Šiuo metu panašaus projekto jie ėmėsi Tenerifėje. Plečiasi ir jų veiklos pobūdis – nuo patarimų, kaip išsirinkti ir įsirengti būstą, iki Lietuvos ateities vizijų.
Su Dalia ir Nauriu susitinkame jų ekspoziciniame bute, įrengtame viename sostinės lofte. Kiekviena šio buto detalė, pradedant indais stalčiuose ir spintelėse, baigiant japonišku klozetu vonios kambaryje, apgalvota iki smulkmenų. Tiesa, ne stiliaus ir grožio, o patogumo ir funkcionalumo požiūriu. Viskas suprojektuota taip, kad būtų lengvai pasiekiama ir paprastai valoma. „Kas iš tų gražių namų, jei juose nepatogu gyventi?“ – sako Dalia. Deja, patogumas, skirtingai nei grožis, įvertinamas ne vartant interjerų žurnalus, o tik pagyvenus įrengtame būste. Noras suteikti lietuviams tokią galimybę ir išginė šią menininkų porą į Tenerifę.
Niekaip neapsisprendžiu, kaip jus pristatyti. Suprantu tik tai, kad nesate interjero dizaineriai, nors ir padedate žmonėms įsirengti būstus. Ir ne nekilnojamojo turto brokeriai, nors padedate juos išsirinkti.
Nauris: Mes ir patys nežinome, kaip pasivadinti. Gal gyvenimo būdo dizaineriais? Bet skamba pernelyg pretenzingai, lyg būtume įvaizdžio kūrėjai, o būtent įvaizdis mums rūpi mažiausiai. Kai kas vadino buities analitikais, bet buitis turi neigiamą reikšmę, o mes norime apie ją kalbėti su džiaugsmu. Iki šiol buvome žinomi kaip funkcinių schemų kūrėjai – padėdavome žmonėms išsirinkti ir įsirengti būstą taip, kad jame būtų patogu gyventi. Dabar jau galime patarti ir kitais klausimais. Gyvenimo technologai? Gerų dalykų ieškotojai? Nežinau, reikia dar paieškoti tikslaus termino. Nuo tradicinių konsultantų skiriamės tuo, kad esame ne kalbėtojai, o darytojai. Siūlome tik tai, ką patys išbandome.
Dalia: Įrenginėdami „Demoroom“ erdvę norėjome, kad žmonės ne tik pamatytų, bet ir išbandytų įvairias technologines naujoves. Štai blizgus paviršius atrodo visai gražiai, bet tik pas mus gali pamatyti, kuo šis grožis virsta po kelių dienų nučiupinėtas pirštais. Arba, tarkim, daugelio mėgstama bidė. Iki šiol nesuprantu, kaip ja naudotis. Juk tam, kad galėtum apžergti, turi nusimauti kelnes. Tai ar ne paprasčiau nueiti į dušą? Nenuostabu, kad galiausiai bidė naudojama vaikų rankoms ir šunų kojoms plauti. Kas kita – mūsų siūlomas japoniškas klozetas. Tiesa, norint visa tai įvertinti, reikia kurį laiką su tuo pagyventi. Sunkiai tikėtina, kad vilnietis nutartų nuomoti būstą Vilniuje. Dėl to ir ėmėmės panašaus projekto Tenerifėje. Nutarėme pastatyti namą, įrengti jame 6 skirtingus butus, kad atvykusios šeimos galėtų vienu šūviu nušauti du zuikius – ir paatostogauti, ir išbandyti naujas technologijas. Norime žmonėms parodyti tai, kas geriausia, kad mažiau pasiduotų madoms ir reklamoms.
Kokias klaidas dažniausiai darome įsirenginėdami namus?
Nauris: Namai turi būti kuriami ne iš išorės į vidų, o iš vidaus – į išorę. Deja, architektai priprojektuoja stiklinių dangoraižių, pasiima už tą grožį apdovanojimų, o kaip juose gyventi, retas pagalvoja. Taip ir su interjerais. Tarkim, Lietuvoje žmonės labai daug laiko ir pinigų investuoja į sienų lyginimą, o kas iš to? Lygių sienų maniją sukūrė statybininkai, kad gautų už darbą daugiau pinigų, bet žmonės paprastai to net nepastebi. Negana to, kad lygias sienas turi saugoti kaip savo akį nuo šunų, vaikų ir baldų nešėjų, galiausiai, pastačius baldus, paaiškėja, kad jos vis tiek nėra lygios. Geriau investuoti tuos pinigus į kokybiškas medines grindis, nesibraižančius ir drėgmės nesugeriančius granito stalviršius ar daugiafunkcę skalbimo mašiną.
Dalia: Yra daiktai gražuoliai ir daiktai darbštuoliai. Gražuolių gali ir apskritai nebūti, bet žmonės, pradėję įrenginėti namus, susitelkia vien į juos. Darbštuoliai palengvina mūsų buitį, todėl į juos verta investuoti daug. Namai turi tarnauti mums, o ne mes – jiems. Aš ir Nauris apskritai vengiame vartoti žodį „gražu“. Grožis nėra vertybė, tai subjektyvus dalykas. Ypač siūlyčiau vengti šio žodžio bendraujant su vaikais, nors nuolat girdi: „Pažiūrėk, kokia graži suknelė! Koks gražus šuniukas!“ Negalima leisti vaikui daiktus ar drabužius rinktis pagal grožį. Širdis verkia, kai matau nepatogius batus avintį vaiką. Vos paeina, užtat koks gražus ant jų mikimauzo piešinys! Drabužis žiemą turi būti šiltas, patogus, saugoti nuo drėgmės. Šuo – geras, draugiškas, atsidavęs šeimininkams. Štai mūsų didysis pudelis Abra Kadabra pagal šios veislės šunų grožio sampratą yra baisus, mat yra ne iškarpytas kaip modelis, o patogiai trumpai nukirptas, bet mums jis – nuostabiausias pasaulyje. Dar sunkiau suprasti, kai pagal grožį žmonės renkasi antrąją pusę.
Nauris: Kitas keistas žodis yra „brangu“. Visi norime būti brangūs, bet kai vaikas paprašo jūsų kokio nors daikto, atsakote: „Per brangu.“ Ką tai reiškia? Kad vaikas nėra toks brangus kaip tas daiktas? Ar kad pats esate pigus, todėl negalite sau to leisti? Žmonės dažnai vartoja sąvokas „pigu“ ir „brangu“, bet iš tikrųjų yra tik reikalingi ir nereikalingi daiktai. Už nereikalingą net ir 2 eurai per brangu. Kai tiksliai žinai, ko tau reikia, tampi galingas, nes nepasiduodi spaudimui įsigyti tai, ko nereikia. Žmonėms siūlome nustatyti savo turto ribą – mėnesio sumą, kurią turėdami jie galėtų ištarti „jau gana“. Jei žmogus sako, kad jam niekada negana, toliau nebėra apie ką kalbėti. Jis serga vartojimo liga ir pirmiausia turi gydytis nuo jos.
O savo turto ribą esate nustatę?
Dalia: Ji maždaug atitinka vidutinį atlyginimą. Vadovaujamės laimės ekonomika, mums beveik nieko nereikia. Aš turiu tik 12 drabužių pakabų, man nesunku jas sunaudoti, todėl galiu sau leisti nusipirkti suknelę už 300 eurų. Ramiai nešioju ją jau kelerius metus kone kas antrą dieną, ir niekas nepaklausė, kodėl aš visur su ta pačia suknele. Moterys dažnai eina apsipirkti ne todėl, kad joms trūksta drabužių, o todėl, kad turi problemų dėl savivertės, bet juk niekas nemato jūsų spintos dydžio, vertina tik pagal tai, kaip atrodote dabar. Todėl geriau turėti vieną gerą daiktą nei 100 abejotinų.
Nauris: Aš jau daugybę metų nešioju to paties modelio „adidas“ sportinius batus. Kai vieni susidėvi, perku kitus tokius pat. Kam ieškoti kažko daugiau, jei esi atradęs tai, kas tave tenkina 100 procentų? Mes nesame prieš vartojimą ir netvirtiname, kad kavą reikia gerti iš popierinio puodelio, bet siūlome vartoti atsakingai. Nesakome, kad visi turi įsigyti tai, ką siūlome. Svarbiausia, kad žmonės turėtų aiškius kriterijus. Mūsų kriterijai – ilgaamžiškumas, tęstinumas, kokybė, garantija. Pirkdamas mažiau daiktų, bet kokybiškesnius, remi jų gamintojus, o ne masinę pramonę. Kruopščiai atrinktas daiktas ilgiau tarnauja ir niekada neatsibosta, tad nėra ir poreikio nuolat atsinaujinti. Kai išlaisvini nuo to savo smegenis, gali energiją, laiką ir pinigus investuoti į kitus kokybiškus dalykus – keliones, vaikų išsilavinimą, patirtis.
Dalia: Lietuvoje žmonėms vis dar svarbiau turėti, o ne būti. Gyvename dėl daiktų, karjeros, pinigų, todėl ir renkamės butą pagal kvadratinius metrus ir vaizdą pro langą, o ne pagal kaimynus. Iš tiesų žmogui reikia žmogaus. Tai teikia jam laimę, o ne papildoma sofa.
Ironiška, bet juk būtent dėl kitų žmonių neretai ir stengiamės įrengti būstus madingus, stilingus, skoningus.
Dalia: Mes su Nauriu mada nesivadovaujame. Ji skirta tiems, kurie dar nelabai žino, ko patys nori. Liūdna, kai, norėdamas būti madingas, žmogus gyvena nemėgstama pilka spalva išdažytuose namuose ir depresuoja. Namai turėtų būti jūsų atspindys. Į svečius atėjusių žmonių akys ieško savitų, tik jums būdingų detalių, mėgsta apie jas kalbėti. Tai gali būti keistas krėslas, netikėta sienos spalva, įdomi kėdės forma ir pan. Neįdomūs tie nulaižyti interjerai iš katalogų.
Jūsų namuose tokių įdomių, savitų detalių tikrai neturėtų stigti – juk Nauris už savo kurtus daiktus yra pelnęs net ir tarptautinį pripažinimą.
Nauris: Dabar jau nebekuriu daiktų, juos gali pamatyti tik muziejuje. Pagalvojau, kad kėdžių ir taip yra daug, kam kurti dar vieną? Dabar kuriu ne įdomius daiktus, o įdomius dalykus. Mums patinka bandyti tai, kas nauja. Per 9-erius metus pakeitėme 9 butus. Dabar pasinėrėme į ispanišką gyvenimą. Kiek truks statybos, nežinome, bet įvykių neskubiname.
Jei sumanytumėte ten pasilikti, Lietuvos dizaino pasauliui, ko gero, būtų didelė netektis. Juk Jūsų „Daiktų viešbutis“, „Dizaino turgus“, „Dizaino savaitgalis“ padėjo atsiskleisti ne vienam talentui.
Nauris: Kodėl netektis? Lietuvių kūrybą pristatome ir Tenerifėje. Esame ne emigrantai ar imigrantai, o migrantai. Tokia kaita naudinga tiek kiekvienam žmogui, tiek visai žmonijai. Tik nepainiokite to su atostogomis. Dažnas atostogaudamas gyvena savotiškame burbule ir grįžta toks pat, kaip išvyko. Kas kita, jei turi galimybę bent porą mėnesių pagyventi kitoje aplinkoje. Tai pakeičia įpročius, išvaduoja nuo įprastos rutinos ne tik kūną, bet ir smegenis, gimsta naujų minčių. Idealus variantas, kai šaltąjį sezoną gyveni mieste, o vasarą – kaime. Ten dirbi įvairius darbus, dalyvauji bendruomenės gyvenime. Iki išvykome į Ispaniją, migruodavome iš Vilniaus į Preilą, ten praleisdavome ne vieną mėnesį, auginome šuniukus. Juk mūsų Abra Kadabra yra net 42 šuniukų motina!
Dalia: Apie šunis galėčiau kalbėti neužsičiaupdama. Aš pati, galima sakyti, šuns būdoj užaugau. Vasarodama kaime pas senelius, lįsdavau pas šunį į būdą ir ten su juo žaisdavau. Gaila, kad dabar būti kaimiečiu tapo kone gėda. Kaimas mus žavi ne tik savo gamta, bet ir bendruomenės gyvenimu. Tai pasaulis, kur žmonės vieni kitus pažįsta. Atokios turtuolių įsigytos sodybos, kur jie atsiriboja nuo viso pasaulio, nėra kaimas. Viena yra gyventi, o kita – vartoti gyvenimą. Nuvykus į kitą šalį galima greitai viską apibėgti, nufotografuoti, sukelti į socialinius tinklus ir nusivylus ištarti: „Buvau, bet man nepatiko, ten nieko nėra.“ Nėra, nes ten ir negyvenai, tik apibėgai.
Nauris: Didelis pasirinkimas žmogui sukuria turtingumo pojūtį. Štai kodėl mieliau einame į prekybos centrus, o ne į butikus. Ateini į mažą parduotuvę, ir jei ten nėra 10 batonų ir 20 rūšių sūrio, tau atrodo, kad nieko nėra. Mums irgi taip buvo. Ir Lietuvoje, ir Tenerifėje. Beje, pastarojoje labai ribojama prekybos centrų veikla, skatinamas šeimos verslas, maži butikai. Pirmąsyk nuėjęs pas vietos mėsininką nusivyliau, kad nėra iš ko rinktis. Įsižiūrėjęs pamačiau, kad jis turi visko – ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, sviesto, net daržovių. Na, ir kas, kad žuvų parduotuvėje tą dieną yra tik vienos rūšies žuvų, bet juk pietums daugiau ir nereikia. Ką pagavo, tą pardavė. Ir jokio streso. Žmonės niekur neskuba, stovėdami eilėje bendrauja, juokauja. Ir nepyksta laukdami, kol angliškai nekalbantis pardavėjas mums išaiškins, kaip skaniai išvirti skumbres.
Dalia: Tenerifėje, mažiausiame kaimelyje, yra visko. Yra ir mėsininkas, ir žuvininkas, ir mašinų remontininkas, ir vaistininkas. Na, ir kas, kad turguje tik 5 kioskai, bet grįžti pilnais krepšiais ir puikiausios nuotaikos, nes ten vertė yra ne prekių gausa, o bendravimas. Net jei pasitaiko nupirkti prastos mėsos, žmonės vis tiek grįžta į tą pačią parduotuvėlę, nes jie pirmiausiai eina pas mėsininką, o ne mėsos. Mes, deja, nuėjome kitu keliu. Patys norime būti vertinami kaip butikai – už savo išskirtinumą, savitumą, bet pirkti vis tiek einame į prekybos centrą.
Nauris: Lietuvoje labai sėkmingai galėtume plėtoti tokią butikų, smulkaus verslo strategiją. Pirkti vieni iš kitų, nesitelkti didmiesčiuose, gyventi miesteliuose ir kaimuose. Juk ir juose namus gali įsirengti taip pat patogiai kaip mieste. Taip turėtume viską – gamtą, ramybę, komfortą ir svarbiausia – gyvą bendravimą. Šis miestuose jau tampa prabanga. Dėl kultūrinių renginių nesunku nuvažiuoti į miestą, o daugumą darbų galima dirbti nuotoliniu būdu, galima plėtoti technologijas, tada būtų lengviau migruoti ne tik į kaimą, bet ir į kitas šalis. XXI a. žmonės vis dažniau ieško ne miestų šurmulio, o gamtos, miestelių jaukumo, autentiškumo. Jei mums pavyktų tokią Lietuvą sukurti, pas mus norėtų važiuoti žmonės iš viso pasaulio.
Tai, kas veikia Tenerifėje, nebūtinai turėtų veikti ir Lietuvoje. Juk esame visai kitokio temperamento, kultūros ir charakterio nei ispanai.
Nauris: Ispanai daug kuo mums artimi. Jie neturi to daugumai Vakarų valstybių būdingo snobizmo, pasipūtimo. Ši kitados galinga šalis yra labai daug praradusi, bet žmonės išliko šilti, nuoširdūs ir paprasti. Gal todėl lietuviai taip mėgsta ten atostogauti. Aišku, ispanams saulė duoda daugiau geros nuotaikos ir gyvybės. Mums tos šviesos trūksta, todėl daugiau burbame, liūdime, o nuotaiką bandome pasikelti alkoholiu ar besaikiu pirkimu.
Dalia: Iš tikrųjų ispanai nėra emocingesni už mus. Tiesiog mes savo neigiamas emocijas slepiame, kaupiame, nors viduje kunkuliuojame, išoriškai esame santūrūs, užsispaudę. Jie viduje nieko nelaiko, vos tik garas kilo, iškart jį išleido. Todėl atrodo labai karšti ir emocingi, nors iš tikrųjų yra labai ramūs. Emocingai reaguoja nuo nulinės linijos ir vėl prie jos grįžta. O mes prikaupiame visko daug ir tada jau kaip sprogstame!.. Kai pradėjome žaisti su vietiniais tinklinį, jie mūsų nuolat klausinėjo, kas atsitiko, kodėl esame tokie įsitempę. Buvo labai keista. Juk mudu su Nauriu – tikri Avinai pagal Zodiaką, ne mažiau temperamentingi už tuos ispanus. Bet štai neturime tos vidinės ramybės, dėl to ir judesiai nervingesni. Tą stabilią vidinės ramybės būseną jie vadina „tranquila“, dažnai kartoja šį žodį.
Nauris: Kai pradedi gyventi jų ritmu, net ir tas nuolatinis šurmulys nevargina. Lietuviai grįžę namo pirmiausia užsirakina duris, užsidangsto langus, o ispanų gyvenimas atviras visiems – langai atidaryti, stalai, kėdės išnešti į terasą, gatvę. Jų butuose net izoliacijos nėra. Girdi, kaip kaimynai, kalbasi, barasi, mylisi, valgo, valosi dantis, bet tai visai netrukdo.
Dalia: Mažiems vaikams ten – tikras rojus. Jie sulaukia tiek meilės ir dėmesio, kad pasikrauna visam gyvenimui. Visi kalbina, myli, glaudžia, džiaugiasi. Padavėjas pažaidžia su tavo vaiku, kol išsirenki patiekalą, o pas mus į kai kuriuos restoranus su vaikais net įsileisti nenori. Mūsų 4-metis Martinas pabuvęs Lietuvoje vos savaitę pradėjo nedrąsiai klausinėti, kada grįšime į Tenerifę.
Ar Naurio 17-metė dukra Luka iš pirmosios santuokos taip pat vyko kartu su jumis?
Nauris: Luka gyveno su mumis nuo 7-erių metų, bet dabar ji jau turi savo kelią – mokosi žirgininkystės vienoje mokykloje Panevėžio rajone. Labai džiaugiuosi, kad atrado savo sritį. Žirgai yra visas Lukos gyvenimas.
Esate kartu jau 10 metų. Papasakokite, kaip atradote vienas kitą.
Dalia: Ieškodamos „Daiktų viešbučiui“ didesnės erdvės, su partnere Aiste Nesterovaite nutarėme, kad būtų gerai kooperuotis su dizaino studija „Contraforma“. Apsiaviau aukštakulnius ir nužygiavau pas jos vadovą Naurį Kalinauską. Apie jį buvau daug girdėjusi. Kai studijavau Dailės akademijoje, Nauris mums buvo keliamas kaip tikro, Lietuvą garsinančio dizainerio pavyzdys ir siekiamybė.
Nauris: (Nejaukiai muistosi.) Na, ne. Nebuvau aš tokia žvaigždė, kaip čia papasakojai... Nereikia taip kalbėti.
Dalia: Tikros žvaigždės niekada nežino, kad yra žvaigždės. Taip pradėjome bendrauti, užsimezgė šiltas ryšys, gimė bendras projektas.
Nauris: Dviejų kompanijų bendravimas virto dviejų žmonių projektu, iš korporatyvinio perėjome į butikinį lygį.
Tarnybinis romanas ar meilė iš pirmo žvilgsnio?
Nauris: Kvailiausias dalykas, kuris gali nutikti žmogui, yra meilė iš pirmo žvilgsnio. Kaip gali pamilti tą, kurio nepažįsti? Ką tu myli? Jo fizinį grožį? Mūsų požiūriu, žmogus žmogui visų pirma yra draugas, kad galėtum bendrauti, turi jungti bendri interesai. Aišku, fizinė trauka irgi turi būti, bet ją lemia ne išorinis grožis.
Dalia: Socialiniai ryšiai, šeima yra didžiausias turtas. Ir ne todėl, kad tai garantuoja materialią gerovę, o todėl, kad užtikrina bendravimą, pagalbą. Kai teisingai susidėlioji prioritetus, jokie pokyčiai nesukelia chaoso, nes aiškiai žinai, kas tau svarbiausia ir kur link eini.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
