Skrajojančio olando odisėja
Jau metus vadovaujate Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT). Tie metai buvo labiau sunkūs ar labiau įdomūs?
Jonas: Man šypsosi Fortūna – buvo lemta įgyvendinti savo svajonę, kilti karjeros laiptais. Tai vertinu kaip didžiulę likimo dovaną, už ją dar turėsiu atidirbti. Tie metai kainavo ir daug sveikatos, psichinės energijos. Man sunku susitaikyti su dideliuose kolektyvuose (teatre yra 588 etatiniai ir nemažai laisvai samdomų darbuotojų) įsitvirtinusia tvarka, trintimi, užkulisiniais žaidimais. Visada maniau, kad galima kalbėtis atvirai, priimti vieniems kitus tokius, kokie esame. Gyvenimas per trumpas užsiiminėti intrigėlėmis, šmeižimu kito, kad užsitikrintum poziciją. Man tai svetima. Per trejus metus (dvejus dirbau Klaipėdos muzikinio teatro ir metus – LNOBT direktoriumi) subrendau taip, kaip kiti subręsta per dešimt. Atsakingos pareigos, kelionės iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal, maži vaikai, koncertinė veikla, jokių atostogų... Nežinau, kaip iki dabar išgyvenau. Dievas mane saugo.
Operos meno vadovu paskyrėte italų dirigentą Sestro Quatrini. Kodėl ne saviškį?
Jonas: Skiriame ir savų – štai LNOBT vyriausiuoju dirigentu tapo perspektyvus jaunosios kartos Lietuvos dirigentas Ričardas Šumila. Privalome būti matomi ir tarptautinėje rinkoje. Posakis „Savame krašte pranašu nebūsi“ neretai pasitvirtina. Žinomas, talentingas mūsų menininkas, nemažai metų dirbęs su kolektyvu, matyt, jau nebegali išspausti iš savęs daugiau, o žinomas užsienio menininkas čia atvykęs kimba į darbus su nauja energija. S. Quatrini yra dirbęs įvairiuose pasaulio teatruose, tarp jų – ir „Metropolitan Opera“, jis mūsų kolektyvui patinka, gali uždegti žmones.
Viename interviu atviravote, kad esate impulsyvus, pridaręs daug kvailysčių, išliejęs nemažai pykčio, greitai susierzinate, linkęs kerštauti.
Jonas: Pagal Horoskopą esu Vandenis – gimiau vasario 13 dieną, 8 valandą. Vandeniai nėra aštrūs – tai ir blogiausia. Esame kūrybiški, komunikabilūs, empatiški, prisitaikantys prie aplinkybių, tačiau kartais save pameti. Įsijauti į žmogų, nori padėti, vengi aštrių kampų, bet sprendimai vieniems yra palankūs, o kitiems – aštrūs.
Ar Jums – meniškam Skrajojančiam olandui – nesunku būti vadovu?
Jonas: Todėl ir pastatėme operą „Skrajojantis olandas“ (juokiasi). Šalia gebėjimo skrajoti, aptinku ir savo pragmatinį pradą. Kad ir koks menininkas būtum, kartais reikia spręsti konkrečius uždavinius. Neturi kur trauktis. Kai suformavome komandą, pajutome gerą sinergiją, sunkumai pasitraukė, tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Vadovui svarbu jausti bent kelių patikimų bendražygių petį.
Vadyba užsiimu nuo aštuoniolikos metų. Teko būti vyriausiuoju finansininku, direktoriumi, organizuoti renginius, tarp jų – šiuolaikines operas, savo koncertinę veiklą, vedžiau kursus vadybininkams, rengiau studijų programas. Nėra taip, kad į vadovo kėdę įšokau kaip Pilypas iš kanapių.
Agne, ar Jonas su Jumis tarėsi prieš paduodamas paraišką Klaipėdos muzikinio teatro vadovo pareigoms eiti?
Agnė: Nesitarė. Tokia jo laisvė. Kai susitikome, puikiai žinojome, kad, būdami artistai, daug visko patirsime ir kūrybinių sprendimų laisvės tikrai neribosime. Taip, tai nelengva. Kartais liūdna, kad žmogus, su kuriuo lipdai bendrą korį, tyliai vienas priima sprendimus, nesidalija idėjomis. Pagarba, kalbėjimasis, švelnumas yra svarbūs porai, bet... nuryji piliulę ir keliauji tolyn. Anksčiau daugiau klausydavau aplinkos, Jono ir paisiau, ko kitiems, jam reikia ar kas įdomu. Iš visų skaudžių įvykių supratau, kad aš irgi turiu savo misiją, savo kelią. Šiandien savo idėjas jau brandinu viena arba su tais, kurie jomis tiki. Atsargiai dalijuosi, net ir Jonas ne visas žino.
Ar daug visko iš teatro į namus parneša vyras?
Agnė: Jonas mažai pasakoja. Jis į namus šaršalo neparneša. Nedaug žinau apie vidinį teatro gyvenimą, bet energiją sugeriu. Kiekvieną kartą, kai grįžta, turiu išvalyti jo energinį lauką, nes pareina ne pačios geriausios būklės. Kartais man jo gaila. Vėjavaikiškas, naivus, impulsyvus kūrybininkas tapo skaičiuojančiu biurokratu.
Metalistų žygis operinio vokalo link
Būdamas paauglys, paėmėte į rankas gitarą, apsivilkote juodą odinę striukę, užsiauginote plaukus, užsikabinote ant kaklo kaukolę ir pradėjote kurti sunkųjį metalą. Toks sužavėjote ir savo būsimą žmoną Agnę, kai nuėjote į metalo konkursą „Naujas kraujas“?
Jonas: Į konkursą nuėjo Agnė Sabulytė, užėmė pirmą vietą, o aš kūriau muziką kitai grupei, ši laimėjo trečią. Tuo metu Agnė buvo metalistė, aš – jau baigęs metalisto karjerą.
Agnė: Mokydamasi Kauno jėzuitų gimnazijoje planavau studijuoti žurnalistiką. Patiko rašyti. Kauno muzikos mokykloje aštuonerius metus mokiausi fortepijono klasėje. Paauglystėje įkūriau pirmą Lietuvoje merginų metalo grupę „Antigonė“. Rašiau muziką, grojau, dainavau. Minėtame konkurse mudu tik prasilenkėme. Susipažinome studijuodami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmame kurse. Susituokėme baigę ketvirtą kursą – vasarą.
Kaip atradote savo balsą?
Agnė: Jėzuitų gimnazija buvo graži pradžia mano kelionės tiek į muzikinį gyvenimą, tiek apskritai į gyvenimą. Per mišias giedodavau psalmes. Muzikos mokytoja gyrė mano gražų balsą, lyg angelas saugojo mane, kreipė vokalo studijų link. Tos mokytojos nebėra, tačiau visą laiką ją jaučiu.
Dvyliktoje klasėje atėjau pas Kauno muzikinio teatro solistą Tomą Ladigą, jis mane paruošė stojamiesiems. Močiutė labai jaudinosi, sakė: „Agne, tu taip gražiai rašai. Kaip dabar bus, kad nestoji į žurnalistiką?“ Plunksnos iš rankos nepaleidau. Susipažinę su Jonu pradėjome plėtoti bendrą kūrybinę veiklą, jis liedavo idėjas, aš redaguodavau, rašydavau reklaminius straipsnius. Prieš dvejus metus mane pakvietė rašyti naujam žurnalui „Cikados“, taip pat rašau „Muzikos barams“.
Jonas: Mudu draugavome, o kaip dainininkai konkuravome. Agnei geriau sekėsi – ji laimėjo ne vieną konkursą, buvo lyderė. Tuo laikotarpiu ji suvaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime – kai kuriais atžvilgiais buvo mano mokytoja, motyvuodavo mane. Patardavo ir dėl aprangos, formavo stilių. Būdamas su ja, pradėjau daugiau mokytis, tapau disciplinuotas.
Agnė: Jonas atėjo tada, kai labai blogai jaučiausi psichologiškai. Mano studijų kelias – rožių spygliais grįstas. Turėjau įrodyti, kad galiu dainuoti. Buvo, kad kiekvieną dieną verkdavau. Tada mano gyvenime atsirado Jonas. Esu dėkinga prof. A. Krikščiūnaitei (LMTA vokalo pedagogei) – ji mane priėmė į savo klasę ir nuramino. Su Jonu draugystė augo, bet nesutikčiau, kad man geriau sekėsi nei jam. Jonas buvo mylimas, visi mėgo jo minkštą, aksominį, švelnų baritoną, o aš labai daug dirbau. Tik nežinau, ar tikslingai. Mano balso spalva tamsi, diapazonas platus, neteisingai pasirinktas repertuaras draskė balso stygas. Tuo metu laimėjau kelis konkursus, tai mane stiprino, stačiau akademiją baigiau taip ir nesupratusi nei savo balso, nei technikos. Po magistrantūros lankiau įvairius tobulinimosi kursus, privačias pamokas, tik, pavargusi nuo įtemptos emocinės kovos studijų metais, į operos teatro perklausas taip ir nenuėjau.
Koks yra Jūsų duetas? Kartu padainuojate?
Agnė: Retai. Koncertas „Operos paštetas“ yra senas bendras mūsų darbas. Kadaise man gimė idėja scenoje gaminti ir dainuoti.
Jonas: Mums smagu kartu būti scenoje. Beje, Agnė yra puiki kulinarė, labai skaniai gamina.
Agnė: Gaminimas yra kūryba, artima paprastam žmogui... Projektas prasidėjo drauge su režisieriumi R. Banioniu Kražių kolegijoje per vasaros dirbtuves, vėliau pristatėme Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje su maestro M. Pitrėno vadovaujamu orkestru. Ant scenos – stalas, viryklė, žalios kepenys, mirkstančios piene, morkos. Dainuojame ir gaminame paštetą. Performanso gale žiūrovai kviečiami į sceną ragauti. Kalbamės, dalijuosi receptais.
Aš ir Jonas – skirtingi tipažai. Mūsų dermė įdomi, kampuota, ir tai reikia visada prisiminti. Jis nori būti sociume, šaunus, pastebėtas, bet kartu ir neišsiskirti, o aš nuo paauglystės mėgau būti ryški, ekstravagantiška. Man nesvarbu – sukritikuos ar ne, aš degu idėja ir troškimu ją įgyvendinti. Esu Jonui dėkinga, kad kai kuriomis mano idėjomis vis dėlto patikėjo ir padėjo įgyvendinti. Tai – monospektaklis opera „Izadora“, haiku opera „Sniegas“, šokio opera „Džuljetos“. Po šių darbų atsitraukiau – norėjau pailsėti. Gimė Vakarė, rūpinausi dukryte, šeima. Tai buvo puikus įsišaknijimo laikas – grįžau į save, mėgavausi mamos ir moters būtimi. Pažvelgiau atgal, kad suprasčiau, kodėl tiek daug skausmo patyriau. Gimė Dobilas, ir tada pajutau, kad noriu kurti. Vaikai mane tarsi pagydė, subrandino. Nusprendžiau daryti tai, ką mėgstu, ką intuityviai sako širdis, o ne sufleruoja kiti. Dabar ieškau dramos, šokio ir dainos sintezės, savo natūralaus balso. Kurdama remiuosi klasikiniu dainavimu, bet greta atsirado tango (tango spektaklis „La Emigrante del Amor“ su Eduardo Gimenezu), elektroninė muzika, daug įdomių, gerų ir fantastiškų žmonių, jie stiprina ir veda svajonės link.
Jonas: Man teko laimė dainuoti kartu su dukra LRT projekte „Du balsai – viena širdis“. Tai Dievo dovana, pats jautriausias dalykas, kokį su žmona patyrėme. Žinoma, man nelengva su Vakare scenoje – esu ją išlepinęs, ji manęs neklauso, daro, ką nori, voliojasi, nori ir nebenori dainuoti, reikalauja dėmesio... Nebesuprantu, kaip čia su ja bendrauti. Ir jautru, ir nesuprantama...
Ar vaikams patinka, kai Judu dainuojate?
Jonas: Klasikinio mūsų dainavimo jie nemėgsta.
Agnė: Vieną rytą įeinu į kambarį ir matau – stovi ant stalo Dobilas Jono elektrinę gitarą pasiėmęs. Sako: „Mama, netrukdyk, aš dirbu.“ Vakarė žino, kaip pelnomi plojimai. Ji šoka baletą, lanko privačias smuiko pamokas, pati mokau ją skambinti fortepijonu, ruošiamės stojamiesiems į M. K. Čiurlionio menų mokyklą.
Agne, nuostabiai šokate.
Agnė: Matėte spektaklį, mano Meilės emigrantę? Tango – stebuklas mano gyvenime, esu dėkinga už jį savo mokytojui Eduardo Gimenezui. Susipažinome tuo sudėtingu laikotarpiu, kai Jonas dirbo Klaipėdos muzikinio teatro direktoriumi, o aš blaškiausi su dviem mažais vaikais tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Uostamiestyje savęs neradau. Labai trūko kūrybos. Vasarą sėdžiu su vaikais prie jūros, galvoju, ką toliau daryti, gaunu žinutę – kviečia šokti. Eduardo man nuo paauglystės buvo nepasiekiamas tango magas. Po metų draugystės sukūrėme spektaklį „La Emigrante del Amor“.
Šeimos pamokos
Jonai, esate iš penkių vaikų šeimos. Ar tėvai anksti išmokė savarankiškumo?
Jonas: Jie nemokė – leido būti laisvam ir daryti, ką noriu. Pats išmokau skambinti gitara, kurti muziką, pats atradau ir savo balsą. Žinoma, tėvai, pastebėję šį mano polinkį, užrašė į muzikos mokyklą, nupirko instrumentus, skatino. Pinigų mūsų šeimai trūkdavo, bet meniniam lavinimui, pedagogams, gitaroms, knygoms lėšų tėvai visada rasdavo, negailėdavo.
Jums buvo aštuoneri, kai Sausio 13-ąją sovietų tankas pervažiavo tėveliui Antanui Sakalauskui kojas. Kaip šis įvykis pakeitė šeimos gyvenimą?
Jonas: Sunkiai sužalotas tėvelis – jis buvo Radioelektronikos instituto mokslinis bendradarbis – išgijo, bet padarinius jautė visą likusį gyvenimą. Gerai prisimenu šį viltingą, džiugų, pakilų vienybės laikotarpį. Tėvas, nors kentė baisius skausmus, buvo laimingas, švytėjo, jautėsi save įprasminęs, jam buvo svarbu pasiaukoti dėl Lietuvos laisvės. Kaimynai, mano klasė, visa aplinka mums labai padėjo. Tada supratau, kad kiekvienas galime tapti savo šalies didvyriu.
Mano mama Vanda – taip pat labai stipri moteris – yra sakiusi, kad auginti penkis vaikus jai nebuvo sunku. Nors jauna šeima gyveno Nemenčinės miškuose, namelyje be patogumų, iki stotelės pėsčiomis tekdavo eiti 20 minučių, mama jautėsi laiminga. Dirbo Geologijos institute, vėliau mokėsi psichologijos, dirbo darželio auklėtoja, baigė Vilniaus dailės akademiją, pasuko į mokyklą, mokė dailės.
Agne, ką nešatės iš savo šeimos?
Agnė: Turiu ketveriais metais jaunesnę seserį Simoną. Ji yra gydytoja, gyvena Australijoje. Mamytė įskiepijo optimistinį mąstymą, meilę madai. Tėtis turėjo gražų baritoną, buvo artistiškas. Jo gyvenimo drama, kad netapo aktoriumi, man yra pamoka, kaip svarbu siekti savo svajonės. Tėčio pusbrolis aktorius Remigijus Sabulis, kai buvau vaikas, padovanojo pianiną – kad mokyčiausi skambinti. Taip muzika apsigyveno mūsų namuose ir ligi šiol budina kiekvieną dieną.
Skaičiau, kad „Spragtukas“, kurį žiūrėjote būdamas mažas, ilgam užvėrė duris į Operos ir baleto teatrą. O štai dabar su vaikais teatre leidžiate sekmadienius.
Jonas: Man taip nepatiko „Spragtukas“, kad devyniolika metų nekišau kojos į baleto spektaklius. Vis dėlto teatras yra geriausia vieta sekmadienį praleisti su vaikais. Palieku žmoną daryti savo darbų, o mes su Dobilu ir Vakare žiūrime spektaklius.
Agnė: Man dovana – šeštadieniai, sekmadieniai ir penktadienio vakarai. Susitvarkau namus, reikalus, repetuoju, rašau eilėraščius, tapau, knygą paskaitau, tiesiog mėgaujuosi kavos malonumais.
Ar vaikų laisvės nevaržote?
Agnė: Mudu su Jonu – impulsyvūs kūrybininkai. Regis, yra tam tikra sistema, vertybės, bet vis tiek viskas – kaip vėjas. Vaikams leidžiame labai daug, nors kartais tenka pasakyti „ne“. Būna, susipykstame, aiškinamės. Svarbiausia – mokėti išklausyti, išgirsti, ką tau sako. Jei tėvai neišgirsta vaiko, prasideda pykčiai, ašaros.
Jonas: Viską jiems leidžiu, net galvą skauda. Nežinau, kaip juos valdyti. Aprengti vaikus man sunkiau, nei vadovauti teatrui. Registruoti, vežti pas gydytojus... Kosmosas, daug energijos reikalaujantis iššūkis. Mokausi. Trečią ir ketvirtą išauginęs jau mokėsiu, bus gerokai lengviau, turėsiu įgūdžių, būsiu kito lygio tėvelis.
Agnė: Aprengti vaiką yra paprastas fizinis veiksmas, bet vyro smegenys užsikoduoja, esą tai ne jo darbas, ir siunčia signalą vaikui, kad bus jį sunku aprengti, parodo psichologiškai, kad nepasitiki savimi. Man lengviau viską daryti todėl, kad esu įvedusi taisykles, jie žino ribas ir tai, kad mamos kantrybė nevisagalė, o Jonas nenubrėžė ribų, vaikus paleido, todėl kartais ir nesusitvarko su jais.
Ar turite laiko pabūti dviese?
Jonas: Kol kas neturime. Mudu kartu nueiname į vieną ar kitą renginį, parodą, kavos išgerti, pasišnekėti, filmo pažiūrėti, bet iškart lekiame namo. Kartais Agnės mama iš Kauno atvažiuoja, kartais brolis ar draugai padeda, bet dažniausiai – mano mama. Jeigu ne ji, daug ko negalėtume daryti.
Man regis, rūpinimasis mažais vaikais poras atitolina. Vienas su vaikais būna, kitas į miestą eina... Abu pradeda gyventi šiek tiek skirtingus gyvenimus. Vaikai nesąmoningai išskiria savo tėvus. Jeigu tėveliai tik blogiau sutaria, vaikai tuo pasinaudoja, reikalauja dėmesio. Viena vertus, išgyvena dėl to, kad tėvai pykstasi, kita vertus, prie to prisideda. Kai vaikai paaugs, bus galima daugiau dėmesio skirti vienas kitam. Tikiuosi, nebus per vėlu.
Agnė: Nesutinku su Jonu. Vaikai yra dovana šeimai, abiem – vyrui ir moteriai. Atžalos gimsta iš meilės, iš didelio abiejų noro jų turėti. Ir sakyti, kad vaikai atitolina, yra nesąmonė. Meilė – tai darbas. Kelionė su daug užduočių. Kai iš meilės gimsta vaikai, atsiranda dar daugiau užduočių, įsipareigojimų, atsakomybės. Reikia augti, auginti save, nepamiršti ir savo partnerio. Juk abu svajojome ir sukūrėme tiek daug gražių dalykų – vaikus, namus, karjerą. Normalu, kad mažiukai nori viso dėmesio. Dabar yra toks etapas, vėliau bus kitoks. Man gaila, kad vyrai nemoka išbūti laikotarpio, kai vaikai yra maži. Jauni nėra pasiruošę atsidėti šeimai, nori gyventi dėl karjeros ir kad moteris nekvaršintų galvos, pati augintų vaikus. Yra moterų kaip Jono mama – kurios turi nerealią Dievo dovaną atsidėti šeimai, užauginti daug gražių, talentingų vaikų. Yra moterų, kurios šalia motinystės nešasi ir kitus kodus. Būtų smagu, kad partneriai vienas kitą gerbtų ir suvoktų, jog abu gali vienodai auginti vaikus.
Ar randate laiko kūrybai?
Agnė: Šiandien prie kūrybos prisiliečiu nedaug. Norėčiau daugiau. Prieš pusantrų metų su aktoriumi V. Rašimu ir režisiere S. Pikturnaite pastatėme spektaklį „Merė Popins“. Man daug vaidinti ir nereikėjo, nes, augindama du vaikučius, jaučiuosi kaip šis personažas – esu ir mama, ir žmona, ir moteris, ir auklė, ir mokytoja, ir namų tvarkytoja. Vaidmenį ruošiau namie, vaikams girdint. Jie išmoko visas dainas. Vitaminus ar vaistus gerdavome linksmai, su daina „Cukraus šaukštukas“. Šiuo metu vaidinu ir dainuoju režisieriaus A. Lebeliūno spektaklyje „Pamatai iš Mindaugo pilies“ (Alytaus dramos teatras), dainuoju Vilniaus tango teatre. Taip pat rašau, dalyvauju meninėse fotosesijose. Esu laisvai samdoma menininkė, turiu daugybę idėjų, pati galvoju, ką, su kuo ir kur daryti. Tai verčia smegenų pusrutulius dirbti ir visada būti budriai, klausti savęs, ką tu, Agne, nori pasakyti, kas tau įdomu, kuo gyveni. Nelengvas kūrybinis kelias, bet man jis patinka.
Jonas: Iš grupės „El Fuego“ pasitraukiau, bet dainuoju. Dalyvauju vokalo pamokose. Mano amžiaus tarpsniu gamta fiziologiškai skiria geriausią vokalo formą. Yra patirties, balsas subręsta, dar esi jaunas, bet jau atradęs daug svarbių dalykų.
Ar nesigailite, kad geriausius vokalisto metus skiriate vadovo kėdei?
Jonas: Kartais apie tai pagalvoju.
Ar direktorius namie dažnai pakelia balsą?
Agnė: Man būna juokinga stebėti, kaip tėtis ir sūnus aiškinasi vyriškus santykius. Grįžta Jonas. Dobilas nori kalbėtis su juo ir būti išgirstas, o tėčio rankoje – telefonas, jis skaito žinutes ir kažką burblena vaikui. Mažasis – stiprus, daug energijos turintis bernas, karštakošis, pakelia sceną, kad jo nesiklauso, ir išveda tėtį iš pusiausvyros. Jiedu susipyksta, Dobilas trenkia durimis, ateina pas mane, skundžiasi: „Jis turės manęs atsiprašyti.“ Dobilas yra Dievo dovana, skirta man suprasti vyrus, o Jonui – išmokti bendrauti.
Kas Jums yra meilė?
Agnė: Besąlygiškas kito priėmimas. Išklausymas. Laisvė kurti, svajoti. Mokėti paleisti artimąjį skristi savo svajonės link neįpareigojant sugrįžti.
Jonas: Meilė yra visa ta energija, kuri skatina kurti, o ne griauti, duoti, o ne imti.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
