Viename Vilniaus mikrorajone pasibeldžiu į namo duris. Guvi moteris atveria duris ir pakviečia vidun, kur vos peržengus slenkstį nosį paliečia vos juntamas švelnus raugo kvapas. Suprantu, kad būtent šitame name, iš kurio atsiveria nepakartojamas vaizdas į žibutėmis nupiltą šilą, ir gimsta duona.
Šiandien esate duonos kepėja, tačiau ne visada taip buvo. Papasakokite, kaip duona atsirado Jūsų gyvenime?
Išties įdomus mano gyvenimas. Gal todėl, kad reikalui iškilus, nebijau priimti ryžtingų sprendimų.
Užaugau kaime, Pakruojo rajone Martyniškio kaime. Šiuo metu ten belikęs viensodis. 11 metų praleidau Šiauliuose – tapau radijo technikos aparatūros inžiniere, dirbau televizorių gamykloje. Ten sukūriau šeimą, gimė sūnus Ernestas, dukra Jolanta.
Tačiau šeimoje nutiko nelaimė – mama pateko į autoavariją. Iš laidotuvių grįžtančius giedotojus vežęs autobusas rėžėsi į traktorių. Mamai sutraiškė abi kojas. Gydytojai neslėpė – bus ligonis „ant patalo“. Mama nesutiko važiuoti nė pas vieną iš 4 vaikų, tad aš nutariau grįžti pas ją į kaimą. Taip ir pradėjau ūkininkauti.
Neslėpsiu – buvo labai liūdna palikti miestą, draugus, darbą. Dabar jau žinau, kad jokiu būdu negalima sakyti „niekada“. O juk aš visą laiką kartojau, kad jau aš tai niekada į kaimą neisiu...
Su vyru svarstėme – na, gal 5 metus pagyvensime. O išbuvome 25-erius.
Koks gyvenimas Jus pasitiko kaime?
Iš kostiumėlio – į tvartą. Kaime manęs laukė gyvuliai, naminiai paukščiai, užraugta duona. Teko vėl melžti karves, ko augdama taip smarkiai nemėgau, taip nemėgau... Žvelgdama iš dabartinio laiko taško suprantu, kad Aukščiausiasis viską sudėlioja taip, kad tereikia su meile priimti ir viskas eisis sklandžiai.
Dabar visi ūkininkus myli, jų darbą vertina, o tada buožėmis, srutininkais vadindavo – purvo netrūko. Tačiau viduje aš sau vis kartojau, kad šiuo metu turiu tai daryti ir viskas. Visą pieną perdirbdavau ir veždavau į Šiaulių turgų parduoti. Diena dienon – sūriai, varškė, grietinė, sviestas. Vėliau žmonės ir pieną ėmė pirkti, kai „atsikando“ parduotuvėse perkamo. Manau, jei dirbi su meile, visada sulauksi rezultato. 16 metų rankomis melžiau 10 karvių, prižiūrėjau nevaikštančią mamą, vėliau slaugiau ir anytą. Dabar, kai atsimenu, galvoju, kaip aš fiziškai visa tai ištvėriau... Per 16 metų teturėjau 15 dienų atostogų.
Ūgtelėję vaikai ėmė raginti parduoti karves, tad vieną kartą ir ryžausi. Kai savo pirkėjams turguje pasakiau, kad nebeatvažiuosiu, dovanos netilpo į mašiną...
Bet kažkokį planą vis tiek turėjote, ką veiksite.
Po teisybei, mąsčiau, kad mėnesį išvis nieko nedarysiu ir net negalvosiu. Tačiau dar kurį laiką, būdavo, atsikeliu 5 valandą ryto ir lekiu į lauko virtuvę.... Pakeliui atsimenu, kad gi nieko man ten nereikia (juokiasi).
Tuo metu kaime buvo liūdna gyventi. Sovietmečiu žmonės dirbdavo kolūkyje, pasivogdavo ko nors ir taip gyvendavo. Nelikus kolūkių žmonės nebemokėjo savarankiškai gyventi, ne vienas ėmė gerti. Kaime vos 3 vaikai buvo iš normalių šeimų, o net 27 – iš tų nusigyvenusių. Pusė šių vaikų per mano namus perėjo – juos ir gydydavau, ir pamaitindavau, ir miegoti priglausdavau. Žinoma, dabar turbūt už tai mane nubaustų, tačiau tada nebuvo kam pagelbėti tiems vaikams. Ūkininkaudama 10 metų buvau parapijos „Caritas“ pirmininkė, tad pažinojau tuos vaikus, jų tėvus ir norėjau jiems padėti.
Kaip tik tada kolegė ir pakvietė mane padėti kurti vaikų dienos centrą, kur jie galėtų leisti laiką, ruošti pamokas, sulaukti pagalbos. Tai buvo visiškai mums nauja veikla, rašėme projektus, tvarkiau buhalteriją, galva ūždavo nuo idėjų ir veiklų. Šis vaikų centras iki šiol gyvuoja.
Tačiau aš per 7 metus pajutau viską atidavusi, supratau, kad noriu imtis kažko kitko. Važiuodavau į darbą centre ir melsdavausi: „Dieve, atsiųsk man kokią protingą idėją, kuo galėčiau užsiimti. Ir staiga, gal po 3 mėnesių, man šauna mintis – o kodėl aš duonos nekepu!“ Ūkininkaujant krosnis man labai padėdavo – pašaunu į krosnį duoną, vyniotinį, kugelį ir galiu eiti darbų dirbti. Visas kaimas žinodavo, kad penktadienis – bandelių metas.
Taigi, ėmiausi duoną kepti ir ne bet kokią – o pagal šeimos receptą, kurį mama buvo perėmusi iš savo mamos. Gal iš septinto karto man pavyko raugą pagaminti tokį, koks buvo mamos. Iškepdavau duoną ir nešdavau tetai ragauti, kol mane patikino, kad iškepiau TĄ duoną. Su duona vėl grįžau į Šiaulių turgus, prekiavau renginiuose.
Viena sukdavotės?
Man padėdavo Sigutė. Tai mano globotinė, kurią, nusivylusią gyvenimu ir netekusią tėvų, priglaudžiau į savo šeimą. Mano vaikai jau buvo suaugę ir palikę namus. Sigutė išmoko duoną užmaišyti, iškepti, o prieš kelerius metus kartu su manimi persikėlė į Vilnių ir dabar jau pati dirba maitinimo įstaigoje.
Papasakokite, kokie vėjai Jus atpūtė į Vilnių.
Sūnus pasiūlė man prižiūrėti anūką. Metus kiekvieną pirmadienį važiuodavau į Vilnių, penktadienį grįždavau į kaimą, o šeštadienį su Sigutės iškepta duona lėkdavom į turgų. Kaip tik tuo metu išsiskyrė mano ir vyro keliai, tad pamažu supratau, kad Vilnius, kur gyvena vaikai ir anūkai, man tapo kur kas artimesnis. Ir štai jau beveik treji metai aš čia ir gyvenu.
Ir Vilniuje kepate gardžią ruginę duoną.
Tikrai taip. Turiu net keturis tautinio paveldo receptus – ruginės „Bajoraitės“ duonos, ragaišio, pyrago ir meduolių. Mano mamos ruginės duonos receptui – daugiau kaip 100 metų. Dažniausiai ir kepu duoną, jos labiausiai žmonės prašo. Nekeisdama recepto tešlą minkau tik rankomis mediniame duonkubilyje, o kepu malkinėje krosnyje.
Kur Jūsų duonutės ieškoti?
Prekiauju Benedikto turguje, tiekiu į sveiko maisto krautuvėles. Apie duonos kelią pasakoju Pilaitės vėjo malūne.Taip pat namuose ir įvairiuose renginiuose rengiu edukacinius užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, kurių metu pasakoju duonos istoriją ir visi kartu kepame duoną krosnyje arba ant laužo. Patikėkite, tuo metu net nekantriausi paaugliai telefonus pamiršta. Susėdę valgo šiltą duoną su sviestu ir prašo dar iškepti – namo nori parsinešti. Taip pat rengiu tradicinius mergvakarius – su duonos kepimu, vainikų pynimu ir visomis paslaptimis.
Kas svarbiausia kepant duoną?
Visada akcentuoju, kad maišant duoną negalima šūkauti, nevalia pykti. Ir iš tiesų – kartą užsiminkiau du duonkubilius duonos, o pas mane viešėjo visi 4 anūkai. Ir atbėga jie pykdamiesi pas mane į kepyklą. Jiems sakau, kad negalima prie duonos pyktis, tačiau jie niekaip negali nurimti. Tuo metu jau minkiau duoną kituose dviejuose duonkubiliuose. Vėliau rodžiau vaikams: tie patys produktai, ta pati krosnis, tačiau iš antrojo minkymo kepta duona visa išsikraipiusi, suskeldėjusi... Taigi, pagrindinis ingredientas yra meilė.
Su kuo Jums duona skaniausia? Jūs turbūt tik savo duoną valgote.
Taip taip, valgau tik savo keptą duoną. Paragauju, žinoma, ir kitokios, bet vis nusistebiu: kam pridėti visokių dalykų, jei duonai pakanka raugo, vandens, miltų, druskos ir trupučio kmynų. Daugiau nieko nereikia. Vaikystėje man skaniausia būdavo duona su uogiene ir pienas. Dabar man labiausiai patinka ją valgyti vieną. Truputį palaukiu, kol apdžiūva ir man ji tokia skani...
Ir tai yra labai maistinga duona – suvalgius 100 g juodos ruginės duonos gauname 75 procentus organizmui per dieną reikalingų mikroelementų. O ruginę duoną galima laikyti mėnesį. Ir skaniausia ji dvi savaites pastovėjusi. Mano klientai tai jau puikiai žino (šypsosi).
Beje, iškeptą duoną galima ir užšaldyti, pasidėti vėlesniam laikui.
Tai kam perduosite duonos receptų paslaptis, kas iš atžalų duoną keps?
Manau, kad tai bus mano penkaimetė anūkė Dominyka. Ji viską žino apie raugą, apie duoną, užėjusi į kepyklą visada atsiklausia, ar gali duonutę pabučiuoti. Ji turi ypatingą jausmą duonai. Ir aš dėl to labai džiaugiuosi.
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
