Ir, svarbiausia, – kiekvienas daiktas yra unikalus. Vienetinis. Pažintis su pačia menininke atskleidė, kad šypsenos iš veido nepaleidžianti Lina turi nesenkantį idėjų bagažą, kuo džiugina ir prisiekusius jos stiliaus gerbėjus, ir naujus klientus.
Kai su Jumis susitikome knygos „Švelnumo fabrikėlis“, kurią Jūs iliustravote, pristatyme, susidrovėjusi prisipažinote, kad nesate iliustratorė, net dailės studijų nebaigusi. Tad sakykite, kas Jūs esate?
Iš tikrųjų aš esu baigusi socialinę pedagogiką. Tačiau nuo vaikystės mėgau piešti ir man tai labai patiko. Mergaičių modelių buvo pripiešti storiausi sąsiuviniai. Tėvai matė mano pomėgį ir visada palaikė, leido bandyti tai, ko man pačiai norėjosi, kur širdis traukė. Už tai jiems esu be galo dėkinga, nes būtent dėl to aš nebijojau savo gyvenimo pasukti nauju keliu, imtis naujos veiklos.
Socialine pedagoge nedirbau nė dienos, mat pabijojau, kad nesugebėsiu atsiriboti nuo žmonių rūpesčių. Dirbau su kosmetika, buvau vizažistė, turėjau įkūrusi konsultančių įmonę.
Ir kaip Jūsų, jau suaugusios, gyvenime atsirado piešimas?
Vaiko darželio direktorės vis paklausdavau, kada bus dailės būrelis. Kartą ji man ir pasakė: tada, kai jūs pradėsite jį vesti. Prieš tai tapiau darželyje spinteles. Taigi ryžausi ir ėmiau mokyti vaikus piešti. Iš pradžių nepasitikėjau savimi, svarsčiau, ar gerai darau, juk specialaus mokslo nesu baigusi. Tačiau mane labai palaikė vyras, pasiūlęs stebėti vaikus ir jų reakcijas. O vaikams būrelyje labai patiko, jie buvo laimingi.
Kartą piešėme su ledukais, tirpinome juos ir maišėme su dažais. Sugalvojau, kad būtų labai gražu nupiešti meškiukus ir jie gavosi tiesiog nuostabūs.
Tada jie atsirado ir ant drabužių?
Taip, paskui jie persikėlė ir ant drabužių. Tiesa, prieš tai buvo kitokie piešiniai. Mat kartą sugalvojau ir pasiūliau draugėms dalyvauti Kaziuko mugėje. Pripiešėme ant drabužių visokiausių piešinių ir mums labai sekėsi – viską nupirko. Po to dalyvavome dar ne vienoje mugėje ir pamažu viskas darėsi vis rimčiau ir rimčiau. Kartą seminare pasakojau susirinkusiesiems apie savo hobį ir tada supratau, kad piešimas ant drabužių jau nebėra mano pomėgis, tai – mano gyvenimas.
Supratusi, kad mano laiko viskam neužtenka, po kurio laiko palikau dailės būrelį darželyje (jis veikė apie 4 metus) ir atsidaviau drabužių kūrimui. Iš pradžių piešdavau namuose, dirbtuvėlės buvo įkurtos viename kambaryje. Ilgainiui supratau, kad noriu atskirti namus ir darbą, tad įsirengiau atskirą studiją, kur galiu ne tik kurti, bet ir priimti savo klientes. Žmogui turi sukurti specialią ypatingą aplinką, juk vis dėlto bendravimas su klientu – kone spektaklis.
Ar Jums prilipo tik tas meškiukas?
Oi, yra ne tik meškiukas. Yra ir zukiai, yra ir mergaitės. Šiuo metu būtent mergaitės man labai artimos, jas kurti visada labai smagu – tai lyg moteriškumo įprasminimas. Aš neturiu dukters, auginu du sūnus. Turiu seserį, bet ji gyvena toli, kitoje šalyje ir man labai jos trūksta. Tad man labai artima moteriškumo tema. Piešdama klientėms mergaites sakau, kad labai smagu turėti draugę, kuri nekalba, tik klausosi. Ir kai apsivelki tokią suknelę, esi ne viena, esi su drauge.
Kartą sugalvojau piešinį atspausti ir pagaminti kelis vienodus drabužius. Tačiau man tai nepatiko, tad masinė mano drabužių gamyba baigėsi nė neprasidėjusi. Sukurdama vieną vienetinį egzempliorių aš parodau išskirtinį dėmesį žmogui. Ir tas jausmas man labai geras.
Niekada nepiešiu eskizo, tad ne visada piešdama žinau, koks bus rezultatas. Piešinys gimsta proceso metu. Tarkime, piešiant užtyška lašas ir jis jau tampa unikalia detale.
Iš klientų gaunu labai daug laiškų, kuriuose mano kurtus drabužius įsigiję žmonės pasakoja, kad apsivilkę šiais drabužiais jie net kitaip jaučiasi. Mano vyras pastebi, kad šie laiškai liudija užsimezgusį šiltą, ypatingą ryšį.
Akivaizdu, vyras Jus labai palaiko.
Nesiginčysiu, šis verslas – didelis mano vyras indėlis. Iš pradžių jis man leido kiek pažaisti, apsiprasti, po to skatino užsiimti rimčiau.
Kiek laiko kuriate drabužius?
Septyni metai. Pradžioje pirkdavau gatavus marškinėlius ir piešiau. O dabar jau siuvėjos siuva pagal mano kurtą dizainą, o aš dekoruoju. Mėgstu pati išrinkti audinius, labai vertinu liną ar kitą kūnui draugišką medžiagą.
Beje, visos mano svajonės išsipildo. Antai norėjau kelnaičių, siuvome ir piešiau kelnaites. Šiuo metu kuriu tunikas, marškinėlius, sukneles, kelnes, pradėjome gaminti kojines, maišelius. Ir, žinoma, jei dar ko nors sužsimanysiu, tikrai sukursiu. Jau turiu projektų.
Kaip šalia piešimo atsirado keramika?
Su vyresnėliu nuėjau į keramikos būrelį – norėjau jį palaikyti. Ir mane labai įkvėpė būrelio vadovas keramikas Gvidas Raudonis, kuris tapo ir mano mokytoju. Iš tiesų, visada norėjau gaminti indus ir kad jie būtų funkcionalūs. Mėgstu lėkštes, dubenėlius, puodelius. Vienos klientės vyras pasakė, kad kai mano indai atėjo pas juos į namus, jis tada pirmą sykį atkreipė dėmesį į tai, iš ko valgo. Arba kiti pasakojo, kad šeimoje gimsta kalbos apie tai, kas iš ko valgys, kam kuris indelis atiteks. Man labai smagu girdėti šiuos pasakojimus. Induose taip pat karaliauja meškiukai, mergaitės, būna ir lapių.
Stengiuosi vieną savaitę piešti, kitą – lipdyti. Taip nė viena veikla man neatsibosta ir aš visada noriu ir piešti, ir lipdyti.
Kas sunkiausia Jūsų veikoje?
Lyginti. Kiekvieną sukurtą drabužį reikia užlyginti, ir šis vienintelis užsiėmimas man ne itin patinka.
Kur pardavinėjate savo gaminius?
Mugėse, internetinėje parduotuvėje „bear on me“. Tik mano verslo niuansas toks, kad žmogus pamato nuotrauką internete ir užsimano to daikto, o jo jau nebėra. Ir nebebus. Gims tik panašus.
Kokie žmonės renkasi Jūsų kurtus drabužius?
Gana drąsūs. Tokie, kurie ieško išskirtinumo, nori save išreikšti. Ir dauguma pirkėjų vėl ir vėl sugrįžta pas mane.
Aš ir pati nešioju savo drabužius. Kai pasirodau viešumoje, visada matau nuglostančius žvilgsnius, būna, ir prieina pasakyti, kad atrodau gražiai ir išskirtinai.
Ar įsivaizduojate, ką veiksite po 5-10 metų?
Neįsivaizduoju. Manau, kad reikia mėgautis šia diena. Man gera čia būti, daryti tai, ką darau. O jei dar ir kitiems tai teikia džiaugsmą, tai yra nuostabu.
