Vos įžengus į Vilniuje, Naujamiestyje, esantį viešbutį „Comfort Hotel LT“ tampa aišku, kad jis – ne toks kaip kiti. Virš registratūros kabo bosinė gitara, sienos išpieštos Algio Kriščiūno priešiniais su muzikos pasaulio žvaigždėmis, kambariuose – koncertų plakatai, nuotraukos, net lifto durys primena akordeono klavišus.
Kristina, pernai Jūsų vadovaujamas „Comfort Hotel LT“ pelnė svetingiausio Vilniaus viešbučio titulą. Ar pelnyti šį vardą Jums padėjo muzika?
Mes svetingiausiais esame pripažinti jau antrą kartą. Per kelis mėnesius pateikėme 100 priežasčių, kodėl esame rokenroliškiausias viešbutis galaktikoje ir skatinome svečius už mus balsuoti. Manau, žaisminga komunikacija mums padėjo peržengti griežto verslo viešbučio rėmus. Priklausome tinklui „Nordic Choice“, tačiau galime puoselėti savo savitumą. Muzikinė tema yra sėkmingai plėtojama nuo viešbučio įkūrimo, jau 7-erius metus. Labai džiaugiamės Algio Kriščiūno poparto piešiniais, jų iš viso yra 17. Dauguma jų yra bendrose erdvėse, bet puošia ir penkių teminių apartamentų, skirtų „The Beatles“, Madonnai, Louisui Armstrongui, Frankui Sinatrai, „The Rolling Stones“ ir Donny Montell, sienas.
Donatui skirtą numerį itin noriai renkasi moterys, mėgsta ten daryti mergvakarius. Viešbutyje daug muzikinių detalių, svečiams smagu jas atrasti. Turime net įžymybių sieną. Iš pradžių ketinome ant jos eksponuoti tik pas mus viešėjusių muzikantų nuotraukas, bet ilgainiui panoro įsiamžinti ir kiti svečiai, tad paskyrėme ją visiems netradiciškai mąstantiems maištautojams. Turime savo radijo stotį. Mūsų pajamų vadovas Marius padeda atrinkti ir sudėlioti grojaraštį. Viešbučio gimtadieniai primena muzikos festivalius. Iš pradžių koncertus rengėme požeminiame garaže, o pernai traukiniu su mylimiausiais klientais ir žurnalistais važiavome į Varėną – festivalis vyko ten. Patogu, kai traukinių stotis visai čia pat.
Viešbučio vieta išties išskirtinė. Viena vertus, labai patogi logistikos požiūriu, kita vertus – turbūt prireikė laiko, kol prisijaukinote stoties rajoną?
Išties šis viešbutis yra vienas pirmųjų didesnių šiame rajone atidarytų objektų. Dirbu jame trejus metus, bet dalyvavau jo atidarymo šventėje prieš 7-erius metus ir girdėjau kitus svečius šnabždantis, esą tokioje vietoje jis ilgai neišgyvens. Esu girdėjusi istoriją, kad tuo metu, kai pirmiesiems klientams darbuotojai rodė viešbutį, už lango du bomžai vilko priduoti į metalo laužą pavogtą radiatorių... Aš pati gyvenu šiame rajone 13 metų, esu kilusi iš Gargždų. Buvo labai įdomu stebėti, kaip rajonas keičiasi. Kai pradėjau čia gyventi, buvo siūloma Šv. Stepono gatve vakarais nevaikščioti, o dabar joje įrengiami prestižiniai butai. Man patinka, kad stoties rajonas pamažu virsta madinga, šiek tiek hipsteriška vieta ir neprarada savitumo. Pas mus vis dar gali sutikti įvairių socialinių sluoksnių atstovų: verslininkų, menininkų, darbininkų, benamių ir naktinių plaštakių. Gali rasti įvairių architektūros stilių statinių. Mūsų svečius, ypač atvykusius iš Skandinavijos, domina ne tik šalia esantis Senamiestis, bet ir posovietinis paveldas.
Iš kokių šalių sulaukiate daugiausia svečių? Turbūt dauguma jų susiję su muzika?
Pas mus išties dažnai apsistoja muzikos festivalių dalyviai ar šiaip mėgstantieji muziką, bet ne tik jie. Dauguma svečių – verslo ar darbo reikalais atvykę žmonės. Tarp jų – nemažai lietuvių. Jie yra tarp penkių dažniausiai mūsų viešbutyje apsistojančių tautybių žmonių. Kai aplinkui – daug užsieniečių, atsiranda šiek tiek intrigos ir romantikos. 10-yje kambarių gali gyventi neįgalūs žmonės. Kiti viešbučiai, ypač įsikūrę senuose pastatuose, nelabai turi galimybių tokius įrengti. Beje, šie kambariai visuomet būna užimti. Mes priimame žmones ir su gyvūnais. Sakome, kad esam draugiški šunims, katėms ir vienaragiams.
Kristina, o kodėl Jūs pasirinkote viešbučių verslą?
Esu didelė romantikė. Bet tėvai pasakė, kad iš literatūros duonos nevalgysi, tad stojau į Vilniaus universitetą studijuoti verslo informacijos vadybos. Norėjau būti savarankiška, finansiškai nepriklausoma nuo tėvų, todėl studijuodama visai atsitiktinai pradėjau dirbti šeiminiame viešbutyje. Man patiko ryšys su čia atvykstančiais svečiais – padėdavau jiems, patardavau, kur nueiti, ką aplankyti, tai ir man pačiai padėjo prisijaukinti Vilnių. Klausiausi jų istorijų. Tuo metu negalėjau daug keliauti po pasaulį, bet jis atkeliavo pas mane. Išmokau diplomatijos, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Vėliau dirbau viešbutyje „Radisson Blu Astorija“. Teko bendrauti ir su Angela Merkel, ir su Indijos užsienio reikalų ministre. Labiausiai įsiminė, kai vienam amerikiečiui padėjau rasti jo Lietuvoje gyvenančius tolimus giminaičius. Kai jis, su jais pasimatęs, grįžo į viešbutį ir mane apkabino, abu apsiverkėm nustebusių viešbučio svečių akivaizdoje. Supratau, kad nesvarbu, iš kur esame ir kokia kalba kalbame, visi esame panašūs, mus veikia tie patys algoritmai.
Kodėl iš penkių žvaigždučių viešbučio perėjote į visiškai kitokį – trijų žvaigždučių?
Sulaukusi skambučio iš „Comfort Hotel LT“ vadovės, buvau gana skeptiška. Bet pakalbėjusi su ja spirgėjau iš nekantrumo, kad tik mane priimtų. Atėjusi iš griežtos korporacinės struktūros įmonės, pamačiau, kad tokių pačių rezultatų galima pasiekti ir veikiant lanksčiau, be didelio streso. Pradėjau dirbti pardavimo vadove, o po 1,5 metų tapau viešbučio direktore. Man buvo įdomu siekti karjeros, esu ambicinga. Dažnai pagalvodavau, kaip elgčiausi, jei būčiau vadovė. Vieną vakarą sulaukiau savininkų atstovo skambučio: „Norėjai būti vadove? Būk.“ Aišku, kai esi vadovas, viskas atrodo kitaip, nei žiūrint iš šalies. Dirbdama pardavimo srityje buvau įpratusi patikti žmonėms. Tapusi direktore supratau, kad vadovas negali būti visų mėgstamas, jis turi būti teisingas. Turi galvoti ne apie tai, kas patiktų darbuotojams, o apie tai, kas gerai įmonei. Geras vadovas turi ne tik valdyti situaciją, bet ir padėti kitiems augti. Kai suteiki atsakomybės ir pasitikėjimo, žmogus pražysta ir gali padaryti neįtikėtinus dalykus. Esu dėkinga savo komandai, ji mane labai palaikė. Dabar ieškau sau pamainos – po 3 mėnesių išeinu motinystės atostogų. Nors man patinka mano darbas, ketinu iš atostogų grįžti tik po metų.
Gana neįprasta, kad apsisprendėte tapti mama vos pradėjusi vadovės karjerą.
Jei atvirai, tai nebuvo planuota. Jei būčiau planavusi šeimą ar vaiką, gal ir nebūčiau patyrusi motinystės, nes jau buvau pasiekusi tą ribą, kai ėmiau suprasti, kaip patogu yra gyventi vienai. Prašiau visatos didesnių nuotykių, galvojau gal į Australiją važiuoti pasimokyti, bet visata išpildė mano norą man pačiai netikėtu būdu. Esu netekėjusi ir kol kas neketinu tuoktis. Kai pradėjau lauktis, su kūdikio tėvu buvome pažįstami tik mėnesį, artėjome prie rimtų santykių, bet galiausiai nusprendėme gyventi atskirai. Nesu prieš santuoką. Svajojau apie gražius santykius, didelę šeimą ir namą su šuniu, bet tam reikia didžiulės meilės. Mačiau daug porų, kurios susituokė iš reikalo, o po kelerių metų subyrėjo.
Esu pakankamai suaugusi suprasti, kad gyvenime yra daugiau nei vienas teisingas kelias. Esu stipri moteris, ir tai, kad laukiuosi, mane padaro dar stipresnę, nes atsiranda daugiau motyvų stengtis, kažko siekti. Jaučiu didelį artimųjų palaikymą ir be galo laukiu gimsiančio mažylio. Iš pradžių buvo baisu, bet tai truko labai trumpai. Suprantu, kad vienai nebus lengva suderinti karjerą ir vaikų auginimą, bet planuoti moku. Žinau, kad nuomonių bus įvairių, bet mano gyvenimas yra mano, ir tik aš galiu nuspręsti, kas man geriausia. Neatsimenu, kada buvau tokia laiminga kaip dabar.
Turbūt netrūksta iššūkių ir Jūsų darbe? Ar dažnai tenka įrodinėti, kad esate profesionalė, o ne tiesiog atsitiktinės sėkmės lydima jauna blondinė?
Būna visokių situacijų. Štai neseniai paprašiau vieno vairuotojo patraukti autobusą iš draudžiamos zonos, nes laukėme kito svečių autobuso. Iš pradžių jis bandė mane menkinti ir tujinti, paskui ėmė flirtuoti, bet patraukti autobusą vis tiek atsisakė. Teko kviesti Kelių policiją. Kai žmogus stengiasi pažeminti kitą dėl jo lyties, amžiaus ar plaukų spalvos, jis tik parodo savo neišprusimą. Per tuos metus aš įrodžiau, ką galiu, ir man nėra reikalo kaskart tai įrodinėti kiekvienam sutiktajam. Neprivalau keisti žmonių požiūrio. Gal jie yra sukaupę nemalonios patirties? Gal juos veikia tam tikri stereotipai? Arba baimė, kad jaunas žmogus išstums iš užimtų pozicijų? Kai viena mano pažįstama teisininkė, labai išvaizdi moteris, buvo paaukštinta, pasipylė apkalbos, kad ji karjerą padarė per lovą. Tuomet ji tyčia visą mėnesį vaikščiojo su aukštakulniais ir raudonai dažytomis lūpomis.
O Jūs, matau, avite sportinius batelius ir mūvite džinsus?
Iki ateidama čia dirbti, mėgau aukštakulnius, nes esu gana žema. Pirmuosius sportinius batelius nusipirkau jau dirbdama čia. Dabartinė mano apranga atspindi mūsų viešbučio vertybes. Mūsų komandos struktūra yra horizontali, mano santykiai su visais yra lygiaverčiai. Jei matau nešvarų puodelį ar nepaklotą lovą, man nesunku tai sutvarkyti, mano karūna dėl to nenukris. Turim 40 darbuotojų ir su visais man įdomu pabendrauti. Manau, ir jiems smagu matyti įgyvendintas savo idėjas. Kiekviename viešbučio kampelyje yra daug mūsų širdies ir kūrybiškumo.
Visada buvote tokia drąsi?
Anaiptol. Vaikystėje buvau daug ramesnė ir atsargesnė. Pirmasis mano drąsos išbandymas buvo vairuotojo pažymėjimas. Kartą esu nušokusi su guma nuo tilto. Tai nutiko per draugės gimtadienį. Pagalvojau, kad tokia galimybė gali nebepasikartoti, susikaupiau ir nušokau. Buvo beprotiškai baisu, nemanau, kad tą šuolį kartočiau, bet tai tapo atspirties tašku, į kurį atsiremiu, apimta baimės. Kiekvienas įveiktas iššūkis, kaip, beje, ir patirtos nesėkmės, padeda augti, o auginti save man labai patinka. Mano gyvenime atsiranda vis daugiau drąsių sprendimų. Kitas mano žingsnis bus išmokti pilotuoti lėktuvą. Ant keleivio sėdynės jau sėdėjau, ir man tai labai patiko. Tuomet supratau, kad viską lemia perspektyva. Jei į problemą žiūri iš labai arti, ji atrodo didžiulė, bet jei atsitrauki, ji iškart sumažėja, ir viskas tampa daug paprasčiau.
