Interneto platybėse užkliuvau už nuotraukos, iš kurios į mane žvelgė be jokio makiažo itin jaunai atrodanti moteris. Jos šypsena šilta, jauki, o žvilgsnis gilus, net melancholiškas. Asimetriškai nukirpti plaukai – Linos Lapelytės vizitė kortelė, tikrai nesumaišysi jos su niekuo kitu. „Nesistengiu kirptis specialiai, tiesiog taip patogu”, – gūžteli pečiais, užklausta apie šukuoseną.
Menininkė daug ko nesureikšmina arba bent jau nesureikšmina to, ko nereikia. Šiuo metu L. Lapelytės gyvenime darbai veja darbus, galerijos galerijas, o vienas svarbiausių pasirodymų laukia artėjančioje 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje.
„Atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje – be galo svarbus įvertinimas ir kartu didelis iššūkis, – sako kūrėja. – Nedidelė Lietuvos paviljono komanda turi suvaldyti daugiau kaip 30 projektą įgyvendinti padedančių, jame dalyvaujančių žmonių, o laiko lieka vis mažiau.“ Tačiau Linos balsas ramus, ji šypsosi. Už plačių Vilniuje, Naujamiestyje, esančio lofto, kuriame seniau buvo „petiorkų“ gamykla, langų vis dar boluoja sniegas. Šeimos (su architektu Mantu Petraičiu pora augina 10-metį Jeronimą, 7-erių metų Praną ir 5-metį Juozą) namų virtuvėje paprasta pamiršti, kad L. Lapelytės darbai rodomi geriausiose pasaulio galerijose. „Man svarbiausia, kad dabar darau tai, ką visada norėjau daryti, – teigia kūrėja. – Ir niekas nežino, kiek truks šis etapas.“
Žanrų įvairovė
Vaikystėje Lina neįtarė, kad jos profesinė karjera taip išsišakos – kad ji bus smuikininkė, kompozitorė, garso menininkė, vokalistė, performanso ir šiuolaikinės operos kūrėja. „Mama, inžinierė, svajojo, kad griežčiau smuiku, nes jos pačios tėvai manė, kad mergaitėms netinka mokytis groti instrumentais, – prisimena kūrėja. – Įstojau į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, į smuiko specialybę, ir patekau į labai akademinę aplinką.“ Menininkės vizijos apie galimybę eksperimentuoti, kurti tokį meną, kokį kūrė jos jaunystės dievaitė garsi avangardinio meno kūrėja amerikietė Laurie Anderson, atsitrenkė į griežtus žanrų rėmus. „Tada man atrodė, kad instrumentas yra saviraiškos priemonė, – sako pašnekovė. – Buvo įdomu, kaip muzika atrodo, o ne kaip skamba.“
Bakalauro studijas Lina vis dėlto nusprendė baigti Londone, ten pradėjo studijuoti ir garso meną. „Šis miestas tapo savas nuo kokių 18-os metų, – vasaromis važiuodavau į jį padirbėti, – pasakoja menininkė. – Tarp mano draugų buvo nemažai eksperimentinę muziką kuriančių muzikantų. Intuityviai judėjau ta kryptimi, kuri mane domino.“
Magistrantūros studijas lietuvė apsisprendė pasirinkti Karališkajame menų koledže (Royal College of Art), įstojo į skulptūrą. Lina sako, kad tiek smuikininkės, tiek skulptorės išsilavinimas jai leidžia kalbėti apie tai, kas aktualu. „Mano kūrinių temas diktuoja asmeninė patirtis, susijusi su įvairių lyčių, rasių žmonių santykiais, žmogaus santykiu su pasauliu, gamta, savimi, – teigia kūrėja. – Man įdomios ribos tarp meno, muzikos, teatro. Tokie – ir mano darbai: lyg ir muzika, bet ne tik, lyg ir menas, bet per mažai vizualus, lyg ir teatras, bet be dramos.“ Linai svarbu atskleisti performansų dalyvių emocijas, charakterį. Menininkė teigia, kad jos kūriniai yra muzikiniai, tačiau dažnai skirti žiūrėti. Gal todėl ir nustebo, kai viena Vokietijos radijo stotis pasisiūlė parengti laidą apie jos kūrybą. „Jie norėtų per radiją transliuoti projektą „Ladies“ (2015 m.), kurio metu keturios profesionalios 30 metų „Lietuvos“ ansamblyje grojusios kanklininkės skambina joms sukurtą kūrinį, – sako menininkė. – Nesu tikra, ar tai būtų paveiku, nes muzikantes svarbu matyti, būti šalia jų, ne tik girdėti.“
Kompozitorė dažnai neieško ir profesionalių atlikėjų, jai nerūpi amžius, svarbiau – kad spektaklio, operos ar performanso dalyviai bendradarbiautų. Londone rodytos operos „Hunky Bluff“ (2014 m.) atlikėjai – moterų choras beveik vyriškais balsais dainavo aranžuotas kažkada kastratų atliekamas arijas – irgi neprofesionalai. Po spektaklio kritikai rašė, kad menininkės performansai bei operos pasižymi pastišo ir grotesko kupina ekspresija, teatrine įtaiga, išraiškingu stilizuotu vizualumu ir postfeministinio meno tradicijai artimu jautrumu moters tapatybei, jos santykiui su šiuolaikine tikrove.
Kaip L. Lapelytė tapo žinoma profesionalams jau nuo pirmųjų didesnių pasirodymų? „Atsitiktinumas, – juokiasi kūrėja. – Taip sutapo, kad dabar be performanso neapsieina nė vienos parodos atidarymas, o menininkai netgi skatinami kurti performansus. Tiesiog tai, ką darau, tapo aktualu.“
Neina pramintu keliu
Man regis, Lina kuklinasi. Prisimenu pirmąjį matytą menininkės performansą 2017 m. Paryžiuje, tarptautinėje meno mugėje FIAC. Tada L. Lapelytė pristatė operą-performansą „Candy Shop – the Circus“. „Candy Shop“ – tai seksualinių intencijų prisodrintas garsaus reperio 50 Cent hito pavadinimas. „Šiuolaikinis repas – tai vis mažiau protesto ir daugiau seksizmo bei mačizmo. Man buvo įdomu perfrazuoti užkoduotus galios žaidimus į lopšines, pasakojančias apie grožį, lytį, kasdienybę“, – taip kūrinio idėją pristatė kūrėja. Tada tarp atlikėjų mačiau ir pačią menininkę. Ar Lina pasirodo per visus savo performansus? „Kai dirbu su didesne grupe žmonių, noriu būti tarp jų, – sako pašnekovė. – Taip pasirodymas man pačiai tampa intymesnis, esu arčiau žiūrovų, atlikėjų, jaučiu su jais emocinį ryšį.“ Operą Paryžiaus publika sutiko ovacijomis, menininkė buvo pakviesta kūrinį pristatyti šiuolaikinio meno galerijoje „Fondation Cartier“.
Lina sutinka su mano pastebėjimu, kad kartais kūrėjus į sėkmę atveda ne tik talentas, kad jiems tenka dalyvauti užkulisiniuose žaidimuose, tarkim, darbus eksponuoti tam tikroje galerijoje. L. Lapelytei tokie žaidimai neįdomūs, nes neįdomu eiti daugeliui įprastu, pramintu keliu. „Man svarbiausia – įdomūs, atviri ir kartu kuriantys žmonės, – sako pašnekovė. – Būtent jų dėka judu į priekį.“
Be abejo, ne viskas visada būna taip, kaip Lina norėtų, profesinės duobės jai puikiai pažįstamos. „Kartais labai pavargstu, nes su žmonėmis dirbti emociškai sudėtinga, – tvirtina kūrėja. – Ne visada pavyksta greitai pasikrauti ar rasti išeitį. Būna, kad nieko nenori daryti, viskas atrodo beprasmiška, tačiau neturi pasirinkimo nedaryti, todėl keliesi ir judi į priekį.“
L. Lapelytės kasdienybė – tai kelionės, bendravimas su įvairių tautybių kuratoriais, parodos, pasirodymai. O tada – tylos, kūrybos momentas, kai būtina likti su savimi, kompiuteriu, keliais instrumentais ar tiesiog baltu popieriaus lapu. Studijos menininkė neturi, todėl jos darbo vieta gali būti bet kur. „Dažniausiai dirbu Londone, eksperimentinės muzikos projektų erdvėje „Cafe Oto“, – pasakoja kompozitorė. – Esu iš grupelės kūrėjų, pakviestų dirbti kartu ir dalytis erdve.“
Išdainuotas skausmas
Lietuvoje L. Lapelytė išgarsėjo prieš 7-erius metus, kai kartu su rašytoja Vaiva Grainyte ir kino bei teatro režisiere Rugile Barzdžiukaite pristatė šiuolaikinę operą „Geros dienos!“, kurioje dešimt prekybos centro kasininkių pasakojo savo likimus. Po premjeros menininkės manė, kad šis pasirodymas buvo pirmas ir paskutinis, nes kurį laiką jokių atsiliepimų negirdėjo nei iš institucijų, nei iš kritikų. Kūrėja pripažįsta, kad tokiais tylos momentais be galo sunku judėti toliau. „Negali vėl belstis į duris ir sakyti: „Pažiūrėkite mūsų kūrinį dar kartą.“ O tada staiga paskambina ir sako: „Jūs gavote reikšmingą apdovanojimą“, – atvirauja pašnekovė. Praėjus metams nuo premjeros Tarptautinis teatro institutas operą „Geros dienos!“ atrinko į konkurso „Music Theatre NOW“ finalą, spektaklis buvo įvertintas prizu „Globe Teana-Theatre Observation“, Lina gavo kvietimą parodyti jį Šanchajuje. Opera „Geros dienos!“ įvertinta ir Auksiniu scenos kryžiumi.
Prieš trejus metus kūrėjos laimėjo Akademie Schloss Solitude stipendiją Štutgarte ir vėl susibūrė įgyvendinti projektą. „Neseniai supratome, kad opera „Saulė ir jūra“ yra antroji „Geros dienos!“ dalis, – šypsosi Lina. – Tik šį kartą apie vartojimą kalbame per klimato kaitos prizmę.“ Operos personažai prie menamos jūros, ant keliomis tonomis smėlio padengtų grindų, kuria naują istoriją. Kodėl sterilų, baltą kasininkių pasaulį pakeitė saulėto paplūdimio motyvas? „Gal norėjosi visai kitokio įspūdžio? – svarsto menininkė. – Kasininkės iš išorės atrodė vienodos. O čia kiekvienas kūnas kitoks, atviras, kone nuogas.“ Maudomukais vilkintys ant spalvotų rankšluosčių gulintys, sėdintys skirtingų lyčių, amžiaus, socialinio sluoksnio personažai dainuoja apie savo rūpesčius, dalijasi prisiminimais, filosofuoja ir nagrinėja kremo nuo saulės sudėtį ar kaip reikės kepti kiaušinienę pusryčiams. „Viena herojė pasakoja, kad nardydama matė pablyškusius koralus, – pasakoja Lina. – Ji nesuvokia, kad gamta nyksta dėl žmogaus daromos žalos. Šia opera norėjosi pakalbėti apie ekologinę katastrofą atskleidžiant vartojimo malonumus, kasdienybę, jos trapumą, žmogaus ir Žemės nuovargį.“ Pernai parodyta opera iškart sulaukė didelio susidomėjimo ir buvo atrinkta atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje.
Pasiruošimas Venecijai
Dabar visą savo laiką Lina ir skiria pasiruošimui Lietuvai jubiliejinei bienalei, – mūsų šalis viename svarbiausių šiuolaikinio meno renginių dalyvaus dvidešimtą kartą. „Operos libretą parašėme ir anglų kalba, adaptavome muziką, – pasakoja kūrėja. – Venecijoje atsirinkome vietos atlikėjų.“ Mažiausiai reikės dvidešimties dainininkų. Dainuos ir lietuviai. Pusę metų trunkančioje bienalėje operą kūrėjos planuoja rodyti kiekvieną šeštadienį. „Atsisakėme minties demonstruoti kasdien, nes tam Lietuvos kultūros tarybos skirtų pinigų nepakanka. Pasirodymams šeštadieniais rengti reikia papildomų 60 tūkstančių eurų. Tiesa, trečdalį trūkstamos sumos jau surinkome, projektą gali paremti visi norintieji“, – sako menininkė. Opera bus rodoma Karinio jūrų laivyno teritorijoje esančiame pastate, netoli arsenalo, kur eksponuojami pagrindinės parodos kūriniai. „Ši erdvė iki šiol bienalės metu nebuvo naudojama. Mums pasisekė – ieškojome labai specifinės architektūros, o ši erdvė leis žiūrėti pasirodymą iš viršaus, – teigia L. Lapelytė. – Kai opera nebus rodoma, bus galima pažiūrėti garso ir šviesos instaliaciją su keliais performanso elementais.“
Lietuva dar nėra pristačiusi tokio projekto, kuriame dalyvautų žmonės, todėl menininkei labai svarbu, kad pavyktų. „Nedaugelis žino, kas yra ta bienalė ir kodėl jie turėtų padėti, – sako pašnekovė. – Jeigu tai būtų sportinis pasirodymas, būtų kitaip.“ Ji tikina suvokianti, kad menininkai irgi turėtų mažinti atotrūkį tarp meno pasaulio ir žiūrovų. Linai svarbu, kad darbą suprastų ir neprofesionalas, ir tas, kuris gali kūrinį profesionaliai lupti sluoksnis po sluoksnio.
L. Lapelytė teigia, kad ieškodama rėmėjų sutiko entuziastingų jaunų mecenatų, kuriems svarbiau investuoti į idėjas, o ne į kūrinį. „Esu efemerinio meno kūrėja, mano menas yra čia ir dabar, todėl man svarbūs mecenatai, kurie žodžiui „turėjimas“ suteikia kitokią prasmę“, – sako pašnekovė. Performansai irgi kolekcionuojami, – šiuo metu menininkė kaip tik kalbasi su keliais kolekcininkais. Performansą įsigijęs žmogus gauna sertifikatą, kuriame jis nurodomas kaip kūrinio savininkas.
Kaip Linai sekasi suderinti intensyvią karjerą su šeima. Menininkė sako, kad tai – gero organizavimo reikalas. Su Mantu jie derina planus, darbo grafikus. „Palaikome vienas kitą ir stengiamės viską – ar tai būtų meno rezidencija, ar naujas Manto projektas – daryti kartu“, – teigia L. Lapelytė ir priduria, kad gyvenimas ant lagaminų turi ir trūkumų, ir privalumų: „Kai reikia nuolat persijunginėti į kitą kanalą, vargina. Kita vertus, kitose vietose ir persikrauni, tai – maži pabėgimai.“ Kadangi trečiaklasis Jeronimas lanko mokyklą Vilniuje, šeima pastaruoju metu dažniau būna Lietuvoje, tačiau Lina dažnai skrenda ir į Londoną. „Seku, kas ten vyksta. Tai miestas, kuriame taip pat svarbu būti, kaip ir nebūti“, – tvirtina L. Lapelytė. Atsisveikindama ji tarsteli, kad menininkui sunku kalbėti apie darbus, – šie geriausiai patys kalba už save. „Mane domina meno magija, plotmė, kuriai atsivėrus dingsta noras analizuoti“, – sako Lina. Telieka jai pritarti.
Trumpa dosjė
Kvapas – „Comme 3“ („Comme Des Garcons“).
Vieta – Svencelės pelkė.
Miestas – Varšuva.
Atostogos – kaime.
Knyga – Alexo Ceccheti „Tai – pabaiga“ („Tamam Shud“).
Muzika – radijo stotis NTS.
Menininkas – Ragnaras Kjartanssonas.
Muziejus, galerija – šiuolaikinio meno centras „Le Consortium“ Dižone (Prancūzija).
Filmas – režisieriaus Peterio Greenaway’aus „Zedas ir du nuliai“ („A Zed & Two Noughts“).
Laimė – kasdienybėje.
Svajonė – suspėti.
Moto – neforsuoti situacijos.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
