Savo protu, maištinga dvasia ir begaliniu darbštumu garsėjusi prancūzų rašytoja, filosofė, feministinio judėjimo įkvėpėja Simone de Beauvoir (1908–1986 m.) skynė kelią į laisvę ir autentiškumą sau bei kitoms moterims.
Nepaprasti gabumai
Simone de Beauvoir (visas vardas – Simone Lucie-Ernestine-Marie-Bertrand de Beauvoir) gimė pasiturinčioje paryžiečių šeimoje jau gęstant gražiajai epochai (belle époque). Jos tėvas Georges‘as Bertrand‘as de Beauvoir, pusiau aristokratas, pusiau buržua, jaunystėje svajojo tapti teatro aktoriumi, bet duoną šeimai pelnė advokato darbu. Vis dėlto aistrą teatrui, literatūrai ir filosofijai išsaugojo – kartu su žmona vaidindavo mėgėjiškuose spektakliuose. Būsimos rašytojos tėvas labai skeptiškai žiūrėjo į religingumą, o štai jo žmona Francoise Brasseur, turtingo bankininko dukra, buvo išauklėta krikščioniška dvasia. Savo šeimoje ji griežė pagrindiniu smuiku, tad dukros Simone ir jaunėlė Hélène auklėtos pagal konservatyvius to laiko papročius.
Taigi du svarbiausi gyvenime žmonės S. de Beauvoir nuo mažumės tempė į skirtingas puses. Tėvo dėka nepaprastai gabi mergaitė, būdama trejų metų, išmoko skaityti, o netrukus – ir rašyti. Vėliau, motinos pageidavimu, buvo išsiųsta mokytis į vienuolyno mokyklą, ten rodė uolų religingumą, netgi ketino tapti vienuole. Kai Simone sulaukė keturiolikos metų, į jos mintis įsibrovė abejonė, galiausiai apėmė visiškas nusivylimas Dievu. Staigus ankstesnių vertybių išsižadėjimas ir pasiskelbimas ateiste buvo ir savotiškas paauglės maištas dėl griežtų apribojimų. Stengdamasi rasti autentišką poziciją, ji paniro į filosofiją. Savo pirmoje autobiografinėje knygoje „Rimtos merginos memuarai“ tokio pasirinkimo priežastis S. de Beauvoir aiškino taip: „<...> mano tėvo individualizmas ir stabmeldiški etiniai standartai buvo visiškas kontrastas nelanksčiam mano motinos mokymo moraliniam konvencionalizmui. Šis disbalansas, pavertęs mano gyvenimą nuolatiniu disputu, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios tapau intelektuale.“ G. Bertrand‘as didžiavosi aštraus proto dukterimi, dažnai sakydavo, kad Simone mąsto kaip vyras. Ir nė neįsivaizdavo, kiek peno apmąstymams jai ateityje suteiks ši frazė.
Mokykloje Simone puoselėjo draugystę su konservatyvioje katalikiškoje šeimoje augančia Elisabeth Le Coin, – ją vadino Zaza. Spontaniška ir drąsi draugė droviajai Simone‘ai darė didelę įtaką. Jau vėliau, studijuodama, Zaza bandė priešintis socialinėms konvencijoms – tėvai buvo numatę dukrai vedybas su parinktu vyru, nors ji mylėjo kitą. Negana to, draudė bendrauti su mylimuoju ir su Simone‘a. Vos dvidešimties sulaukusi Zaza mirė nuo encefalito. Geriausios draugės netektis palaužė jaunąją Simone‘ą, taip pat paskatino susimąstyti apie moterų padėtį visuomenėje ir pačiai imti priešintis primestiems suvaržymams.
Per Pirmąjį pasaulinį karą de Beauvoir šeima nukentėjo finansiškai, todėl Simone neteko saugią ateitį jai garantuoti turėjusio kraičio. Tėvų nuomone, dukterį nuo skurdo galėjo išgelbėti įgytas išsilavinimas. Tai Simone‘ą savotiškai išlaisvino – ji nebebuvo įpareigota ištekėti ir galėjo laisviau dėlioti savo gyvenimo pasjansą. 1925 m. Simone išlaikė bakalaureato matematikos ir filosofijos egzaminus, tada įstojo į Paryžiaus katalikiškąjį institutą (Institut Catholique de Paris) studijuoti matematikos, kartu dar studijavo kalbas Šv. Marijos institute (Institut Sainte-Marie). Studijas tęsė Sorbonos universitete – pasirinko filosofijos specialybę.
1928 m. S. de Beauvoir parašė baigiamąjį darbą vokiečių filosofo Gottfriedo Leibnizo filosofinių postulatų tema ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo viena iš kelių moterų, turinčių šio prestižinio Paryžiaus universiteto diplomą. Paskui Simone lankė Paryžiaus aukštąją normalinę mokyklą (École normale supérieure), kad galėtų išlaikyti sudėtingą konkursinį egzaminą (pranc. k. agrégation), leidžiantį dėstyti Prancūzijos valstybinėse mokslo įstaigose. Šį egzaminą įveikdavo tik geriausieji iš geriausiųjų, jis reiškė aukščiausią akademinių pasiekimų įvertinimą. Ruošdamasi filosofijos egzaminui Simone susipažino su Jeanu-Pauliu Sartre‘u, Pauliu Nizanu ir René Maheu. Pažintis su Sartre‘u buvo lemtinga ir tęsėsi net pusę amžiaus. Šie žmonės vienas kitam padarė didžiulę įtaką. Kaip tik tuo metu būsimai rašytojai prilipo Bebro pravardė (pranc. k. le Castor) – dėl jos pavardės ir angliško žodžio „beaver“ sąskambio bei ypatingo pačios Simone‘os darbštumo. Egzamino komisija Sartre‘ui skyrė pirmąją vietą, o S. de Beauvoir – antrąją. Mūsų herojė kartu su J. P. Sartre‘u, Maurice‘u Merleau-Ponty, Claude‘u Lévi-Straussu ir Raymondu Aronu tapo filosofijos agrežė (pranc. k. agrégé), t. y. įgijo teisę dėstyti Prancūzijos universitetuose ir licėjuose.
Dvidešimt vienų Simone buvo jauniausia tiek pasiekusi studentė. Visgi – antra po Sartre‘o. Pasak kai kurių rašytojos biografų, antrosios statusas lyg šleifas driekėsi per visą jos gyvenimą. S. de Beauvoir buvo „antroji“, „kita“ šalia Sartre‘o, jo šešėliu fotografijoje. Jau tada šis filosofas egzistencialistas buvo gyva legenda, tad varžytis su tokio masto autoritetu, juo labiau bandyti jį užgožti būtų buvę sudėtinga, o gal ir neįmanoma.
Atvira santuoka
Mažo ūgio, neišvaizdus, viena akimi beveik nematantis, vieną cigaretę po kitos traukiantis Sartre‘as nepriminė tradicinio vyriškumo įsikūnijimo, tačiau gebėjo pavergti vingriomis kalbomis ir savitu humoro jausmu. Simone džiaugėsi pagaliau atradusi stiprų, savo intelektinėmis galiomis netgi pranašesnį partnerį ir kad galės su juo „visada viskuo dalytis“, – intelektualaus dialogo ir dvasios bendrystės gana emancipuotai merginai trūko ilgą laiką.
Išlaikiusi egzaminą ir įgijusi teisę dirbti filosofijos dėstytoja, S. de Beauvoir gavo pasiūlymą dėstyti Marselyje. J. P. Sartre‘as, paragintas mylimosios tėvo, pasiūlė jai tekėti. Simone atsisakė. Kartą, jiems sėdint ant suolelio Paryžiuje, prie Luvro muziejaus, Sartre‘as pasiūlė sudaryti savotišką kas dvejus metus atnaujinamą sutartį. Šis variantas filosofei tiko. Jiedu sukūrė atvirą santuoką – kiekvienas galėjo turėti kitų partnerių, tačiau privalėjo gerbti pagrindinį, būti su juo atviras. Atvira santuoka greitai tapo eksperimentų lauku...
1929–1936 m. S. de Beauvoir dėstė filosofiją Marselio ir Ruano licėjuose, paskui trejus metus mokytojavo Paryžiuje, Moliere‘o licėjuje. Tuo laiku pora mėgo kartu su bendraminčiais leisti laiką Lotynų kvartalo kavinėse, o Simone sakė, jog jaučiasi per daug laiminga, kad rašytų. Idilę sugriovė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Sartre‘o įkalinimas ir su kita moterimi užmegzti santykiai. Kartėlis pareikalavo emocinės iškrovos, tad Simone intensyviai rašė. 1943 m. išleistas jos pirmasis egzistencialistinis romanas „Viešnia“, inspiruotas asmeninės patirties, kai rašytojos ir jos mylimojo pasaulyje pasirodė kita moteris (ar kitos moterys). Įsivaizdavimas, kad trečias asmuo sustiprins jos ir Sartre‘o santykių autentiškumą, buvo tik iliuzija. Vėliau išleisti dar du romanai – „Visi žmonės mirtingi“ ir „Svetimas kraujas“ – egzistencine tema.
Pedagoginis darbas – pats kontroversiškiausias rašytojos biografijos tarpsnis. Filosofijos dėstytoja S. de Beauvoir kelis kartus buvo užmezgusi itin artimus santykius su licėjų mokinėmis. Greitakalbė, be užrašų išmintį žerianti, aštraus proto moteris negalėjo nežavėti paauglių mergaičių, alkstančių autoriteto ir dvasinės atramos. Dar 1930 m. Ruano licėjuje į S. de Beauvoir akiratį pakliuvo Olga Kosakiewicz, tarp jų užsimezgė artimas ryšys. Vėliau, dėstytojaudama Moliere‘o licėjuje, 29-erių metų S. de Beauvoir leidosi į romaną su gabiausia savo studente šešiolikmete Bianca Bienenfeld. Netrukus susiformavo savotiškas trikampis, nes prisijungė ir 34-erių metų Sartre’as. Pavojingi rašytojos žaidimai su ugnimi baigėsi 1943 m., kai septyniolikmetės moksleivės Nathalie Sorokine‘os tėvai pateikė skundą dėl jų nepilnametės dukros išnaudojimo. S. de Beauvoir visam laikui prarado teisę dirbti mokytoja Prancūzijoje.
Kartą J. P. Sartre‘as paaiškino, kiek kainavo jo ir S. de Beauvoir sąjunga: „Kad turėtume tokią laisvę, privalėjome nuslopinti bet kokį savininkiškumą, bet kokį polinkį pavyduliauti. Kitaip tariant, aistrą. Kad būtum laisvas, negali būti aistringas.“ Pusę amžiaus trukęs neįprastas intelektualų poros sambūvis kėlė nuostabą net jų bičiuliams. Kai kurie biografai teigia, kad filosofų santykiai ilgainiui tapo toksiški, nes, išblėsus tarpusavio traukai, tarp jų vyko savotiška galių kova.
Lankydamasi Amerikoje 39-erių metų S. de Beauvoir išgyveno didžiausią gyvenimo meilę. Rašytoją sužavėjo išvaizdus romanistas Nelsonas Algrenas, mėgstantis boksą ir pokerį, tikras Sartre‘o antipodas. Paribių tyrinėtojas Algrenas parodė rafinuotai intelektualei prasčiausius Čikagos rajonus, o jai buvo smalsu.
Jiems išsiskyrus, liepsna niekur nedingo. Įsimylėjėliai laiškais malšino bendravimo alkį, tačiau Nelsonui to neužteko, o Simone‘ai pakako ir rašytinio pakaitalo. Jie susirašinėjo iki 1964 m. Simone ne kartą skrido pas Nelsoną į Čikagą, jis lankė mylimąją Paryžiuje. Intymias šio ryšio detales rašytoja atvirai išklojo savo knygoje „Mandarinai“ ir taip labai papiktino N. Algreną, nes jis neketino tapti viešo tyrinėjimo objektu. Nors ryšys nutrūko, Simone ant piršto ir toliau mūvėjo Nelsono padovanotą sidabro žiedą, – su šiuo po daugelio metų ji buvo ir palaidota (beje, viename kape su Sartre‘u).
Lietuviškasis epizodas
Entuziastinga keliautoja S. de Beauvoir drąsiai tyrinėjo pasaulio geografinį ir politinį žemėlapius, o įspūdžius fiksavo kelionių dienoraščiuose. Drauge su Sartre‘u ji aplankė Kiniją, Kubą, Ameriką, kitas šalis. 1965 m. liepos mėnesį pora atvyko į Lietuvą ir viešėjo čia savaitę. Mūsų izoliuotai visuomenei tai buvo legendinis įvykis. Progą pamatyti ir pabendrauti su Prancūzijos filosofijos pasaulio garsenybėmis turėjo tik saujelė išrinktųjų – tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas ir poetas Eduardas Mieželaitis, rašytojai Juozas Baltušis, Mykolas Sluckis, Teofilis Tilvytis, fotografas Antanas Sutkus, taip pat keli žurnalistai.
Vilniaus oro uoste iš lėktuvo išlipusi intelektualų pora buvo pasitikta baltų ramunių puokštėmis. Visas tuometis kultūros elitas laukė išsirikiavęs, kad galėtų paspausti ranką šioms asmenybėms. Poetė ir žurnalistė Marija Macijauskienė S. de Beauvoir apibūdino kaip „neišvaizdžią moterį su iškleiptais žemakulniais batukais“. Sartre‘as Lietuvos kultūros pasaulio atstovus taip pat nuvylė – filosofijos grandas neatrodė išskirtinai. Visą viešnagės laiką porą lydėjo vertėja Lena Zonina (ji tapo ir Sartre‘o pasija) iš Rusijos. Kai kuriems susidarė įspūdis, kad ji uoliai stengėsi atkartoti Simone‘os aprangos stilių.
Garsioji pora lankėsi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Trakuose ir Pirčiupiuose. Juos ištikimai sekiojo kelių žmonių palyda, bet svečiai kartą mandagiai paprašė leisti pasivaikščioti dviese. Viešnagės maršrutas ir susitikimų grafikas buvo sudėliotas itin kruopščiai. Prancūzai filosofai padiskutavo su lietuvių autoriais Lietuvos rašytojų sąjungos buveinėje, apžiūrėjo Kauno dailės muziejaus ekspozicijas, susitiko su tekstilininke Anele Mironaite, apsilankė dailininko Augustino Savicko dirbtuvėse, – šiam iš jaudulio prie nugaros tiesiog prilipo marškiniai. Kai kuriems įsiminė lietuvių inteligentų negrabūs bandymai pajuokauti dailininko studijoje ir kavinėje per pietus. Svečiai netgi buvo nuvežti į Kosto Korsako vasarnamį Turniškėse, pavaišinti iš daržo atneštomis braškėmis. Žurnalistai pakalbino šias asmenybes ir pateikė skaitytojams jų įspūdžius apie Lietuvą.
Lietuviškąjį epizodą S. de Beauvoir aprašė 1972 m. išleistoje autobiografinėje knygoje „Viską apsvarsčius“. Rašytoja mini įdomų Vilnių, blankoką Palangą, ją sužavėjusį Kuršių nerijos kraštovaizdį ir nuostabiai gražų medinį rūpintojėlį.
Nidoje, kopose, vyras ir moteris turėjo stumtis į priekį grumdamiesi su stipriu jų drabužius blaškančiu ir smėlį į akis žeriančiu vėju. Šias grumtynes įamžino tada dar jaunas fotomenininkas A. Sutkus. Jis prisipažino, kad garsioji fotografija, pakliuvusi ant knygų viršelių, buvo savaip pakoreguota. Daug spėlionių sukėlė nuotraukoje šalia žymiojo filosofo matomas šešėlis. Fotomenininkas atskleidė, kad šešėlis – S. de Beauvoir: „Nuotraukoje, kuri vėliau išgarsėjo, aš ją nukirpau. Man nepatiko kompozicija – kai fotografijoje matyt dvi figūros, ji tampa kasdieniškesnė. Visiškai pasikeičia jos nuotaika. Vienišas Sartre‘as yra jo filosofijos metafora.“
Fotografas pastebėjo ir kelis poros santykių niuansus: „Iš nuotraukų matyt, kad jiedu buvo drauge, bet kiekvienas ėjo savo keliu. Meilė jų jau nebesiejo. Jo santykiai su Zonina, vertėja iš Rusijos, buvo kur kas šiltesni nei su Simone.“
Po šešerių metų S. de Beauvoir užsitraukė sovietų valdžios nemalonę išsakiusi kategorišką nuomonę apie SSRS agresiją Čekoslovakijos atžvilgiu. Dėl to cenzūra sustabdė jos knygos „Gražūs paveikslėliai“ kelionę į Lietuvos spaustuves ir knygynų lentynas.
Filosofė vyrų pasaulyje
Studijuodama filosofiją Sorbonoje, S. de Beauvoir buvo vienintelė mergina kurse. Vėliau rašytoja vienintelė atstovavo „moteriškajam frontui“ išimtinai vyrų intelektualų rateliuose. Net ir išleidusi kelias knygas, ji vengė vadintis filosofe.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje S. de Beauvoir kartu su Sartre‘u ir bendraminčiais M. Merleau-Ponty ir R. Aronu įsteigė kairiųjų pažiūroms atstovaujantį politinį žurnalą „Les Temps Modernes“. Rašytoja tapo žurnalo redaktore ir dirbo ja iki pat gyvenimo pabaigos, be to, naudojosi leidiniu kaip platforma egzistencializmo idėjoms skleisti. 1944 m. publikuota jos pirmoji filosofinė esė egzistencine tema. Po trejų metų knygoje „Neapibrėžtumo etika“ rašytoja egzistenciniu aspektu nagrinėjo šiuolaikinio žmogaus elgesio ir vertybinio apsisprendimo klausimą viešpataujant absurdui.
Nuo jaunumės rašytoją domino moterų padėtis, galimybė įgyti išsilavinimą ir lygiateisiškumo klausimas. Jau mokytojaudama Ruano licėjuje S. de Beauvoir bandė reikšti savo nuomonę apie moterų padėtį, tačiau dėl tokio elgesio buvo įspėta. Rašytoja tapo komunistinės ideologijos išpažinėja, nes tikėjo komunistų deklaruojamu siekiu garantuoti žmonėms lygiavą. Baigiantis septintajam dešimtmečiui, S. de Beauvoir jau buvo praradusi viltį, kad socialistinė revoliucija padės moterims išsilaisvinti. „Moterimi ne gimstama – ja tampama“, – skelbė rašytoja filosofiniame veikale „Antroji lytis“ apie moters būtį. Vos pasirodžiusį šį veikalą Prancūzijos visuomenė atmetė. Visgi po kurio laiko jis įkvėpė moteris burtis į išsilaisvinimo judėjimus (pirmiausia Amerikoje), tapo savotišku jų manifestu. Veikalo išleidimo metais S. de Beauvoir dar nelaikė savęs feministe. Tik 1972 m. duodama interviu žurnalui „Le Nouvel Observateur“ rašytoja pirmą kartą pasivadino feministe.
S. de Beauvoir laikėsi įpročio dokumentuoti savo gyvenimą ir apmąstyti kertinius jo momentus, kad žmonės galėtų susipažinti su be skrupulų atvirais jos patirties liudijimais. S. de Beauvoir memuarai išleisti keturiais tomais („Rimtos merginos memuarai“, „Jėgų žydėjimas“, „Taip buvo lemta“ ir „Viską apsvarsčius“).
Už romaną „Mandarinai“ autorė buvo apdovanota prestižine Goncourt‘ų premija. Pati S. de Beauvoir kritiškai vertino savo kūrybinį meistriškumą. Paskutinėje autobiografinėje knygoje „Viską apmąsčius“ intelektualė rašė: „Nebuvau rašymo virtuozė <...>. Bet tai ir nebuvo mano tikslas. Norėjau egzistuoti kitų gyvenime, pačiu tiesiogiškiausiu būdu perteikdama jiems savo pačios gyvenimo skonį.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
