„Dabar, žiūrint retrospektyviai, man viskas tampa aiškiau“, – pasakoja Irma. Buvo įdomu paklausti moters, ilgai laukusios į šeimą ateisiančio vaikelio, kokiomis nuotaikomis ji gyvena, kaip jaučiasi dabar, kai supuoja išsvajotą keturių mėnesių dukrą.
Irma, praeitų metų spalio 21 d. Jums gimė dukrytė. Kaip dabar atrodo Jūsų dienos?
Sulig dukros Saulės atėjimu mano laikas tapo toks tirštas. Atrodo, kad kiekvieną minutę išgyvenu pilnai ir giliai. Nelieka vietos paviršutiniškumui. Iš Saulės mokausi būti čia ir dabar. Vakar atrodo taip toli, o rytoj – sunkiai apčiuopiama. O užtat kiekviena šviesi, atradimų ir pasiekimų pilna diena – kaip didelė pergalė mūsų šeimai. Ir man – kaip mamai.
Vienos moterys gali metų metus tiesiog auginti vaikus, virti uogienes ir būti pilnai tuo užpildytos, o kitoms reikia savirealizacijos ir už namų ribų. Prieš susilaukiant vaikelio rūpinotės vyro Lino muzikos vadybiniais klausimais, fotografavote. Ar dabar visas Jūsų laikas skirtas tik dukrelei?
Ir toliau rūpinuosi Lino vadyba, jo projektais. Tai visada buvo mūsų bendri darbai, taip ir liko. Žinoma, dabar pagrindinis mano visatos epicentras – Saulė, o visas kitas savo užduotis dėlioju aplinkui. Tikrai daug aplink nuostabių pavyzdžių, kai motinystė atrakina moteryse kažkokius slaptus kūrybinius klodus. Tai tik dar vienas įrodymas, kad motinystė yra nepaprastai didelis virsmas. Tikiuosi, kad tai atneš gaivaus kūrybinio įkvėpimo mano fotografijos kelyje, kai tik į jį grįšiu.
Kokia Jūsų mergaitė? Kokią ją matote?
Saulė atnešė labai daug šviesos į mūsų gyvenimą. Tiek aš, tiek Linas jai kasdien dėkojame, kad pasirinko mus būti jos vedliais. Man atrodo, kad ir ji patenkinta savo pasirinkimu.
Mūsų namuose nuolat skamba muzika. Garsų pasaulis mažylę ramina. O vos tik aš ar Linas pradedam dainuoti, jai, regis, iškart atsirakina balsas. Ir toks gražus, mergaitiškas… O kartais ir aštresnis, įsakmus. Su Linu juokiamės, kad gyvenime ji mokės pasakyti, ko nori.
Ar Jums kažkas padeda rūpintis vaikeliu? Turite laiko sau pasilepinti?
Saule rūpinamės mudu su Linu. Šiame etape mes, jos tėvai, geriausiai jaučiame, ko jai reikia ir galime tai duoti. Mano trumpi išėjimai iš namų būna ramūs – su Linu Saulė turi savų jaukių ritualų. Linas netgi sako: „Leisk man pabūti su dukra, drąsiai eik“. Ir tada rengiuosi suknelę, pasiryškinu lūpas ir…važiuoju pirkti daržovių į Ūkininkų turgelį (juokiasi).
Tie trumpi pabėgimai būna tokie reikalingi: įkvepiu oro, pamatau žmones ir grįžtu taip pasiilgusi mažosios, kad glaudžiu ją prie savęs ir nešioju kaip pūkelį, nejausdama tų 6 kg.
Kokią save kaip mamą atradote?
Iki tol Linas buvo mano užnugaris, o dabar jau pati esu užnugaris mūsų mažajai dukrelei. Tai savaime aktyvuoja mamos-liūtės budintį režimą. Be didžiulės atsakomybės už Saulę pajutau sustiprėjusį atsakingumą už savo nuotaikas, veiksmus, žodžius – juk dukrelė kaip koks veidrodis. Jau dabar matau, kaip stengiasi atkartoti jai rodomas mimikas, todėl tikiu, kad tai, ką kodavom laukimosi metu ir ką į ją įdedam dabar, tą dukra ir turės.
Tapusi mama pastebėjau, kad galiu tai, kas anksčiau buvo sunku ar neįmanoma. Supratau, jog galiu naktį šokti iš lovos ir iškart veikti pilnu protu; kantrybės ištekliai taip pat stulbinamai gausūs, jėgų – nors kalnus versk. Labiausiai džiugina tvirtas žinojimas ką ir kodėl darau. Reikėjo truputį laiko, kad įsiklausyčiau ir išgirsčiau savo vidinį balsą, užtat dabar žinau, kad ten glūdi kone visi atsakymai, susiję su Saule.
Būna, kad mamos, prieš susilaukdamos vaiko, sako: „To tai jau tikrai nedarysiu“. O paskui ima ir kaip tik tai, ko sakė nedarysiančios, padaro. Pvz., kalba, kad neduos vaikui žinduko, o paduoda, ir nieko baisaus nenutinka. Kokias išankstines nuostatas, mitus sugriovėte apie motinystę, pati tapusi mama? Ką dabar matote kitomis akimis?
Jau seniai supratau, kad man su stereotipais – ne pakeliui. Buvau atvira tiek ruošdamasi gimdymui, tiek motinystei. Neturėjau konkretaus plano, kaip viskas turi būti. Todėl ir į visus „pamatysi, jau niekad nebus taip, kaip anksčiau“ atsakydavau šypsena. Žinojau, kad bus taip, kaip turi būti. Visi kūdikiai tokie skirtingi, tad ar gali būti vienas modelis, sakantis, kur migdyti ir kiek laiko ant rankų jį nešioti? Šiandien informacinis fonas toks stiprus, kad gali kliudyti išgirsti savo nuojautą. O ji, mano giliu įsitikinimu, čia – esminė.
Ar Jums lengva atsiriboti nuo siekio būti tobula mama? O gal Jums motinystėje viskas taip lengva, kad kaip tik tokia ir esate nesistengdama?
„Ar aš būsiu gera mama? O kas apskritai yra gera mama?“ – tokie klausimai sukosi kažkur pasąmonėje. Susirinkti save labai padėjo psichologės Sigitos Valevičienės knyga „Motinystės kelias“. Jos dėka stengiuosi įsisąmoninti, kad nereikia būti idealia mama, nes tikrai pasitaikys visokių situacijų, kur gali nepavykti suvaldyti savo emocijų. Psichologai sako, kad vaikui reikia pakankamai geros mamos, o ne idealios. Žmogiškos mamos, kuri drauge su vaiku mokosi ir atranda.
Esate pasakojusi, kad pastoti pavyko nelengvai. Kaip manote, ko reikėjo, kad vaikelis pasirinko ateiti tada, kada pasirinko?
Beveik aštuonerių metų laukimo prireikė… Dabar, žiūrint retrospektyviai, man viskas tampa aiškiau. Per tą laiką mudu su Linu spėjom nugludinti visus aštresnius savo kampus, sustiprinti savo ryšį iki tiek, kad, regis, tapome vienu. Eidami tuo keliu gavome daug atsakymų, sutikome daug Mokytojų, iš naujo atradome maldą, apsivalėme kūnus. Tapome pasiruošę būti pastebėtais iš aukščiau. Dar labiau įtikėjau, kad įvyksta tai, kas turi įvykti ir būtent tada, kai tam lemta nutikti.
Kaip šalia šiandien pagrindinės Jūsų rolės – būti mama – atsiskleidžia moteriškumas? Kokia moteris Jūs esate?
Kaip niekada norisi traukti iš spintos sukneles! (Šypsosi) Būti mama – būti moterimi. Tai pastiprina ir faktas, kad esu dukros mama. Tikiu, kad mergaitės mokosi moteriškumo pirmiausia iš savo mamos.
Kaip manote, kokia turi būti moteris, kaip save matyti, kad džiaugtųsi gyvenimo pilnatve?
Pernelyg nesiečiau to su lytiškumu. Manau, kad kiekvienam žmogui svarbu turėti tvirtą vertybinį stuburą, kvėpuoti pilna krūtine ir nestokoti pozityvumo. Su šiuo kokteiliu tikrai viskas einasi žymiai lengviau. Man moteryje gražu saikingas pasitikėjimas savimi ir humoras.
Koks tėtis yra Jūsų vyras Linas?
Linas – nerealus tėtis! Tikra tiesa, kad dukros – tėčių. Tai, kaip jie jaučia vienas kitą, kaip Saulė nurimsta ant Lino rankų – stebuklas! O kur dar Lino dainavimas, grojimas mėnulio būgnais... Jei kiekvienas pasaulio vaikas turėtų po tokį tėtį!..
Ar pasikeitė judviejų su vyru santykis gimus vaikeliui?
Žinot, tą posakį „nebus taip, kaip buvo“ galima papildyti ir drąsiai teigti „nebus taip, kaip buvo, bus tik dar geriau“. Saulė atnešė tiek euforijos, tiek meilės į mūsų širdis. Jei buvo kažkokių tuščių tarpelių, tai jie dabar užpildyti sklidinai. Tai yra mūsų su Linu didysis išsipildymas. Kai tuokėmės, kunigas mums palinkėjo kūrėjiškos dvasios. Manau, kad su dukrelės gimimu mes labiau nei bet kada tą dvasią jaučiame.
Jūsų su vyru Linu santykis atrodo toks ypatingas. Ar pykstatės?
Ne, tikrai nesipykstam. Pyktis – destruktyvi būsena, į nieką gerą nevedanti. Mes diskutuojame. Jei skiriasi nuomonės, stengiamės išsiaiškinti vienas kito požiūrį, išgirsti argumentus.
Jūsų vyras Linas interviu yra sakęs, kad su laiku judviejų santykiai tik tvirtėja, ryšys gilėja. Ar tokie sklandūs buvo nuo pat pradžių? Ar patyrėte išbandymų, apsišlifavimo laikotarpių?
Nuo pat mūsų pažinties pradžios pajutom artumą vienas kitam. Žinoma, kad norėdami būti kartu, turėjom apsišlifavimo etapą, parodykit man porą, kuri tokių neturėjo. Verta tą laikotarpį išmintingai įveikti, kad paskui kaip du deimantai spindėtume, o santykiai – šviestų. Ko gero, pagrindinė paslaptis siekiant sėkmingo aštrių kampų nugludinimo, yra ta, kad kito žmogaus nepakeisi, svarbiausia, kiek tu pats nori ir gali pasikeisti.
Jeigu žiūrėsime iš saviugdos pusės, tai sielos į gyvenimus ateina mokytis. Jūsų santykiai su vyru atrodo puikūs, auginate dukrytę… Kuriose srityse mokotės Jūs? O gal Jūsų siela, kaip sako kai kurios teorijos, atėjo į šį gyvenimą pailsėti ir tiesiog pasimėgauti?
Mano siela dabar dainuoja. Teko pasiblaškyti, kol rado šį kelią, tačiau visa savo esybe žinau, kad ji – savo vėžėse.
Su vyru esate aistringi keliautojai. Ar jau pagalvojate apie kelionę ir su dukrele?
Tiesą sakant, ši tema kaip tik dabar sukasi mūsų su Linu lūpose. Svarstom, kada ir kur būtų patogu pakeliauti. Su Saule pilvelyje buvom nusibeldę toliausiai per savo keliautojų karjerą – iki Čilės. Tikiu, kad dukrai kelionių genas jau instaliuotas. Trokštame jai parodyti pasaulį su dar didesne aistra nei tada, kai dviese keliaudavom. Oi, net širdis virpa iš nekantrumo ir džiaugsmo – kiek nuostabių patyrimų laukia mūsų visų trijų!
