Kai tik pradedi save keisti, aplinka tarsi pati ima siūlyti dar daugiau pokyčių visose gyvenimo srityse. Štai Jolanta. Neturėdama jokių ketinimų užsuko į jai net negirdėtos menininkės parodos atidarymą ir iš ten parsinešė du paveikslus, kurie savo stilistika, spalvomis, nuotaika ir tema stipriai skiriasi nuo visų kitų ant jos namų sienų kabančių kūrinių. Net prasitarė planuojanti kada nors įsigyti daugiau šios menininkės kūrinių. Kodėl? Nes apie juos įdomu galvoti. „Liūdna, bet ir smagu, kad menininkai irgi mato dabartinę mūsų gyvenimo situaciją, kai netikri dalykai pateikiami kaip tikri. Ir atrodo, kad šios tendencijos su laiku tik stiprėja“, – sako Jolanta.

Evelinos Paukštytės pasaulis

Dviejuose nedideliuose paveiksluose vaizduojama ta pati scena. Matome stačiakampės uždaros erdvės fragmentą. Raudonos grindys ir rožinės plytelės neleidžia tiksliai nustatyti, kas tai. Tuščias milžiniškas baseinas? Mėsinė? Šioje sterilioje tuštumoje prie sienos stovi žmogaus figūra. Jokios lyties požymių. Stovi pražergtomis kojomis ir aukštyn ištiestomis rankomis, lyg nugalėtojo poza. Bet nėra paveiksle nei iškovotos, nei būsimos pergalės nuotaikos. Tai patvirtina pavadinimas – „Klaustrofobija“. Jis dar stipriau suspaudžia šaltas plyteles, sustiprina spengiančios tylos pojūtį ir žmogaus figūrėlės pastangų atrodyti stipriai beviltiškumą.

Evelina Paukštytė (g. 1980) mėgsta žaisti klaidindama. Ryškios paveikslų spalvos, dinamiškos linijos, šmaikštūs personažai nuteikia smagiai. Tačiau netrukus pasijunti taip, lyg linksmintumeisi butaforiniame paviljone ir nuo saldaus limonado tuoj ims pykinti. Uždaros kompozicijos, lokalių intensyvių spalvų plokštumos ir mažos figūrėlės ištapytos preciziškai lygiai. Savo „puikų naują pasaulį“ menininkė kuria pirmiausia sau ir apie save. Kartu pasakoja apie mus visus. Šiuose paveiksluose nesunku pamatyti ne tik kadaise rašytojo Aldouso Huxley’io sukurtą pasaulį, bet ir šiandienos vakarietiško miesto gyvenimą. Vienodos erdvės, kuriose dūzgia vienodi personažai. Nematyti vaikų nei senelių, mirčių nei prakaito lašelių ant judančių kūnų. Tai dėžučių – monitorių, biurų ar namų – bei ritmingo planų pildymo pasauliai. Dar emocingiau E. Paukštytės darbus apibūdina Jolanta: „Tai paveikslai apie netikrą, dominuojantį, sistemos bandomą primesti buvimą. Apsimetimą. Apie kukurūzų spragėsius vietoje tikro ir absoliučiai vienkartinio gyvenimo. Be dublių.“

MOTERIS / Liudas Masys

Antoniminės priešpriešos

Manau, Jolanta nujautė, kad savo įžvalga mane nustebins. Prisipažįsta, kad ir pati nustebo, kai pamačiusi šiuos paveikslus parodoje pagalvojo apie Nyderlandų tapytojo Peterio Bruegelio (1525–1569) paveikslą „Ikaro kritimas“. Reikėjo laiko, kol suprato, iš kur ši netikėta sąsaja. „Ikaro kritimas“ – vienas mėgstamiausių mano paveikslų. Net turiu jo reprodukciją. Kodėl? Nes esu kalbininkė. Matau, kaip visą pasaulį galima paaiškinti per kalbos struktūras. Visa pasaulio organizacija skleidžiasi per antonimus (priešpiešas). Šiame paveiksle taip pat matau antoniminę pasaulio priešpriešą. Jis man primena, kad viskas mūsų gyvenime vyksta įtampoje, skrydis ir kritimas tėra vieno reiškinio dvi dalys. Niekada nežinai, kaip pasisuks tavo gyvenimas. Skrydis visada gali virsti kritimu. Ir atvirkščiai – kai atrodo, kad krenti, galbūt tai reiškia, kad jau pakilai ir skrendi? Trumpai tariant, gyvenimas skleidžiasi tarp dviejų priešpriešų, įvardijamų žodžiais“, – pasakoja Jolanta. E. Paukštytės paveiksle ji mato tokią pat antoniminę priešpriešą – tai klaustrofobija didelėje erdvėje. Vieniša figūra paveiksle gal ir norėtų atrodyti šauni ir didelė, tačiau iš tikrųjų yra mažutė ir bijo tos erdvės aplink. Taip gimsta klaustrofobija.

„Skeptiškai žiūriu į įvairius savipagalbos triukus, bet žiūrėdama į šį paveikslą galvoju, kad antoniminių priešpriešų suvokimas gali padėti žmogui koreguoti gyvenimą. Įvardyk sau veiksmažodį, atspindintį šiandienę tavo situaciją, o tada pakeisk jį antonimu. Taip „nekenčiu“ keičiam į „myliu“, „noriu išeiti“ – į „noriu likti“. Kodėl gi ne? Juk tai dvi to paties reiškinio pusės! Kitaip tariant, alternatyva visada yra, o pamatyti ją gali padėti antonimai“, – tęsia mintį pašnekovė. Toliau kalbėdamos randame ir daugiau abiem menininkams būdingų bruožų – mažas įvairius veiksmus atliekančias žmonių figūrėles ir žvilgsnį į jas iš atstumo, sąmojį ir gebėjimą svarbiausius dalykus pasakyti tik užuominomis.

Papasakoti paveikslą

Ne visi žmonės pastebi užuominas. Ne visi jas supranta. Reklama, antraštės ir politiniai šūkiai mus vis labiau pratina prie itin aiškių žinučių. E. Paukštytės paveikslus kai kada žmonės įvardija tik kaip gražius ir juokingus. Nes spalvos ryškios, paviršiai lygūs, personažai stilizuoti. Erdvių uždarumas, mažų figūrėlių veiksmų beprasmiškumas tarsi lieka nepastebėti. „Neįvardyti“, – papildo mane kalbininkė ir savaip paantrina mano patarimams norintiesiems išmokti „skaityti“ meną. „Kartą mėginau motyvuoti vaikus skaityti knygas. Sakiau, vaikai, ar jums nenutinka taip, kad į instagramą įkeltą jūsų nuotrauką kiti supranta visiškai kitaip, nei tikėjotės? Kad taip neatsitiktų, reikia tą nuotrauką sau papasakoti. Nusakyti kiekvieną detalę. Ir žodžiai, kuriais įvardijate vieną ar kitą detalę, parodys vietas, dėl kurių gali kilti nesusikalbėjimas. Viena smulkmena – kad galėtum subtiliai nusakyti, ką matai, reikia mokėti kuo daugiau žodžių. Kur kitur jų rasi, jei ne geroje literatūroje“, – pataria Jolanta.

Ji sutinka su manimi, kad šis patarimas labai tinka ir paveikslams nusakyti. Kartais tereikia žiūrėti atidžiai ir žodžiu ar raštu įvardyti kiekvieną detalę. Kalbame ne apie jausmus, pojūčius ar asociacijas. Užtenka tiesiog įvardyti tai, ką matai, ir klausytis, kokiais žodžiais tai darai. Taip ne tik pamatomos visos detalės, dviprasmybės ir kontrastai. Tai padeda atrasti ir savo santykį su kūriniu – suprasti, iš kur kyla simpatija ar neigiamos emocijos. Menas yra vienas iš būdų stebėti ir analizuoti save. Tereikia parodose ar muziejuose kūrinius ne skirstyti į „patinka / nepatinka“, o klausti savęs, kodėl ir kas konkrečiai patinka, kodėl šiandien atrodo nebeįdomu tai, kas taip traukė anksčiau. Menininkas, kurdamas sau ir apie save, kartu papasakoja ir apie kitus, o žiūrovas, mėgindamas suprasti menininko kūrinį, atranda save. Pastebėjote? Ir vėl – antonimų priešprieša.

***

Žurnalas „Moteris“, 2019'04

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.