„Pagal išsilavinimą esu biologė, o pagal prigimtį – visiška humanitarė. Kurį laiką mokiausi Maskvoje, dirbau Tolimuosiuose Rytuose, keliaudavau į Čiukčijoje rengtas ekspedicijas. Buvau mokslininkė, bet pakeičiau darbo kryptį ir iki pensijos 15 metų dirbau Taikomosios dailės muziejuje.
Su profesijomis keitėsi ir mano stilius. Kai buvau biologė ir važinėjau po miškus, tundras ir balas, jis buvo vienoks, kai studijavau doktorantūroje Maskvoje – visiškai kitoks.
Buvau aukšta ir liekna, taigi man viskas tiko. Mėgau fuksijų spalvą, nešiojau trumpus sijonus. Dabar gal ir norėčiau pasipuošti romantiška, mezginiais puošta suknele, bet nebeturiu tam tinkamos figūros. Be to, esu plačių mostų žmogus (juokiasi). Man svarbu, kad būtų patogu, kad galėčiau laisvai pakelti rankas, niekur neveržtų. Nelaikau savęs stilinga. Tiesiog stengiuosi nedemonstruoti defektų ir drabužius pasirinkti pagal amžių bei figūrą. Manau, didžiausias įvertinimas moteriai – kai prisimenama, kad ji gražiai atrodė, bet sunku pasakyti, ką tiksliai vilkėjo.
Kai pagalvoju apie stilingą moterį, prieš akis išvystu Maskvos literatų namų administratorę Estezę Petrovną. Tada ji man atrodė kokių šimto metų, nors iš tikrųjų buvo maždaug 70-ies. Bet tokia elegantiška! Visada su juoda suknele, į kuodą susukti juodi plaukai, žiedas su briliantu, laikrodis. Keisdavosi tik auskarai ir karoliai. O kai praeidavo, iš paskos nusidriekdavo kvepalų šleifas. Galvodavau: „Viešpatie, kaip galima visada taip gražiai atrodyti?“ Tai man iki šiol yra pavyzdys, kokia turi būti vyresnio amžiaus moteris.
Neskiriu pernelyg daug dėmesio detalėms, visada sakau: „Svarbiausia, kad būtų tvarkingi nagai ir ragai.“ (Juokiasi.)
Plaukus jau daug metų kerpu trumpai, jų spalva natūrali. Veidą prausiu vandeniu ir putomis, stengiuosi nepamiršti patepti kremu. Mėgstu makiažą, ryte odą padengiu drėkinančia, nuo žalingų saulės spindulių saugančia kremine pudra, lūpas paryškinu dažais, sušukuoju antakius. Tai užtrunka vos kelias minutes, bet leidžia gerai jaustis.
Niekada nebijojau pasenti ir neslėpiau savo amžiaus. Gal dėl to, kad mano mama seno labai gražiai? Ji buvo šimtu procentų moteris, motina, močiutė – baltais plaukais, pačios megztais drabužiais, rūpestinga, mylinti. Nesidažė, nenaudojo jokios kosmetikos, bet puikiai atrodė. Turėjo įgimtą skonį.
Jei galėčiau grįžti į praeitį ir ką nors sau patarti, liepčiau greičiau mesti rūkyti ir pradėti sportuoti. Ir nustoti ieškoti priežasčių būti nelaimingai. Dabar jau išmokau džiaugtis gyvenimu ir tai darau kiekvieną dieną.“
Šukuosena, makiažas – Agnės Petrauskaitės
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
