurnalistiką. Po to daug metų dirbau žurnalistu, redaktoriumi ir tekdavo bendradarbiauti su fotografais, organizuoti jų darbą, atrinkinėti nuotraukas. Taip susiformavo tam tikras supratimas apie fotografiją. Žurnalistiniame darbe išmokau kompozicijos, istorijų pasakojimo vaizdais. Nekalbu apie techninę pusę, mano nuotraukos techniškai nėra tobulos ir profesionalūs fotografai, neabejoju, tikrai rastų ką joms prikišti.
Fotografuojant svarbios ir asmeninės patirtys. Manau, kad būti fotografu negali išmokti, tai turi atkeliauti iš vidaus. Dėl to man tokia artima mobilioji fotografija, čia techniniai parametrai nėra tokie svarbūs. Svarbiausia istorija.
Ar fotografuojate tik su mobiliuoju telefonu?
Turiu fotoaparatą, kartais jį naudoju, nes su juo labai gerai atrodau. Bet kuo toliau, tuo rečiau jį imu į keliones, nes beveik visais atvejais pakanka mobilaus telefono. Bent jau toms istorijoms, kurias aš matau ir noriu užfiksuoti. Jei užsimanyčiau fotografuoti žvaigždes, būtų problematiškiau. Esu bandęs fotografuoti besileidžiančią saulę, mėnulio užtemimą, bet tokių nuotraukų geriau niekam nerodyti...
Kodėl darote tik juodai baltas fotografijas?
Spalvos yra antraeilis dalykas tokiai fotografijai, kokią kuriu aš. Kažkam pagrindinę mintį, žinią gali pasakoti spalvos, bet mano nuotraukose jos tik blaškytų ir trukdytų pastebėti istoriją. Čia tinka geniali frazė: „Tarp spalvų mes pametame istoriją“. O gal spalvoms dar nesubrendau?
Papasakokite apie savo kūrybinius planus. Ar planuojate naują parodą?
Planuoju parodą, bet ji bus ne Lietuvoje. Į Lietuvą sugrįšiu, kai pateisinsiu kelių užsienio šalių sostinių lūkesčius, apšilsiu ir subręsiu. Savo kūrybą rodyti gimtojoje šalyje man yra didžiausias egzaminas ir išbandymas.
