Su Indre ir Dainiumi kalbamės po jų komedijos „Psichai“ premjeros. Šį teatro sezoną tai – jau trečias bendras jųdviejų darbas (spektaklis „Dviese sūpuoklėse“ pastatytas Maskvoje, „Maša ir lokys“ džiugino Lietuvos vaikus), laukia dar dvi premjeros. Indrė taip pat kūrė Birutės Marcinkevičiūtės režisuotų spektaklių „Lietuviškoji Nora“, „Trimito miestas“ scenografiją ir kostiumus, Dainius vaidino kine, serialuose, „Dviračio žiniose“. Iš viso jiedu drauge yra sukūrę per 20 spektaklių įvairiuose mūsų šalies ir užsienio teatruose.

Esate nepaprastai darbštūs. Ar spektakliai gimsta iš aštrių kūrybinių diskusijų? Kas taria paskutinį žodį, pagal kokią pjesę statyti spektaklį?

Dainius: Mes su Indrute vieną statome, apie kitą galvojame. Per metus į sceną dažniausiai palydime po keturis spektaklius. Jų nesirenkame. Mums pasiūlo, o mes arba sutinkame, arba ne. Jei sutinkame, stengiamės padaryti kuo geriau. Dažniausiai ieškant sprendimo Indrutė duoda toną.

Indrė: Kartais Dainiui gimsta ryškesnė mintis, kartais – man, nuo to jis atsispiria. Iš pradžių sugalvojame pjesės erdvę. Juk scenografijos eskizai ir brėžiniai yra priduodami pirmiausia. Konfliktų dėl kūrybos mums nekyla, o gyvenime stengiamės jų vengti.

Namai be dūmų, teatras be dramos... Per daug gerai, kad būtų tiesa.

Dainius: Mes labai gerai vienas kitą suprantame. Retas reiškinys, turiu pasakyti. Moteris ir vyras iš esmės yra skirtingos būtybės, rasti bendrą kalbą jiems ne taip lengva.

Indrė: Smagu turėti bendrą vardiklį, bendrą kūrybos ir gyvenimo lauką.

Indre, esate šokėja, aktorė, choreografė. Ar Jums pakanka saviraiškos galimybių?

Indrė: Dar esu dviejų vaikų mama, žmona, dukra ir vairuotoja, tad saviraiškos galimybių – per akis. Šokėja ir aktorė aš – tik diplome.

Dainius: Niekas nesako, kad negali vėl šokti ir vaidinti.

Indrė: Įgyta šokėjos ir aktorės profesija padeda pajusti ir suprasti teatro specifiką iš vidaus. Vėliau įstojau studijuoti architektūros, antraip nebūčiau ryžusi kurti scenografijos, daryti dekoracijų.

Abu nuo mažų dienų buvote skatinami šokti. Per šokį ir susitikote?

Indrė: Susitikome Anželikos Cholinos šokio spektaklio „Tango in Fa“ repeticijoje.

Dainius: Vaikas būdamas ožiavausi, bet dvylika metų šokau, kad nenuvilčiau mamos. Kai Anželika pasiūlė šokti jos statomame spektaklyje, iš pradžių priešinausi – maniau, kad esu per senas šokti. Man buvo 28-eri.

Indrė: Dabar turbūt nemanai, kad buvai per senas.

Dainius: Ne, tada buvau senas, o dabar esu jaunas ir gražus. Žodžiu, kaip įkalbėta mergaitė, aš užėjau į repeticiją. Pamačiau Indrutę ir nebeišėjau. Su ja esame jau aštuoniolika metų.

MOTERIS / M. Penkutės nuotr.

Ar dabar Judu namie pašokate?

Dainius: Namuose mes kartais pašokame, bet viešumoje neteko. Išskyrus šokio spektaklius.

Indrė: Kartą Dainius pasiūlė nueiti į kokį nors klubą. Paklausiau: „Į kokį? Tiems, kam per keturiasdešimt?“

„Man visada reikia paimti tai, kas sunkiai paimama“, – esate sakęs. Ar lengvai tada, prieš 18 metų, nugalėjote?

Dainius: Negali priešintis tam, kam lemta nutikti. Susikibo dvi puselės ir sutapo. Tai dosni dovana ir man, ir Indrutei. Kartą esu pajuokavęs, kad vedžiau be jos sutikimo. Nes kai pirmą sykį pamačiau, iš karto apsisprendžiau. Visa kita – pažintys su Indrutės ir mano tėvais, vestuvės – buvo tik formalumas.

Indrė: Kaip smagu tai girdėti, nes iš tikrųjų tai aš nusprendžiau, kad galbūt neprieštaraučiau vedyboms (juokiasi).

Indre, ar neišsigandote vyro viesulo?

Indrė: Energijos viesulas jis yra tik viešojoje erdvėje, namie – mieguistas. Nors apskritai pas mus ramu nebūna – auga du aktyvūs berniukai. Gyvename name, juokaujame, kad kraustytis į butą negalime, nes iš ten mus greitai iškraustytų kaimynai.

Prasideda paauglystės rūpesčiai?

Indrė: Kol kas dėl to jokių bėdų neturime.

Dainius: Galbūt todėl, kad mūsų santykiai normalūs ir požiūris į gyvenimą nėra per daug komplikuotas. Stengiamės vienas kitą girdėti.

Indrė: Atmosfera šeimoje priklauso nuo mūsų pačių, ir atsakomybę už tai turi prisiimti visi šeimos nariai. Patys privalome susikurti gerumą, laimę ir smagumą gyventi.

Dainius: Gryna tiesa. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytume laiką dalykams, kurie trukdo siekti tikslo. Svarbiausia, matyt, yra tai, kad mylime vienas kitą ir labai norėjome susilaukti vaikų. Jie tai žino ir jaučia.

Dainiau, kai buvome susitikę prieš septynerius metus, tikinote, kad nusprendęs turėti šeimą atsisakėte visaverčio kūrybinio kelio, pasikeitė tikslai, profesija virto labiau uždarbio nei meninės raiškos objektu.

Indrė: Ne ne, ne dėl šeimos. Šeima jam niekada netrukdė siekti savo tikslų.

Dainius: Jaunystėje gera būti menininku. Nori visiems ką nors įrodyti, pasakyti. Dažniausiai net nežinai ką, bet svarbiausia tai daryti garsiai. Atiduoti tam visą laiką ir energiją. Ilgainiui viskas aplink tave po truputį ima keistis. Keitiesi pats, keičiasi ir tavo požiūris į gyvenimo prasmę. Kas anksčiau atrodė labai svarbu, šiandien kelia šypsnį. Su branda ir amžiumi imi dėlioti akcentus visai kitur. Sutikęs Indrutę atradau pilnatvę. Noriu, kad su manimi gyventi jai būtų gera ir įdomu. O bohemiškas aš niekada nebuvau.

MOTERIS / M. Penkutės nuotr.

Atsisakydavote dėmesio vertų vaidmenų vien todėl, kad būdavote suplanavęs su šeima išvykti į užsienio kurortą pailsėti. Sakydavote: „Lietuvos teatras be manęs išgyvens, bet šeima be manęs – ne.“

Dainius: Bėda, kad daugelis menininkų save laiko išskirtiniais, mano, kad jų tarnystė menui yra ypatinga. Viskas kur kas paprasčiau. Darbas teatre kiek specifinis, tačiau jis tikrai nėra išskirtinis. Žvelgiant iš tokio kampo, mano poelgiai paprastai paaiškinami. Dabar, turėdamas 40 laipsnių temperatūros, vaidinti neičiau – gulėčiau lovoje, kviesčiau gydytoją. O seniau net smarkiai karščiuodamas lipdavau į sceną. Yra kur kas rimtesnių dalykų, dėl kurių vertėtų aukotis, bet tai tikrai – ne darbas ar tavo paties puikybė.

Iki 29-erių, kai vedėte, buvote sukūręs daug įsimintinų vaidmenų kine, teatre, tapęs visų mylima žvaigžde. O Indrę į savo glėbį įsupote, kai ji dar buvo studentė. Kada prasidėjo jos žvaigždės valanda?

Indrė: Namie mes visi esame žvaigždės ir viena už kitą ryškiau šviečiame (juokiasi). O jeigu rimtai, kai su Dainiumi susitikome, man buvo 21-i. Kaip gali siekti profesinių tikslų gimdydama ir augindama vaikus? Po kurio laiko, kai jie paaugo, atsirado galimybė pagalvoti ir apie save. Dabar mudu kuriame kartu, esame pastatę nemažai spektaklių. Žinoma, vyrams kur kas lengviau rasti laiko saviraiškai.

Jaunutė papuolėte į energingo vyro spąstus...

Dainius: Ne, žinokite, yra atvirkščiai – aš esu spąstuose.

Indrė: Tikrai ne visada pasiduodu Dainiaus įtakai.

Kas vadovauja šeimos paradui?

Indrė: Matote, man nėra kada įsiterpti į pokalbį. Visiems paradams vadovauja Dainius. Apskritai vertinau jį ne kaip aktorių, o kaip žmogų. Tai, kad sukūrė puikių vaidmenų, darė įspūdį, bet aš ne už vaidmenų tekėjau.

Kaip Judviejų gyvenimą pakeitė santuoka?

Dainius: Nesigailiu nė vienos kartu su Indrute pragyventos sekundės ir tikiuosi, kad tų akimirkų dar daug bus ir ateityje.

Indrė: Santuoka – išbandymas abiem partneriams. Ji susideda iš daug smulkių ir didelių dalykų, o dažniausiai šie – nereikšmingi.

Dainius: Nėra paslapties, nėra slapto ingrediento. Šeima mano gyvenimą padarė laimingesnį, turtingesnį. Juokingas reiškinys – statusas. Daugybė žmonių mano, kad yra geresni už kitus. Visada daro įspūdį nuveikti darbai kokiose nors garsiose vietose ar šalyse, dar labiau – koks nors apdovanojimas. Jeigu negali pasigirti apdovanojimais, visuotiniame turguje esi niekas. O jei – dar ir vyresnis nei dvidešimties, tai apskritai gali nebegyventi.

Nuopelnas nėra kažkas, kas apibūdina žmogaus galimybes šiandien. Būna, asmuo didžiuojasi: „Aš esu nusipelnęs, turiu penkiolika apdovanojimų, dirbau su tuo ir anuo...“ Suprask, – nacionalinis didvyris. O nepadaro elementaraus darbo. Dabar madinga reklamuotis socialiniuose tinkluose, patiktukų gausa tarsi pakelia asmens vertę. Labiau vertinu tai, ką pats matau ir girdžiu. Ne visada tikiu tuo, ką rašo įvairūs leidiniai ar už ką suteikiamos premijos. Neretai tai slepia slaptus nedidelės žmonių grupės tikslus.

Indrė: Kita vertus, kas siekia apdovanojimų, tas ir gauna.

Spektaklius statote įvairių mūsų šalies bei užsienio teatrų scenose. Kas prižiūri Jūsų vaikus, kai abu išvykstate dirbti svetur?

Indrė: Prižiūri mamos, bet Dainius dažniausiai važiuoja vienas. O aš skraidau. Iš ryto nuskrendu, vakare grįžtu. Tie periodai būna sudėtingi, bet ir mano mama taip gyveno, tėtis daug dirbdavo, dažnai būdavo išvykęs. Mes neprisisiuvę prie sijono. Labai džiaugiamės, kad turime mamas, vaikai lieka saugiose mylimų močiučių rankose. Stengiamės įdiegti sau, kad nesame dievai, vienas kitam privalome padėti. Jei Dainius turi išvažiuoti, mobilizuojamės trise. Kitą kartą kitas išvažiuos, mobilizuosis kiti trys.

Pirmas Judviejų bendras darbas – spektaklis „Duetai“. Kaip apibūdintumėte savo duetą?

Dainius: Garsieji Paulio Sezanne‘o natiurmortai. Žiūrėdamas į obuolį iš perspektyvos, matai jį geltoną, priėjęs arčiau pamatai, kad jis labai spalvingas.

Ar gyvendami ir kurdami kartu turite daugiau galimybių pažinti vienas kitą kaip nuluptus?

Indrė: Man regis, aš Dainiaus niekada nepažinsiu iki galo, nes ir jis pats savęs iki galo nepažins. Turbūt ir aš visų savo gelmių nepažįstu. Juk nuolat keičiamės, kasdien kas nors daro mums įtaką.

Dainius: Ką reiškia ne iki galo? Jau dugnas seniausiai pasiektas. Dėl to ir gera gyventi. Nėra melo ir paslapčių.

Indrė: Giliau pasikasus, po vienu dugnu galima rasti kitą (juokiasi).

Bet štai Indrė ima ir kokiu nors poelgiu nustebina, pritrenkia, šokiruoja...

Dainius: Kartą aš esu Indrutę nustebinęs, bet nepasakosiu.

Indrė: Jei nepamenu, tai nenustebinai. Atsimenu, kiek sykių gėlių padovanojai. Per aštuoniolika metų – dešimt kartų.

Dainius: Indrutė mėgsta gauti gėlių, o aš labai nemėgstu jų dovanoti.

Indrė: Nieko tokio, pati nusiperku. Sakau: „Ačiū, padovanojai.“

Dainius: Jeigu tai darai natūraliai – puiku, man taip neišeina. Kai dovanoju gėles, atrodo, kad kažko noriu arba už kažką atsiprašau... Būdas įtikti, patikti, atsilyginti.

Indrė: Patogi pozicija.

Dainius: Sutinku, dėl gėlių turiu pasitaisyti. Indrutė žino, visada jai sakau: „Aš – gėlė tavo. Puokštė gėlių esu aš. Ir ji tau siunčiama kiekvieną dieną.“

MOTERIS / M. Penkutės nuotr.

Kokia tai gėlė?

Indrė: Narcizas.

Dainius: Oi, meile mano, narcizas ateina pas tave kiekvieną dieną!

Smagu su Jumis. Kodėl renkatės režisuoti komedijas? Ar šis žanras kelia specifinius reikalavimus scenografijai?

Dainius: Komedijos žanras nereikalauja dvasinių ir filosofinių gelmių. Neužsiimi auklėjimu ar moralizavimu. Kita vertus, tai vienas sudėtingiausių žanrų, nes spektaklis vertinamas pagal vienintelį kriterijų – juokinga arba nejuokinga. Iš salės reakcijos galima suprasti, ar darbas pavyko. Salė kvatoja – mes gerai atlikome darbą.

Indrė: Kažkodėl žmonės mano, kad komedijos kostiumai turi būti ryškesni, keistesni, gal net juokingi. Ir gatve einantį žmogų gali ištikti juokinga situacija, ar todėl reikėtų aprengti jį klouno drabužiais? Tas pats dėl scenografijos. Tiesa, taisyklės šiek tiek skiriasi, bet vis tiek turi būti profesionalu, kokybiška, skoninga, aišku, estetiška.

Kuo Jus patraukė pjesė „Psichai“? Ką šiuo kūriniu teigiate?

Dainius: Labai sunku rasti gerą komedijos idėją, ją parašyti, o dar sunkiau – pastatyti. Dauguma komedijų paremtos neištikimybės tema. Meilužiai, žmonos, vyrai... Ši pjesė kitokia. Todėl ir buvo smagu ją statyti. Pas psichiatrą ateina keli pacientai. Jiems laukiant daktaro, įvyksta daug smagių ir komiškų situacijų – mat pacientų diagnozės skirtingos. Ši pjesė yra labai smagi atsipalaiduoti. Tai, kas vyksta scenoje, nežeidžia primityvumu, beskonybe, šiurkštumu, nors vienas sutrikęs personažas keikiasi.

Indre, koks režisierius yra Dainius Kazlauskas?

Indrė: Atsakingas. Reiklus. Nuolat keliantis sau ir kitiems kartelę.

Dainius: Kūryboje vengiu melo, o jo teatre – ir scenoje, ir už šios ribų – apstu. Melas turi daug kaukių. Labiausiai nekenčiu reikšmingumo ir prasmingumo kaukės. Pjesėje „Tartiufas“ jos vadinamos šventaisiais ginklais. Esi bejėgis, kai į tave nukreipiami šie ginklai. Mūsų kūrybinis kelias – vengti melo, būti atviriems ir siekti kokybės.

Kokie gyvenimo įvykiai Jums padėjo suaugti?

Indrė: Jautriausia šeimoje yra vaikų gimimas.

Dainius: Pamenu, gastrolių išvakarėse Indrutei prasidėjo sąrėmiai. Ryte, kai lėktuvas nusileido Paryžiuje, gavau žinutę, kad gimė pirmasis mūsų sūnus. Gaila, kad negalėjau būti kartu.

Indrė: Gastrolių laiko nepasirinksi. Kai laukėmės antrojo sūnaus, Dainius statė spektaklį Maskvoje. Manėme, kad nespės grįžti. Kai lėktuvas nusileido, prasidėjo sąrėmiai. Dainius sėdo į taksi, o kai pasirodė ligoninėje, prasidėjo gimdymo procesas. Šį kartą jis buvo šalia.

Dainius: Be to svarbaus fakto, kad gimė mūsų vaikai, mūsų gyvenimo laikas sutapo su neįtikėtinais ir svarbiais įvykiais ne tik mums, lietuviams, bet ir visiems pasaulio žmonėms. Sovietų Sąjungos griūtis, tūkstantmečio pradžia, Lietuvos nepriklausomybė, galimybė laisvai keliauti, dirbti bet kurioje šalyje, galimybė rinktis. Ši teisė padeda žmonėms jaustis laisviems. Mūsų vaikams tai yra pati didžiausia dovana, kokią mes su Indrute galėjome jiems duoti.

Artėja du jubiliejai – Indrės 40-metis ir Dainiaus 50-metis. Prieš septynerius metus savo 40-ies metų gyvenimo tarpsnį Dainius apibūdino kaip gražų sielos žydėjimą. Koks pojūtis dabar?

Indrė: Jis ir toliau žydi. Tiesiog bujoja.

Dainius: Keista – visą laiką jaučiausi esąs 37-erių, o prieš pusmetį staiga supratau, kad man – 47-eri, ateina amžiaus vidurio krizė. Maniau, ji manęs nepalies. Puikiai jaučiuosi, bet mažytės detalės, tarkim, žinutė: „Pagyvenęs, 47-erių metų, vyriškis užmušė sugyventinę...“ verčia susimąstyti, kad ir man jau tiek pat. Be to, bendraklasiai organizuoja susitikimą po 30-ies metų... Siaubas!

Lietuviškoje komedijoje „Melagiai“ geidėte brolio moters. Tikinote, kad gyvenime į draugo antrąją pusę dantų nešieptumėte. Bet... niekada nesakyk „niekada“. Kaip vertinate ištikimybę?

Dainius: Na, Indrute, tu sakyk, kaip vertini ištikimybę.

Indrė: Nežinau, kaip reaguočiau sužinojusi, bet aš visiškai nepavyduliauju. Apskritai nesuprantu šio jausmo. Gal mano tėvai jo neturėjo ir man neperdavė? Dainius – brandus žmogus, kaip jis nori, taip gyvena. Turime tam tikrų bendrų susitarimų, jų abu iki šiol laikomės.

Dainius: Atsitikti gali visiems, mes – ne išimtis. Žinoma, lengva kalbėti, kai nesi pakliuvęs į tokią situaciją, bet jei neprovokuosi, jos ir nebus.

Indrė: O jeigu taip ir atsitiktų, ar ką nors pakeisiu pavydėdama, skambindama, klausinėdama? Kaip galėčiau save taip žeminti? Absurdas.

„Urvinis žmogus“, „Tegyvuoja meilė“, „Laisvi drugeliai“, „Prancūziškos skyrybos“, „Po 20 metų“ ir daugelis kitų – tai vis Jūsų pastatyti spektakliai. Beje, teigėte, kad pastarasis yra naudingas poroms, kurios nori būti kartu. Kaip gyvenimas kartu keičia santykius? Kaip keičiasi požiūris vieno į kitą?

Indrė: Laikas galbūt kai ką ir keičia, bet jei nori gerų santykių, tenka dirbti kiekvieną dieną. Tai nėra lengvas pasivaikščiojimas.

Dainius: Bet jeigu nėra meilės, ši užduotis beveik neįmanoma.

Į Jūsų spektaklį „Meilės laiškai“ Rusijoje plūsta tūkstančiai žmonių. Ar patiems teko kurstyti meilę laiškais, žinutėmis?

Indrė: Kiekvieną dieną parašome vienas kitam po žinutę. Dainius „numeta“ širdutę ar bučinio ženklą. Kartais tai padarome vienu metu.

Dainius: Kartais tai net gąsdina.

Ar vis dar esate iki ausų įsimylėję?

Dainius: Aš – taip, o Indrutė – nežinau.

Indrė: Taip, taip, esu įsimylėjusi. Jaustum, jei būtų kitaip.

Bet ar tikrai reikia sunkiai dirbti dėl meilės?

Indrė: Jeigu nori jaukių namų, turi juos susikurti. Tas pat ir dėl jausmų. Kiekviena šeima susikuria savo meilės išraišką.

Dainius: Ir ta meilės išraiška gali būti įvairi.

Indrė: Mums tai gali būti ir šuns vedžiojimas kartu miške ar rytinis bėgimas, po to maudynės upėje, kavos gėrimas lauke su pižamomis ir t. t.

Dainius: Ir nesinori to viešinti, dalytis su kitais feisbuke.

Ar vyras ir moteris gali užsitarnauti vienas kito meilę?

Indrė: Užsitarnauti meilės neįmanoma. Arba ji yra, arba jos nėra.

Dainius: Meilė yra kai kas daugiau nei chemija. Velniai žino, sunku paaiškinti. Sutinku su Indrute. Tai – kaip ir talentas: arba jis yra, arba jo nėra. Žmogus turi klausą arba jos neturi. Daryk, ką nori, – neatsiras.

Jaučiate savo atžalų polinkį į menus?

Indrė: Stengiamės nesikišti. Patys atras savo kelią.

Dainius: Neretai tėvai dedasi žinantys, ko reikia jų vaikams, bet tik vienas atsitiktinis spragtelėjimas gali pakeisti jų gyvenimą. Ir nieko tu čia nepadarysi. Svarbu, kad turėtų iš ko rinktis.

Indrė: Mylime juos ir tikimės, kad viskas bus gerai. Stengiamės, kad būtų užsiėmę ir rastų sritį, kurioje norėtų save realizuoti.

***

Žurnalas „Moteris“, 2019'04

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.