„Gyvenimas liga nesibaigia“, – sako kunigas. Jo mintys kelia suklupusius ir įkvepia viltį, kai jos nebelieka.
Socialinių tinklų jėga apgaulinga. Turite tūkstančius sekėjų, pamažu tampate kunigu žvaigžde. Argi tai – ne nuodėmė? Ne tuštybė?
Bet kas, ką darai ne taip kaip visi, atkreipia dėmesį. Ir tai – natūralu. Nesididžiuoju, kad per kunigystės metus nieko neužgyvenau, – butą mirdama paliko mama. Automobilio neturiu, nes esu davęs sau pažadą vaikščioti pėsčiomis. Mano turtas – žmonės, kurie skaito mano knygose pateiktas mintis. Investuoju į santykius, džiugina bet koks dėmesys, ištikimybė. Norėčiau, kad žmonės man kalbėtų taip, kaip aš jiems stengiuosi kalbėti. Ir kad Dievas mus išgirstų. Jis visada girdi tuos, kurie savo gyvenime ieško išeičių, o ne problemų, kurie sugeba būti vieningi, priimti kitoniškumą, talentus, negalią, nesąmones – visą Dievo mums padovanotą įvairovę.
Kunigai – beje, jų nūdienos pasaulyje vis mažėja – irgi yra tos įvairovės dalis. Tik kiek daug čia stereotipų! Gal todėl mums taip sunku priimti laisvą, atvirą dvasininką, kuris nebijo parodyti, kad yra toks kaip daugelis mūsų – vaikšto į sporto salę, plaukioja baseine, perka madingus drabužius, nešioja conversus, turi draugų, keliauja...
Reikia atsisakyti nuostatų, kad kunigas turi būti vienoks ir ne kitoks. Norvegijoje turiu bičiulį, kurio kūnas tatuiruotas. Kas sakė, kad kunigui tai netinka? Jo parapijoje pilna jaunimo. Lietuvos kunigų seminarijoje studentų trūksta ne dėl to, kad žmonės mūsų šalyje mažai meldžiasi. Mūsų šalyje trūksta asmenybių. Ne tik tarp kunigų, bet ir tarp žmonių, kurie kalba viešumoje.
Mėgstu Viktoro E. Franklio logoterapiją – kiekvienas, žinantis – kam, ištvers bet kokį – kaip. Taigi svarbu rasti tą – kam. Kam dabar gyvenu? Kam duotas mano skausmas? Kančia nieko verta, kai šalia yra mylinčių žmonių, draugų, kolegų, reikia ieškoti vilties, gerų emocijų. Jos – mūsų poilsio stotelės, kai sunku. Pavojinga ieškoti vien laimės – galime tapti maniakais.
Laimingas žmogus bažnyčioje vis dar kelia įtarimą, nes nuo senų laikų yra svarbus kančios įvaizdis. Jei dar ir apie meilę rašai – apskritai kyla klausimų. Reikia būti tvirtam, kad nuolat pasirinktum laimę ir meilę, kad laimintum, o ne keiktum. Plaukti pasroviui visada paprasčiau.
Irtis prieš srovę niekam nelengva. O kaip įtikinti senų pažiūrų dvasininkus, kad jūsų kelias teisingas? Kai kurie gal nė nežino, kas yra feisbukas...
Esu kiek kitoks, taigi turiu būti tvirtas, nes priešprieša kyla natūraliai. Stengiuosi neieškoti konfliktų, – susipykti juk lengva. Naujas patirtis mėginu integruoti, sakau – jeigu apaštalas Paulius gyventų mūsų laikais, tai kaip jis kalbėtų? Juk teigė: „Visiems tapau viskuo, kad išgelbėčiau.“ Renkuosi šiuos apaštalo žodžius, einu su savo patirtimis ir verčiu Bibliją į tokią kalbą, kurią galėtų suprasti šiuolaikinis žmogus.
Tikėjimo tiesos nesikeičia ir niekada nesikeis, bet interpretacija turi atitikti šias dienas. Kunigas privalo būti jautrus, nes jam tenka į vieną ranką paimti laikraštį su visomis šalies nelaimėmis ir pasaulio baisumais, o į kitą – Bibliją, sujungti tai ir tarti viltį, gerąją naujieną nešančius žodžius. Šiandien pamokslų niekam nereikia, mes, kunigai, nebesame mokytojai, – profesorių intelektualų pilna. Kai Jėzus rinkosi mokinius, juk nesirinko strategų, garsiausių to amžiaus filosofų. Rinkosi paprastus žvejus. Jie klausė mokytojo ir patys tapo panašūs į Viešpatį – pradėjo ieškoti išeičių, leido kitiems valgyti jų laiką, kantrybę, atlaidumą, dėmesį, pinigus. Vienas užsienietis kolega, komentuodamas Evangeliją, pasidalijo gražia mintimi: „Visi žinome Dešimt Dievo įsakymų, tačiau nuo to žinojimo juk netampame labiau žmonėmis.“ Krikščionybės esmė – mylėti kitus ir leistis būti mylimam. Sutikęs žmogų visada pirmiausia noriu įžvelgti žmogiškas patirtis ir per jas pamatyti Dievo artumą. Dievas – ne stebukladarys, jis – gyvenimo bendradarbis, dalyvaujantis mūsų kančiose, skausme ir baimėse. Atpažįstame jį, vadinasi, tampame tvirtesni.
Kaip Jums sekasi nebanaliai kalbėti apie banalius dalykus?
Banalūs dalykai metams bėgant tampa nebanalūs. Reikia kuo greičiau juos pastebėti – mamą, tėtį, tikrus draugus, žmones, santykius. Kad buvome laimingi, dažnai suvokiame, kai laimė baigiasi. Esame čia tam, kad išmoktume gyventi ir mylėti. Kartais reikia pagalvoti, ką daryčiau, jei gyvenčiau paskutinę dieną? Tada gal pavyktų atsiprašyti, jei to padaryti neleidžia principai? Arba išvykti į kelionę su brangiu žmogumi, užuot dėjus pinigus į kojinę? Pagaliau leisti sau daryti tai, ką vis atidedi rytojui. Ir meilę suprasti ne kaip siekį turėti ar savintis, o kaip bendrą kelią ir bendrą tikslą. Turime kažkaip sustoti – pernelyg greitai bėgame. Amžinybė juk prasideda šiandien. Tai ir yra mūsų atskaitos taškas, kad pradėtume gyventi kokybiškai.
Smalsu, kokia būtų Jūsų paskutinė diena?
Aštuonios valandos poilsio, aštuonios valandos darbo ir aštuonios valandos džiaugsmo. Labai stengiuosi kiekvieną dieną gyventi tarsi paskutinę. Nesipykti, nesmerkti, neapkalbėti, budžiu švaria širdimi. Meldžiuosi, skaniai valgau, sportuoju, bendrauju, skaitau. Kartais pernelyg daug norime iš gyvenimo, keliame per didelius reikalavimus. Planuodami ateitį nematome dabarties. Gyvendami tarsi kopiame į kalną, bet būtina sustoti pusiaukelėje, pailsėti. Taip pat svarbu būti su draugais, apsižvalgyti aplinkui. Gerai prisimenu – kai baigiau studijas, diplomas man buvo ne mažesnė dovana nei paskaitos, mokymosi procesas, susitikimai su draugais. Būtis prasideda ne nuo filosofijos, o nuo buities.
Bostono universitete baigėte filosofijos studijas, grįžęs į Kauną pasirinkote teologiją. Tikriausiai mintis tapti kunigu į galvą šauna ne per vieną dieną?
Tikrai vieną rytą atsikėlęs nepasižiūri į veidrodį ir nenusprendi – būsiu kunigu. Mokydamasis paskutinėse mokyklos klasėse turėjau labai gerą tikybos mokytoją. Ji buvo neseniai baigusi teologijos studijas. Iki to laiko vaikščiojau po bažnyčias tarsi apgraibomis, man nesisekė rasti kunigo, kuris suprastų, priimtų, koks esu, išaiškintų bažnyčios dogmas. Nė šalia vieno nesijaučiau kaip šalia Kristaus, kuris tave ne niekina, o įkvepia ir pažadina geriausius jausmus. Pamaniau – gal tapti tokiu kunigu?
Mano tėvelis buvo netikintis, o mama – labai tikinti. Žavėjausi jos sugebėjimu ne smerkti, o mylėti žmones. Tai ji mane išmokė – jeigu žmogus turi galią pažinti Dievą, tai pažins jį ne per muštrą ar pamokas, o per meilę.
Ar niekada nebuvo susvyravęs Jūsų tikėjimas?
Kartais Dievo klausiu: „Ką tu man esi numatęs? Turiu nuolankią širdį, tu tik man kalbėk.“ Prašau Dievo, kad leistų pažinti kelią, kuriuo mane veda, o ne kaltinti, kad nesipildo mano norai.
Man Dievas nėra senis, kuris reguliuoja ir aiškina, kaip turiu gyventi. Jis – mano gyvenimo bendradarbis, drauge ieškantis atsakymų į klausimus ir keičiantis mano širdį. Dievas dažnai įeina į mūsų gyvenimus ne pro paradinį įėjimą, jo žingsniai kur kas paprastesni.
Vadinasi, kunigas susiduria su tais pačiais iššūkiais, kaip ir kiekvienas mūsų?
Tų iššūkių gal net daugiau. Mane daug kur kviečia – į parapijos maldos grupeles, į pagalbos sergantiesiems onkologinėmis ligomis, ŽIV grupes, prasidėjo „Alfos“ kursai suaugusiesiems, turiu pareigų Kauno klinikose. Negaliu būti visur vienu metu, reikia rasti jėgų atsisakyti kai kurių dalykų, o kai kuriems pasiruošti. Išgyvenu savo trapumą, nes juk irgi esu žmogus.
Dievo atspindžius ir šviesą nesunku pastebėti. Jei žmogus jautrus, Dievas ras būdų, kaip jį pasiekti.
Jums teko išgyventi onkologinę ligą. Ar po tokios patirties rasti žodžių kitiems lengviau?
Liga mane atvedė į kunigystę. Tuo metu dirbau Kėdainiuose. Vieną dieną – po ketverių laidotuvių – mane išvežė į ligoninę. Diagnozavo apendicitą. Per operaciją rado kepenyse keletą guzelių. Dievas davė apendicitą, kad išgelbėtų nuo rimtesnės ligos. Ji pastebėta ir gydyta laiku.
Remdamasis savo patirtimi ir kitiems mėginu sakyti žodžius, kuriuos, tikiuosi, ir Dievas sakytų tokioje situacijoje. Labiausiai noriu įkvėpti viltį, nes liga gyvenimas nesibaigia.
Šiais laikais žmonės vis dažniau kalba apie dabarties akimirką. Kas nutiko pasauliui, kad nebenorime lėkti?
Daug kalbame apie akimirkos svarbą, tačiau gyventi taip ne visiems pavyksta. Tai – sunki užduotis. Mums taikomi didžiuliai reikalavimai, esame įsukti į pragaro mašiną, kurioje svarbiausia užduotis – pinigai. Vartojame vienas kitą, santykius, laiką, energiją. Imame net nepažvelgdami į akis, veidą. Galime vienas kitam tapti dovana, tačiau nusigręžiame ir nematome nieko aplink. Tampame robotais, nemokančiais sustoti ir paklausyti savo širdies.
Užsiminėte, kad trūksta asmenybių. Kodėl? Ar nemokame auklėti vaikų? Iš kartos į kartą neperduodame to, kas svarbu?
Socialiniuose tinkluose matome daug blizgučių, o gylio nėra. Šiandien namą pastatyti kur kas lengviau, nei atsiprašyti ir nuoširdžiai vienas kitam atleisti. Kurdamas verslą juk matai, kas iš to išeis. To, ką kuriame savo ar kitų viduje, taip lengvai nepamatysi. Būti asmenybe reiškia būti gylio žmogumi, o gylis gal kada nors taps vertybe, bet dar, matyt, turime paaugti. Daugelis mūsų šiandien norime greito efekto, užtat slystame paviršiumi. Greitai baigti mokslus, greitai pasiekti karjerą, uždirbti daug pinigų. O kada džiaugtis procesu? Pagalvoti, kad čia ir dabar esu geriausias tuo, ką darau? Jėzus Evangelijoje sako – iš nematomų garstyčių grūdelių išauga medis.
Žmonės dažnai iš kunigo reikalauja tobulybės. Kaip gyventi tobulam?
Gal ne tobulumo jie reikalauja, o tikrumo? Sutinkame kunigų, kurie vienaip kalba, kitaip gyvena. Geriau sau pripažinti – esu nuodėmingas, paslystu, noriu būti ne tik mokytoju, bet ir mokiniu, einu kartu su jumis. Man patiktų, kad kiekvienas žmogus keltų kuo mažiau reikalavimų kitiems, nes nė vienas nesame tobulas. Nebijokime kalbėti apie savo silpnybes, mažiau dairykimės į kitų žaizdas ir nuodėmes. Tai – geriausias visuomenės vaistas. Iš patirties žinau – yra stipriai suklydusių, bet labai atvirų kunigų. Parapija juos myli ir stoja mūru, kai vyskupai nori juos iškelti. Man atrodo, kad svarbiausia mūsų užduotis – netapti bažnyčių kunigais, išeiti į pakeles.
Kokia Jūsų dienotvarkė?
Mano diena prasideda ryto malda. Kartais meldžiuosi su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, tada malda – dar stipresnė. Paskui – pusryčiai, mišios, darbas su ligoniais Kauno klinikose. Vakarais stengiuosi pasportuoti – vasarą daug vaikštau, kartą per savaitę bėgioju. Bėgimas nuima įtampą, padeda rasti sprendimą ar atsakymą.
Kada rašote? Jūsų feisbuko puslapyje kone kasdien atsiranda naujas įrašas.
Per pertraukas. Dažniausiai – į užrašų knygelę. Netrukus pasirodys nauja mano knyga „Tavo Meilė mano akys“.
Kodėl – Lyris?
2001 metais pradėjau rašyti kultūrinėje interneto platformoje „rašyk.lt“. Reikėjo susigalvoti vardą, tapau Benu Lyriu. O ir Kunigų seminarijoje savo poeziją bei straipsnius pasirašinėjau Lyrio slapyvardžiu. Mano poezija ir knygos – būdas kalbėti, būti su žmonėmis ir išeiti į Lietuvą, į pakeles.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
