Mantai, Jūsų biografijos pradžia man pasirodė šiek tiek neįprasta – gimėte Vilniuje, bet užaugote Kėdainiuose. Dauguma lietuvių juda iš provincijos į sostinę, o ne atvirkščiai. Kaip ten atsidūrėte?
Nieko neįprasta. Mane ištiko tai, kas Lietuvoje ištinka kas antrą šeimą: tėvai išsiskyrė, mama susirado kitą žmogų. Jis buvo kėdainietis, tad išsikraustėme į Kėdainius. Man tada buvo 6-eri metai. Prisimenu kai kuriuos gyvenimo Vilniuje epizodus. Gyvenome su tėvais Jeruzalėje, pušynų supami, bendrabučio tipo kambarėlyje. Praėjusį rudenį buvau toje vietoje. Labai sujaudino šis sugrįžimas. Norėjosi nueiti pastovėti prie savo namų durų, perbraukti ranka turėklus.
Viskas taip artima ir kartu kitaip. Ir tie turėklai vaikystėje, regis, buvo aukštesni. Mano mama dirbo pieno ir mėsos kombinato direktoriaus sekretore, buvo antras žmogus įmonėje. Prisimenu tuos laikus kaip rojų. Po darželio bėgdavau pas mamą į darbą, ten galėdavau iki soties prisivalgyti ledų. Esu vienintelis tėvų vaikas iš pirmosios santuokos. Turiu dar seserį iš mamos santuokos ir du brolius – iš tėvo. Tėtis dabar turi kitą šeimą, gyvena Norvegijoje, tad bendraujame rečiau.
O ar netrūko vaikystėje tėčio šalia?
Nebendravome itin daug. Kitas miestas, kita šeima... Atvažiuodavau pas jį į Vilnių paviešėti, bet nelabai dažnai. Nesakau, kad nejutau poreikio daugiau laiko praleisti su tėvu, ir būtų keista, jei nebūčiau dėl to jautęs jokios nuoskaudos. Kai esi vaikas, visada norisi dėmesio. Tie, kurie augo tokio žanro betėvystėje, turbūt supras, apie ką kalbu. Visi tie išgyvenimai daro įtaką, atsiliepia ir tolesniam gyvenimui, saugumo pojūčiui, bet negaliu teigti, kad iki šiol jaučiu dėl ko nors pyktį ar nuoskaudą. Tai dalykai, kurių sąmoningai negali įvertinti, bet jie velkasi iš paskos. Neturėjau tiek drąsos su tėčiu apie tai pasikalbėti.
Galbūt tėvo vaidmenį sėkmingai atliko patėvis?
Aš negaliu palyginti jausmo, kurį patiri, kai tave augina tikras tėvas ir patėvis. Vadinau jį tėčiu, jis buvo svarbus mano gyvenime, mane užaugino ir tapo man vyro pavyzdžiu. Kai neturi tikro tėvo modelio, kaip tikrą priimi patėvio. Turbūt kiekvienas iš mūsų net ir biologiniams tėvams turi pretenzijų – gal kada nors įskaudino, gal ko nors nepadarė. Visi padarome klaidų, nesame tobuli. Mus žaloja, mes žalojam. Toks gyvenimas. Tai yra mūsų tapatybės dalis.
Ne mažiau įdomus pasirodė ir tas faktas, kad esate baigęs profesinę mokyklą, joje įgijote automobilių transporto mechaniko-suvirintojo specialybę. Traukė technika ar tiesiog prastai sekėsi mokslai?
Manau, vaikystėje tiesiog neturėjau didelių tikslų ir svajonių, man užteko to, kas yra. Tėvai irgi nepuoselėjo dėl manęs ypatingų ambicijų. Be to, ir mokslai sekėsi nekaip. Kai pradedi matematikos nesuprasti jau penktoje klasėje, nustoji į ją gilintis. Varčiausi, kaip mokėjau, nusirašinėjau, o lietuvių kalbos rašinėlius už mane rašydavo man simpatizuojančios merginos. Šiaip ne taip baigiau 9 klases. Mama, žemiškos prigimties žmogus, nesvaičiojo apie didelius dalykus, ji išmintingai pasiūlė rinktis profesiją, iš kurios galėčiau valgyti duoną. Taip ir atsidūriau profkėje. Lankiau ir muzikos mokyklą, tiesa, jos nebaigiau. Nemėgau teorijos, man labiau patiko kurti muziką. Ji mane ramindavo, buvo saviraiškos dalis. Su bendraamžiais klausydavome metalo, auginome ilgus plaukus, vaikščiojome su odinėmis striukėmis, buvome įkūrę roko grupę „Tylos zona“. Muzika mane jaudino, bet paversti jos savo profesija minčių neturėjau.
Būdamas 19-os, atvažiavau į Vilnių ir sumąsčiau, kad noriu tapti muzikos vadybininku, bet į šią specialybę neįstojau. Įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos trombono klasę. Šio instrumento net nebuvau čiupinėjęs. Manau, įstoti pavyko tik todėl, kad į šią specializaciją nesurinko grupės, o konservatorijai reikėjo kažkaip suformuoti orkestrą. Aišku, aš turėjau klausą ir šiokį tokį supratimą apie muziką, juk grojau ne vienus metus. Konservatorijos nebaigiau, užtat įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ten įgijau net dvi specialybes – dainavimo ir trombono.
Jūsų muzikinė veikla gana įvairi – nuo žaismingų hitų, pavyzdžiui, „Čiuožki“ ar „Šiandien tu man graži“, iki miuziklų. Visuose kūrėte pagrindinius vaidmenis: „Meilėje ir mirtyje Veronoje“ – Romeo, „Paryžiaus katedroje“ – Kvazimodo, „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje“ – Žygimanto Augusto, „Eglėje žalčių karalienėje“ – Žalčio. Kuo žavi šis žanras?
Jis unikalus tuo, kad susipina labai daug įvairių išraiškos priemonių. Balsas, judesys, aktorystė, šokis, kostiumai, dekoracijos – viską, ką turi, gali lavinti vienu metu. Įsimintiniausias man, žinoma, buvo pirmasis miuziklas – „Meilė ir mirtis Veronoje“. O reikšmingiausias tiek profesiniu, tiek asmeniniu požiūriais – „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Buvau vienas iš šio miuziklo atsiradimo iniciatorių, viską darėme nuo nulio – kūrėme muziką, libretą, scenografiją. Surinkome daug labai stiprių asmenybių. Komandą sudarė Anželika Cholina, Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Marijus Jacovskis, Juozas Statkevičius, Sigutė Stonytė, Kostas Smoriginas ir kiti profesionalai. Norėjome surinkti visus geriausiuosius ir sukurti Lietuvoje dar neregėtą stebuklą. Tai buvo labai ambicingas, didžiausio mūsų šalyje biudžeto miuziklas, tad nemaža ir atsakomybė. Aišku, dideli lūkesčiai, stiprios asmenybės programuoja tam tikrus konfliktus. Kiekvienas – kūrybiškas, talentingas, turi savo viziją. Suderinti visa yra geriausia nuolankumo mokykla. Buvo sunkių momentų, kryžkelių. Ne kartą mąsčiau pasitraukti iš šio projekto. Iki premjeros likus visai nedaug laiko, dar nebuvome tikri, ar kūrinys išvys dienos šviesą. Vienu metu galvojome viską mesti, išsigelbėjome tik per plauką. Dabar suprantu, kokia neįkainojama ši patirtis. Rodėme miuziklą ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Beje, balandžio pradžioje Kaune bus galima pamatyti jį paskutinį kartą.
Ką Jums, kaip asmenybei, davė ši patirtis?
Supratau, kad vienas nieko negali padaryti. Kiekvienas žmogus įneša kažką savo, ir tu negali visko kontroliuoti. Būnant solo dainininku, kuriam priklauso visa scena, sunku nusiplėšti karūną ir pripažinti, kad esi tik ledkalnio viršūnėlė. Tau tenka visi plojimai ir gėlės, bet ledkalnio pamatą sudaro kiti žmonės, neretai net nematomi, nuo kurių priklauso ir tavo pasaulis. Tik visai neseniai suvokiau, kad be partnerystės negimsta nieko gražaus. Man labai sunku atskirti darbą nuo asmeninių santykių. Širdis trokšta, kad asmeniniai santykiai būtų fundamentalūs, paremti tikrumu, nuoširdumu, atvirumu, be veidmainystės ir apsimetinėjimo, bet suprantu, kad to pasiekti 100 procentų neįmanoma. Visi norime iš kitų žmonių didesnės ar mažesnės naudos. Štai ir dabar – mes kalbamės lyg ir atvirai, bet kiekvienas turime savų interesų: vienas bando kai ką išpešti, kitas – galbūt nutylėti, nes nenori pakenkti savo įvaizdžiui. Nežinau, kiek galiu būti atviras, kad nesuteikčiau kitiems galimybės pasinaudoti mano silpnumu. Be atvirumo sunku sukurti autentiškus santykius, bet tam reikia drąsos. Dabar jos ir ieškau. Jei ką darau tik dėl pinigų ar kitokios asmeninės naudos, skauda širdį. Partnerystė turėtų prasidėti nuo dialogo, ir kalbėtis reikėtų ne tik apie tai, kas kokios naudos turės. Imkim kad ir naujausią mano projektą su Monique – dainą ir vaizdo klipą „Ateities žmogus“. Į tai galima pažiūrėti įvairiais aspektais. Ne paslaptis, kad šis darbas Monique padeda pritraukti daugiau vyresnės, o man – jaunesnės auditorijos, taigi naudingas abiem. Bet jei nebūtų bendro tikėjimo muzika, nevertėtų nė pradėti.
Gal ieškodamas to nuoširdumo, tikrumo, atvirumo sutikote dalyvauti ir projekte „Lietuvos balsas. Vaikai“?
Turiu prisipažinti, kad šį projektą įsivaizdavau kiek kitaip. Maniau, kad bus lengviau, tarsi žaidimas, bet tai nebuvo žaidimas. Tas vaikų jautrumas, pažeidžiamumas, tikėjimas kiekvienu žmogumi ir tuo, kad pasaulis geras, – gražiausia ir brangiausia, kas yra šioje Žemėje. Manau, kiekvienas žmogus slapčia siekia tą vaikiško naivumo būseną susigrąžinti. Kartu tai – ir didžiulė atsakomybė. Šis projektas diktuoja savas žaidimo taisykles, jame netrūksta kovos, konkurencijos. Negali atsisukti į visus vaikus, bet kartu negali negalvoti, kaip jaučiasi tas, į kurį neatsisukai. Gal jis visą savaitę jaudinosi, ruošėsi, vylėsi, dar ir tėvai spaudė. Vienam, kad jo niekas nepasirinko, nutekės kaip nuo žąsies vanduo, o kitas pasijus atstumtas, nieko vertas, nemylimas, tarsi būtų sugriuvęs visas jo pasaulis. Galbūt neatsisukdamas sužeidei vaikui širdį, ir tą randą jis jaus dar ilgai. Nežinau, kas lemia vienokią ar kitokią vaiko reakciją. Gal tam tikros charakterio savybės, savivertė, tėvų nuteikimas? Su projekto dalyviais dirbo profesionalūs psichologai, bet viskas yra be galo individualu, o laidos formatas vienas. Tai buvo nežmoniškas krūvis visiems teisėjams. Net žodis „teisėjas“ šiuo atveju skamba žiauriai. Tarsi turėtum teisę nuspręsti, kuris yra blogas, o kuris – geras. Žinau, koks jausmas išgirsti tokį nuosprendį. Kai buvau mažas, girdėjau sakant, kad esu nemylimas, kad negaliu dainuoti, kad iš manęs nieko nebus. Ypač skaudu, kai tai pasako ne svetimi, o artimiausi tau žmonės. Kita vertus, jei ne šios traumos, nebūčiau toks, koks esu dabar. Tai padeda augti dvasiškai. Todėl dabar mintyse kartais padėkoju tiems žmonėms, kurie mane įskaudino.
Galbūt per jautriai į viską reaguojate? Kodėl manote, kad tie vaikai kenčia? Girdėjote tai iš jų ar jų tėvų?
Gali būti, kad pernelyg subjektyviai ir jautriai į tai žiūriu, nes negirdėjau jokių priekaištų – nei iš vaikų, nei iš jų tėvų. Be to, buvo ir daug puikių dalykų. Vaikai labai gražiai bendravo tarpusavyje, vienas kitą palaikydavo, klykdavo iš laimės vienas kitą pamatę. Vyšnaitė ant torto buvo finalas. Tai – vaikų svajonių išsipildymas, pralaimėjusiųjų nebuvo.
Yra ir kita rizika. Kai vaikas per anksti pajunta šlovės skonį, jam būna per sunku su tuo susitvarkyti. Ir Lietuvoje, ir užsienyje netrūksta tokių per anksti užgesusių, į depresiją panirusių žvaigždžių. Ar pats nebuvote sužvaigždėjęs?
Sužvaigždėjęs? (Tyli.) Bandau rasti žodį, kuris nesumenkintų to, kaip jaučiausi. Žvaigždė turbūt yra per smulku... Buvau visas Paukščių Takas. Kviesti merginą šokio? Nesąmonė. Tai jos turi mane kviesti! Manau, šį etapą išgyvena visi, kuriuos šlovė užklumpa per anksti. Būdamas 13-os metų, pradėjau groti grupėje „Tylos zona“. Grojome miesto šventėse, turėjome daug gerbėjų. Būdami 14-os, jau koncertavome pilnoje Kėdainių kultūros namų salėje, bilietai į koncertą kainavo 2 litus.
Kaip pavyko vėl tapti normaliu žmogumi?
Dar nesu tikras, ar esu normalus. Gyvenimas ne veltui įmeta mus į tam tikras situacijas. Kad galva prašviesėtų, dažniausiai reikia kokio nors sukrėtimo. Aš patyriau gana didelių krizių. Turbūt giliausią išgyvenau prieš 5-erius metus. Turėjau problemų ir dėl alkoholio, ir dėl narkotikų. Kentėjau ne tik pats, bet ir visa mano aplinka. Griuvo santykiai šeimoje, su draugais, su pažįstamais, kilo problemų darbe. Ilgainiui prasideda depresija, apima neviltis. Taip gali prieiti ir iki savižudybės. Bet Dievas norėjo kitaip, ir dabar einu kitu keliu. Jau 5-erius metus beveik nevartoju alkoholio, stengiuosi būti sąžiningas ir su savimi, ir su artimaisiais. Jei tada nebūčiau atradęs tikėjimo, dabar gal nebūčiau gyvas. Tik neieškokite tragedijos, aš kalbu apie džiaugsmingus dalykus. Kad ir kokioje duobėje atsidurtum, kad ir kaip kentėtum, visada yra viltis ir išeitis. Nevaikštau su aureole, tiesiog keliauju savo kelią. Ir dabar kasdien šimtus kartų krentu į purvą, vėl keliuosi, vėl bandau. Žinau, kad bus kryžkelių, bet vis mažiau jų bijau.
Kaip tik tuo metu filme „Pakeliui“ vaidinote bebaigiantį prasigerti roko muzikantą, kurį iš duobės ištraukia atsitiktinai sutikta mergaitė iš vaikų namų. Žiūrėdama šį filmą mąsčiau, kad kuriate vaidmenį, labai tolimą nuo Jūsų asmeninės patirties.
... ir nuo tų blizgių plunksnų, kuriomis švytėjau scenoje, ar ne? Taip jau būna, kai įvaizdį priimame už gryną pinigą. Scenoje daugelis mūsų atrodo laimingesni, talentingesni, gražesni, bet iš tikrųjų gyvena tokį patį gyvenimą kaip paprasti žmonės, o neretai – ir kur kas baisesnį. Beje, tas personažas iš visų yra man artimiausias.
Visiška Jūsų sukurtų personažų filmuose „Tadas Blinda. Pradžia“ ir „Valentinas vienas“ priešingybė, ar ne? Beje, ar buvo jauku filmuotis pastarojo erotinėse scenose?
Pasakysiu sąžiningai – nebuvo labai jauku. Tai nėra tas filmas, kuriuo didžiuočiausi. Kita vertus, šitas vaidmuo irgi yra mano kelio dalis. Ir pamoka. Ačiū už ją, bet daugiau tokių vaidmenų nenoriu.
Kalbant apie Tado Blindos vaidmenį, Jums priekaištauta, kad esate per gražus. Ar dažnai tekdavo kovoti su berniuko saldainiuko etiketės klijavimu? Nenorėjote įrodyti, kad esate ne tik žavus, bet ir profesionalus?
„Įrodyti“ šiuo atveju yra raktinis žodis. O kaip manote, kas buvo mano krizės priežastis? Pirmiausia – noras kažką įrodyti, pabėgti nuo savo įvaizdžio. Nesi atsakingas už tai, kuo tave apdovanojo gamta, ar kaltas, kad esi gražus, bet labai svarbu, ką akcentuoji. Gali su tuo grožiu nusifilmuoti „Valentinas vienas“ ir uždirbti daug pinigų. Tik ar būsi laimingesnis?
Negi niekada savo grožiu nesinaudojote?
Meluočiau sakydamas, kad niekada. Visiems patinka dėmesys, ir aš jo sulaukdavau daugiau nei mano bendraamžiai. Smagu, kai tave giria, tau skambina, tavimi žavisi, sako komplimentus, bet pamažu supranti, kad tai labai lengvas kelias ir kad jis niekur neveda. Štai graži moteris (paima į rankas „Moters“ kovo mėnesio numerį, kurio viršelio veidas – 61-ų metų Milda Bliumenzonienė). Matyti, kad ji yra brandaus amžiaus, kad jos grožis kyla iš akyse spindinčios patirties, tikrumo, išminties. To visi ieškome. Taip dabar suprantu grožį ir seksualumą, tačiau tai nereiškia, kad nepastebiu fiziškai gražių moterų. Juk esu normalus vyras.
Su žmona Ieva kartu gyvenate jau 17 metų. Gana ilgai, ypač turint omenyje Jūsų populiarumą ir tai, kad sukatės pramogų pasaulyje. Kaip pavyko atsispirti pagundoms ir išsaugoti santykius?
Mus draugai vadina dinozaurais... Susituokiau labai jaunas, nes beprotiškai įsimylėjau. Vis dėlto lengvabūdiška būtų sakyti, kad tai ir buvo meilė. Kur kas svarbesnis yra įsipareigojimas būti su žmogumi ir tada, kai pirminė aistra atslūgsta, kai atrodo, kad jo nebemyli. Tikrai meilei gimti reikia visko – paslysti, nugriūti, susinaikinti, vėl pakilti ir vėl eiti. Tik visa tai perėjęs ir atlaikęs gali pasakyti, kad tu tikrai myli. Mano žmona yra vienintelis žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikiu. Žinau, jei gulėčiau bejėgis lovoje ir man bėgtų seilytė, Ieva ją nuvalytų. Ir jokios pasaulio vilionės, malonumai, karjera negali būti aukščiau už šitą suvokimą. Su šiuo žmogumi ir per jį aš noriu ieškoti savęs, užauginti dorus vaikus, kartu sulaukti senatvės ir numirti. Negaliu pasakyti, kad esu tobulas vyras arba kad toks kada nors buvau. Reikia laiko, kad suprastum, jog visi tie aistros, nuotaikų blyksniai yra niekai. Manau, kad žmonės, kurie skiriasi vos susidūrę su problemomis, yra silpni ir bailiai. Jie neturi drąsos nusiimti savo karūnos ir kartu, kabindamiesi vienas į kitą, ieškoti išeities.
Žiūrint į Jus sunku patikėti, kad esate daugiavaikis tėvas, auginate tris atžalas. Papasakokite, kaip sekasi tėvystė.
Labai džiaugiuosi, kad visi vaikai atsirado pačiu laiku ir yra labai skirtingi, todėl man nenuobodu gyventi. Vyresnysis sūnus Benas yra meniškos prigimties, labai kūrybingas, jautrus. Beje, kartu su manimi vaidino miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, taip pat vaidina A. Cholinos „Anoje Kareninoje“. Nori būti aktoriumi, ir aš sukandęs dantis su tuo taikausi. Nieko jam nesakau, bet ir neskatinu. Benas savarankiškai eina ta linkme. Antrasis sūnus Herkus yra tikras sportininkas – futbolininkas, kompanijos siela. O mažoji 1,5 metų dukra Upė verčia mane lydytis. Visas mano vyriškumas šalia jos ištirpsta. Jaučiuosi kaip skudurėlis, į kurį ji gali valytis kojas. Aš to nesigėdiju ir labai džiaugiuosi. Kiek įmanoma, stengiamės leisti laiką kartu, nes to man labai trūksta. Štai ką tik grįžome iš kalnų.
Atrodote tiesiog tobulas tėtis. Negi niekada nesinori pabėgti nuo vaikų ir pabūti tik dviese?
Kaip tai nesinori?!. Štai sutikau kalnuose draugą. Sakau: „Su šeima atostogauji? Aš irgi su šeima. Faina...“ Jis atsiduso. Pajuokavau, kad po tokių atostogų reikia dar savaitės pailsėti nuo atostogų. Jis pataisė: „Mažiausiai – dviejų.“ Džiaugiuosi tuo, ką turiu, bet nesakau, kad tai labai lengva. Problema ta, kad esu į kraštutinumus linkęs žmogus, viskam atsiduodu visas. Mano žmona dirba daugiau nei aš, bet ji išlaiko balansą. Ieva – tas kertinis mūsų šeimos akmuo, ant kurio viskas stovi. Man sunkiai sekasi rasti aukso vidurį, bet stengiuosi susikurti tam tikrą režimą. Kovo mėnesį ketinu užsidaryti nuo pasaulio, išjungsiu telefoną ir pasinersiu į kūrybą. Ilgai tylėjau, bet dabar jau pajutau, kad turiu ką pasakyti.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
