Dvidešimtosios Vilniaus knygų mugės viešnia Nora Ikstena (49 m.) per pastaruosius kelerius metus tapo žinomiausia latvių rašytoja pasaulyje. Pernai Londono knygų mugėje pristatytas jos naujausias romanas „Motinos pienas“, kuriame pasakojama ypatinga mamos ir dukters kovos ir meilės istorija, galutinai atvėrė rašytojai vartus į anglakalbį literatūros pasaulį ir jo skaitytojų širdis. Neatsitiktinai ir šio romano lietuviškas vertimas – viena laukiamiausių Vilniaus knygų mugės naujienų.

Praėjusieji metai Norai Ikstenai buvo išties sėkmingi: ji gavo Prestižo apdovanojimą kaip žinomiausia pasaulyje XXI a. Latvijos rašytoja; trims Baltijos šalims pristatant Londono knygų mugėje nacionalinę literatūrą, ji buvo ryškiausia latvių literatūros žvaigždė, Londono knygų mugės dienos autorė. N. Ikstenos romano angliškas vertimas, tiesa, iš „Motinos pieno“ pervadintas į „Sovietinį pieną“, susilaukė recenzijų pasaulinės auditorijos žiniasklaidoje – britų dienraštyje „The Guardian“, literatūros leidiniuose „World Literature Today”, „White Review“ ir kt.

N. Ikstena neatsiejama ir nuo latvių literatūrą Londone pristačiusios vadinamosios #iamintrovert kampanijos, kuria skleidžiama pasauliui žinia, kad Latvija – introvertų šalis. Pasak rašytojos, latviai yra introvertai, nes šis genas įrašytas jų foklore, o rašytojai yra introvertai pagal prigimtį, jie sugeria išorės pasaulį, transformuoja jį į kitą realybę ir ekstravertiškam pasauliui duoda naujų formų bei naujos jėgos.

„Motinos pieno“ tarptautinė sėkmė rašytoją nuolat verčia keliauti, tad ir mūsų pokalbis klojasi laiškais tarp jos kelionių ir trumpų atostogų likus mėnesiui iki Vilniaus knygų mugės, kai romanas lietuvių kalba dar tik spausdinamas. Tai mane išsyk skatina N. Ikstenos klausti, ką jai reiškia jos romano tarptautinė sėkmė ir pasaulinis kūrybos pripažinimas?

„Esu pastebėjusi, kad labiausiai žmones jaudina asmeniškiausios istorijos. Rašydama „Motinos pieną“ buvau itin sąžininga ir atvira, todėl tas procesas buvo labai emocingas ir sunkus. Sąžiningumo ir nuoširdumo sulaukiau ir iš daugybės skaitytojų – tiek Latvijoje, tiek už jos ribų. Šis grįžtamasis procesas vis auga. Štai ką tik lankiausi Japonijoje, ten susidomėjimas mano knyga milžiniškas, nors vertimas į japonų kalbą dar tik pasirodys. Kaip įdomu, kai pagalvoji, juk mano knygos veiksmas vyksta labai konkrečioje vietoje – sovietinėje Latvijoje, bet romano istorija – apie meilę, apie labai sudėtingą motinos ir dukters santykį, ir tai atpažįstama bei suprantama bet kurioje pasaulio vietoje. O galvodama apie sėkmę visada sakau – reikia nepamiršti, kad kiekviena sėkmė turi savo kainą.“

Nora Ikstena

Asmeninio albumo nuotr.

Sėkmės kaina, be jokios abejonės, yra N. Ikstenos išpažintinis atvirumas ir autobiografijos refleksija literatūroje. „Rašydama šį romaną buvau labai sąžininga ir net pernelyg negailestinga savo šeimos istorijai. Taip, „Motinos pienas“ yra dalis mano asmeninio gyvenimo. Mano motinos tragiško gyvenimo. Dalis didžiulės mamos ir dukters meilės. Kai prisilieti prie savo asmeninio gyvenimo, kai jį pajudini, labai skauda – ir giliai. Šio romano rašymas atėmė begalę energijos, aš net ir dabar, praėjus jau beveik ketveriems metams, nesijaučiu galutinai atsigavusi“, – sako rašytoja.

Latvių literatūros šimtmečio projektas

2013 m. latvių rašytoja Gundega Repšė inicijavo literatūrinį projektą „Mes. Latvija. XX amžius“ Jo idėja – perpasakoti, persvarstyti vieno šimtmečio istorinius įvykius ir istorijas. Tam buvo pasitelkta trylika skirtingų rašytojų, kiekvienas pasirinko tam tikrą istorinį XX a. laikotarpį ir detalizavo jį savo romane. „Mes. Latvija. XX amžius“ tapo bene sėkmingiausiu Latvijos valstybingumo atkūrimo šimtmečio projektu (ir neabejotinai keliančiu nuoširdų pavydą, – įsivaizduokite, jei ir lietuvių rašytojai būtų taip sugalvoję!)

Viena iš trylikos autorių – N. Ikstena, būtent šiam projektui ji parašė „Motinos pieną“. Ši jungtis, žinant autobiografinį romano klodą, kelia bene smalsiausią klaustuką. Ir, pasirodo, neatsitiktinai. „Apie „Motinos pieną“ pradėjau galvoti 1998 m., parašiusi savo pirmąjį romaną „Gyvenimo šventė“. Jame pasakojama apie dukrą, kuri vyksta į savo motinos laidotuves praktiškai nieko nežinodama apie jos gyvenimą. Per laidotuves visa tai dukrai papasakoja septyni žmonės. Pirmąjį šio romano egzempliorių gavau dieną prieš savo mamos laidotuves. Tai buvo neapsakomai tragiškas jausmas. Prireikė beveik 20 metų apgalvoti „Motinos pieną“. Jame pasakojama istorija kažkuo panaši į „Gyvenimo šventę“, bet aš ją parašiau visiškai kitokia maniera, pasitelkusi visai kitą struktūrą. Kai pirmąkart išgirdau apie projektą „Mes. Latvija. XX amžius“, iškart žinojau, kad jame dalyvausiu su „Motinos pienu“. Šis projektas sukėlė didžiulį Latvijos skaitytojų susidomėjimą nacionaline literatūra. Didžioji dalis šio projekto romanų tapo bestseleriais. Žmonės nepaliaujamai stovėdavo knygų eilėse bibliotekose. Apie „Motinos pieną“ žinau tiek, kad kai kurios bibliotekos netgi buvo skyrusios specialų jo skaitymo terminą – vieną naktį. Per pietus gauni knygą ir jau kitą popietę turi grąžinti.“

Moterų galia ir tradicija

„Motinos pieno“ skaitomumas nuolat pabrėžiamas ir anglakalbėse recenzijose greta ryškinant vieną kertinių rašytojos kūrybos dėmenų – dėmesį ir atidą moterų gyvenimams, vienos šeimos skirtingų kartų moterų likimams. Kaip kažkada taikliai pasakė viena bičiulė, N. Ikstena yra tos puikiosios latvių matriarchato genties. Ir pati rašytoja atvirai deklaruoja, kad moterys yra stiprioji Latvijos lytis. Paklausta apie jos kūrybai būdingą feministinę perspektyvą, moteriškumo ir motiniškumo liniją, Nora išsyk atsako – stipri motinystės tradicija atėjusi iš latvių folkoro. „Mūsų moterys buvo dainininkės ir pasakorės, mokėjo latviškas dainas (nuo lietuviškųjų skiriasi rečitatyvu, istorijų siužetais ir poetiniais intarpais, – aut. past.) mintinai. Aš esu moteris rašytoja, tad negaliu rašyti iš vyrų perspektyvos, nes šį pasaulį, kaip ir didžiausius gyvenimo klausimus, matau iš savo, moters, perspektyvos. Mano knygose nėra vyrų pasaulio, vyrai visada – tarsi paraštės veikėjai. Išskyrus vieną, pranokstantį, tiksliau – sujungiantį, visas ribas. „Motinos piene“ yra Jesė, androginas, kuris yra meilė pati sau, peržengianti visus lyčių barjerus ir skirtumus. Jesė – grynosios meilės simbolis, nes kartu simbolizuoja ir motinos minčių Jėzų, kurį, iki sutiko tikrąjį Jesę, visada vadindavo tik Jese.“

Romano „Motinos pienas“ struktūra yra tarsi įsivaizduojamas, bet niekada taip ir neįvykęs motinos ir dukters pokalbis, dėliojamas jų vidinių monologų epizodais. „Pasirinkti tokią pasakojimo struktūrą – tai it eiti plonu ledu. Bet aš norėjau, kad šie du skirtingi balsai turėtų galimybę ir erdvę tapti vienu, ir taip parodyti skirtingų šeimos kartų slėpiningumą, gyvenimą ir meilę. Man atrodo, kad pasirinkau teisingą ir tinkamą būdą papasakoti savo istoriją“, – tikina N. Ikstena.

Sovietinis pienas

Skaitydama romaną ne kartą galvojau, kaip motinos ir dukters istorijos ir santykiai būtų susiklostę, jei dukra, kaip kad nesyk pati svarsto romane, būtų gimusi Vudstoko laikų Amerikoje, o ne sovietų okupuotoje Rygoje? „Taip, „Motinos pienas“ yra romanas ne tik apie motinos ir dukters santykius, bet ir apie tai, kaip išgyventi ar neišgyventi narve. Romane yra epizodas, kur žiurkėnas, „bjaurus žiurkėnas, kuris nekentė nelaisvės“, suėda savo vaiką. Tai labai simboliška, nes jis nenori ir nelinki savo vaikams tokio paties nelaimingo likimo nelaisvėje. Kaip romane sako dukra, „žiurkėnas suėdė savo vaiką ir po to numirė iš laisvės ilgesio.“ Ši metaforiška narvo situacija sovietmečiu sugriovė daugybę gyvenimų. Aš manau, kad pasaulis turi sužinoti šią istorinę tiesą“, – užtikrintai sako N. Ikstena. Ir čia pat priduria, kad štai jau minėti japonų skaitytojai yra išprotėję gerąja prasme, nes beveik nieko nežino apie sovietmečio epochą, bet tai juos, kaip ir italus ar anglus, užkabina.

Tai, kad romanas teikia istorinių žinių, pasak N. Ikstenos, ją išties džiugina. Dabar ji jau gali ramiai žiūrėti ir į pakeistą jos kūrinio pavadinimą: „Taip, pavadinimas „Sovietinis pienas“ paveikus ir užkabinantis anglakalbį pasaulį, nors kai pirmąkart išgirdau leidėjos norą keisti pavadinimą, nuliūdau, – prisipažįsta rašytoja. – Paskui juokais pasiūliau – pavadinkime jį „Sovietiniu pienu“. Ir dabar akivaizdu, kad tai labai geras pavadinimas, nes romane kalbu ne tik apie apkartusį tikrąjį motinos pieną, bet ir metaforiškai apie tą kartėlį, persmelkusį Sovietų Sąjungos okupuotą gimtąją šalį, visus ilgus sovietmečio metus ir jame gyvenusius žmones.“

Prakalbus apie sovietmetį, N. Ikstenai prisipažįstu, kaip giliai skaudžiu iškalbumu į sąmonę įsirašė du jos romano sakiniai: „Mintis, kad aš gimiau šioje košėje ir kad joje man teks numirti, atrodė pasišlykštėtina. Aš net neturėjau atsiminimų, kuriuos turėjo mano motina ir tėvas.“ Tad klausiu rašytojos, ar yra koks būdas, kuriuo galėtume susigrąžinti tuos savo tėvų ir senelių kartos prisiminimus? Kaip mums permąstyti sovietmetį? Ir kaip su šia specifine Rytų Europos istorija ir patirtimis supažindinti likusį pasaulį? „George’as Orwellas yra pasakęs, kad vienintelė tikra istorija yra mūsų asmeniniai atsiminimai. Aš šiai minčiai pritariu. Mūsų atmintis – vienintelė gyva istorija, kurią galime perduoti. Būtent per savo atmintį, asmeninius prisiminimus privalome kautis su praeities šešėliais ir šmėklomis. Tam, kad galėtume nuo jų iš(si)valyti ir taip praskaidrinti savo dabartį ir ateitį.“

Motinos pienas

„Aš nenorėjau duoti savo dukteriai motinos pieno, kad ji neįsiurbtų per jį mano slogučio“, – ne kartą romane teisinasi sau ir kitiems motina. O dukra skaitytojui vis primena: „Motinos pieno kvapą man vaikystėje atstojo vaistų ir dezinfekcinio skysčio aromatai, kurie nuolat tartum debesis sklandė aplink motiną.“ Ar šis motinos saugos veiksmas nemaitinti dukters savo gyvenimo nuovylio kupinu pienu nėra it bėgimas nuo besąlygiškos meilės? N. Ikstena pritariamai atsako: „Taip, manau, kad knygoje justi tikras dukros sielvartas dėl motinos sprendimo nemaitinti jos savo pienu, apkartintu nenoru gyventi. Taip, apie tai galime mąstyti ir kaip apie bėgimą nuo meilės, juk nesvarbu – kartus ar saldus, blogas ar geras, jis yra vienas vienintelis – tavo motinos pienas.“

Šis pamatinio motinos ir dukters ryšio trūkumas lemia, kad romane N. Ikstena konstruoja atvirkštinę situaciją: „Mano tekstas rodo dukters kovą už motinos gyvenimą. Dukra yra priversta tapti savo motinos motina. Ji desperatiškai nori motiną grąžinti į gyvenimą, bet jai, deja, nesiseka laimėti šio mūšio.“ Savinaikos mūšio nelaimi ir motina, būtent jis ją gyvenimiškai nulenkia, o skaitytojui atima žadą. N. Ikstenos klausiu, ar nėra taip, kad savinaika buvo neišvengiama sovietinio gyvenimo dalis, lėmusi tuos trūkinėjančius ir nerimo kupinus šeimų ryšius? „Ne visai, – atsako rašytoja. – Su savinaika ir aš pati nuolat kovoju. Manau, ji gali ištikti bet kada ir bet kokio politinio režimo sąlygomis, netgi gyvenant demokratinėje šalyje. Depresija ir nerimas yra mūsų šimtmečio ženklai, plačiai paplitę. Mes turime su tuo kovoti meile gamtai, natūralumui, paprastiems gyvenimo dalykams. Turime džiaugtis ir būti laimingi, kad esame sveiki ir mylimi, kad turime namus. Aš, pavyzdžiui, myliu savo sodą, savo šunį, dukterėčią Norą, savo tėvą. Esu laiminga, kai iškeliauju į miškus grybauti ir uogauti, kai triūsiu sode ar gaminu maistą savo draugams. Čia tie gelbstintys esminiai paprasti dalykai, bet savinaikos šešėlis visada yra kur nors labai šalia.“

knyga

Leidyklos TYTO ALBA nuotr.

Trumpa karjeros dosjė

* N. Ikstena kurį laiką buvo Nacionalinės kultūros tarybos pirmininke.

* Kartu su kolegomis ji įsteigė Tarptautinius rašytojų ir vertėjų namus Ventspilyje.

* Nuo 1998 m. organizuoja literatūros festivalį „Prozos skaitymai“.

* Prestižinis britų literatūros žurnalas „The Times Literary Supplement“ romaną „Motinos pienas“ įtraukė į geriausių mažųjų leidėjų knygų sąrašą, o skaitytojams linkėjo pažintį su latvių literatūra pradėti būtent nuo šio N. Ikstenos kūrinio.

* „Motinos pienas“ nominuotas Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko įsteigtai literatūrinei premijai.

Trumpa asmeninė dosjė

Kaip tapti gera rašytoja? „Viena vertus, tai duotybė pasakoti istorijas. Prisiminkime Karen Blixen, ji turėjo tą Dievo dovaną rašyti. Kita vertus, tai labai sunkus darbas. Turi labai daug rašyti, kad parašytum savo geriausią knygą.“

Literatūra ar gyvenimas? „Gyvenimas yra didesnis už literatūrą.“

Rašymo rutina. „Jei atvirai ir nuoširdžiai, aš nemėgstu rašyti. Man labiau patinka visi kiti dalykai. Esu rašytoja per atsitiktinumą. Visai įsivaizduočiau save virėja turtingos šeimos namuose.“

Knygos ir kava. „Nesu aistringa skaitytoja. Kai pasirenku knygą, tai noriu kuo ilgiau ją skaityti, kuo ilgiau su ja gyventi. Man labiau patinka baltas vynas negu kava.“

Medicina. „Mano mama buvo gydytoja. Visą savo vaikystę aš praleidau su jos draugais medikais. Jie po motinos mirties 1998 m. rugpjūtį kasmet susirenka tą dieną mano namuose.“

Įprasta diena. „Pastaruoju metu daug keliauju, tačiau paprastai namuose rytais pirmiausia pasisveikinu su savo šunimi, paskui einu maitinti paukščiukų (čia – žiemos režimas). Beveik kiekvieną dieną mane aplanko tėtis ir padeda prižiūrėti namą, kuriame gyvenu, senelės namą. Apskritai gyvenu ekologišką gyvenimą: darže auginu moliūgus, prieskonius ir, žinoma, gėles, kurias sodino dar mano senelė.“

Laisvalaikis. „Nemėgstu turėti laisvo laiko – tada tampu melancholiška.“

***

Žurnalas „Moteris“, 2019'03

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.