Dosjė
Veikla. Anglų kalbos tekstų redaktorė.
Gyvenamoji vieta. Užaugo JAV vidurio vakaruose – Ohajuje. Lietuvoje gyvena nuo 2012-ųjų.
Mokslas. Yra įgijusi politikos mokslų (Rusijos ir Rytų Europos studijų) magistro laipsnį.
Darbas. Daugiau kaip 10 metų dirbo kelionių žurnaliste, aprašė Lenkiją, Kroatiją, Vengriją ir daugelį kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių.
Papasakokite apie savo ryšį su Lietuva.
Mano proseneliai yra iš Marijampolės. Jie atvyko į JAV apie 1912-uosius būdami labai jauni, įsikūrė Ohajuje. Ten lietuvių bendruomenė nebuvo tokia didelė kaip, pavyzdžiui, Čikagoje, bet jiems pakako. Proseneliai rado lietuvišką bažnyčią, jų santuokos liudijimas pasirašytas lietuvio.
Mano senelis jau augo kaip JAV pilietis, bet su šeimos nariais kalbėjo lietuviškai. Jis laikė save amerikiečiu, bet domėjosi Lietuva ir didžiavosi savo šaknimis.
Senelis ir jo brolis susirašinėjo su Lietuvoje likusia mama, mano prosenele, ir kitais artimaisiais, – vis dar turime jų laiškų. Kai atsivėrė sienos, senelis išsiuntė laišką vienu senųjų adresų. Artimųjų ten neberado, bet Lietuvos paštas kažkaip sugebėjo rasti reikalingą adresatą. Turbūt dėl adresų problemos gauti atsakymą iš Lietuvos užtruko, tad senelis manė, kad nieko nebebus. Kai galiausiai jį pasiekė laiškas iš Lietuvos, jautėmės pakylėti. 1993-iaisiais senelis aplankė gimtinę, susitiko su mamos artimaisiais. Jie buvo jau labai seni.
Iš senelio paveldėjau ir pavardę. Daugelis mano, kad susituokiau Lietuvoje ir todėl turiu lietuvišką pavardę, bet nesu ištekėjusi. Taip pat manęs vis klausia, ar nesu susijusi su buvusiu premjeru Andriumi Kubilium. Kiek žinau, jokių ryšių nėra (juokiasi).
Ar Jums, merginai, augančiai Ohajuje, buvo svarbus ryšys su menkai žinoma Europos šalimi?
Mane tai visada domino, bet trūko informacijos. Kai augau, JAV gyventojai Lietuvos nelaikė atskira šalimi, vertino ją kaip Sovietų Sąjungos dalį, tad niekas per daug ja nesirūpino, žmonės nelabai ir žinojo, kas yra Lietuva. Daugelis buvo įsitikinę, kad tai – tiesiog Rusijos dalis.
Kai užaugau, susidomėjimas Lietuva niekur nedingo. Įstojau į Ohajo universitetą, jis garsėja slavų ir Rytų Europos kultūrų studijomis (ten Kerry baigė rusų kalbos ir literatūros bei meno istorijos bakalauro studijas, – aut. past.), tad universiteto aplinka paskatino mane tirti Lietuvą ir apskritai šią Europos dalį giliau. Pavyzdžiui, ėjau į paskaitas pas vieną meno istorijos dėstytoją, ir ji įkvėpė mane rašyti baigiamąjį darbą apie Čiurlionį.
Turiu paminėti ir vieną nutikimą mokykloje. Buvau gal 13-os, kai su klase išvykome į Rusiją. Turėjome nuostabią mokytoją – nuotykių ieškotoją. Su ja susisiekė viena Rusijos mokykla, pasiūlė moksleivių mainus. Buvo 1992-ieji, sienos atsivėrė, tai tapo įmanoma. Nuskridome į miestelį netoli Maskvos, ten tyrėme vandens kokybę. Gyvenome vietinių žmonių šeimose, jos buvo be galo svetingos. Man, vaikui iš JAV, tai padarė labai didelį įspūdį. Po tos kelionės supratau, kad noriu labiau suprasti šią pasaulio dalį.
Vėliau, studijuodama rusų kalbą, buvau nuvykusi į Sibirą, į Tomsko universitetą, vasaros kursus. Pradėjusi dirbti kelionių žurnaliste galėjau dar geriau pažinti anapus geležinės uždangos esančias šalis, suvokti, kaip kuriasi šios unikalias tradicijas turinčios valstybės.
Kaip nusprendėte persikraustyti į Lietuvą?
Studijavau žurnalistiką, pamaniau, kad tai geras laikas pagaliau pažinti Lietuvą. Nenorėjau važiuoti savaitei, grįžti ir vaidinti, kad kažką sužinojau. Norėjau eiti giliau. Tad atvykau pusmečiui, pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir supratau, kad man čia patinka, kad mano įgūdžiai čia reikalingi. Taigi kodėl turėčiau ieškoti kažko kita?
Kraustytis į užsienį visada truputį sunku, bet Vilnius mane labai traukė. Žmonės čia smalsūs. Kai pradedi su jais kalbėtis, jie nori kalbėtis su tavimi. Tai man labai padėjo. Vilniuje radau amerikiečių bendruomenę, bet atvykau čia ne tik bendrauti su amerikiečiais. Noriu suprasti vietos kultūrą ir rasti vietinių draugų.
Viena įdomiausių patirčių buvo stebėti, kaip pastaruosius šešerius metus Vilnius auga. Jis tapo madingu miestu. Daug jaunų profesionalų grįžo čia gyventi, pradėjo savo verslus. Jie žino, kaip save pristatyti ir kaip dalintis įgūdžiais. Šefai, dizaineriai... Matau daug naujų kuriančių žmonių. Tai labai įkvepia. Jaučiu, kad ir pati prisidedu prie bendruomenės.
Išties prisidedate. Pavyzdžiui, buvote viena iš lietuvių autorių poeziją ir literatūrą anglų kalba pristatančio leidinio „Vilnius Review“ redaktorių. Kaip atrodo Jūsų darbas?
Svarbu atskirti, kad nesu vertėja, esu redaktorė – dirbu su jau išverstais tekstais, pritaikau juos anglakalbiams skaitytojams. Redagavimu užsiimu daug metų, o būdama Lietuvoje įkūriau savo kompaniją. Daugiausia dirbu viena iš namų, bet turiu ir kolegų JAV, čia, Lietuvoje, Pietų Afrikoje – ten dabar gyvena vienas studentas, su kuriuo kartu mokėmės lietuvių kalbos.
Ar lietuviai anglų kalbą vartoja savaip?
Tikrai taip. Pavyzdžiui, angliškai geriau rašyti sakinį aktyviu, o ne pasyviu balsu. Kitas dalykas – verstuose tekstuose dažnai būna per daug žodžių. Anglų kalba geriausiai atsiskleidžia būtent savo kompaktiškumu. Redaguodama bandau sutrumpinti sakinius, kiek tik įmanoma. Pavyzdžiui, rasti žodį, kuris pakeistų penkis. Tai įdomus iššūkis. Pajunti džiaugsmą, kai pavyksta.
Vis daugiau žmonių Lietuvoje dirba laisvai samdomą darbą, kuria savo nedidelius verslus. Kaip būti gera bose sau pačiai?
Svarbu gebėti save motyvuoti. Daug žmonių sako, kad jiems reikia, kad kažkas juos spaustų. O man patinka spausti save, patinka turėti savo darbo erdvę.
Viena svarbiausių verslo sėkmės priežasčių – užtikrinti, kad žmonės žinotų, jog tavo paslaugos prieinamos, tad esu pasiekiama, kai reikia užmegzti ryšius su naujais klientais. Turiu kelis nuolatinius privačius. Jeigu patinka mano darbas, rekomenduoja ir kitiems.
Mano darbas labai koncentruotas, visa diena – prie kompiuterio. Tad vakare būtinai turiu susitikti su žmonėmis, pasivaikščioti, paskaityti knygą. Perkelti mintis kitur. O tada gerai išsimiegoti ir rytą pradėti mankšta. Jei to nepadarau, sunkiai įsivažiuoju į dienos darbus.
Kartą per mėnesį savo bute rengiate diskusijų vakarus. Kas juose vyksta?
Mes su draugais vadiname juos salionų vakarais. Skamba kiek pretenzingai, bet tai prancūziška tradicija. Žmonės susirenka padiskutuoti. Pasirenkame temą ir kalbamės. Ateina skirtingų žmonių – lietuvių, į Vilnių atvykusių amerikiečių, kitų tautybių, skirtingo amžiaus, su skirtingomis patirtimis. Praėjusį kartą kalbėjome apie žodžio laisvę, anksčiau – apie maskulinizmą, feminizmą, pabėgėlių krizę.
Svečiai ateina pasiruošę – perskaitę knygą ta tema, pasiieškoję informacijos internete. Daug iš jų sužinau. Šiuos vakarus organizuoju jau beveik trejus metus, bendruomenė auga. Kartais susirenka iki 15 žmonių. Visi – kieno nors pakviesti, viešai neskelbiame. Vakarai suteikia galimybę žmonėms susipažinti, pasikeisti kontaktais. Man pasisekė, kad radau tokio bendravimo alkį jaučiančių asmenybių.
Minėjote, kad žmonės dažnai mano, jog esate ištekėjusi už lietuvio. Iš tikrųjų gyvenate viena. Ar Lietuvoje egzistuoja spaudimas moterims pirmiausia kurti šeimą, o ne individualias iniciatyvas – kaip Jūsų atveju – verslą ar saliono vakarus?
Spaudimas moterims tikrai yra, kaip ir išankstinės nuostatos. Pavyzdžiui, mano pavardė yra vyriška, o vardas – androgeniškas. Tad kai susirašinėjame, žmonės nebūtinai žino, su kuo kalbasi. Kartais preziumuoja, kad susitiks su vyru, ir tik prieš susitikimą patikslinu, kad dairytųsi moters. Spaudimas moterims yra universalus, bet čia, manau, jis prasideda anksčiau. Aš pati nejaučiu jokio lūkesčio iš šeimos narių gyventi kitaip, tačiau, matydama žmones aplink save, pastebiu daug ką.
Kadangi esate amerikietė, kitiems žmonėms galbūt atrodo, kad tarsi turite bilietą gyventi kitaip? Bet tada į Jus žiūrima kaip į užsienietę, o tai irgi nėra sąžininga.
Išties jaučiuosi gerai, kad esu užsienietė. Šis statusas leidžia tyrinėti pasaulį. Kiekviena diena tampa mažu nuotykiu. Niekada nežinai, kada viduje sau sušuksi: „Tu – užsienietė!“ Pavyzdžiui, pamatau mieste močiutę ir suprantu, kad JAV ji neryšėtų tokios skaros, tai – praėjusio šimtmečio ženklas. Jokiu būdu to nekritikuoju, tik pastebiu. Arba mane džiugina, kad žmonės čia labai žmogiškai bendrauja su benamiais. JAV to beveik nepamatysi. Mane tai stipriai palietė.
Jūsų spintoje matau matriošką. Ar Lietuvoje sutinkate žmonių, kurie domisi Rusijos kultūra ir istorija kaip Jūs? Lietuvoje Rusijos tema dėl istorinių ir politinių aplinkybių labai jautri.
Jaučiu tai. Leidžiu svečiams patiems nuspręsti, kaip reaguoti. Kai kurie mano sutikti žmonės turi stiprią politinę nuomonę Rusijos klausimu, kai kuriems tai nerūpi, o kai kurie domisi. Sutikau daug lietuvių, kurių šeimos yra iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos... Tai yra įdomi pokalbių tema.
Suprantu politinę situaciją, bet labai vertinu Rusijos kultūrą, man ji atrodo ypač turtinga. Pavyzdžiui, neseniai mačiau spektaklį „Brodsky/Baryshnikov“, kuriame baleto šokėjas Mikhailas Baryshnikovas šoko ir skaitė Josefo Brodskio eiles. Buvo įspūdinga. Man patinka, kad rusų kultūra Vilniuje prieinama, stengiuosi tuo naudotis. JAV to daryti taip lengvai negalėčiau.
Ar po nuolatinio darbo su tekstais dar lieka laiko knygoms?
O taip. Nuo skaitymo niekada nepavargstu. Mėgstu knygas, turiu net atskirą skaitymo grupę – kartą per porą mėnesių susitinkame su draugais padiskutuoti apie knygas. Tai kitas formatas nei salioninės diskusijos. Man skaitymas padeda ir darbe. Turi nuolat skaityti, kad jaustum, apie ką kalbama, kokios frazės, slengas, produktų pavadinimai, netgi politinės figūros dabar aktualios. Noriu, kad mano paruoštas tekstas skambėtų šiuolaikiškai, neatrodytų pasenęs. Tad „Kindle“ skaityklė niekada nepalieka mano akių.
Kokios knygos padarė įspūdį?
Neseniai baigiau Bobo Woodwardo (kultinis amerikiečių žurnalistas, vienas Watergate’o istorijos tyrėjų, – aut. past.) knygą „Fear“ (apie Donaldo Trumpo prezidentavimą JAV, – aut. past.). Jeigu jums dar nebaisu, tai pasidarys, kai perskaitysite šią knygą. Taip pat perskaičiau mokslininko Carlo Zimmero knygą „She Has Her Mother’s Laugh“ apie paveldėjimą, genus, DNR. Įspūdingai gerai parašyta.
Iš susijusių su Lietuva įsiminė „Siberian Exile“ – apie moterį, kuri ieško savo šaknų Lietuvoje ir sužino, kad jos senelis galimai prisidėjo prie žydų žudynių, o močiutė buvo deportuota Stalino. Herojė siekė atsekti abiejų jų istorijas. Autorė yra kanadietė Julija Šukys. Man, kaip anglakalbei, ši knyga buvo labai svarbi. JAV mažai kas žino Antrojo pasaulinio karo istoriją taip išsamiai.
Kai kolegė žurnalistė iš JAV atvyko į Lietuvą, jai kilo klausimas, kodėl gatvėse ar parduotuvėse žmonės nesišypso, galbūt ji kažką daro ne taip. Paaiškinau, kad tai – ne jos bėda, tiesiog tokia bendravimo kultūra. Ar lengvai prie to įpratote?
Lietuvoje tikrai nėra tokios šypsenų kultūros kaip JAV, bet mane tai, tiesą sakant, išlaisvina. JAV egzistuoja spaudimas visada šypsotis. Kartais turi daryti tai per jėgą, bet juk visi tai mato, tad kam daryti?
Kita vertus, šypsenų kartais pasiilgstu, bet gerbiu faktą, kad jos nėra privalomos. Lietuvių kultūra, palyginti su amerikiečių, gana santūri. Žmonės nenori viešai rodyti savo emocijų.
Dažnai manoma, kad emocijų rodymas padaro tave pažeidžiamą.
Taip, tai veikia kaip apsaugos mechanizmas, turintis kultūrines ir istorines šaknis, bet aš tokį požiūrį gerbiu. Prie nesišypsojimo kultūros pripratau taip, kad, kai grįžtu į JAV aplankyti šeimos, sesė klausia: „Kas tau ne taip? Atsipalaiduok!“
Įdomu, kad kai su žmonėmis Lietuvoje susitinki dažniau, įvyksta lūžis, ir jie netikėtai paklausia: „O kaip tu?“ Tada apima pergalės jausmas. JAV tokius pokalbius pradėti lengviau, čia įprasta, pavyzdžiui, atsisveikinant palinkėti geros dienos, žmonės tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Lietuvoje tai taip lengvai neįvyksta. Tad jeigu tau žmogus palinki geros dienos, supranti, kad jis tau tikrai nori palinkėti geros dienos.
Ar planuojate Lietuvoje pasilikti?
Gyventi Lietuvoje man yra vertinga patirtis. Tikrai noriu ją tęsti.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
