Ji žodžiais nuglosto statinių sienas, apibėga griūvančias pastoges, beldžia į apsilupusius langus ieškodama liudijimų, kaip už jų gyveno žmonės. Senos nuotraukos ir butų planai architektūros istorikei pasakoja įdomiausias istorijas. Šias ji atgaivina ir neša mums.
Apie namus ir pastatus dažnai rašote lyg apie draugus...
Namas negali būti draugas, man labiau patinka žmonės (juokiasi). Be galo įdomu, kaip namai pastatyti, įrengti, kas juose ir kokį gyvenimą gyveno, tačiau tai tėra mano darbas. Ar pastebėjote, kad bemaž visose šių dienų būstų nuotraukose nėra žmonių? Tokias – be jokių buities ženklų – architektūros fotografai laiko švariomis, geriausiai atskleidžiančiomis architektūrą. Žinomas architektūros fotografas Nicolas Grospierre’as į klausimą, kodėl dažniau fotografuoja namus, o ne gyvenimą juose, atsakė taip: „Pastatai yra kur kas kantresni, jie nejuda. Su žmonėmis sudėtinga.“ O man architektūra įdomi kaip žmonių ir jų idėjų buvimo vieta.
Mūsų miestų veidai drastiškai keičiasi. Ar nenutiks taip, kad kada nors ateis kita architektūros istorikė, ieškos mūsų laikotarpio žavesio, kaip kad Jūs ieškote modernizmo grožio, ir neras?
Darbo tyrėjams visada bus, nes kiekvienas laikotarpis palieka savo ženklų. Mane domina ši kaita, stebiu ją, nes esu labiau istorikė nei saugotoja. Įdomu, kaip keitėsi miestų architektūra XIX a. viduryje–XX a. pradžioje, kai nebuvo ypatingo reguliavimo, ir kaip – kai įsikišo žmogus su savo taisyklėmis. Laiko distancijos istorikui labai reikia, nes apčiuopti ir įvardyti šiuolaikybę sunkiausia. Negaliu pasakyti, kad šiandiena blogesnė ar mažiau įdomesnė už XIX a., kai pradėta diskutuoti, ką daryti su besikeičiančiais miestais. Visada buvo ir bus žmonių, kuriuos kaita erzina, ir bus tokių, kurie jos laukia ar ją inicijuoja.
Kai pykstu ant dar vieną monstrą suprojektavusio architekto, visada galvoju: „Kur tavo sąžinė? Juk šis namas gyvens ilgiau nei tu pats!“ Ar visais laikais atsakomybė ir ginčai buvo architektų ir statytojų kasdienybė, ar taip yra tik šiandien?
Visą XX a. buvo daug ginčų, ypač urbanistinių, nes šios srities pokyčiai labai radikalūs, o modernistinė architektūra netgi garsėja kaip ignoruojanti bet kokį istorinį kontekstą. XX a. viduryje nauja siejosi su tuo, kas gražu, gera, vertinga. Nematyta nieko bloga griauti senąjį miesto sluoksnį ir statyti kitą. Šiandien formuojasi nauja ideologija. Negalime sakyti, kad viena keičia kitą, istorikų darbas ir yra iškrapštyti, kodėl ginčijantis vienų balsai girdėti garsiau, o kitų – tyliau.
Smalsu, nuo ko Jūs pradėjote krapštyti? Kaip ir kodėl nėrėte į modernizmo laikotarpį? Ar tai, ką šiandien tyrinėjate, – taip pat šeimos tradicija?
Nuo paauglystės mane žavi estetinė architektūros harmonija. Užaugau architektų šeimoje, girdėjau tėvų pokalbius, lyg ir norėjau studijuoti architektūrą, tačiau piešimo kursai, kuriuos lankiau, neprilipo, tiesą sakant, tingėjau piešti. O paskui sužinojau, kad Kaune atidaromas Vytauto Didžiojo universitetas. Jame buvo daug laisvės ir amerikiečių dėstytojų. Įstojau į Humanitarinių mokslų fakultetą, programa įdomi – net septynių meno rūšių įvadiniai kursai, tai leido pamatyti, kaip dailė, fotografija, architektūra, šokis ir kiti menai veikia vieni kitus. Mokėmės filosofijos, civilizacijos istorijos, visa tai formavo kultūros idėjų suvokimo lauką. Mane labiausiai domino architektūros tyrinėjimai, o visiškai naują požiūrį į šios srities istoriją man pasiūlė dėstytoja dabar jau šviesaus atminimo profesorė Nijolė Lukšionytė. Savo disertacijoje nagrinėjau tarpukario Lietuvos pramonės architektūrą. Darbą gyniau Vilniaus dailės akademijoje, tačiau kaip mokslininkė subrendau Vilniaus universitete, pradėjusi dirbti Istorijos fakultete, inspiruojama įdomių ir kritinių profesoriaus Alfredo Bumblausko ir kolegų istorikų idėjų.
Įdomu, kad mano senelis buvo architektūros istorikas, tyrinėjo senąją LDK architektūrą ir dailę, tačiau su juo man teko bendrauti tik kaip su seneliu. Gaila, kad dabar, kai norėčiau užduoti ir profesinių klausimų, to padaryti jau negaliu.
Jūsų domėjimosi akiratyje – ir modernizmo architektūra. Jau įpratome modernizmo sąvoką taikyti Kaune tarpukariu pastatytiems pastatams, tačiau jauniems žmonės susižavėjimą keliantys, o vyresnius atgrasantys sovietmečio statiniai taip pat priskiriami modernizmui. Išsiaiškinkime...
Modernizmas yra dominuojantis XX a. architektūros stilius. Žodis „sovietinis“ patikslina laikotarpį ir režimą. Europoje modernizmas startuoja po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlunga imperijos, o Rusijos bolševikų perversmas žada būsimą naują visuomenę. Idėjos tarsi ir gražios: visi lygūs, socialinis išsilaisvinimas, nauja architektūra, nauji miestai, naujas būstas. Vakarų Europoje visa tai galioja iki maždaug 7-ojo dešimtmečio, kai atsiranda modernistinio projekto – kaip nepateisinusio lūkesčių – kritika. Sovietų pasaulyje modernizmas buvo „perskeltas“. Prieškarinę avangardinę Rusijos architektūrą nutraukė stalininis režimas, socialistinis modernizmas atgimė apie 1960 m. Tai lėmė sparti industrializacija. Beje, anuomet labai daug architektūrinių dalykų buvo kopijuojama nuo Vakarų.
Ar gali taip būti, kad būtent šis modernistinės ir sovietinės architektūros mišinys gali sudominti pasaulį?
Į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą patekusi Kauno modernizmo architektūra – graži, stilinga ir mums labai brangi, tačiau to neužtenka atsidurti tame sąraše. Kaunas konkuruoja su modernistiniais miestais grynuoliais Brno, Gdyne, Tel Avivu, todėl turi susikurti unikalų pasakojimą. Iš Paryžiaus atvykęs UNESCO ekspertas profesorius Jadas Tabet patarė pabrėžti Kauno tarpukario ir sovietinio modernizmo sąsajas, parodyti, kad stilius ne išnyko, o toliau vystėsi itin savitu keliu. Socialistinio modernizmo UNESCO sąraše kol kas nėra, taigi galimybės atsiveria. Kaune ta idėja buvo sutikta be didelio entuziazmo, bet kartais sveika į savo paveldą pažvelgti iš šalies, gerokai globaliau.
Man regis, problema yra ta, kad nenorime prisistatyti pasauliui kaip vien socialistinio paveldo vieta. Tyrinėju ir masinės statybos rajonus, man įdomu, kaip jie atliepia „suplanuoto gyvenimo idėją“, juk visoje Europoje daugybė žmonių gyveno panašiuose būstuose. Kolegos sako, kad tokia atminimo vieta galėtų būti Vilniuje esantys Lazdynai – pavyzdinis sovietinės masinės gyvenamosios statybos rajonas.
Šiandien nesunku pajusti, kad sovietinį modernizmą atranda jauni žmonės. Kas juos domina?
Jie neturi baimių ir žvelgia į socializmą kaip į dar vieną pasibaigusį istorinį laikotarpį. Kai išleidau knygą „Baltic Modernism“ („Baltijos šalių modernizmas“), jauni architektai pradėjo kviesti mane į savo vakarėlius, paskaitas, pasidalyti, papasakoti. Nepriklausomybės laikais užaugę jauni žmonės nepatyrė režimo, neturi nuoskaudų, jiems tų laikų pastatai neprimena tėvų nuodėmių, užtat įdomu, kokią įtaką režimas darė architektūrai ir urbanistinei aplinkai. Daugelis tų pastatų man iš tikrųjų simbolizuoja tik juos sukūrusio komunistinio pasaulio žlugimą. O jaunimui jie – egzotika.
Tarpukario modernizmo pastatų yra ir Vilniuje. Kodėl Kauno modernizmas iškeltas ant pjedestalo, o Vilnius tyli?
Kaunas anuomet buvo statomas kaip naujos valstybės sostinė. Netrūko nei optimizmo, nei lėšų, tarpukariu iš viso pastatyta apie 10 000 pastatų. O Vilnius buvo praradęs sostinės statusą, vertintas kaip Lenkijos pakraščio miestas. Jame puoselėta istorinės sostinės dvasia, senasis paveldas – rūkuose paskendę bažnyčių bokštai, Vilniaus barokas. Tai gerai matyti Jano Bulhako nuotraukose. Naujos architektūros proveržis Vilniuje įvyko maždaug 1930–1935 m. Tada Naujamiestyje ir Žvėryne pastatyta nemažai naujų modernių vilų, o Gedimino prospekte iškilo keli žymūs Lenkijos architektų modernistų darbai. Šį palikimą dar reikia geriau pažinti, atrasti. Ir nereikia bijoti jo lenkiškos istorijos.
Perskaičiau Jūsų frazę: „Atsilupęs barokas – gražu, romantiška, o apsilupinėjęs modernizmas atrodo vargingai.“ Bet juk negalima šių dviejų architektūros stilių dėti ant vienos lėkštelės?
Modernizmo architektūros kūrėjai naudojo daug eksperimentinių medžiagų, jos buvo labai gražios, bet dažnai – nepraktiškos, neilgaamžės. Toks modernizmo paradoksas – pastatai, kurie turėtų būti funkcionalūs, racionalūs ir ekonomiški, reikalauja tiek pat priežiūros ir investicijų, kaip ir senovinė architektūra.
Užaugote Lazdynų daugiabutyje, bute su mažyte virtuve. Kokioje aplinkoje dabar gyvenate?
Kai gyvenau Lazdynuose, visada norėjau iš ten išsikraustyti, o dabar šis rajonas man – įdomus mokslinio tyrimo objektas. Vėliau tėvai gavo didesnį butą Žvėryne. Čia, 1952-aisiais statytame stalininiame name, dabar gyvena ir mano šeima. Mūsų kvartalas buvo skirtas darbininkams. Savo namą su kaimynais sutvarkėme, perdažėme. Sakytum, kad jis, jei ne šlaitinis stogas, – tarpukario modernizmo pavyzdys. Daug baldų paveldėjau, man patinka 7-ojo dešimtmečio lengvumas ir elegancija.
Rašote mokslinius darbus, vėliau iš jų gimsta knygos. Šios įdomios ir plačiajai visuomenei, o tai mokslo pasaulyje gana reta.
Man rengti knygą – pats kūrybingiausias darbas. Ir svarbu viskas – pavadinimas, kompozicija, turinys, vaizdas. Kad man pačiai būtų įdomu. Žaviuosi britų istorikų mokykla – rašyti suprantamai. Kad ir koks sudėtingas būtų istorinis tyrimas, man norisi jį pateikti aiškia kalba. Tyrimo tai nesumenkina, atvirkščiai – tik padidina jo vertę.
Mokslininkui svarbu rasti leidėją bendramintį. Man tokie yra leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė ir Vokietijos leidyklos „DOM publishers“ vadovas Philippas Meuseris. Jie mano tyrimus padėjo paversti knygomis.
Dabar tyrinėju gyvenamųjų namų architektūrą, visada domėjausi butų planais, jie gali labai daug papasakoti ne tik apie architektus, bet ir apie žmones, kurie ten gyveno, jų gyvenimo būdą. Radau bendraminčių, kuriems butų planai taip pat įdomu, taigi rengiame naują knygą apie gyvenamąją architektūrą.
Rašydama tarsi dalyvauju paveldosaugos ir edukacijos procese. Kuo daugiau žmonės sužino, tuo labiau domisi, ima rūpintis savo urbanistine aplinka, skiria dėmesio autentiškoms detalėms, visumai. Viešos paskaitos, atvirų durų dienos, daugybė knygų apie architektūrą žmonėms padeda suvokti tendencijas ir keičia požiūrį.
Kelerius metus dirbote Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore. Kokios patirties suteikė šios pareigos?
Patirtis, kai globaliai gali pažvelgti į idėjas ir aplinką, kurioje gyveni, tikrai įsiminė. Iš pirmo žvilgsnio UNESCO misija yra gana deklaratyvi – po karo organizacija buvo sukurta, kad meno, kultūros ir mokslo idėjomis būtų siekiama taikos pasaulyje. Šiandien ši organizacija sukuria daug naujų visuomenės gerovės idėjų, nors Lietuvoje dažniausiai matoma tik kaip paveldo organizacija. Darbas komisijoje išmokė mane kur kas plačiau žvelgti į pasaulio žmonių gerovę, o tai padeda nesusireikšminti.
Kokią architektūrą Lietuvoje įsivaizduojate po kelių dešimtmečių? Juk turite užtektinai informacijos apie praeitį, kad galėtumėte prognozuoti ateitį.
Prisiminkime, kaip savo gyvenimą įsivaizdavo žmonės po to, kai 1990-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę: kiekvienas turės po didžiulį namą, visi gyvens kaip Švedijoje. Namų išties pridygo daug ir visur, net sodų sklypuose, daugelis kėlėsi gyventi į užmiestį. Dabar gyvenimo užmiestyje žmonės atsikando, vėl grūdasi į mažus butus mieste. Visa tai – visuomenės ir vertybių kaitos procesas. Architektas Audrius Ambrasas šių dienų architektūrą apibūdino gana taikliu epitetu – godumas. Aštriai, bet teisingai pasakyta. Viešosioms erdvėms skiriama mažai dėmesio, taupomas laikas, pinigai ir medžiagos, o privatiems statiniams pinigų ir brangių medžiagų naudojama neracionaliai daug. Šis kontrastas mums sako, kad architektūrai dar trūksta pilietiškumo, bet aš tikiu, kad viskas pasikeis. Jau keičiasi.
