Vienas iš nedaugelio ilgainiui neiššvaistė savo talento ir galbūt vienintelis išliko toks pat tikras. J. Tumo-Vaižganto deimančiukas. Teko išlaukti tinkamos progos. Pagal Rimvydo knygų trilogiją „Valhala“ aktorius Andrius Bialobžeskis neseniai pastatė to paties pavadinimo spektaklį...
Neįsivaizdavau, kad „Valhalą“, sudarytą iš svarbiausių Jūsų eilėraščių knygų – „Laužiu antspaudą“ (2008 m.), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010 m.) ir „Ryšys su vadaviete“ (2012 m.), kas ryžtųsi perkelti į sceną – ji tokia juoda, smūgiuojanti. Kaip jautėtės žiūrėdamas spektaklį?
Andriumi labai pasitikiu. Jis – ne tik puikus aktorius, talentingas žmogus, bet ir mano draugas. Spektaklis prasideda Andrejaus Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ kadrais. Tai yra to, kas vyksta scenoje, kodas. Kažkada rašytojas Alvydas Šlepikas supažindino mane su savo geriausiais draugais kursiokais Andriumi Bialobžeskiu ir a. a. Sauliumi Mykolaičiu. Jie, ką tik baigę aktorystės studijas, jau buvo ant didžiausios sėkmės bangos. Su Andriumi, Alvydu užsimezgė ir tęsiasi geri, bičiuliški, bohemiški santykiai, o ryšį su Sauliumi galima palyginti su meile iš pirmo žvilgsnio. Mūsų suartėjimo kodas – minėtas A. Tarkovskio filmas: Saulius pradėjo cituoti Andrejaus Rubliovo monologą, aš pažinau ir atsakiau Teofano Graiko replika. Šis filmas buvo mėgstamiausias jo ir yra vienas mėgstamiausių mano.
„Andrejų Rubliovą“ kartu žiūrėjome ne kartą. Kartu kūrėme ir spektaklius „Stop mašina“ ir „Mažąjį princą“, pastarąjį – prieš pat Sauliaus mirtį. Galinga asmenybė. Gyvenimo blyksnis, kuriame buvo ir daug kūrybos, ir daug juodos spalvos, bohemos. Taigi Andriaus pasiūlytas kodas reiškia bendrystę, tą mūsų visų laiką. Ir dviejų priešybių jungtį, – poezija, kurią galime laikyti dieviškos kibirkšties apraiška, kartais gimsta pačiame juodžiausiame pragare. Ir taip – nuo Homero laikų. Ir visada ant kortos statoma asmeninė laimė. Tas pragaro šauksmas kitąsyk būna toks stiprus, kad žmogus pats neturi galimybės rinktis. Ir eina aukodamas save, artimuosius, fizinę ir psichinę sveikatą. Menas minta gyvu krauju. Išplėši dalelę savęs, o tada ieškai, kaip atsigauti. Studijų laikais gurkšnoti šaunu, bet ilgainiui tai tampa priklausomybe. Tiksliausiai apie ją pasako anekdotas. Eina žmogus iš darbo, vidinis balsas jam sako: „Einam – išgersim po šimtą.“ Žmogus: „Ne, negaliu. Žmonai prižadėjau, vaikus iš darželio reikia pasiimti. Negaliu.“ Vidinis balsas: „Kaip nori, aš ir vienas nueisiu.“ Ir nueina. Esi kaip žuvis ant kabliuko. Andrius irgi taip gyveno, daugybėje pragaro kambarėlių esame kartu buvę. Sauliaus ankstyvas išėjimas irgi su tuo susijęs.
Kaip tai nutinka? Iš dalies tai – mada. Neva jei esu menininkas, turiu būti bohemiškas, taip piešiama žmonijos istorijoje nuo seno. Mitas tai. Nepažįstu nė vieno menininko, kuris girtas sukūrė ką nors vertinga. Kad kurtum, reikia turėti daug dvasinių ir fizinių jėgų. Taigi man spektaklis ir brangus, ir skaudus, nes kalba apie laiką, iš kurio esu išnėręs. Negeriu nuo Sauliaus mirties, jau 13 metų. Manęs per 10 metų ji nepasiglemžė vos vos, buvau ties riba, kai viskas pradeda griūti. Jau arti buvo ir konteineris, ir kapai. Alkoholikui neužtenka kartą pasakyti: „Mesk, nes pražudysi save.“ Jam reikia tai kartoti 20 000 kartų, ir gal vienąsyk išgirs. Kiek yra žmonių, kurie aukotų tam savo laiką, nervus? Nedaug. Tuos, kurie nepavargo to kartoti, dabar laikau šventais. Tai – mano žmona Žaneta ir mama. Pats save būčiau šimtą kartų palikęs, o Žaneta – ne. Ji sunkiai, bet atlaikė. Argi ne šventas žmogus? O mama? Mamos meilė besąlygiška. Kad vaikas tokia meile atsakytų? Nemoka – neduota dangaus.
Knygoje „Laužiu antspaudą“ sakydamas: „Esu kurį laiką nebuvęs“, galvoje turite buvimą tuose pragaro kambarėliuose?
Esu nebuvęs tiesiogiai. Tai man kasdien primena randas nuo nosies per visą kaktą. Lygiai prieš dvidešimt metų mane, einantį pėsčiųjų perėja, partrenkė automobilis. Dėl to mano antroji knyga ir vadinasi „Randas“. Dar studijų metais pirmąją knygą (R. Stankevičiaus „Akis“ išleista 1996 m., – aut. past.) parašęs žmogus jaučiasi didis, gyvenime padaręs viską, kad jau gali mirti. Daugelis iš tikrųjų užmiega. Ir man tokia grėsmė buvo. Ir aš maniau, kad esmę jau įgyvendinau. Kažkas išgirdo. Ėjome su Žaneta per perėją, toks koridorius susidarė: iš vienos pusės sustoja mašina, iš kitos, o antra eile kažkas lekia. Žanetą spėjau sulaikyti, o patį nunešė. Tik rakinau namų duris, o dabar – ligoninėje, susiūtas visas. Iš atminties išsitrynė ne tik smūgis, bet ir kokia 10 minučių iki jo. Atsibundu ligoninėje, matau gydytoją, duodu jam ranką ir sakau: „Čia jūs mane sulopėt?“ Tarsi žinodamas, nors nieko nežinau. Visi esame girdėję apie šviesą tunelio gale, jokių šviesų nėra, bet man, kaip tikinčiam žmogui, buvo įdomu patyrinėti šią tarpinę būseną.
Jūsų rinkinys „Laužiu antspaudą“ įrodė, kad gyvieji ir mirusieji gali kalbėtis. Iš tikrųjų kartais, regis, jaučiame jų palaikymą iš dangaus. Daug eilėraščių esate dedikavęs savo išėjusiems draugams – Sauliui, legendiniam aklam muzikantui Remiui, G. Beresnevičiui... Ar jaučiate jų palaikymą?
Nereikia iš manęs daryti bepročio, bet... Prisiminkime filmą „Nuostabus protas“. Kai Džonui Nešui teikiama Nobelio premija, stovi gyvieji, o pačiame salės gale – vaiduokliukai. Taip prie kiekvieno menininko stovi vaiduokliukai – jau išėję jo bendražygiai. Jie stovi tavo šventėse, ploja, laiko kumščius. Yra tas jausmas. Ir dar – jauti, kad išeinantys dideli poetai tarsi perduoda savo energijos ir misijos estafetę. Tai nepaaiškinama. Taip yra ir šeimose: viena karta kitai perduoda tai, kas nematoma, bet labai svarbu. Nebūtinai mirtis yra tas pasikeitimas. Anksčiau tėvai vaikams su namų raktais perduodavo šventą atsakomybę – už šeimą, Lietuvą, kalbą, meilę, moralę.
Studentai buvome, idealistai, tada daug knygų skaičiau apie K. M. Čiurlionį, žavėjausi jo noru sutelkti visų žanrų menininkus. Kelerius metus tai sėkmingai darė įkūręs Tautos rūmus. Menų bendradarbiavimas yra galinga jėga. Ir aš svajojau padaryti ką nors panašaus. Ką nors nuveikti su muzika, teatru, na, dailei aš negabus. Ir matau – šių norų vaisiai užaugo. Mūsų su Sauliumi spektakliai, Andriaus spektaklis, mūsų kursiokė režisierė Agnė Sunklodaitė Kaune pastatė spektaklį pagal mano eiliuotą pasaką „Pūgos durys“. Esu prirašęs galybę dainų tekstų, daug jų atlieka aktoriai K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis, taip pat N. Malūnavičiūtė, R. Radzevičius, A. Smilgevičiūtė. Pats didžiausias svaigulys buvo, kai klausiau paskutinio roko operos „Jūratės ir Kastyčio“ spektaklio. Sėdžiu, girdžiu, kaip „Siemens“ arena dainuoja Jūratės ir Kastyčio meilės duetą, staiga cinkt mintis: „Taigi čia aš tuos žodžius parašiau.“ Geras jausmas... Minia manęs nepažįsta, o dainuoja, vadinasi, patinka, gerai.
Studijų metais juk pats skambinote gitara. Ar nebuvo ambicijų muzikuoti pagal savo eiles?
Oi ne. Nuo tada, kai sutikau S. Mykolaitį. Šalia jo, vėliau – ir šalia Domanto Razausko imti į rankas gitarą buvo tas pats, kas atsisėsti šalia W. A. Mozarto ir sakyti: „Pasislink, aš irgi moku kačių maršą groti.“ Baisi gėda. Gitara neliečiama stovi namie, tik kartkartėmis per šalčius išgirstu tammm – kokia nors styga nutrūko. Nuo senumo.
Jei poetas nori rašyti dainų tekstus ar libretus, jam muzikinė klausa būtina. Kai su R. Radzevičiumi kūrėme „Jūratę ir Kastytį“, maždaug pusę teksto parašiau pirma, o pusės pirmiau atsirado melodija. Tik paskui skaičiuodamas skiemenis, pasiniūniuodamas parašiau tekstą. Elektrėnuose esu baigęs muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Šį, tik gavęs muzikinės diplomą, užkaliau futliare norėdamas sau ir pasauliui pasakyti, kad tai paskutinis prisilietimas prie šio instrumento. Man akordeonas buvo vestuvių instrumentas. Nebuvau girdėjęs Tomo Waitso. Bet muzikos mokyklai esu dėkingas – jei nebūčiau jos baigęs, gal nebūčiau tapęs poetu. Žmonės galbūt mielai klausytųsi Mozarto, bet nemoka juo džiaugtis, o muzikos mokykla tai suteikia.
Mano pianino mokytojas žinojo, kad namie neturiu kuo skambinti, tad užrakindavo kabinete – kad padirbėčiau savarankiškai. Neslėpsiu – dažnai ir pamiršdavo išleisti, ilgainiui išmokau išlipti pro langą. Įsivaizduokite – esate ankstyvą paauglystę išgyvenanti dvylikos metų mergaitė, jus užrakina klasėje, ir tiksliai žinote, kad mokytojo arti nebus, nes tai kartojasi ne pirmą kartą. Ką darote? Viską, kad tik nereikėtų skambinti. Atradau patefoną ir klasikinės muzikos plokštelių. J. S. Bachas, P. Čaikovskis, A. Vivaldi. Jeigu mokytojas aiškintų, kaip reikia suprasti Mozartą, neįsileistum, o čia – atradimo džiaugsmas. Mezgėsi ir poezijos daigai. Toje klasėje ką tik sėdėjo tavo draugai, o dabar viskas atrodo kitaip. Špargalkė ką tik buvo gyvybiškai svarbi, o dabar – šiukšlė. Tie saulės atspindžiai, šešėliai ant nulakuoto pianino, sienų... Pagaliau – vienatvė. Vaikas labai nemėgsta būti vienas, bet asmenybės gyliui susiformuoti vienatvė labai svarbi. Dar dabar iš veidų atpažįstu, kurie vaikai lanko muzikos mokyklą. Juose įrėžta truputį daugiau liūdesio, vienatvės. Juk kai visi būriu žaidžia kieme, tu vienas eini į muzikos mokyklą. Per langus tarp muzikos pamokų nueidavau prie ežero. Žiema. Ežero meldai aplipę ledo gabaliukais, vėjas papučia – cinkt, cinkt. Argi ne poezija? Kasdienybė pilna poezijos. Augau Elektrėnuose. Kai važiuoji autostrada Vilnius–Kaunas, atrodo, kad šis miestas urbanistinis, o iš tikrųjų jame labai daug gamtos: ežeras, iš visų pusių – miškai. Jie, laužai buvo natūrali mano vaikystės dalis. Man patinka ar tik ne Czeslovo Miloszo žodžiai: „Aš dėkingas savo skausmui, nes tik jis mane priverčia sustoti. Tik sustojęs apsidairau, tik apsidairęs pradedu mąstyti.“ Vienatvė, tyla vaikui būtini. Man iš to buvimo vienam ir atėjo poezija.
Eseistikos knygoje „Betliejaus avytė“ (2014 m.) rašote, kad vaikystėje žaidimų scenarijus dažniausiai padiktuodavo knygų siužetai ir paveikslėliai. Ar buvote iš tų vaikų, kuriems knygos rūpėjo labiau nei kiemo draugai?
Sakydamas tai ieškau atsakymo, kodėl aš – poetas. Kas mane ta Hario Poterio lazdele palietė ir kada? Taigi mano, kaip poeto, mitą galima pradėti nuo gimimo. Gimiau Elektrėnuose. Kas ten stovėjo prieš tai? Perkūnkiemis. Perkūnas šiaip sau nedalijo savo vardo. Matyt, ten buvusi alkavietė, žyniavietė. Gimiau sausio 7-ąją su žaibo kirčiu – tą dieną griaudėjo, žaibavo. Pribuvėja mano mamai pasakė: „O, garsus žmogus gimė.“ Na, nelaikau savęs nei Arvydu Saboniu, nei Marijumi Mikutavičiumi, ne toks aš ir garsus, bet vien perkūnijos ir gimimo sutapimas gali pažadinti norą būti poetu.
Kai man buvo 6-eri, mamos sesers Elvyros – ji šeimoje buvo vienintelis inteligentas – mokytoja, paklausiau, ar poetas yra didis žmogus. Ji atsakė: „Poetas yra toks didis žmogus, kad jam paminklai statomi.“ – „Tada gerai.“ Kam šešiamečiam to klausti? Mokydamasis pradinėse klasėse, rašiau eilėraščius, juos iškabindavo mokyklos stende. Pradėjo pravardžiuoti poetu kotletu, ir pažadėjau sau nerašyti. Skaityti skaičiau. Pasak V. Sventicko, nebūdamas skaitytojas, rašytoju netapsi. Tikra tiesa. Žodžių, prasmių gausybė, pamokos, kaip žaisti stiliumi, – to neišmoksi universitete. Išmoksi tik skaitydamas. O poezija? Iki 16-os metų jos neskaičiau. Vaikas dažnai sirgdavau ausų uždegimu, naktimis klykdavau iš skausmo. Lašindavo kamparo aliejų, bet nepadėdavo. Beje, nuo jo pradėjau prasčiau girdėti viena ausimi. Ir taip – iki šiandien, pusiau Beethovenas. Mama mane naktimis imdavo ant rankų ir nešiodama deklamuodavo eilėraščius. Viską, ką mokėjo mintinai: J. Marcinkevičių, S. Nėrį. Net T. Tilvytis ėjo drauge su skausmu nuo tada, kai dar nemokėjau skaityti.
Būdamas 16-os, ateinu į biblioteką. Randu knygutę – Rolando Mosėno „Šviesoje“. Atsiverčiu paskutinį viršelį, matau jauną ilgaplaukį vaikiną – kažkuo panašų į mane. Sužinau, kad tas vaikinas iš Klaipėdos jau ir miręs, tai – pirma ir paskutinė jo knyga. Ir nusipirkau. Ne dėl poezijos – rūpėjo, ar, brolau, nujautei, kad tau duota tik 19-a metų? Radau eilėraštį „Rasa“. Jį ir dabar pamenu: „Vakaras, / nusiplovęs rankas / nerado / rankšluosčio, / tad nukrėtė / drėgmę / ant medžių, paskui – ant žolės – / sidabriniais perliukais, / kuriuos aš / renku / ir veriu / ant smilgos: / karoliai... / Dovanosiu kam nors, /bet tik tam, / kas mokės / užsidėt juos / ant kaklo.“ Tai man buvo didžiausio gyvenime atradimo akimirka. Suvokiau du esminius dalykus – kad tik poezijoje gali suverti rasos lašelius ant smilgos ir kad esu iš tų, kurie gali užsidėti tuos karolius ant kaklo. Į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, stojau ne profesijos ieškodamas, o paslapčių ir pažinimo. Žinojau, kad noriu būti poetas, bet to paties dviračio neišradinėsi. Jeigu nori rašyti, turi sužinoti, ar kas nors iki tavęs to neparašė. Vilnius nuo Elektrėnų buvo netoli. Ir užteko dviejų dėstytojų pavardžių. V. Daujotytė, M. Martinaitis. Važiuoju. Kaip S. Daukantas į Vilnių – su džiaugsmu ir vidine ramybe.
Eseistikos knygas „Diktantai sielai“ (2008 m.) ir „Betliejaus avytė“ esą rašėte dėl mamos, nes ji nelabai gliaudo silabotoniką. Ar tėvų šeima tikrai toli nuo poezijos?
Mano mama – paprasta kaimo mergaitė, valstiečių dukra, pagal profesiją – dažytoja, dabar – pensininkė. Kai parašiau „Pūgos duris“, ji su mergaitiška šypsena pasakė: „Gal tu, vaikeli, nuo šiol tik vaikams rašyk! Daug geriau gaunasi.“ Jai priimtinas toks kalbėjimas, ji – rimuoto teksto žmogus. Sako „nesuprantu“ vietoj žodžio „nepatinka“. Ji negali sūnui sakyti „nepatinka“, todėl sako: „Vaikeli, aš šitų eilėraščių nesuprantu.“ Aš – ne jos. Laikas kitas. Labai gerai mamą suprantu. Man tas laikas jau ateina su muzika. Jau nebeieškau naujų atlikėjų, nepažįstu šio laiko superžvaigždžių – man jų nereikia. Gyvenu su pinkfloidais, ledzepelinais.
Kam kiekvienai kartai reikia poetų? Kad tuos pačius metafizinius daigelius išverstų į tos kartos kalbą. J. W. von Goethe’s „Faustas“ sukurtas taip seniai, o poetai iki šiol kalba apie tuos pačius amžinus dalykus – meilę, vienatvę, ilgesį, pasaulio pažinumą ar nepažinumą, Dievą, gyvenimo prasmę, pomirtinio gyvenimo nuojautą. Tik jų kūryboje yra kitoks aplinkinis pasaulis, jie kalba kitokia kalba. Ši – gyvas, takus organizmas. Dabar merginai pasakyti: „Aš tave myliu“ – tas pat, kas nepasakyti nieko. Reikia ištarti taip, kad išliktų prasmė, jausmas, kvapas, skonis. Žodžiai apkalkėja. Tam ir yra poetai, kalbos donorai.
Jūs su Žaneta esate pasiryžę aplankyti visas Lietuvos bažnyčias. Kokių atradimų patyrėte?
Sako, kad Lietuva – maža šalis. Nelygu, kuo matuosi. Jeigu babkėm ar ginklais, – maža. Jeigu bažnyčiomis, – viena didžiausių. Lietuvoj yra 800 bažnyčių, jau aplankėme 302. Buvo tokia nemigos naktis. Pabandžiau įsivaizduoti save mirusį. Ateinu pas šv. Petrą. Sako: „Iš kur būsi?“–„Iš Lietuvos.“ – „O, taigi ji – bažnyčių kraštas. Šiaurės Roma, Vatikanas. Tikriausiai visas savo mažos šalies bažnyčias aplankei?“ – „Ne.“ – „Tai bent pusę?“ – „Ne.“ – „O sakei, kad esi katalikas...“ Pagalvojau, kad tikrai negražu – ir prieš Dievą, ir prieš Lietuvą. Turi kas nors jas visas apeiti.
S. Daukantas mėgino, bet ne visose buvo. Esu tikintis ir vis kitaip tose bažnytėlėse atrandu Dievą. Tarkim, sužinojome, kad vieno kaimo medinukę nuo gaisro išgelbėjo moteris. Klausiu – kaip. Pasakoja: „Guliu naktį, nemiegu, širdis daužosi – esą bažnyčia dega. Nerimas toks, kad apsiaunu batus, paltą užsivelku ir einu. Tikrai dega.“ Altorius skendi liepsnose. Ji ima, stveria ir meta visa, kas dega, ant kilimo, kuriuo išklotas Viešpaties takas, atrakina bažnyčios duris ir tą kilimą ištraukia. Bažnyčia išgelbėta. Ar čia nedalyvauja Dievas? O ta paprasta kaimo moteris? Kokio proto! Man ji – simbolis visos moterystės. Lietuvės moterys – kiek jos ant savo pečių ir širdyse nešė Lietuvą nuo gaisro, karo, maro, bado, masinių beprotybių? Negana to, tos bažnyčios purpurinė altoriaus sienelė nuo gaisro pajuodo, reikėjo nugramdyti ir perdažyti, gramdydami meistrai rado XVIII a. antrosios pusės paveikslą „Angelai sargai“.
Arba buvome žiemą užklimpę Norviliškėse. Ten – pasienis, saugoma zona. Navigacinė sistema rodė trumpesnį kelią per mišką. Važiuojam važiuojam, miškas kaip pasakose – gilyn, vėžės – gilyn, mes čiūžt – ir ant pilvo, visi keturi ratai ore. Naktis, mobilieji neveikia, matau tolumoje tolstantį briedžio užpakalį. Norviliškių klebonas Žanetai buvo prikimšęs į kišenes saldainių – kaip mažai mergaitei. Sėdim miške, graužiam tuos klebono saldainius. Galiausiai Žaneta randa išeitį – už ją vėliau net Lietuvos žvalgyba pagyrė – į mesendžerį surašo mūsų buvimo koordinates su prašymu padėti, tada išlipa iš mašinos, meta telefoną į viršų ir pagauna, meta ir pagauna. Ir kartą ten, aukštybėse, pasigirsta pyp pyp. Po kokių dviejų valandų matome ateinančius pasieniečius. Jie parūpina traktorių. Grįžusi Žaneta padėką pasieniečiams parašė – pasirodo, pirmą nuo nepriklausomybės paskelbimo.
Šios kelionės – ne tik sakralinis patyrimas, tai ir meilės Lietuvai išraiška. Yra tokių vietų, apie kurias nei žinojai, nei važiuotum į jas: Akmuo, Vytautava, Rozalimas... Kai čia, medžiams sprogstant, nulijus lietui, pamatau dvi mergaites, žaidžiančias gumą, pagalvoju – visa tai yra Lietuva. Šis žodis mums dažnai abstraktus, bet reiškia tai, ką į jį įdedi – ką matei, jautei. Nuo to apsilankymo viename ar kitame kaimelyje man Lietuva padidėjo tomis dviem mergaitėmis ir jų šlapiais žingsneliais. Važinėdamas pamatai, kad visi dar gyvena Lietuvoje, tik Vilnius – Europos Sąjungoje. Ir tai mane ramina. Tiems žmonėms rūpi jų ūkis, jų ir mūsų ateitis. Vilnius jau bijo ištarti „Lietuva“, „tauta“. Pasak V. Daujotytės, tik kiekvieną dieną į bažnyčią vaikštančiai senutei gali atrodyti, kad visa šalis taip gyvena. Taip ir seimūnams, biurokratams, turtuoliams gali atrodyti, kad visi kiekvieną dieną valgo ikrus su batonu. Važinėdamas pamatai ir graudžiąją pusę: sodybos užkaltos, o aplink – obelų pilnas sodas. Obuoliai raudoni raudoni, o ant jų – sniegas. Raudona ir balta – kartu ir labai gražu, ir durklas į širdį. Verkti norisi.
Šiam vaizdiniui tiktų ir apibūdinimas: „Baugiai gražu būtent tai, / Kas pasauliui seniai nebebūtina“ knygoje „Šermuonėlių mantija“ (2017 m.). Kas dar?
Poezija, Kalėdų Senelis, angelai, šventieji ir viskas, ko pasauliui nebereikia. Ir ta iš V. Krėvės ateinanti dvasia, ir mitologinės būtybės. Visa tai, ko pasaulis išsižadėjo. Tai baugiai gražu.
O kodėl pats išsižadėjote žurnalistikos?
Žurnalistas, kaip ir didmiesčio greitosios pagalbos darbuotojas, iš labai arti mato viską, kas skaudina, purvina, neteisinga, niekšiška. Gali pradėti atrodyti, kad gyveni pragare. Ima labai varginti, kai supranti, kad negali nieko pakeisti. Tiek laiko, kiek tikėjau, kad šaukiu tautai, dirbau žurnalistu. Kai supratau, kad šaukiu į šulinį, apsisprendžiau išeiti. Anksčiau sakydavo, kad net didelį viršininką kaip musę gali užmušti laikraščiu, dabar neužmuši. Išviešini niekšą, o jis sako: „Na, ir kas?“ Žurnalistu dirbau 21-us metus, kalbinau visus iškiliausius ir įdomiausius Lietuvos žmones – A. Šliogerį, M. Martinaitį, V. Daujotytę, V. Bložę, S. Gedą, J. Aputį ir kt. Tik Arvydo Sabonio nepavyko. Visa tiesa jau pasakyta. Skaityk M. Martinaičio eseistiką ir valdyk valstybę, remkis M. Lukšiene ir kurk švietimo sistemą, bet niekam nereikia. Ir tai virina kraują. Televizoriaus nežiūriu jau 10 metų. Vien reklamų ritmika, šaukinukai iš proto varo, o tie lengvai pamišę žmonės – kad ir ką reklamuotų, atrodo, jog siūlo narkotikus. Daro ekrane nesąmones ir dar yra laimingi. Erzina tas neadekvataus pasaulio rodymas.
O dėl naujienų? Žvelgdamas pro langą sužinau daugiau gerų naujienų, nei žiūrėdamas televizorių. Aišku, praleidžiu daug ir gerų dalykų, tarkim, kultūros, užtat išsaugau sveiką nuotaiką. Nesu ir socialiniuose tinkluose. Ir man graudu, kai, eidamas gatve ir žiūrėdamas į troleibusų langus, matau tik vieną kitą žmogų, nenuleidusį galvos į savo kelius, į savo išmanųjį. Pasikalbu su savo mama, abu sutariame – ne taip gaila bus palikti pasaulį, nes savojo lieka vis mažiau. Technologijos, robotai nėra mano. Aš ir tarp rašytojų esu balta varna. Nesakau, kad visas technologijas reikia mesti, bet kai perlenkiama lazda į vieną pusę, man norisi lenkti į kitą. Juk gyvenime svarbiausia, kad gali pasirinkti, kokiame kontekste gyventi. Tai ir yra mūsų laimės receptas: žmonės, su kuriais bendrauji, knygos, kurias skaitai, muzika, kurios klausaisi, emocijos, kurias išgyveni. Gyvenimo neužfiksuosi, tai – ne diplomai, premijos, selfiai. Jis – tai, ką patiri ir spinduliuoji.
Kaip jaučiatės būdamas tik poetas?
Kai išdirbęs 21-us metus staiga nustoji vaikščioti į darbą, ima persekioti kaltės jausmas, prabundi šokdamas iš miegų – brač, kažką pramigau. Kaip kad visą gyvenimą prie būdos pririšti šunys paleisti niekur nebėga, nes jiems sulig būda driekiasi pasaulio riba, taip kažką panašaus įspaudžia instinktuose santykis su darbu. Kai paleidžia pareigų vadžios, mėnesį kitą jautiesi nesaugus, išmestas iš barščių, menkesnis už vabzdį, o paskui staiga ima skleistis sparnai – apibintuoti gal nuo mokyklos dienų. Norisi šokinėti iš laimės. Parašiau naują knygą, libretą apie partizaną Daumantą. Perskaičiau gausybę knygų, iš naujo – klasiką. Kas šiais laikais turi laiko skaityti Dante’ę? Aš turiu. M. F. Dostojevskį, N. Gogolį, M. Bulgakovą? Aš turiu. Pasinėriau į kosmosą. Kai mano bendraamžiai skaitė mokslinę fantastiką, aš skaičiau knygas apie indėnus, bet geriau vėliau negu niekada.
Kosmosas padėjo išnerti iš to, kuo virino kraują žurnalistika. Knyga yra kontekstas, kuriame irgi gali gyventi – kaip realybėje. Kai išskrendi į kosmosą, toliau nuo nesąmonių, Žemės rutulį matai trapų, pažeidžiamą, vientisą ir labai gražų. Tai ramina. Knygų terapija. Ir rašosi visai kitaip. Supranti, kad negali norėti iš žmogaus kažko ypatinga, jei jis nedaro to, kam yra pašauktas. Poeto gyvenimas yra naktinis ir savaitgalinis. O kad galėtum grumtis su tuo bizonu – neparašytu eilėraščiu, turi būti ir fiziškai, ir emociškai, ir dvasiškai sveikas. Norėčiau tikėti, kad rašymas yra mano pašaukimas, bet kartais atrodo, kad niekas neskaičiuos tų mano eilėraščių kaip krikščioniško gyvenimo apraiškų. Jei vertins tik kaip krikščionį? Tai kas iš tos mano poezijos? Kartais galvoji – kas liks po manęs, jei ne tekstai? Ir taip, ir taip. Kaip ir su tikėjimu Dievu. Į Jį tikim kasdien, bet ne 24 valandas per parą. Mano santykis su tikėjimu prasidėjo nuo grožio, – tos bobulytės su skarytėm, ilgi saldainiai. Tos visos moterytės pilnos Dievo savaime: kaip paglosto vaiką, nusišypso, pasako kažką iš senatvės drebančiu balsu. Ir su kunigu pasisekė. Mano vaikystės klebonas buvo Petras Valatka. Sibiro kankinys. Mokykloje buvau parašęs ant sugeriamojo popieriaus: „Šalin komunistus!“ Auklėtoja čikšt tą lapuką iš rankų, aš – čikšt atgal, į burną ir prarijau. Ką žinai – gali iki saugumo nueiti, tėvams gyvenimą sugadinti. Po savaitės Kietaviškėse, mišiose, kunigas jau žinojo apie šį mano žygdarbį. Pagyrė, perspėjo, kad nereikia kvailai rizikuoti. Jis man ir klausykloje pasėdėti leido. Nelaimingi tie, kuriems sakė, kad Dievo reikia bijoti, o man sakė, kad Jis mane myli. Ir dabar tai jaučiu.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
