Visuomenės gyvenime jis dalyvauja netgi aktyviau nei dauguma pasauliečių – ne tik rūpinasi Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos reikalais, bet ir bėgioja ultramaratonus, fotografuoja, nardo, prisideda prie skautų veiklos.
Per Bernardinų bažnyčią į interviu pranciškonas Evaldas Darulis atskuba beveik bėgte, o per pokalbį tiesiog nenustygsta vietoje – nesustodamas kalbėti randa savo telefone norimas parodyti nuotraukas ir netgi pakomentuoja ant mano nago nupieštą katę. Kai prasitaria, kad po kelių dienų išvyksta į Gran Kanariją, kur ketina bėgti ultramaratoną su dar dviem broliais ir grupele kitų lietuvių, prisipažįstu, kad vienuolių gyvenimą įsivaizdavau gerokai uždaresnį.
„Jei kalbėtumėte su vienuoliu, sėdėtumėte celėje, o šalia kaip stebėtojas veikiausiai dalyvautų dar vienas brolis, – į mano pastabą šypteli brolis Evaldas. – Bet jūs esate pas pranciškonus. Šio ordino broliai niekada nebuvo laikomi vienuoliais, o jų namai – vienuolynais. Pats Pranciškus ordiną vadino Mažesniųjų brolių ordinu, o jo narius – elgetaujančiais, keliaujančiais broliais. XV–XVI a. jie vadinti tiesiog žmonių broliais ir visada buvo gana visuomeniški. Pas mus nėra tokių griežtų bendravimo su išoriniu pasauliu taisyklių, kaip būdinga daugumai kitų ordinų. Neturime ryškios dvasingumo krypties, patys galime rinktis, kaip tarnauti Dievui. Šv. Pranciškus paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis broliams pasakė: „Aš savo dalį atlikau, o ką jūs turite daryti, teparodo jums Kristus.“ Aišku, Pranciškus paliko mums tam tikras gaires – meilę gamtai, žmogui, paprastumą, nuolankumą, bet kartu – ir pakankamai laisvės veikti.“
Išpranašautas likimas
E. Darulis sako, kad tai, jog taps pranciškonu, močiutė išpranašavo dar prieš jam gimstant. Dėl nėštumo komplikacijų gydytojai Evaldo mamai siūlė daryti abortą. Tada visa šeima ėjo melstis į bažnyčią – prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus, kad duotų ženklą. Tą naktį močiutė susapnavo, kad gimė berniukas, vardu Pranukas. Šeima nutarė rizikuoti, ir pasaulį išvydo Evaldas. „Įdomu tai, kad Evaldo ir Pranciškaus vardadienius skiria vos viena diena, o aš buvau pakrikštytas dviem vardais – Evaldu ir Pranu. Močiutė ir jos artimieji mane visada vadino Pranuku. Suaugęs tapau pranciškonu“, – pasakoja brolis Evaldas.
Nors užaugo religingoje šeimoje, apie dvasininko kelią E. Darulis niekada nemąstė. Būdamas paauglys, kaip ir visi, tingėjo mokytis, mėgo pašėlti su draugais, grojo pankroko grupėje. „Mano svajonės buvo paprastos – norėjau tapti elektriku. Mama dirbo linų apdirbimo gamykloje, o tėvas buvo elektrikas, – prisimena pašnekovas. – Tad džiaugiausi įstojęs į Ukmergės aukštesniąją elektromechanikos mokyklą. Ją baigęs įsidarbinau toje pačioje gamykloje, kur dirbo mama.“
Gyvenimas pasisuko netikėta kryptimi, kai Evaldas iš šio darbo buvo atleistas. „Prisimenu, ėjau iš darbo ir meldžiausi, sakiau: „Viešpatie, kur pasiūlysi, ten ir eisiu. Priimu bet kokią tavo valią.“ Kai grįžau namo, iškart paskambino mamos brolis kunigas Edmundas Rimkevičius ir pasiūlė jam padėti – dirbti keturiose jo kuruojamose kaimo mokyklose tikybos mokytoju“, – naujojo kelio pradžią prisimena brolis pranciškonas. Neliko nieko kito, tik priimti šį paties išmelstą pasiūlymą.
„Iš pradžių buvo kiek neramu. Ko tik katechetai nepripasakojo – kaip vaikai neklauso, triukšmauja, kažkam kaštoną po užpakaliu padėjo, kažką vandeniu apipylė... Galvojau, gal manęs, kaip pasauliečio, labiau klausys, bet jie vadino mane kunigu, kunigėliu – kaip buvo įpratę. Bandžiau paaiškinti, kad nesu kunigas, bet vienas vaikas atšovė: „Jei nesi, tai būsi.“ Kai papasakojau šią istoriją dėdei, jis nusijuokdamas tarė: „Vox populi, vox Dei.“ (lot. k.; „Liaudies balsas, Dievo balsas.“) Tąsyk man nelabai patiko ši pranašystė, nes tikrai neketinau sukti į kunigystę“, – prisimena pašnekovas.
Naująjį katechetą vaikai pamėgo, nes jis visai kitaip, nei buvo įprasta, dėstė tikybą. „Mano nuomone, per tikybą neturi būti tik mokomasi poterių, ji turi būti dėstoma taip pat rimtai kaip istorija ar matematika, – sako pašnekovas. – Norėdamas labiau sudominti vaikus, ėmiausi užklasinės veiklos – eidavome kartu į gamtą, kūrendavome laužus, grodavome gitaromis, diskutuodavome. Įkūriau Juozo Pakšto ateitininkų kuopą. Atsirado ir aktyvių suaugusiųjų. Veikla mane taip įsuko, kad tapo įdomesnė už ankstesnį gyvenimą ir įpročius. Supratau, kad man labai patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis, dalytis mintimis apie Evangeliją, Dievą, jo meilę ir gailestingumą. Ėmiau ieškoti bendraminčių grupės.“
Dėdė, nors pats buvo dominikonas, pasiūlė sūnėnui kreiptis į pranciškonus, nes matė, kad šis ordinas labiausiai atitinka vaikino vertybes. 1993 m. E. Darulis susipažino su šio ordino vienuoliu broliu Astijumi, o po metų jau tvirtai apsisprendė sukti naujuoju keliu. Artimieji neprieštaravo. „Mama pasakė, kad tai yra mano kelias, kad turiu pats jį rinktis ir pats už savo pasirinkimą prisiimti atsakomybę, – prisimena brolis pranciškonas. – O tėčio tuo metu jau neturėjau – žuvo automobilio avarijoje, kai buvau 16-os metų. Tėtis sužadino mano meilę Dievui ir gamtai. Buvo tikintis žmogus. Kartu eidavome ir į bažnyčią, ir grybauti, ir žvejoti. Buvome labai artimi. Tuo metu, kai pasirinkau tapti pranciškonu, tėvo jau nebeturėjau, bet jo požiūris į pasaulį man padarė įtaką, nes buvo panašus į šv. Pranciškaus – jis įžvelgė Dievo atvaizdą ne tik žmonėse, bet ir kiekviename gyvūne ar net žolėje.“
Žuvus tėvui, mama liko viena su 4 vaikais: vyriausiuoju Evaldu, dviem 15-os ir 9-erių metų jo broliais ir nė dvejų neturinčia sesute. „Teoriškai man lyg ir teko tėvo vaidmuo, bet praktiškai buvau vaikas, – šypsodamasis pasakoja jis. – Kai reikėdavo prižiūrėti mažąją sesutę, papuošdavau ją gražiausiais drabužiais, kokius tik rasdavau spintoje, ir nešdavausi ją kartu į barą, kur eidavau pabūti su draugais.“
Ilgas pašaukimo kelias
Tapti vienuoliu anaiptol nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmasis vienuolio ugdymo laikotarpis vadinamas postulatu. Tuo metu būsimasis brolis gyvena vienuolyne, be įžadų ir abito, bando susivokti, ar tai tikrai jo kelias. Metams praėjus jis tampa novicijumi, arba naujoku: būna apvelkamas abitu ir metus laikosi griežtesnių taisyklių. Vėliau kasmet įžadai atnaujinami, kol galiausiai duodami amžinieji. Toks ilgas laikotarpis padeda būsimam vienuoliui apsispręsti, ar jis tikrai nori eiti tuo keliu. Tiesa, svarstymai negali tęstis iki begalybės: 6-aisiais metais jau turi arba duoti amžinuosius įžadus, arba pasitraukti. Kandidato tinkamumą šiam pašaukimui svarsto ne tik jis pats.
„Kol esi naujokas, tavo elgesį nuolat stebi už tave atsakingas mokytojas, arba magistras. Vėliau jis parašo charakteristiką. Ši pateikiama vadovybei. Savo balsavimo rezultatus dėl naujoko pašaukimo pateikia ir amžinuosius įžadus davusių brolių bendruomenė, gyvenanti tuose pačiuose namuose. Tik sulaukus visų palankaus sprendimo, galima žengti toliau“, – pasakoja brolis Evaldas. Pirmuosius postulato metus E. Darulis praleido Kretingos apreiškimo vienuolyne, tada išvyko į Toskaną – ten buvo renkama pranciškonų novicijų grupė. Baigęs noviciatą, jis dar kurį laiką gyveno Italijoje, studijavo filosofiją, graikų, lotynų ir hebrajų kalbas S. Guglielmo di Malavale filosofijos ir teologijos institute Grosete ir Urbanianos universitete Romoje. Amžinuosius įžadus davė 2000-aisiais Toronte.
Pasak brolio Evaldo, visos vienuolių bendruomenės turi panašumų ir skirtumų. Tarkim, benediktinai yra labiau teologai, pamokslautojai, Šventojo Rašto aiškintojai. Pranciškonai nebuvo tokie išsilavinę. Jie taip pat skleidė Dievo žodį, bet stengėsi kalbėti paprastai, visiems suprantamai. Pagrindiniai trys pranciškonų įžadai yra nuolankumo, skaistybės ir neturto. Pastarąjį šv. Pranciškus įvardijo taip: „Sensa nulla di proprio“ (lot. k.; „Be nieko savo“).
„Tai neapibrėžia konkrečiai, kiek turto gali turėti vienuolis. Svarbiau yra suvokti, kad tai, ką turi, tau nepriklauso, – sako pašnekovas. – Šis įžadas, kaip ir nuolankumo, moko neprisirišti. Kai mane paskiria į kitą vienuolyną, viską palieku. Pasiimu drabužius, abu katinus ir važiuoju. Bet jei lieptų palikti katinus, palikčiau.“ Kiekvienas brolių tarnystės etapas trunka trejus metus, paskui jie skiriami į tas pačias arba naujas pareigas ar netgi naują vietą. Brolis Evaldas jau antrą kadenciją eina Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono pareigas. Prieš tai 13 metų jis praleido Vakarų Lietuvoje, iš jų – 10 metų Kretingoje. Buvo vienuolyno ekonomu, postulantų magistru, daug dirbo su onkologiniais ligoniais, aktyviai užsiėmė skautų veikla.
„Man nesunku palikti vietas, nesu linkęs labai prisirišti, – prisipažįsta pašnekovas. – Natūralu, kad pripranti prie bendruomenės, susirandi draugų, bet jei moki nuolankiai priimti pokyčius, jie suteikia ne netekties, o laisvės pojūtį. Su džiaugsmu ir nekantrumu lauki, ką atneš ateitis. Nepaklusti vienuolyno vyresniesiems leidžiama tik vienu atveju – kai tai, ko iš tavęs reikalaujama, prieštarauja tavo sąžinei. Nuolankumą turi praktikuoti nuolat. Ir ne tik vienuolyne, bet ir šeimoje.“
Prakalbus apie šeimą, brolis Evaldas neslepia, kad sunkiausia jam, kaip turbūt ir daugumai kitų, pradėjusių eiti šiuo keliu, buvo priimti skaistybės įžadą. „Vienuolio pašaukimas neatrodo toks natūraliai išplaukiantis iš Dievo plano, kaip šeima. Juk neatsitiktinai Dievas sukūrė vyrą ir moterį“, – sako jis. Ilgai svajonėse matęs save kaip didelės šeimos dalį – su žmona, 5 vaikais, ūkiu vienkiemyje, karvėmis ir žirgais, dabar savo šeima jis vadina brolius pranciškonus, o džiaugsmą jam teikia Dievas, bendruomenė, žmonių dėkingumas ir jų meilė. Nutraukti amžinuosius įžadus vienuoliams nėra neįmanoma – gavę Romos dispensą (atleidimą nuo privalomų bažnytinės teisės reikalavimų), jie gali sukurti šeimą. Kas kita – kunigams. Kadangi E. Darulis, praėjus dvejiem metams po amžinųjų vienuolio įžadų, Italijoje buvo įšventintas ir į kunigus, apie kelią atgal nesvarsto.
Ir kaip jis viską spėja?
Veiklos Vilniaus bernardinų parapijos klebonui tikrai netrūksta ne tik bažnyčioje, bet ir bendruomenėje, – šią sudaro per 40 tikinčiųjų grupių. Vienose teikiama pagalba įvairius sunkumus išgyvenantiems žmonėms, kitos telkia norinčiuosius kartu pasimelsti, pagiedoti ar... pabėgioti. Šiuo pomėgiu juos užkrėtė E. Darulis. Paklaustas, kada pradėjo bėgioti, juokaudamas perklausia: „O Jūs kada?“ Bandydama atsekti savo bėgiojimo pradžią, suprantu, kad jos neprisimenu.
„Iš tiesų niekas neprisimena, kada pradėjo bėgioti, nes išmoksta to pradėję vaikščioti, – sako pašnekovas. – Mums natūralu šokinėti ir bėgioti, bet ilgainiui kažkodėl nustojame tai daryti. Aš ir dabar per bažnyčią perbėgu, jei reikia greičiau nueiti iki vienuolyno. Sąnariai labiau kenčia nuo sėdėjimo, o ne nuo bėgiojimo. Kasdien nubėgti 10 kilometrų nėra kažkas neįprasto, viskas priklauso nuo greičio. Jei tuos kilometrus bėgi valandą, patiri panašų krūvį kaip ir vaikščiodamas. Bėgimas gerina ne tik sveikatą, bet ir nuotaiką. Kartais bėgdamas ruošiuosi pamokslams.“
Ne vieną maratoną ir pusmaratonį įveikęs E. Darulis neseniai perėjo prie ultramaratonų. Ilgiausias jo nubėgtas kelias – 128 kilometrai Gran Kanarijoje. Šiemet toje pat saloje ketina bėgti perpus trumpesnį atstumą. Sako, kad dabar, kai nėra reikalo sau kažką įrodinėti, galima tuo mėgautis. Prisipažįsta neturįs ir jokios palaikymo komandos. „Nesiekiu aukštų rezultatų, kaip, tarkim, Gediminas Grinius, man nėra taip svarbu taupyti jėgas ir laiką, svarbiausia laiku atbėgti į punktą, kad nediskvalifikuotų. Tad viską pasidarau pats – ir drabužius pasikeičiu, ir vandens įsipilu, o maistas man tinka toks, kokį patiekia organizatoriai“, – sako E. Darulis.
Bėgiojimas nėra vienintelis brolio Evaldo pomėgis. Jam patinka važinėti dviračiu, fotografuoti, filmuoti, nardyti. Internete galima rasti gana įspūdingų E. Darulio kurtų filmukų apie povandeninį gyvenimą.
„Kai mokykloje mums liepdavo piešti gamtą, ir visi vaikai tradiciškai piešdavo žolę, medžius, saulę, aš lapo viršuje nupiešdavau bangeles, o visa kita būdavo povandeninio pasaulio vaizdai. Mano svajonės tapo realybe, kai gyvendamas Klaipėdoje susipažinau su Arūnu Vainora ir jis mane išmokė nardyti, – pasakoja pašnekovas. – Mėgstu pabūti gamtoje, ypač prie upės ar ežero, pamedituoti žiūrėdamas į raibuliuojantį vandenį, pažvejoti, pauogauti ar tiesiog pagyventi palapinėje. Smagu, kai liepą į Mažesniųjų brolių ordino palapinių kapitulą suvažiuoja visi broliai, bet patinka miške būti ir vienam. Valgai, ką gamta duoda – įvairias žoles, miškinius česnakus, garšvas, liepų lapus (kol maži, jie labai skanūs), uogas. Jei norisi ko stipresnio, galima pasigauti žuvų ar vėžių. Tai geriausia pasaulyje sanatorija, ir dar nemokama.“
Brolis Evaldas šiek tiek gailisi dėl darbų gausos apleidęs skautų veiklą. „Bet negali padaryti daugiau, nei įmanoma“, – priduria šyptelėjęs. Į šią veiklą jis įsitraukė mokydamasis Italijoje, daug laiko tam skyrė ir gyvendamas Vakarų Lietuvoje. Ir ką gali žinoti, gal dar teks prie to ne kartą grįžti – juk kartą davęs skauto, kaip ir vienuolio, įžadus, juo tampi visam gyvenimui.
Paklaustas, koks vidinis nerimas jį gena nuolat bandyti vis naujus dalykus, brolis Evaldas nusijuokia: „Nežinau, gal man reikėtų nueiti pas psichiatrą? Niekada pas jį nesu buvęs. Jei rimtai, vidinis nerimas manęs nekankina, nes jaučiuosi atradęs savo kelią. Kita vertus, jei nori turėti jėgų pašaukimui įvykdyti, turi rasti laiko sau: pailsėti, išsimiegoti, nueiti į mišką, paskaityti knygą, aplankyti kitas šalis ar pasimėgauti SPA procedūromis – visa tai suteikia džiaugsmo, kuriuo gali dalytis. Be to bet koks pašaukimas gali tapti varginama rutina. Mes neturėtume primesti kitiems žmonėms savo neigiamų nuostatų, blogos nuotaikos. Visiems sakau: „Jei kažkas bloga nutiko tavo asmeniniame gyvenime ar kažką skauda, ir tu nepajėgi šypsotis, geriau neik į darbą.“ Būna ir man, kai jaučiu, kad esu pavargęs, sunku būti dėmesingam, tuomet stengiuosi pasiimti laisvą dieną.“
Išklausyti ir nesmerkti
Įdomu, ar nuolankumą, neturtą ir paprastumą praktikuojančiam vienuoliui nebūna sunku suprasti ir nesmerkti pasauliečių, kurie pavydi, pyksta, gviešiasi turto ar puikuojasi. „Man nesunku suprasti, ką jaučia žmonės, net jei pats tokių jausmų neišgyvenu, – sako E. Darulis. – Dvasininkui, kaip ir psichologui, svarbu mokėti išklausyti žmogų ir, užuot jį vertinus, priimti tokį, koks yra. Jei žmogus išpažinties metu atvirauja apie savo blogus darbus ar mintis, tai jo nesuteršia. Priešingai, rodo didelę drąsą, sąmoningumą ir norą keistis. Tai jo kelias į šventumą. Kunigai džiaugiasi tokiomis nuoširdžiomis išpažintimis ir labai palankiai galvoja apie išdrįsusius atsiverti žmones. Mus ugdo tiek geri dalykai, tiek blogos patirtys. Per jas evoliucionuojam ir artėjam prie tiesos.“
Pasak pranciškono, nėra vien neigiamų ar vien teigiamų savybių. „Imkim, nuolankumą. Jei tau reikia daryti karjerą, valdyti valstybę ar įmonę, turi būti lyderis, o tam reikia jau kitų savybių. Nemanau, kad būti lyderiu yra kažkas smerktina – Kristus, šv. Pranciškus taip pat buvo lyderiai. Tik svarbu išsaugoti pagarbą konkurentams, suvokti juos ne kaip priešus, o kaip sąjungininkus. Juk būtent jie ir padėjo tau iškilti, – paaiškina E. Darulis. – Sako, kad viena didžiausių nuodėmių yra puikybė. Bet iš tiesų nėra nieko bloga, kad tam tikrose srityse jautiesi pranašesnis už kitus. Nes gal ir esi pranašesnis. Svarbiausia yra tai, ką su tuo pranašumu darai – ar žemini ir menkini kitus, ar savo pranašumą priimi su meile ir dėkingumu Dievui, kad jis visa tai tau suteikė.“
O gal žmogus gali būti geras ir netikėdamas Dievu? „Aišku, kad gali, – sako brolis Evaldas. – Bet aš manau, kad absoliučiai netikinčių žmonių nėra. Kiekvienas bent kartą gyvenime yra pagalvojęs: „O gal kartais?..“ Ta abejonė jau yra tikėjimo pradžia.“ Būtent tie abejojantieji, nedrąsūs ir teikia kunigui daugiausia džiaugsmo. „Smagu matyti bažnyčioje žmones, kurie žino, kaip atsakyti į maldos kreipinius, kada klauptis, bet ne mažiau smagu – ir tokius, kurie atrodo tarsi atėję pirmą kartą, nežino, kaip elgtis. Tokiems ir skiri jautriausią pamokslo dalį, galvoji, ką pasakyti tam vienam, galbūt su kepure stovinčiam žmogui. Bet ne apie tai, kad bažnyčioje derėtų nusiimti kepurę, o apie Dievo meilę, jo teikiamą džiaugsmą, kad žmogus nesijaustų kaip svetimkūnis, norėtų ateiti dar kartą.“
Paklaustas, ar vienuolio abitas nevaržo tokios energingos asmenybės, brolis Evaldas atsako prie jo taip įpratęs, kad nė nejaučia skirtumo, ar yra su abitu, ar vilki kasdieniškai. Iš tiesų šis drabužis privalomas tik meldžiantis ir valgant su broliais, bet vilkėdamas jį ir kitais atvejais liudiji savo tikėjimą. „Man patinka važiuojant autobusu ar traukiniu būti be abito ir išsitraukti rožinį ar Šventąjį Raštą. Visi iškart sužiūra: kaip čia dabar – nei kunigas, nei bobulė, o sėdi ir meldžiasi? Taip tikėjimą liudiji net labiau, nei vilkėdamas abitą“, – suokalbiškai nusijuokia brolis Evaldas ir nekantriai žvilgteri į laikrodį. Suprantu, laukia darbai.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
