Dalia Bazarienė – pedagogė, miškininkė, daugiau kaip 35-erius metus Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Beveik tiek pat laiko ši moteris pelnytai turi ir meno kūrėjos statusą, jos margučiai saugomi Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Dalios dukra Eglė – architektūros mokslų daktarė, septynerius metus gyveno Portugalijoje, ten studijavo kapinių architektūrą, mokė vietinius verpimo. Tikras džiaugsmas kalbėtis su šiomis moterimis apie Velykas, margučius ir pavasarėjančios gamtos galią mums.
Dalia, papasakokite apie save, vaikystę.
Dalia: Dabar esu pensininkė, močiutė, mama, dukra ir žmona. Užaugau kaime, iki 8-os klasės į mokyklą eidavau apie 3 kilometrus, vėliau – važiuodavau apie 16 kilometrų. Vaikams niekas nesunku, svarbu tik – kaip viską pateiksi.
Iš vaikystės atmintyje išlikę ankstūs žiemos rytai, viryklę kurianti ir blynus mums su broliais kepanti mama. Taip pat prisimenu tėtį, kaip jis važiuodavo į Vėžaičius – Klaipėdos link – pirkti medinių klumpių. Mama numegzdavo vilnones kojines, ir mes su klumpėmis eidavome į mokyklą. Jos būdavo išpieštos paukštukais, gėlytėmis, kad vaikai nesumaišytų, kurios kurio.
Užaugote kaime, tad gerai pažįstate gamtą. Kaip ji mums praneša, kad ateina Velykos?
Dalia: Gamta vaikui visai kitaip atrodydavo. Tu tiesiog tiki, klausai, lauki. O Velykų laikotarpio pradžią pajusdavome, kai penktadieniais mama liepdavo pasninkauti. Jaunam sunkiausia būdavo laukti – tėvai neleisdavo jokių dainų, jokių šokių, pykdavo, net jei eidavome į mokyklos chorą. Bet paskui tie šokiai tokio gerumo būdavo, kad nenusakysi.
Gražiai prisimenu pasiruošimą Velykoms. Visada atrodydavo, kad mamai trūksta laiko, tačiau turėjome tradiciją kepti mielinį pyragą ir duoną.
Eglė: Mama septynerius metus siųsdavo man į Portugaliją savo keptą duoną. Sakydavo: „Galiu išmokyti tave ją kepti, bet tada neturėsiu ką siųsti.“ Dar siųsdavo sūrį. O jei pritrūkdavo svorio, įdėdavo vieną kitą „Vilniaus“ arba „Lino“ saldainį.
Egle, o kokia buvo Jūsų gavėnia?
Eglė: Mano gavėnia jau buvo kitokia nei mamos, tikriausiai visiškai miestietiška. Man nevalgyti mėsos niekada nebuvo problema, aš netgi laukdavau pasninko, kad nereikėtų jos valgyti. Gavėnios pabaiga irgi neturėjo labai ryškaus ženklo, kadangi mieste judėjimo visada labai daug. Gavėnios režimą gali pats pasirinkti. Pavyzdžiui, mano draugė Luiza labai mėgsta šokoladą, o per gavėnią pasirenka jo nevalgyti.
Pastebėjau, kad rudens ir pavasario šviesa panaši, skirtumas tik tas, kad rudenį tos šviesos mažėja, o pavasarį – daugėja. Tas šviesos daugėjimas ir yra stipriausias vidinio atgimimo jausmo budintojas.
Kaip dabar ruošiatės Velykoms?
Dalia: Kaip Kalėdoms, taip ir Velykoms reikia susitvarkyti namus. Tik iki Velykų nėra to dovanų maratono, dovanojami tik margučiai. Stygių jaučia vis mažiau žmonių, tad vis sunkiau juos nudžiuginti. Per Velykas vis dar labai populiaru dovanoti margutį, ir tai džiugina. Mūsų šeima nuo seno turi tradiciją gaminti įdarytus kiaušinius. Kiaušiniai kietai išverdami, perpjaunami išilgai per pusę, išimamas turinys, o lukštas išsaugomas. Tada kiaušiniai sumalami, su sviestu pakepinamas smulkiai supjaustytas svogūnas, įmušamas žalias kiaušinis ir pridedama labai daug krapų. Galiausiai viskas išmaišoma, sudedama atgal į lukštą ir orkaitėje iškepama.
Eglė: Velykiniams patiekalams negalioja tokios griežtos taisyklės kaip Kūčių. Ant mūsų stalo būna gal tik vienas kitas tradiciškesnis. Tai – iš tėčio mamos išmokti minėti įdaryti kiaušiniai, tortas, koks nors keptas paukštis, duonos gira... Velykų stalas kasmet šiek tiek keičiasi, vienintelis privalomas elementas yra margutis.
Ką nauja viena apie kitą sužinojote rašydamos knygą „Savas margutis“?
Eglė: Nesužinojau nieko nauja, ko nežinojau anksčiau. Tik daug ką, ką žinojome, užrašėme, nufotografavome, todėl visi tie dalykai liks. Šis darbas yra tarsi mediumas tarp skirtingų kartų. O knyga pirmiausia labai svarbi mūsų šeimai. Tikimės, kad bus svarbi ir kitiems.
Dalia: Mums su Egle labai smagu, kad knygos žmonėms reikia, – tikriausiai ji atsirado reikiamu laiku. Nuo Nepriklausomybės pradžios vis labiau atsigręžiama į tradicinę kultūrą, atgaivinta daug amatų, pavyzdžiui, žmonės imasi austi, turbūt pradės ir verpti. Atrodė, kad viso to nereikia, bet reikia saviraiškos, reikia žinojimo, kad pats daug ką gali padaryti. Taip ir su margučiais.
O kur mokėtės marginimo technikos, raštų?
Dalia: Atsimenu, kaip mama margindavo, kaip ant viryklės kaitindavo vašką, kaip skubėdavo, tačiau man jos raštai neužsifiksavo. Aišku, dažė tik svogūnų lukštais. Kai atvažiavau į Kauną studijuoti – Politechnikos institute, kiaušinių marginimas man tapo sąmoningesniu veiksmu, įgavo prasmę. Gyvenau bendrabutyje, su kaimynais merkdavome kiaušinius į bendrus dažus, dalydavomės idėjomis, kopijuodavome vieni kitus, mokydavomės vieni iš kitų, – buvo sovietmetis. Tad, sužinojusi, kad 9-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos tautodailininkų sąjunga kiaušinių marginimą jau ėmė laikyti liaudies meno šaka, tikrai nustebau.
Ar labai skiriasi dviejų kartų – mamos ir dukros – raštai, simboliai?
Eglė: Aš labai gerai nusirašinėju nuo mamos (juokiasi).
Dalia: Marginimo raštas, kaip ir rašysena, – visų skirtingi, tačiau mūsų su dukra labai panašūs. Esu pastebėjusi, kad šeimos turi savo raštus. Nemanau, kad nusirašinėti yra nuodėmė, nes vis tiek savo rankomis pieši ir vis tiek išeis savaip.
Ir spalva, ir ornamentai turi savitas reikšmes. Pagrindinės lietuviškų margučių spalvos yra žemės – ruda ir juoda – bei raudona, tai yra sveikatos, gyvybės spalva. Visos kitos mūsų protėviams nebuvo labai svarbios. Norint išgauti juodą, reikia naudoti juodalksnių žievę. Ir nudažo taip, kad kiaušinius gali ir virti, ir plauti, – spalva nenusiplaus. Panašiai dažo ir ąžuolų žievė, tik kiaušiniai tampa pilkšvesni. Kad galėtume margutį dovanoti kaip atviruką, turime jį sukurti gražų. Sakoma, kad namie visada turi būti senų velykinių kiaušinių, nes jie saugo nuo ligų, nelaimių, gaisrų. Ir net nuo vagių.
O kokių senų tradicijų laikomasi prie Velykų stalo?
Dalia: Per Kalėdas tėvas dalija kalėdaitį, o per Velykas mama – pašventintą kiaušinį. Jį nulupa, supjausto į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi šeimos narių, ir dalydama kiekvienam ko nors palinki. Tai sujungia šeimą. Kai kurie sakytų, kad tai – tik smulkmena, tačiau visas mūsų gyvenimas susideda iš smulkmenų. O jei jau švenčiame, tai švęskime kaip mūsų protėviai. Tada šventės bus mistiškesnės, paslaptingesnės, kilnesnės.
Eglė: Menas padeda susitikti su buvusiomis kartomis. Dalijamasi istorijomis, kurių gal net neprisimintume.
Dalia, Jūs gyvenate Kaune, o Eglė – Vilniuje. Kaip neprarandate ryšio su gamta?
Dalia: Manau, Lietuva dar nenutolusi nuo gamtos. Dauguma žmonių dar turi savo kaimus, mėgstamus miškus, ežerus, yra pajūris. Šiais metais per Velykas pavasario nereikės parvyti, jis pats atbėgs. Šiemet viskas taip ankstyva. Apskritai pavasaris yra labai spartus, kartais nespėji apsižvalgyti, o jis jau visu žalumu veši.
Eglė: Nė viename mieste nėra sukurta miestietiškos gamtos, parko erdvių. Visos jos yra truputį atsitiktinės. Tarsi pauzės, dykros. Mieste gamta šiek tiek vargsta, ji palikta savieigai ir tuo labai panaši į užmiesčio.
Kokių su Velykų laikotarpiu susijusių burtų, skaitymo, spėjimo iš gamtos paslapčių žinote?
Dalia: Per Velykas žmonės stebėdavo vėjo kryptį. Sakydavo – iš kur vėjas Velykų rytą pučia, tokie bus ir metai. Pietys, šiltas vėjas reikšdavo gerus metus, vakarų – lietingus, šiaurės ir rytų – šaltus.
